Nežinau, ar čia juoktis, ar verkti, net nežinojau, kaip ir rašyti, ar su humoro doze ar rimtai?
Bet kalbant apie profsąjungas, o tiksliau – apie vieną galingiausių, didingiausių ir skaitlingiausių Lietuvos profesinių sąjungų konfederaciją, o būtent apie vieną iš jos šakų, supratau, kad nors pas mus ir demokratija, bet atskiri profsąjungos vadovai apie tai turi savo specifinį demokratinį supratimą, nes tiesiog nepripažįsta kitamanių, net nežino Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nes kitaip žinotų, kaip skamba LR Konstitucijos 25 straipsnis, o jis skamba taip: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“.
Bet, pasirodo, kad galima reikšti ir skleisti tik tą informaciją, kuri tik, jų manymu, yra teisinga, visa kita negalima ir, kas mano ir kalba kitaip, tampa priešais. Mano atvejis toks – mane apskundė atitinkamoms struktūroms.
Net Vilniaus miesto policija buvo sukelta ant kojų, buvo atliktas milžiniškas darbas beieškant kitamanio blogiečio, sukeliančio grėsmę visuomenei ir atskiroms susireikšminusioms asmenybėms, tikroms nacionalinėms vertybėms, nors jis buvo čia pat ir visiems žinomas, be to, net pasirašydavo savo inicialais. Tiesiog būtų užtekę tik jį įvardinti. Policijai atradus blogietį ir išsiaiškinus situaciją, paaiškėjo, kad to blogiečio nėra kuo apkaltinti.
Pareigūnams, kurie tiria tokio pobūdžio skundus, priekaištų nėra ir būti negali. Gerbiu tuos pareigūnus. Jie gavo skundą ir sąžiningai atliko savo pareigą, be to, skundui ištirti atliko milžinišką tiriamąjį darbą.
Dėkingas už tai ir LPSK vienos iš šakų vadovei. Ji man, bent jau tų pareigūnų tarpe, padarė nemokamą reklamą, nes tie, norom ar nenorom, bet turėjo perskaityti ir išanalizuoti mano straipsnius, nuomones ir komentarus, net ir tai, iš kur tai buvo rašoma, kad nustatytų, kas aš toks.
Dabar, manau, jie apie kai kurias profsąjungas, o ypač apie jų „nacionalines vertybes“ susidarė savo nuomonę ir suprato, kur grūdai, o kur – pelai.
Norisi tokių lyderių paklausti, kada, po velniais, jie baigs kurti problemas, kurių nėra, ir užsiims esančių problemų sprendimu, t.y. tinkamu savo narių atstovavimu, juk gyvena iš jų surinktų mokesčių?
Ar jie paniškai dėl savo neveiklumo bijo prarasti savo valdžią ir postą, kad pagrindinis darbas tampa ne atstovavimas, o straipsnių ir komentarų apie juos skaitymas?
Toks kai kurių profsąjungų vadovų elgesys primena sovietinius laikus ir metodus, matyt, kad tos profsąjungos taip ir liko sovietinės.
Net mūsų iš Marso atskridę Valdytojai sau to neleidžia, matyt, jie bent jau LR Konstituciją yra kažkiek išstudijavę ir žino, kas yra žodžio laisvė, kad tai yra galimybė laisvai ir be cenzūros reikšti savo įsitikinimus, pažiūras, mintis. Ji yra neatsiejama nuo šiuolaikinės demokratijos sampratos, ją garantuoja visų demokratinių valstybių įstatymai, todėl į kritiką bei į kitamanius jie reaguoja kaip tarakonai į nuodus, t.y. yra visiškai tam atsparūs.
O šitos būtybės lyg ir Žemės gyventojai, bet Konstitucijos nežino. Ir kas jie po to? Ir kaip dabar juos apibūdinti? Ar tai yra neišprususių, pavydžiui, paranojiškų, idėjų neturinčių, bet moralės ir mąstymo problemų turintys asmenys, ar tai ne stagnatoriai ir pataikūnai, kurie yra atsakingi už profesinių sąjungų nykimą, sąstingį, susiskaldymą ir parsidavėliškų, mūsų visų vardu, nacionalinių susitarimų pasirašymą? Ar tokie vadovai gali pretenduoti į moralinį autoritetą, jei nepaiso teisinių kalbos laisvės garantijų, ar jie bent supranta, kas yra moralinis autoritetas?
Kas jiems suteikė teisę VISŲ profsąjungų vardu derėtis su Vyriausybe? Aš puikiai suprantu Vyriausybę, nors LR Konstitucijos 50 straipsnis skamba, kad „Visos profesinės sąjungos turi lygias teises“. Tai kodėl tos, kurios sėdasi prie derybų stalo Vyriausybėje, yra išskirtinės, negi tik todėl, kad nežino Konstitucijos ?
O Vyriausybei to tik ir reikia. Kam tartis su visais, pakanka nuberti truputį iš mūsų bendro Iždo pinigų kai kurioms profsąjungoms, padaryti juos kišeniniais ir tada laisvai galima valdyti ir derėtis. Na dar pasitaiko niuansų, jiems dar leidžiama dėl vaizdo ir akių kojytėm patrepsėti, t.y. parodyti savo didybę ir galybę, kaip priimta vadinti, imituoti nelengvą jų kovą dėl dirbančiųjų gerbūvio. Kur tu rasi tokius, kaip šitie, socialinius partnerius – niekur.
Žodžiu, gyvenk ir džiaukis, ir visi lieka patenkinti – profsąjungos pasirašydamos nacionalinius susitarimus, socialinio dialogo skatinimui gauna finansavimą, Vyriausybė iš profsąjungų – pritarimą algų kirpimui ir bedarbystės didinimui, darbingo amžiaus ilginimui, bei socialinių garantijų mažinimui. O aš svarstau, kaip stipriai nusigyveno tų organizacijų nariai, kurie nepastebi akivaizdaus farso.
Nuotraukoje: komentaro autorius Rimas Armaitis.
2010.12.10
