Putiną rėmę rusų muzikantai susiduria su protestais Vakaruose
Gegužės 11 vakarą per Maskvos virtuozų koncertą su Vladimiru Spivakovu priešaky į Sanders teatro sceną Bostone pakilo žmogus iš salės. Jo pasirodymas, regis, parūpo publikai – išėjęs į sceną žmogus buvo apsirengęs džinsais ir Harvardo marškinėliais (teatras įsikūręs Harvardo universiteto teritorijoje) ir atrodė keistai tarp kostiumuotų muzikantų, ir jo veiksmai buvo nelabai suprantami.
Išėjęs jis lyg ir pradėjo dėkoti, bet kai paaiškėjo, kad kalbama apie politiką, salė pradėjo švilpti. Scenoje pasirodė policininkas, apglėbė oratorių ir išnešė lauk. Suimtasis naktį praleido areštinėje. Kitą dieną teisėjas nutraukė bylą dėl viešosios tvarkos pažeidimo.
Po keleto dienų 38-erių Romanas Torgovickis, gimęs Maskvoje ir daugiau nei 20 metų gyvenantis JAV, užsiimantis ligų paplitimo matematiniu modeliavimu, išspausdino facebook‘e viešą laišką Spivakovui, paaiškindamas, kam jis užlipo į sceną. Jo akciją sąlygojo tai, kad Vladimiras Spivakovas pasirašė žymių kultūros veikėjų laišką, pritariantį „Rusijos prezidento Vladimiro Putino pozicijai Ukrainos klausimu“.
„Jūs, kaip ir dauguma rusų inteligentų, tylėjote, kai šaudė Maidaną! Maestro, mano vaikystės knygose ir filmuose tai vadindavo išdavyste! Supraskite mane teisingai – aš nenorių Jūsų įžeisti. Paprasčiausiai stengiuosi daiktus vadinti savais vardais… O kovo mėnesį Jūs pasirašėte laišką, faktiškai pritariantį Krymo okupacijai ir aneksijai… Maestro, tai jau nebe išdavystė, tai aukščiausio laipsnio niekšybė!“
Interviu Laisvės radijui Torgovickis pasakojo, kaip buvo nuvykęs į Maidaną Kijeve vasarį ir „buvo iki sielos gelmių sukrėstas išėjusių ginti savo vaikų ateities žmonių tyrumo ir šviesumo“, o paskui vėl buvo nuskridęs ten vasario 21, „praėjus 10 valandų po Maidano sušaudymo“. „Degėsių kvapas, mirties, kraujo kvapas, kai vaikščioji asfaltu ir supranti, kad čia prieš 10 valandų žuvo žmonės, – tai išlieka atmintyje. Aš ėmiau interviu iš medicinos seselių ir gydytojų, ant kurių rankų mirė vaikinai. Tai keičia žmogų, palieka pėdsakus“.
Todėl Torgovickis ir nusprendė surengti akciją per Spivakovo koncertą: „Man buvo nemalonu, kad pas mane į Bostoną atvažiavo žmogus, kuris ne tik tylėjo, kai buvo šaudoma Maidane (o ir kai sodino rusų opozicionierius), bet ir pasirašė tą laišką. Man buvo nepriimtina tylėti ir nepriimtina pasyviai stovėti su plakatu“.
Su plakatais, kuriuos Torgovickis palaikė „pasyviais“, Spivakovas pasitiktas ne tik Bostone. Akcija buvo surengta ir šalia Linkolno centro Niujorke. Facebook‘e tos akcijos puslapyje paskelbta įdomi instrukcija: „Prašom rengtis stilingai, jei įmanoma – oficialiai. Tai kultūrinis renginys, ir mes norime išlaikyti tai, kas priimta koncertuose.Tai liečia ir jūsų veiksmus.
Štai kokia idėja: mes būtume atėję į koncertą pasiklausyti muzikos, bet esame giliai nusivylę, kad negalime – dėl politinių Spivakovo pažiūrų. Prašom, likite delikatūs ir atkreipkite žmonių dėmesį aukšta kultūra, o ne nesaikingais šūksniais ir agitacija… Mes čia ne tam, kad įžeidinėtume poną Spivakovą, jis nusipelnė pagarbos savo muzikine ir labdaringąja veikla. Jis ne karinis nusikaltėlis, jis irgi režimo auka. Mes norime parodyti jam, kad pasirašyti laišką buvo neteisinga, amoralu, ir patraukti jį savo pusėn“.
