RLietuvos Respublikos Seimas, minėdamas Romualdo Ozolo 80-ąsias gimimo metines, surengė konferenciją „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“. Organizatoriai – Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija.
Šia proga slaptai.lt skelbia trejetą ištraukų iš svarbaus, reikšmingo Romualdo Ozolo veikalo „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas“. Jūsų dėmesiui – šiandien pirmoji dalis.
Romualdas OZOLAS
Globalizmas ir nacionalizmas
Pasaulis kalba apie krizę. Šalių krizę, kapitalizmo krizę, humanizmo krizę. Tiesą sakant, tai daugiau negu krizė. Žmonija tiesiog priėjo ribas. Pasaulis visur pasiekė plėtros ribas. Kalbos apie krizę yra reakcija į tas ribas. Šiandieniniais tempais vykstanti demografinė plėtra katastrofa gali baigtis dar šiame šimtmetyje.
Žmonijos poveikio gamtinei aplinkai destruktyvumas akivaizdus jau šiandien: klimato pokyčiai, dykumėjimai, senkantys geriamo vandens ištekliai ir pan.
Ekstensyviosios ekonomikos modelio žlugimo momentas – praėjusiojo amžiaus 90-ieji, kai griuvo Tarybų Sąjunga. Jos valstybinis kapitalizmas neatlaikė pirmas, bet ir JAV bei Didžioji Britanija buvo priverstos privataus ūkio kapitalizmui mesti gelbėjimosi ratą – įmones išvaduoti nuo socialinės atsakomybės ir pradėti pasaulinį „laukinių Vakarų“ tipo kapitalizmą.
Vertindamas visas plėtros tendencijas, šiuolaikinės fizikos ir kosmologijos guru Stefenas Havkingas mano, kad Žemės tinkamumas žmonių giminei baigia išsekti. O iki lemiamo momento žmonės turi išsikeldinti į gyvenimui tinkamesnes planetas. Tad nudrengei Žemės stebuklą, pavertei jį kosminiu šiukšlynu, – ir varyk ieškoti kitų, kad, perleidęs per žmogaus teisių humanizmą, danguj paliktum dar vieną išgraužą.
Trumpiau tariant: su žmogaus teisių humanizmo vėliava – pirmyn į žmogaus dievo pergalę visoje visatoje!
Tokia yra šiandieninės mąstysenos ontologija. Vartotojų ontologija.
Kas iš to? Jeigu ji priimtina – tada viskas gerai. Gyvenkim sau šia diena. Jei ne – reikia pabandyti ieškoti argumentų alternatyvoms.
Net ir čia paminėtas tokias skirtingas pasaulio plėtros linijas jungia viena labai aiški ašis. Jos pavadinimas taip pat paminėtas – riba. Tai rimta filosofinė problema, kadangi šiuolaikinėje sąmonėje riba tebelaikoma begalybė. Ir ne matematinė begalybė, o begalybė kaip netgi filosofinė neapibrėžtybė.
Filosofijos istorijoje ribos problemą pagal visas europietiškosios mąstysenos tradicijas ir liepinius universaliausiai akcentavo Imanuelis Kantas, genialiai sudėliodamas visų žmogaus pažintinių galių ribas.
Jo skepsis buvo nepriimtinas Naujųjų laikų dvasiniam orientuotumui ir visų pirma energiją kaupiantiems vokiečiams, todėl Hėgelis Kanto apibrėžtis suvėlė į savo panlogistinę dialektiką taip, kad Marksui teliko išversti ją į sociologinį materializmą ir sukurti tokią europinės mąstysenos dekonstravimo realybę, kuri teorijoje tapo perdėm pageidautina ir patikima mentaline baze įvairiausių pakraipų pozityvizmui, o praktikoje per pasaulinės revoliucijos sociologinius, antropologinius ir psichoanalitinius pasakojimus kurdinosi beribio vartojimo valdomoje nihilistinėje šių dienų psichikoje.
Ieškoti atsako į mūsų egzistencinius nerimus jau šitos psichikos teoretizavimuose – tai beveik tas pats, kas vaikščioti po Maksimos prekybos centrą Rygoje.
Pozityvizmas gana patikimai atkirto mąstymą nuo klasikinės būties mąstymo tradicijos. Tačiau žmogaus prigimtinio poreikio mąstyti būtį nepanaikino. Tai ką gi daryti su vartojimo ontologija susitaikyti nesutinkantiesiems?
