Mokytojų streikas, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atliktas tyrimas dėl neteisėtos įtakos politikams, politologų nuomone, yra tarp svarbiausių 2018 m. politinių įvykių. Politologai, vertindami besibaigiančius metus, taip pat akcentuoja politinę fragmentaciją, apkaltų oponentams organizavimą ir laikinųjų tyrimų komisijų kūrimą, politikų siekį keisti Konstituciją, opozicijos pasyvumą bei brangiai valdantiesiems, ypač premjerui Sauliui Skverneliui, kainavusias klaidas, tarp kurių, Vyriausybės vadovo ištrinto pasisakymo istorija, nesugebėjimas suvaldyti mokytojų streiko bei įtariai pasitiktos kalbos apie siekį nuversti „valstiečių“ valdžią.
Didelių permainų 2019 m., politologų nuomone, tikėtis nereikėtų. Pasak jų, dėl to, kad pastaraisiais metais nemažą laiko dalį atėmė nekonstruktyvios, visuomenę skaldančios politinės grumtynės, o 2019 m. laukia net treji rinkimai, vargu ar reikėtų tikėtis politiškai vaisingesnių ar, kaip žada valdantieji, dėl mokesčių reformos, turtingesnių metų. Pasak politikos ekspertų, socialiniu ir ekonominiu požiūriais gyvenimas Lietuvoje gali labiau priminti „amerikietiškus kalnelius“, o ir politinės įtampos, aiškina politologai, ateinančiais Kiaulės metais gali tik dar labiau didėti.
2018 metai buvo gausūs valstybei svarbių įvykių. Lietuvą aplankė popiežius Pranciškus, šalis minėjo savo šimtmetį, pagerbtas ir perlaidotas tautos didvyris partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Tačiau valstybei svarbūs minėjimai ir vizitai nesugebėjo konsoliduoti politikų ir atnešti konstruktyvios politinės rimties. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Algio Krupavičiaus, valstybės šimtmečio minėjimu taip ir nepavyko Lietuvos politinėje realybėje įspausti ryškesnio ir ilgalaikio politikų ir visuomenės konsolidacijos pėdsako, todėl, teigė jis, trumpam šmėstelėjęs bendrumo jausmas išsisklaidė ir metų pabaigoje vėl regime fragmentuotą bei konfliktišką politinę atmosferą.
Nors, sutinka politologai, pastarieji metai pasižymėjo politine konfrontacija bei aukšta temperatūra valdančiųjų ir opozicijos santykiuose, jų manymu, galima išskirti ir svarbių, pozityviai vertinamų proveržių. Pirmiausia, pabrėžia politikos ekspertai, tai stiprėjantis ir naujas raiškos formas įgaunantis pilietinio sąmoningumo jausmas. Nepaisant to, kad mokytojų streikas, samprotauja politologai, įsisiūbavo dėl valdžios nesugebėjimo užtikrinti tinkamo dialogo bei pedagogų jaučiamos nevilties, pats procesas, tvirtino jie, signalizuoja apie visuomenėje stiprėjančias pilietinės visuomenės tendencijas.
„Mokytojų streiko radikalumas ir rezultatyvumas, mano galva, yra kokybiškai naujas dalykas Lietuvoje. Jis liudija pilietinės visuomenės budimą“, – mano Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virginijus Valentinavičius. Jo teigimu, įvertinant mokytojų streiko reikšmę bendrame 2018 m. politinių įvykių kontekste, su valdžia ietis surėmusios pedagogų profsąjungos lyderį Andrių Navicką būtų galima apskritai įvardinti ryškiausia besibaigiančių metų asmenybe.
MRU docento įžvalgoms antrino ir A. Krupavičius. Jis pabrėžė, kad valdžiai nusileisti nepanorę pedagogai tapo įkvėpimu ir pavyzdžiu kitoms Lietuvos visuomenės grupėms.
„Mokytojų streikas parodė, kad valdžia negali kalbėti, jog jų sprendimams visi pritaria. Streikas atskleidė, kad konfliktuojant su valdžia taip pat galima pasiekti tam tikrų teigiamų rezultatų. Labai svarbu ir tai, kad mokytojų streikas įnešė pilietinio aktyvumo ne tik tarp pedagogų – vėl apie savo reikalavimus pradėjo kalbėti gydytojai, mokslininkai pasakė savo nuomonę. Visa tai rodo, kad valstybėje stiprėja pilietinis aktyvumas. Nors šis aktyvumas kyla iš nevilties, pilietinės visuomenės prasme tai yra teigiamas reiškinys“, – samprotavo A. Krupavičius.