Torgovickis, pasirinkęs individualią akciją, irgi pagarbiai kalbėjo apie Spivakovo labdaringąją veiklą, ypač susijusią su vaikais, bet interviu Laisvės radijui taip paaiškino, kodėl jam „teko“ išeiti į sceną: „Teko“, nes daug žmonių bandė užmegzti kontaktą su Spivakovu ir jo kompanija, kuri organizavo jo gastroles, kad aptartų parašo klausimą. Žmonės bandė išsiaiškinti – ar jis pasirašė? Jeigu nepasirašė, tai paprašyti jo panaikinti savo parašą. Bet kontakto neužmezgė, todėl organizatoriai nepaliko kito šanso, kaip tik pasibaigus koncertui išeiti į sceną ir pasistengti užmegzti kontaktą su Spivakovu jau scenoje“.
Tą „kontaktą“ Torgovickis taip aprašė savo kreipimesi: „Jūs paraudote, įsitempėte, priėjote prie manęs nosis prie nosies, visiškai pasirengęs sutikti iššūkį ir išmesti nuo scenos įžūlųjį žmogų, išdrįsusį įsiveržti į Jūsų meno šventovę! Bravo, Maestro! Aš Jus puikiai suprantu! Raginu ir Jus suprasti, kad ginkluotoji ir informacinė Rusijos agresija juntama šimtą kartų skaudžiau, ir kad Jūsų parašas vertinamas kaip įsiveržimo dalis!.. Kaip tik dėl to, kad Jūs reagavote emocingai ir nesupratote mano išėjimo į sceną prasmės, aš kreipiuosi į Jus dabar raštu – aš tikiuosi, kad, likęs vienas su savo mintimis ir savo sąžine, Jūs rasite savyje jėgų pasakyti visiems girdint, ką Jūs sakėte man Bostone. Degančiomis akimis Jūs pakartojote keletą kartų: „Aš nieko nepasirašinėjau!“ Maestro, būkite vyras ir viešai paskelbkite, kad Jūs nepasirašėte laiško ir pašalinkite savo pavardę iš pasirašiusiųjų!“
XXX
Spivakovas buvo ne vienintelis garsus rusų muzikantas, kuris gegužės 11 per koncertą susidūrė su nemuzikiniais sunkumais. Valerijų Gergijevą, pakilusį į sceną Trafalgaro aikštėje Londone diriguoti Londono simfoniniam orkestrui, sutiko ne tik plojimai, bet ir dešimčių proukrainietiškai nusiteikusių aktyvistų bei judėjimo už LGBT teises draugijos aktyvistų šauksmai.
Vienas iš akcijos organizatorių britų teisių gynėjas Piteris Tetčelas (Peter Tatchell) interviu Laisvės radijui taip aprašė įvykius Trafalgaro aikštėje: „Mums buvo būtina mesti iššūkį Valerijui Gergijevui dėl jo aktyvaus pritarimo Vladimiro Putino politikai, nepaisant to, kad šią lydi rimti žmogaus teisių pažeidinėjimai. Gergijevas pritaria Rusijos agresijai Ukrainoje ir Valstybės Dūmos priimtam įstatymui, draudžiančiam homoseksualizmo propagandą. Mes manome, kad tai atima iš jo teisę koncertuoti su Britanijos orkestru. Mūsų protestas Trafalgaro aikštėje prasidėjo tuo momentu, kai Gergijevas pasirodė scenoje ir nusilenkė publikai. Mes išsyk pradėjome skanduoti: „Gėda!“, „Gergijevas remia Putiną!“, „Laisvę Ukrainai!“ Atrodė, kad tai jam sukėlė rūpestį ir nerimą. Netrukus apsauga mus išvedė iš aikštės“.
Gergijevui, kuris laikomas gana artimu Vladimirui Putinui, tai anaiptol ne pirmas protesto atvejis Vakaruose. Demonstracija prieš LGBT draugijos teisių pažeidinėjimus lydėjo jo koncertą Niujorke rugsėjo mėnesį – manifestantai apkaltino jį ir dainininkę Aną Netrebko remiant Putino režimą. Miuchene protestuojama prieš galimą jo paskyrimą nuo 2015 metų miesto filharmonijos orkestro vadovu.