Čia galima prisiminti nuolat vieną tezę kartojusį su Markso ir Engelso dialektiniu ir istoriniu materializmu bei Stalino determinizmu ne visai besąlygiškai susitaikyti sutikusį lietuvių marksistą Eugenijų Meškauską: jeigu problemos neįmanoma išspręsti pasirinktu aspektu, reikia rinktis kitą aspektą. Suprask: pasirinkimą bet kuriuo atveju turi, nes turi laisvą valią. Ji ir teikia – bent jau galimybę – problemą išspręsti. Gal ir sukuriant kažką nauja.
Aniems laikams tai buvo nemaža.
Kokį pasirinkimą turime mes? Tarp Miltono Frydmano idealistinio materializmo viršuje ir žmogaus be atsakomybės teisių apačioje? Šiems laikams mažoka. Deja, kitkas yra tik komentarų komentarai.
Jei atsakymų neduoda filosofija, gal juos siūlo gyvenimas?
Galima prisiminti ir kitą faktą, istorinį: Tarybų Rusijos ir Lietuvos Respublikos 1920 metų Taikos sutartį. Ji leidžia kartoti: vis dėlto pasaulyje būna tiesos akimirkų. Lietuvos istorijoje ji viena iš labai nedaugelio. Tiesos valanda yra ir 1949 metais netoli Radviliškio partizanų vadų po žeme pasirašoma Deklaracija, kokia turės būti valstybingumą atkūrusi Lietuva. Tiesos momentas yra 1990-ųjų Kovo 11-oji.
Kas yra tie tiesos momentai, tiesos valandos, jei ne būtį mąstantis sveikas protas?
Tais momentais būtis apsivalo nuo laikinybės apnašų, kad ir kokiais pavidalais ji iki tol buvo apėjusi – pavergimu, epochos melu, autoritetų sugestijomis, interesų pinklėmis, niekšybėmis ar kokiu kitu buvimo košmaru. Tuo metu būčiai nesvarbu vardai ir pavadinimai, ideologinės ir politinės orientacijos, galios ar negalios, jai svarbu viena – pasaulio tiesa, pasaulis kaip visumos balansas. Tai – būties sveikas protas, kurį pasauliui lieka tik atpažinti ir pripažinti. Taip prasideda epochos.
Ar krizės dejonėse nesigirdi pasaulio tiesos balsų? Ne vienas ir ne vieną kartą. Bet – politikos paraštėse.
Norėdami nepaskęsti krizinės savivokos dalinumuose, paklauskim savęs, kur gi yra į begalybę orientuoto žmogaus dvasios būtinės ne nuo paties žmogaus priklausančios ribos? Jos perdėm aiškios: po kojomis žemė, o virš galvos – dangus. Tai ta erdvė, kurioje žmogus yra ir gyvena, t. y. suvokia ir mąsto, kenčia ir džiaugiasi, liūdi ir tikisi jo žmogiškoji gyvastis, vienų vadinama siela, kitų – dvasia, bet visų nutuokiama kaip nekūniškoji žmogaus esmė, kurios atžvilgiu kito tokio pat sutvėrimo priedermė – padaryti kuo mažiau to, ką kitas galėtų pavadinti blogiu.
Tos pastangos, arba žmoniškumo, humanizmo, riba yra kitas žmogus. Humanizmas visada yra susitarimas. Tuo tarpu nei žemė, nei dangus su savo fiziškumu susitarimo dalykais būti negali. Jie gali būti tik sutartinai aiškinami, vienas gimdydamas žmogaus gyvenimo būdą, arba kultūrą, kitas – tikėjimą. Esminga čia tai, kad abu iškyla iš žmogaus santykio su žeme: kultūra – fizinio, tikėjimas – dvasinio santykio. Jeigu sutiksime, kad kultūros (arba kultūrų) ir tikėjimo jungtis gimdo civilizaciją ir yra jos produktyvumo bei jos pobūdžio varomosios jėgos, turėsime pakankamai akivaizdžius šiandieninio globalaus pasaulio vaizdo netapatumo supratimo kriterijus.
Kultūra visada buvo gyvenimo stabilizavimo, civilizacija – jo intensifikavimo (imtinai iki imperializmo) būdas. Vakarų, arba krikščioniškoji, civilizacija, iškilusi savo racionalistinio radikalizmo dėka, XX amžiaus pabaigoje su skaitmeninių technologijų pagalba sugebėjo primesti visoms likusioms civilizacijoms jų vienmačio universalizavimosi būtinybę, priešingu atveju grasindama paversti jas antraeilėmis, o jų gobiamas kultūras tiesiog marginalizuoti. Kova dėl civilizacinės galios visada buvo kova dėl civilizacinės erdvės, ir beveik visada ji reiškėsi kova dėl fizinės žemės, dėl teritorijos. Civilizacinių karų ryškiausi pavidalai šiandien – 2001-ųjų metų rugsėjo 11-oji, niekaip neužgęstantis Afganistanas, rusenantis Pakistanas. Arba britų ir prancūzų karių žudymas visų akivaizdoj vidurdienį jų šalių sostinėse.