Tačiau MRU dėstytoja Rima Urbonaitė neskubėjo mokytojų streikui suteikti svarbiausio metų įvykio statuso. Pasak jos, Lietuvoje vykusių streikų istorija rodo, kad tokios akcijos yra greitai užmirštamos, kita vertus, pabrėžė ji, pedagogams streiko metu keliant konkrečius reikalavimus, visuomenė neskubėjo su mokytojais ir jų problemomis konsoliduotis ar jiems reikšti paramą.
„Gali nutikti ir taip, kad mokytojų streikas greitai pasimirš. Nors tai ir buvo labai stiprus spyris Vyriausybei ir konkrečiai premjerui, tačiau dar nėra aišku, ar tas streikas turės ilgalaikių pasekmių. Nepaisant to, kad premjeras su kai kuriomis savo citatomis mokytojų atžvilgiu gerokai persistengė, visuomenė nebuvo tokia konsoliduota. Taigi, aš manau, kad mokytojų streikas buvo ryškus 2018 m. epizodas, tačiau svarbus pirmiausiai dėl to, kad buvo pasirinkti dar nematyti streikavimo būdai, apsigyvenant Švietimo ir mokslo ministerijoje“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
Kaip vieną ryškiausių 2018 m. politinių įvykių, politologai taip pat išskyrė NSGK atliktą politinės korupcijos tyrimą, kuriame figūravo verslo koncernas „MG Baltic“. Tačiau, pabrėžė politikos ekspertai, vargu ar lūkesčiai, kurie buvo sukelti pristatant NSGK atlikto tyrimo išvadas, visuomenėje bus pateisinti.
V. Valentinavičiaus teigimu, garsiai valdžios pristatyta kova su politine korupcija, užsibrėžimas naikinti valstybei kenksmingus politikų ir stambiojo verslo ryšius, ilgainiui iškrypo ir paskendo be saiko steigiamų laikinųjų tyrimo komisijų gausoje.
„Valdančiosios daugumos inicijuojamas pseudokovos su korupcija kalnas Seime auga. Jos veiksmai, kai taikiniu tampa visi, išskyrus valdančiuosius, devalvuoja tikrosios kovos su korupcija procesą. Kitaip tariant, Seime vykstanti komisijų kova su korupcija iš tikrųjų yra labai siaurakaktiškas partinis rinkiminis interesas“, – kalbėjo V. Valentinavičius.
R. Urbonaitė, apibendrindama, 2018-uosius, pabrėžė, kad pastarieji metai išsiskyrė politiniu triukšmu, apkaltų organizavimu oponentams ir politinio turinio stoka. Pasak jos, už tai didžiausią atsakomybę turėtų prisiimti gausiausios frakcijos Seime – valdantieji „valstiečiai“ ir opozicijoje esantys konservatoriai. Politologė pabrėžė, kad šių partijų santykiai, dažnai išvirstantys į aštrias asmenines politikų konfrontacijas, prisidėjo ir skaldant visuomenę.
Be kita ko, samprotavo R. Urbonaitė, tam tikrų transformacijų galima įžvelgti ir partinėje sistemoje, kai didžiausią visuomenės dėmesį susirenkant konservatoriams ir „valstiečiams“, likusios partijos, neišvengdamos vidinių konfliktų ir skaldymosi, liko savotiškame šešėlyje.
Politologai akcentavo, kad kritikuotini ne tik valdančiųjų 2018 m. žengti žingsniai. Opozicija, pasak jų, pastaraisiais metai taip pat politiniu sumanumu nepasižymėjo, priešingai – apsiribojo ne visada konstruktyviu valdančiųjų kritikavimu ar tiesiog pasyviu laukimu, kol šie padarys dar vieną nedovanotiną klaidą.
V. Valentinavičiaus teigimu, opozicija taip ir nesugebėjo surasti balso oponuojant valdantiesiems. Jam pritarė ir R. Urbonaitė. Jos nuomone, opozicija nebuvo konstruktyvi, dažnai per daug dėmesio skyrė asmeniam oponentų žnaibymui. Politologė pabrėžė, kad opozicija turėjo puikią progą konstruktyviai įsitraukti sprendžiant streikuojančių mokytojų keliamas problemas, tačiau, aiškino ji, buvo apsiribota elementariu politikavimu.
Politologų nuomone, 2019 metų svarbiausiu įvykiu, ko gero, taps prezidento rinkimai, kuriuose, priešingai nei buvo pastaruosius du kartus dalyvaujant dabartinei šalies vadovei Daliai Grybauskaitei, intriga išliks iki paskutinių rinkimų akimirkų.