Dabar, kai Gergijevo parašas atsirado po laišku, remiančiu Putino poziciją Ukrainos klausimu, nepasitenkinimas muzikanto veiksmais plinta. Suomijos laikraštis Ilta Sanomat pranešė kad sopranas Karita Matila atsisakė koncertuoti kartu su Gergijevu Carnegie-hall Niujorke. Ir gegužės 11-ąją į Gergijevo diriguojamo orkestro koncertą Londone, kaip mes jau žinome, atėjo ne tik jo kūrybos gerbėjai.
Tetčel aprašė publikos Trafalgaro aikštėje reakciją kaip „smalsumo, užuojautos ir paramos mišinį“. „Šiaip ar taip, jokio jos nepasitenkinimo nebuvo. Esu įsitikinęs, kad daugumai atėjusių į koncertą londoniečių yra nepriimtina Rusijos politika Ukrainos atžvilgiu ir Krymo aneksija, ir šiuo atžvilgiu jie solidarizuojasi su mumis“.
Tai skiriasi nuo Romano Torgovickio „Harvardo“ patirties, kur jis buvo nušvilptas. Jis supratingai žiūri į tokią reakciją, nors ir pripažįsta, kad nesitikėjo tokio agresyvumo. Torgovickis supranta ir tokį požiūrį, kad menas turi būti atskirtas nuo politikos ir kad žmonės, atėję į koncertą dėl muzikos, turi teisę negadinti sau įspūdžio, tačiau mano, kad Spivakovo atvejis – ypatingas: „Jeigu visi, kas su kuo nors nesutinka, bėgios į sceną, tai nepriimtina. Kita vertus, man menas ir politika – skirtingi dalykai, bet tai, ką padarė Spivakovas, man ne politika. Aš nesuprantu, kaip žmogus gali pasirašinėti laiškus, kurie pasmerkia žmones mirčiai. Aš taip pat nesuprantu, kaip žmonės, kurie laiko save inteligentais, išsilavinusiais, eina į klasikinės muzikos koncertus, mano, kad jie gali paprasčiausiai nueiti pasiklausyti gražios muzikos, užmiršdami, kad muzikantas yra gana tiesiogiai susijęs su ta agresija, su tomis mirtimis, kurios buvo. Man tai nepriimtina. Aš nematau, kaip muzika ir dvasingumas gali būti skyrium. Nors nesitikiu, kad žmonės deramai suvoks tą incidentą. Aš puikiai suprantu, kad jie interpretuoja viską taip, tarsi aš būčiau įžūlus žmogus“.
Ir Tetčelas įsitikinęs esąs teisus: „Kai kas mums priekaištauja, kad mes painiojame politiką ir meną. Į tai mes atsakome, kad pats Gergijevas pasirinko tokią elgseną. Jis suderina muzikinį atlikimą su politine parama Putino režimui ir jo politikai. Mes čia tik laikomės jo paties pozicijos. Gergijevas – įžymus dirigentas, ir vis dėlto jis leidžia sau pritarti Putino režimui, nepaisyti Ukrainos suvereniteto ir Rusijos gėjų teisių. Mūsų nuomone, toks žmogus nevertas vadovauti Londono simfoniniam orkestrui. Kaip tik todėl mes protestavome. Be to, Gergijevo kaip Londono simfoninio orkestro vyriausiojo dirigento elgsena meta šešėlį orkestro reputacijai. Kuo remiantis LSO kviečia į savo personalą žmogų, kurio elgesys kertasi su vertybėmis, kuriomis didžiuojasi Britanijos muzikinė visuomenė? Ir kokiu pagrindu orkestro darbui skirtos lėšos leidžiamos žmogaus, sveikinančio karinę agresiją ir niekinančio žmogaus teises, algai?“
Romanas Torgovickis, pasak jo, dabar ketina ginčyti jam paskelbtą draudimą pasirodyti Harvardo universiteto teritorijoje ir „išsiaiškinti“ su koncerto organizatoriais, uždraudusiais įsinešti į salę geltonų gėlių ir atsišaukimų, kuriuos dalijo protesto dalyviai. Torgovickis taip pat organizavo labdaringos pagalbos Ukrainai projektą ir pilietinės žurnalistikos projektą, nes yra nepatenkintas, kaip Ukrainos krizė nušviečiama spaudoje.
Informacijos šaltinis – svoboda.org.
2014.07.01; 09:48