Ką savo galios vardan civilizacija daro savo viduje, mums akivaizdžiausiai demonstruoja Vakarų Europa, pokariu tyliai kūrusi „neatpažintą politinį objektą“, kuris dabar jau identifikuoja save kaip federaciją su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Jeigu islamo civilizacija atvirai kalba apie džihadą, tai čia tikėjimas pakeičiamas ideologija su jos sankcionuojamais politiniais liberaliosios demokratijos sprendimais.
Tai gana vaizdingai apibūdina vienas iš Vokietijos politinių lyderių, beje, susijęs su buvusiu „raudonųjų brigadų“ judėjimu, Joška Fišeris: Europa neturi teisės elgtis kitaip, negu elgiasi, nes tai būtų kelias atgal – į tautų konkurenciją, nepasitikėjimą ir galios varžybas, kurios paprastai baigiasi karais. Anot jo, ši tvarka baigėsi 1945 metų gegužės 8 dieną, ir konkurenciją pakeitė solidarumas, galios varžybas – teisės viršenybė, nepasitikėjimą – pasitikėjimas. Tai kelias į Europą, tvirtą kaip kumštis ir galingą pasaulinėje arenoje.
Lietuva nuo pat valstybės atkūrimo pasuko į tą kiečiau susigniaužiantį kumštį. Koks to proceso balansas bent jau bendriausiais bruožais?
Valstybės skola – 46 milijardai. Vien čekinis turto išvalstybinimas – 400 mlrd. litų nuostolių. Ignalinos AE uždarymas – per 100 mlrd. litų nuostolių. Naujausi: Snoro bankas – 4 mlrd., Ūkio bankas – beveik milijardas. Emigracija – trečdalis tautos. Atlyginimas – 1 000 litų. Pensija – 630 litų.
Per visą savo istoriją Lietuva buvo kam nors aukojama. Jeigu tai yra jos paskirtis ir šiandien, tai ar jos paaukojimas Europos kumščiui bent jau prisidėtų prie pasaulio plėtros ribų visuotinumo įveikimo?
Atsakymas į šį klausimą – tai atsakymas į klausimus, ar galima, o jeigu galima, tai kaip būtų galima sutramdyti tris globalizacijos stichijas: vartojimą, komercializmą ir korporaciją.
Pirma: ar įmanoma sutramdyti vartojimą? Būtent per vartojimą plėtra radikaliausiai įsirėžia į Žemę, laužydama visas jos savarankiškumo ribas. Atsakymas toks: globalizmo ideologija, deja, to negali net siūlyti, nes būtent ekstensyvus augimas yra globalizmo ekonomikos variklis. Kai ryžių nebeišauginama kiek reikia rinkos apyvartai (ne žmonėms, o rinkai), jie gaminami iš plastiko, bulvės – iš parafino ir panašiai. Nekalbant apie aprangą, kvepalus ir kita. Ir gamta, ir žmogus yra ne to pasaulio dimensijos.
Antras klausimas: kas galėtų sustabdyti gyvenimo komercializaciją? Būtent gyvenimo (netgi jo būtiškąja prasme) komercializacija žiauriausiu būdu įsirėžia į asmens buvimą ir būtį, griaudama jo autonomiją, be atodairos traukydama jo socialinius ir psichinius ryšius. Atsakymas, deja, vėl tik toks: globalizmas to daryti negali iš principo, nes būtent per gyvenimo komercializaciją tegalima palaikyti vartotojišką gyvenimo būdą, mutuoti naujus jo pavidalus ir kurti savo tęstinumą nepaisant nei žmogaus, nei gamtos kančių.
Ar kas nors kada nors viešojoj erdvėj yra girdėjęs apie mokinio krepšelio dėka preke paversto vaiko kančią? Ar kas nors kada nors rimtai, iš amžinybės horizonto, yra aptaręs migracijos problemą, paverstą komercine dvigubos pilietybės nesąmone? Kur komercijos erdvėje galėtume įžvelgti kokį nors globalizmo humaniškumą, nekalbant apie humanizmą apskritai?
