Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Prestižas“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997-ųjų rugsėjo 23-iąją. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų esame numatę paskelbti. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo ir šiandien.
Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.
Petras DIRGĖLA
Suvokimai. Prestižas
Vilniaus konferencijoje dalyvavo vadovai šalių, kurios – taip, ir Suomija – pusę amžiaus vienaip ar kitaip buvo priklausomos nuo sovietinio režimo. Jo ypatumus aptarėme „Suvokimų“ ankstesnėse skiltyse. Pagrindinius prisiminkime.
Visoj komunistinio režimo erdvėj viešpatavo uždara visuomenės grupuotė – kompartijos nomenklatūra. Šis diktatorių klanas buvo susitapatinęs su valstybe. Šeimą, visada buvusią mažyčiu valstybės padaliniu, klanas atskyrė ir nuo valstybės, ir nuo bažnyčios – prievartavo šeimą tapti mažyčiu klano padaliniu, asmenį – klano „piliečiu“. Nepriimti šios „pilietybės“ reiškė pasirinkti nuo visų galimybių atriboto žmogaus skurdą.
Dabar reikėtų dar pridurti, kad klanai, valdę sovietines respublikas ar soclagerio šalis, buvo susiję kaip susisiekiantieji indai. Klanai sudarė vieningą sistemą, jai vadovavo Maskva. Bet ar tik Maskva, ar tik oficialios jos institucijos?
LR Seimo pirmininko pavaduotojas Feliksas Palubinskas „Į laisvę“ fondo studijų konferencijoj (Jurbarkas 1997 06 26-29) samprotavo: Nepriklausoma Lietuvos valstybė privalėjo uždusint nusikalstamas grupuotes „iškart, kai mafijos struktūrų buvo tik užuomazgos, kai jos dar nebuvo susijungusios su pasauline mafija. Bet argi nomenklatūrų klanai, valdę soclagerio šalis, toji klanų sistema, šaltojo karo metais pasislėpusi už geležinės uždangos, niekaip nebuvo susijusi su „pasauline mafija“?
1963 metais Džanis Valačis pirmą kartą pabandė viešai apibūdinti „XXI amžiaus Italijos mafiją“. Kalbėjo: ekonominė-finansinė nusikaltėlių grupuotė persmelks politinės valdžios, valdininkijos sluoksnius ir jau politinės-ekonominės grupuotės viršūnei ničniekas nebepajėgs pasipriešinti.
Mes galėtume nustebti: apie kokį XXI amžių italai šneka? Šitokia politinė-ekonominė grupuotė (anot mūsų, partinė nomenklatūra; anot italų, mafija) valdė mus nuo 1940 metų!.. Kompartijos politinė bei ūkinė nomenklatūra visame pasaulyje prekiavo ginklais ir kuo tik nori visaip: ir legaliai (kaip klanas, susitapatinęs su valstybe), ir nelegaliai (šiaip, atskirų asmenų naudai).
Feliksas Palubinskas, žmogus, emigravęs į užjūrius ir nomenklatūros valdymo iš arti nepažinęs, gali ir nežinoti, kad sovietinė imperija ir jos soclageris per visą savo egzistavimo laiką buvo susijęs su „pasauline mafija“. Tačiau šito nežinoti negalėjo nė vienas iš tų Lietuvos politikų, kurie iki šiol džiaugsmingai niūniuoja tautą migdančią lopšinę „Užmirškime praeitį, žvelkime į ateitį“.
„Užmirškime praeitį“ reiškia: nomenklatūros diktatorių klanas jei ir buvo, pražuvo, kam jį dar prisiminti.
„Žvelkime į ateitį“ reiškia: ei, tauta, kokių naujų atramos taškų tu dairaisi? Štai aš, klanas, ištikimas tavo maitintojas, – remkis į mane, ir tau atsivers platūs akiračiai, tu tapsi turtingu „pasaulio žmogum“.
Vilniaus konferenciją žurnalistai apibūdino kūrybiškai. Buvo susirinkusios pokomunistinio regiono valstybių viršūnės. Rusijos premjeras pasitarė su keliolikos kaimyninių šalių prezidentais, kaip sėkmingiau garantuoti taiką regione. Pasauliui buvo „sukonstruotas“ įspūdis, kad regione yra keliolika prezidentūrų ir viena vyriausybė – Rusijos, kuri taikų sambūvį „vykdo“.
Taikus tautų sambūvis – tai juk procesas. Jo metu likviduojamos vis naujos nesantaikos priežastys, o susitaikymas nuolatos atnaujinamas, kad taikus sugyvenimas nenutrūktų. Akivaizdu, kad šis procesas yra nepabaigiamas, nes taikus sugyvenimas turi būti paliudijamas kasdien, kasdien, kasdien.
Vilniaus konferencija taikų sugyvenimą regione dabar paliudijo. Nuramino tuos, kuriems jaukiau gyventi, kai prezidentai šnekasi, o ne tyli. Gražbyliai galėjo pasidžiaugti, kad „Lietuva vėl sugebėjo atsidurti Europoje vykstančių procesų prieky“. Daug kam konferencija svarbi pasirodė jau vien tuo, kad prezidentas A.Brazauskas „netikėtai iškilo kaip svarbi europinės politikos figūra, kaip pagrindinis mūsų užsienio politikos bei Lietuvos įvaizdžio kūrėjas“.
Kas iš tikrųjų „A.Brazausko užsienio politiką“ kuria, pabandysime suvokti kitose skiltyse. Dabar, man regis, būtina pasakyti tai, ką Vilniaus konferencija paliudijo akivaizdžiausiai ir apie ką niekas nenori garsiai kalbėti gal tik dėl to, kad nepakenktų konferencijoj dalyvavusių prezidentų prestižui.
Nomenklatūros ir nusikalstamo pasaulio klanai, valdę sovietines respublikas ir soclagerio šalis, tebegyvuoja, tebėra stiprūs ir štai vėl jie vienijasi kovoje prieš savo tautas dėl viešpatavimo savose valstybėse. Patetiška klanų galios ir taikaus sambūvio demonstracija turėtų įkvėpti klanų „piliečius“ naujiems žygiams, o šiaip žmonėms, valstybių piliečiams, turėtų dar kartą įtaigiai priminti, kas šiame pasaulyje yra stiprūs ir nebaudžiami.
Tai juk yra tik baimės įvarymo forma, labai gražiai apipavidalinta. Demonstracija pasibaigė, nutolo, stovi šit žmogelis, gniaužia saujoj litą, latą, zlotą ar kroną ir apmaudauja: na, ir kas iš to, kad aš esu valstybės pilietis? Jeigu klane įsipilietinčiau, pinigą „juodai“ daryčiau ir bausmės nebijočiau…
Prezidentų prestižas čia niekuo dėtas. Jėgos pasaulyje tokios demonstracijos reprezentantų prestižo nei sumažina, nei padidina, juo labiau kad ir garbę, ir negarbę vienodai užmaskuoja diplomatinė kalba.
Valstybės prestižas labiausiai priklauso nuo jos piliečių valios, nuo rinkėjų, kurie, atėję prie balsavimo urnų, apsisprendžia, už ką balsuoti, už valstybę ar klaną.
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla, šio teksto autorius.
2015.12.01; 05:50
