Seppo de Giampietro knyga „Brandenburgiečiai“. Per kraują ir ugnį“ – ne paprasto Vermachto kario, bet specialiosios paskirties padalinio kovotojo prisiminimai.
Nepaisant itališkos pavardės, iš Pietų Tirolio kilęs autorius buvo karštas savo krašto susijungimo su Vokietija šalininkas. Po Pirmojo pasaulinio karo vokiečių gyvenamas Pietų Tirolis atiteko Italijai, vietos gyventojus bandyta italizuoti, varžyta jų kultūrinė veikla. Nepaisant Hitlerio tikinimų, kad visos gyvenamos vokiečių teritorijos bus sujungtos į vieną Reichą, draugiški nacių santykiai su fašistine Italija lėmė, kad Pietų Tirolio nepriklausomybės klausimas nebuvo liečiamas. Ten gyvenantiems vokiečiams tiesiog pasiūlyta kraustytis į Vokietiją arba taikytis prie italų asimiliacinės politikos.
Nusivylęs S. de Giampietro pasirinko emigraciją. 1940 m. jis persikėlė į Vokietiją ir netrukus savanoriškai įstojo į kariuomenę. Vargu ar jaunuolis tikėjosi, kad išreiškęs pageidavimą tarnauti kalnų šauliu, netrukus pateks į įslaptintą diversantų – „brandenburgiečių“ būrį, rengiamą itin atsakingoms ir pavojingoms operacijoms priešo užnugaryje. Imigrantus iš Pietų Tirolio Vermachto vadovybė vertino kaip ypač tinkamus tokioms užduotims. Reicho vokiečiams tiroliečiai buvo sąlyginiai užsieniečiai. Jie mokėjo kelias kalbas, gebėjo geriau prisitaikyti „kultūriškai svetimoje“ aplinkoje. Be to, Alpių kalniečiai buvo ypač užsispyrę, atkaklūs ir ištvermingi, nors ir „geraširdžiai pietiečiai“, šiaurės vokiečių požiūriu.
Specialią atranką į kariuomenės žvalgybą – Abverą, pavaldžius padalinius perėję kariai pratinti žaibiškai orientuotis bet kurioje situacijoje. Jie mokyti sprogdinti ir išminuoti, elgtis ne tik su savo, bet ir su užsienio gamybos ginkluote. Naujokus rengė reiklūs ir griežti, bet teisingi plataus akiračio karininkai, nuolat akcentavę besąlygišką tarpusavio pasitikėjimą, diegę požiūrį, kad kiekvieno gyvybė priklauso ne tik nuo jo paties, bet ir nuo kovos bičiulių. Pratinta veikti tiksliai ir žaibiškai, bet nepamirštant sveiko proto, blaiviai vertinant nuolat besikeičiančią padėtį.
„Savo kuopoje noriu turėti tik tuos vyrus, kurie laisva valia nusprendė būti su manimi. Privalau tvirtai žinoti, kad galiu pasikliauti kiekvienu iš jūsų, jūsų visišku atsidavimu, narsa, atsakingumu ir absoliučiu paklusnumu. Aš nė vieno iš jūsų neprašysiu atlikti tai, ko nesugebėčiau atlikti pats arba ko jau nebūčiau atlikęs. Jei kas nors norite pasitraukti, galite tai padaryti dabar“ – būtent tokius žodžius savo galimybėmis suabejojusiam autoriui ištarė būrio vadas Siegfriedas Grabertas, vienas legendinių „brandenburgiečių“ karininkų.
Veikdami puolančių Vermachto pajėgų smaigalyje, priešo šalies kariuomenės uniformomis dažnai vilkėję „brandenburgiečiai“ užimdavo tiltus ir kitus svarbius objektus, o paskui stengdavosi juos išlaikyti iki atvykstant saviškiams. Vilkėti karinėmis priešo uniformomis draudė tarptautinė karo teisė, todėl patekusiems į nelaisvę „brandenburgiečiams“ grėsė sušaudymas vietoje.
Autoriui teko kovoti Jugoslavijoje ir Graikijoje, Lietuvoje (Josvainiuose, Kėdainiuose), Latvijoje ir Rusijoje. Kai kurios „brandenburgiečių“ operacijos aprašomos ypač detaliai, pateikiamos jų schemos.
2020.12.08; 09:10