Trečia: kas galėtų sustabdyti korporacijų viešpatavimą? Būtent korporacija su savo kapitalu, iš principo galinčiu būti, o dažnai ir esančiu galingesniu už nacionalinę valstybę, kerta per ją, o kartu ir ją įkūrusią tautą. Globalizmas korporacinio kapitalizmo sustabdyti negali, nes korporacija ir yra tas anoniminis veikiantysis asmuo, kuris anonimizuoja visą globalistinės ideologijos valdomą universumą ir sukuria prielaidas komercinio vartojimo totalumui. Ir korporatokratijai, dangstomai globalizacijos vardu.
Netgi tarus, kad plėtros ribų problema globalizmo įveikiama sukuriant vieną civilizaciją, ir žmonija, kaip sako NASA teoretikai, pereina į aukštesnį – kosminių ryšių – lygmenį (Marse pirmuosius nuolatinius gyventojus JAV planuoja įkurdinti jau 2050-aisiais metais), kokį humanizmą galės kultivuoti Žemėje likti pasmerktoji žmonijos dalis?
Pati prielaida apie vienos civilizacijos galimybę yra antihumaniška ne tik Žemės žmonių, bet ir kitų galimų kosminių civilizacijų atžvilgiu, nes civilizacinis ekspansionizmas yra visada agresyvus, netgi kosmose mąstantis „žvaigždžių karus“. Globalizacija pagal Vakarų civilizacijos pagimdyto globalizmo ideologiją yra problemas tik nukelianti, o ne jas išsprendžianti raidos kryptis.
Į būtinius klausimus dėl žmonijos išlikimo ir gyvenimo su šios plėtros krypties ribomis globalizmas atsakymo neduoda.
Čia reikia pasakyti svarbiausia: jei bet kuri pasaulio civilizacija pretenduoti į pasaulinį įsiviešpatavimą gali, ką, beje, ir daro, tai šitokios galimybės iš principo neturi nė viena, netgi pati stipriausia, pasaulio tauta, tai istorijos jau įrodyta. Tai pirmas ir pats stipriausias argumentas prieš globalizmą, kuris visais įmanomais ir neįmanomais būdais, kaip ir anksčiau komunizmas, įrodinėja savo perspektyvumą, galios vardan be atodairos naikindamas savo kultūrinį pamatą bei tą pamatą ginantį nacionalizmą.
Nacionalizmas taip pat ideologija, ir kaip toks gali tapti agresyvus imtinai iki imperializmo, ypač – jei ima tapatintis su civilizacine misija. Pavyzdžių daugiau negu reikia: ir rudasis nacių imperializmas, ir raudonasis bolševikų imperializmas, ir geltonasis maoistų imperializmas – visi jie tautinės kilmės.
Tačiau – ir tai yra antras fundumentalus argumentas prieš globalizmą, bet jau ir už nacionalizmą, – nacionalizmas imperializmu tapti gali tik tapęs valstybės ideologija, o šis procesas yra tautos rankose: demokratija numato partijų spektrą, kuriame nacionalizmas yra atstovaujamas vienos iš jų, o jos galimybė užgožti kitas politines grupes neįmanoma be kokių nors išorinių aplinkybių ar paskatų, dažniausiai – tautai ir valstybei padarytų ar daromų skriaudų ar spaudimo iš išorės. Jeigu nebūtų buvę okupacijos, lietuviškojo nacionalizmo masto mes nebūtume nė nutuokę, kaip jis išsiskleidė išsivaduojamaisiais 1988–1990 metų įvykiais.
Pagaliau trečias – grynasis nacionalizmo konstruktyvumo argumentas: jeigu sutinkame su tuo, kad tauta (tautos) yra pasaulio faktas nepriklausomai nuo to, kaip jį traktavo Stalinas, Hitleris, kokios nors šiuolaikinės raudonosios brigados ar šiandieniniai ES vadovai, tai jokia kita ideologija tautai kaip visumai neatstovauja adekvačiau už nacionalizmą. Globaliame pasaulyje, kurio humanizmo atskaitos taškas yra netgi ne asmuo, o tik statistinis individas su tam tikromis juridizuotomis jo teisėmis aplinkai, jokia kita ideologija žmogaus asmeniui su jam prigimties teise suteikta savastimi nereprezentuoja pilniau už nacionalizmą. Trumpai tarus, nacionalizmas yra tautinės kultūros žmogaus humanizmas.