R. Urbonaitė pabrėžia, kad jau pirmuosius Naujųjų metų mėnesius visuomenės dėmesį turėtų prikaustyti kol kas dar neatsakytas klausimas, ar „valstiečių“ kandidatu prezidento rinkimuose taps S. Skvernelis. Šiam nusprendus kandidatuoti, teigė ji, kiltų nemažai klausimų, tiek dėl Vyriausybės tolesnio darbo, tiek dėl jo turimo potencialo pasirodyti solidžiai vyksiančiuose rinkimuose.
Nors, aiškina politologai, šalies vadovo rinkimai nustelbs Europos Parlamento ir savivaldos rinkimus, pastarieji taip pat bus svarbus veiksnys 2019 m. vyksiančių politinių procesų žemėlapyje. Viena vertus, kalbėjo R. Urbonaitė, savivaldos rinkimai bus puiki proga politikams ir politinėms partijoms pasitikinti turimas jėgas, kita vertus, tvirtino ji, pavasarį vyksiantys rinkimai prisidės prie politinės įtampos šalyje augimo.
„2019 metais vyksiantys rinkimai pasižymės pigiais rinkiminiais triukais. Todėl valdantieji ir opozicija toliau vienas iš kito darys priešus, kaltins dėl visko vieni kitus ir mes iš esmės matysime 2018 m. vykusios politikos pratęsimą, galbūt net aštresnėmis formomis“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
Politologai išskyrė ir, jų manymu, valdantiesiems ir konkrečiai premjerui S. Skverneliui brangiausiai kainavusias klaidas. Tarp tokių klaidų – nesugebėjimas suvaldyti mokytojų streiko, delsimas iš švietimo ir mokslo ministrės pareigų atleisti Jurgitą Petrauskienę, medikų ir mokytojų pasipiktinimą sukėlusi S. Skvernelio ir R. Karbauskio komunikacija, siekis keisti konkrečius Konstitucijos straipsnius, galiausiai ažiotažą sukėlusi Vyriausybėje ištrinto S. Skvernelio pasisakymo istorija bei premjero kalbos apie planuojamą „valstiečių“ valdžios nuvertimą.
Šias klaidas, pasak A. Krupavičiaus, lydėjo valdančiųjų susipriešinimas su visuomene ir žiniasklaida. VDU profesorius pažymėjo, kad už visa tai daugiausiai, ko gero, sumokės premjeras S. Skvernelis, palaidodamas savo turėtas ambicijas atsisėsti ir į aukščiausią valstybės postą.
„Premjeras pirmiausia sugebėjo susipriešinti su daugeliu visuomenės grupių, nors dar prieš metus turėjo nuosaikią paramą. Tuomet blogio įsikūnijimas valdančiojoje koalicijoje buvo Ramūnas Karbauskis ir iš dalies Agnė Širinskienė, o premjeras buvo savotiška atsvara, jį net vadino „geruoju policininku“. S. Skvernelis pagrįstai buvo laikomas vienu iš realiausių kandidatų užimti prezidento postą. Dabar tikriausiai jis liks tik dešimties procentų kandidatu“, – samprotavo A. Krupavičius.
Savo ruožtu R. Urbonaitė kaip svarbią klaidą pabrėžė valdančiųjų nesugebėjimą įgyvendinti priimtų įstatymų. Pasak jos, valdantieji ypač „užbuksavo“ įgyvendinant vaiko teisių apsaugos ar etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įstatymą.
„Kad ir koks geras būtų įstatymas, jo rezultatai priklauso nuo įgyvendinimo ir jei jam tinkamai nepasiruoši – lauk bėdos“, – tvirtino politologė.
MRU docentas į pagrindines valdančiųjų padarytas klaidas žvelgė abstrakčiau. Pasak V. Valentinavičiaus, pagrindine šių metų valdančiųjų klaida galima vadinti tai, kad valdžia neturi aiškios politikos krypties ir reformomis vadina tai, kas iš tikrųjų yra tiesiog grubi optimizacija.
„Nors S. Skvernelis ir mėgsta kalbėti apie neva vykdomas reformas, bet tai, kas daroma su universitetais ar mokyklomis, yra ne reforma, o, geriausiu atveju, neprofesionali optimizacija. Todėl visi rimti šios Vyriausybės darbai, kaip kova su alkoholiu, Lietuvos geležinkelių išvalymas, urėdijų reforma buvo padaryti dar pernai. Šiemet mes tokių dalykų jau nebematome. Ar tai galima vadinti klaida? Mano manymu, tai yra tiesiog nusiteikimas nieko rimto nedaryti ir užsiiminėti rinkimų akcijomis“, – apibendrino V. Valentinavičius.
Benas Brunalas (ELTA)
2018.12.28; 09:00
