Teisingumo ministras Remigijus Šimašius savo bloge rašo, kad “kaip Lietuvos Respublikos pilietis, rinkėjas pastaruoju metu dėl įvykių Seime buvau šokiruotas du kartus”. Viešai norėčiau paklausti ministro, o kaip jis jaučiasi kaip teisingumo ministras ir kaip valdančiosios daugumos atstovas?
Pirmą kartą, anot ministro, jis buvo šokiruotas, kai Seimo narys balsavo už kolegą. Ministras primena, kad tokių balsuotojų netrūko ir anksčiau.
Teisingumo ministrui (kaip piliečiui ir kaip rinkėjui – D.R.) atrodo, kad “balsavimas už kolegas yra nei kiek ne mažesnis (o turbūt ir didesnis) nusižengimas nei parašo padirbinėjimas ant oficialių dokumentų (t.y. dokumentų klastojimas) ar sukčiavimas klastojant posėdžių protokolus”. Tik įsiklausykime – tai panašu į nusikaltimą!
Tačiau dar kartą R. Šimašius buvo šokiruotas tuomet, kai tas pats negeras Seimo nario poelgis buvo įvertintas švelniau nei posėdžių praleidinėjimas. Man suprantama, kodėl ministrą nuošridžiai nustebino ir net šokiravo žiniasklaidoje paviešinta informacija, kad Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas praleidinėjantiems posėdžius siūlo apkaltą, o balsuojantiems už kolegas – dalies atlyginimo nubraukimą.
Lyg tarp kitko, ministras dar primena, jog ne Seimo nariams už jų veikloje daromus panašius pažeidimus numatyta netgi baudžiamoji atsakomybė. Pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso 198(1) straipsnis (Neteisėtas prisijungimas prie kompiuterio ar kompiuterinio tinklo) ar 300 straipsnis (Dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas ar realizavimas).
Galime ir pasvarstyti: jei jau teisingumo ministras šokiruotas tokiais valdžiažmogių darbeliais, tai ką mums ir besakyti? Ką galime patarti kitiems žmonėms, kurie gyvena toliau nuo Vilniaus Gedimino prospekto ir neturi ministro posto? Negi teisingumo sistema bejėgė? Kodėl niekas nesiūlo apkaltos ir nekelia seimūnams baudžiamosios bylos?
Mano nuomone, bet kokią bylą seimūnams dabar bijos kelti beveik visi Lietuvos prokurorai. Po to, kai sacharukų, stomų ir kitų teistų ar šiaip įstatymus pažeidinėjančių politikų sudaromos komisijos “ant kilimėlio” kviečiasi, vertina ir net bando iš posto versti generalinį prokurorą, daugeliui eilinių prokurorų norėsis per patrankos šūvį apeiti Seimo narius ir jų tvirtovę Gedimino prospekto gale.
O prisiminkime, kaip praėjusiųjų metų pradžioje ir 2008 metų pabaigoje naujoji valdančioji dauguma ir jos atstovai kalbėjo apie moralę, Dievo įsakymus ir pan.? Ačiū teisingumo ministrui už pilietiškumą ir atvirumą. Tokio seniai nebuvo. Bet žmonėms norisi ir pokyčių.
2010.02.12