Savo humanistinį potencialą nacionalizmas visavertiškai išskleisti gali tik tada, kai turi galimybę nesusitapatinti su nacijos politine elgsena ir tikslais, t. y. turi galimybę likti tautos kultūros kūrimo ideologija. Šitai gali garantuoti tik pilnutinė demokratija. Nacionalizmas kultūroje – tai tautos, kurios ribos yra jos gyvenamoji teritorija (erdvė), jos istorija (laikas) ir jos kalba (atmintis), bendrumo jausmo ir įsipareigojimų visumai vertingumo supratimas ir jo palaikymas visomis kultūros kūrybai prieinamomis materialinės ir dvasinės raiškos formomis.
Tai yra ir pasaulinė nacionalinės kultūros paskirtis, nes dvasinė tautos narių konsolidacija yra tas substratas, kuriame tegali tarpti vienaprasmė ir atsakinga pilietybė, vedanti ir į pasauliui atsakingą valstybės veiklą. Kur sveika ir kūrybinga tauta, ten stiprus ir kūrybingas pasaulis.
Kad mūsų pasaulis sveikas – vargu kas drįstų tvirtinti labai entuziastingai. Tačiau vargu ar labai noriai sutiktų, kad plėtros ribos gana apčiuopiamai kelia esminę alternatyvą: ne besąlyginė žmogaus tvarka, o gamtos tvarka turėtų būti tolesnės pasaulio plėtros atskaitos taškas. Ar bandymas taip susivokti nepavėluotas, ar jo išvis neeliminuos praktiškesni ir mažiau pastangų reikalaujantys suvokiniai – klausimai tokie pat atviri, kaip ir žmogaus gyvenimas.
Vieną išvadą mums rūpimu klausimu padaryti vis dėlto galima: jeigu neturime noro (arba galimybių) tapti kosminiais bėgliais, turime, kaip sakydavo Sigitas Geda, eiti taisyti savo tvoros, net jeigu dangus griūva. Kad ir koks blogas dalykas yra ideologijos, kad ir kiek žiaurių ydų turi ir globalizmas, ir nacionalizmas, gyvename ideologijų pasaulyje, o jame arba turi ideologiją, arba ideologija turi tave. Per politiką.
Mus kol kas valdo globalizmas. Kur ir kada gamtos baigtinumas atsivers būties tiesa taip, kad taptų akivaizdu visiems: gamta nėra begalinė, ji turi aiškias ribas ir metas į ją pažvelgti begalybės miglų neaptemdytu žvilgsniu. Kada gamta save apreikš vienareikšmiškai katastrofiškai, pasakyti negali niekas ne tik dėl to, kad negali žinoti, bet ir dėl to, kad tektų pripažinti, jog globalizmą sustabdyti ne tik reikia, bet ir galima.
Kas tai galėtų ir turėtų padaryti?
Atsižvelgiant į tai, kad liberalinės demokratijos šalių politiniai sprendimai su generaline šiandienos pasaulio plėtros kryptimi harmonizuoti ne mažiau sėkmingai, negu vadinamos valdomosios demokratijos šalių politinės linijos, kyla klausimas, kiek nacionalinės valdžios yra pajėgios ieškoti alternatyvų gamtos ir žmogaus resursų sekinimo politikai ir praktinei veiklai?
Įtampa tarp poliarizuotų Europos valstybių – Vokietijos, Vengrijos, Graikijos – rodo, kad galimybės vyriausybių lygiu gana ribotos: globalizmo net ir iki šiol sukurta pasaulio procesų reguliavimo sistema užtektinai konsoliduota. Vadinasi, išeičių ieškotina ten, kur pasaulio plėtros kelio mąstymas ne toks vienmatis – visuomenėse, tautose. Visuomeniniai judėjimai, tautiniai judėjimai, o ne partijos šiandien yra raidos alternatyvų paieškos žemė.
Baigiant apie globalizmo ir nacionalizmo ideologijų alternatyvumą pasakytina štai kas: ginčas dėl jų humanistinio potencialo dažniausiai paslepia svarbiausią mintį – mintį apie patį pasaulį, kuris neabejotinai turi būti kitoks. Išlaisvintas kapitalas pavergė žmogų. Kapitalą būtina sutramdyti.
Ką tos būtinybės akivaizdoje galiu padaryti aš – vienas iš septynių milijardų, norintis padėti Žemei nors savo tautos žemės ribose?
Galiu štai ką: kaip ir tada, devyniasdešimtaisiais, einant į laisvę, sakyti: taip, esu nacionalistas. Tą patį galiu pasakyti ir šiandien: aš – nacionalistas. Ir jausti, kaip į mane smigdamas lūžta globalizmas. Geras jausmas. Ne tik teorinis.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas Romualdas Ozolas.
Informacijos šaltinis – „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas”
(Bus daugiau)
2019.02.01; 06:46
