Vytautas Visockas
Šiemet Demeniškių atlaidai buvo skirti žemėvardžiams. Kvietime į šiuos atlaidus buvome raginami prisiminti savo tėviškės pievų, laukų ir laukelių, miškų ir miškelių, kalnelių, upelių, šaltinėlių pavadinimus, kad atvykę galėtumėm juos kitiems pasakyti, prikelti, galbūt, iš užmaršties.
Svarbiausias šventės akcentas – Meilės bibliotekos atidarymas, dalyvaujant žymiems bibliotekininkams, aktoriams, rašytojams, muzikantams ir t.t. Atlaiduose buvo galima dovanoti šiai bibliotekai knygas. Ne vienas taip padarė. Kaip sakė sodybos šeimininkas ir Meilės bibliotekos bibliotekininkas Romas Sadauskas, skaitytojas knygos gali negrąžinti: žymiai geriau, kai ji eina iš rankų į rankas nei dulka lentynoje.
Rašytojas taip pat paaiškino: kodėl Meilės biblioteka? Nes visos geros knygos – apie meilę: moteriai, vaikui, tėvynei, tėviškei, gamtai…
Turbūt norėtumėt paklausti, kodėl šiame reportaže Demeniškiai vadinami kultūros užkampiu? Todėl, kad tokia buvo atlaidų dalyvių valia, išsakyta Deklaracijoje. Štai ji.
Dėl Demeniškių kaimo skelbimo 2016 metų Lietuvos krašto kultūros užkampiu
Mes, aštuntųjų Tarmių ir šnektų atlaidų dalyviai, čia susirinkę iš daugelio Lietuvos kampų ir kampelių, radome reikalą, tikslą ir prasmę, kad Demeniškai būtų paskelbti 2016, t.y. šių metų Lietuvos kultūros Užkampiu.
Nėra ko slėpti, kad tenka su dėkingumu pripažinti, jog dingstį šiam kukliam žingsniui ar gestui davė Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis. Lyg ir pažadėjęs pernai dalyvauti septintuosiuose Demeniškių atlaiduose, likus kelioms dienoms iki jų, Ministras pranešė, jog į Demeniškius atvažiuoti negalės, nes Jam tenka vykti Žagarėn, kuri skelbiasi kultūros sostine…
Kur jau ten mums iki Žagarės! Vien žagarvyšnių bei žagarvynio ten daugiau negu Demeniškiuose, nors rugių, kvietrugių ir kvietruginės – kažin?
Taigi, mūsų kaimelis nesiveržia į Sostines, bet galėtų paliudyti, kad ir Užkampyje įmanoma kultūringai gyventi.
Šiaip ar taip, niekur kitur nevyksta tokie arba panašūs atlaidai, kai į juos susirinkusiems atleidžiamos visos nuodėmės, – tiesa, išskyrus gimtosios tarmės užmiršimą!
Šiaip ar taip, ne apie kiekvieną kaimelį išleistos keturios knygos, sukurtos dvi TV laidos bei dokumentinis filmas…
Šiaip ar taip, niekur kitur, net Žagarėje, nerasite Nežinomojo poeto kapo arba galerijos „Tvartas“…
Šiaip ar taip, ką tik atidaryta galbūt vienintelė pasaulyje Meilės biblioteka ne bloga apie šį kuklų jotvingišką užkampėlį byloja…
Deklaracijai pritariančių aštuntųjų atlaidų dalyvių parašai, padėti Demeniškiuose 2016 metų liepos 2 dieną nuo 11 valandos iki sutemų. Pasirašo tik tie, kam nuodėmės jau atleistos.
Beje, šią Deklaraciją tą pačią dieną LRT radijo laidoje Ot tai tau perskaitė žurnalistė, etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė.
Šiame Lietuvos kultūros užkampyje buvo perskaitytas laiškas, atsiųstas net iš tolimojo Vašingtono. Skelbiu šio laiško ištrauką.
Gerbiamieji Irena ir Romai Sadauskai, mieli šios šventės dalyviai,
Nors rašau šį laišką iš toli – vasaros miglose paskendusio Vašingtono – siela ir širdimi esu su Jumis.
Ir kas galėjo pagalvoti, kad Demeniškiai taps vieta susiėjimų, į kuriuos suvažiuos žmonės iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Ir kas galėjo nuspėti, kad šios sodybos šeimininkai sugebės sugražinti mus į jaunystės dienas, kuomet Demeniškiai rodėsi buvo gražiausia vieta pasaulyje. O jeigu buvo lemta išgyventi ir pirmąją meilę, tai tuomet rodės, kad ir visas pasaulis sukosi apie Demeniškius, o jų centru buvo mėlyna Demeno akis.
Mano širdis suspurdo lyg paukštis prieš skrydį, kai Romas pasakė, kokia tematika vyraus šios vasaros Demeniškių atlaiduose. Bandau įsivaizduoti, kaip atrodys kaimas tokią dieną: ar jausis tas gegužinių šurmulys, koks būdavo mano vaikystės metais? Ar skubės žmonės į šią šventę? Ar švytės jų sudvasinti veidai paslaptinga šviesa?
Nors dirbu Kongreso bibliotekoje, kuri taip pat garsi įvairiais renginiai, jaučiu, kad būtų kur kas mieliau pabūti tarp savų žmonių, pajusti jų tylų džiaugsmą, sugrįžti nors trumpam į kaimą. Kongreso biblioteka yra mano dvasinio pasaulio puoselėtoja, artima ir miela vieta. Bet ji yra didelė tikrąja šio žodžio prasme. Ji yra pasaulio žinių lopšys, kurio neišsenkamą gylį pajunti beveik kiekvienoje parodoje, paskaitoje arba koncerte. Tačiau subtilumu, artumu ir šiluma jos renginiai nepakeis Romo Sadausko bibliotekos, jo nuostabios idėjos nubraukti laiko dulkes nuo užsigulėjusių knygų…
Lina Žilionytė, Mikucio Juozaus anūkė
Vašingtonas, 2016 m. birželio 15 d.
Štai taip!
Šiame „kultūros užkampyje“ tą dieną išties buvo daug kultūros. Liaudies dainas dainavo grupelė gruzinų, buvo prisimintos pievos, laukai ir laukeliai, miškai ir miškeliai iš įvairių Lietuvos vietų, eilėraščius apie meilę skaitė poetai (Povilas Venta Kuprys, išleidęs eilėraščių rinkinį „Pirmasis saulės spindulys“) ir ne tik; apie knygas kalbėjo bibliotekininkai, žymaus šio krašto bibliotekininko, pedagogo ir rašytojo, Lazdijų bibliotekos įkūrėjo dukra irgi pedagogė Jūratė Voloskevičienė, svečias iš JAV Edvinas Giedrimas, kuriantis enciklopediją „Lietuvai ir pasauliui“, grojo Varnėnų kaimo bendruomenės kapela Špokas, dainavo ansambliukas iš Kauno…
Visko, kas buvo gražu ir prasminga, nepajėgiu paminėti. Pabaigoje sodybos šeimininkas, bibliotekininkas, rašytojas, atlaidų organizatorius Romas Sadauskas kaip koks vyskupas visiems atleido nuodėmes ir paragino daryti naujas.
Šį tekstą papildau nuotraukomis.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2016.07.03; 10:59
