Tikriausiai kiekvienas iš mūsų prisipažins, jog žiūri lietuviškas televizijas: įskaitant ir visuomeninį transliuotoją, ir komercines televizijas. Ir kiekvienas iš mūsų, be abejo, turime susidarę nuomonę apie televiziją. Dažnusyk – labai kategorišką. Vieni iš mūsų pasigenda pramoginių laidų, kiti – probleminių.
Vieni įsitikinę, jog laidai vadovaujantis žurnalistas gali turėti savo nuomonę, kiti mano, jog žurnalistas privalo būti itin neutralus. Tačiau ar visuomet čia kaltos televizijos ir jose dirbantys žmonės? Juk daug kas priklauso ir nuo to, koks yra laidos biudžetas, kiek laiko pasiruošti laidai turi jos vedėjas. Galų gale laidos kokybė priklauso ir nuo į laidą pakviestų pašnekovų išminties, drąsos, oratorinio meno.
Apie lietuviškosios televizijos pasiekimus bei klystkelius su švedų režisieriumi Jonu OHMANU kalbasi “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.
Lietuvoje jau esate praleidęs užtektinai daug laiko, be to, puikiai kalbate lietuviškai. Todėl neabejoju, kad turite susidaręs nuomonę ir apie kai kuriuos čia vykstančius reiškinius. Pavyzdžiui, apie Lietuvos televizijas. Šiuo metu mūsų televizijos pradeda naująjį sezoną, ir Lietuvos visuomenė susiskirstė į dvi nesutaikomas stovyklas. Vieni teigia, jog lietuviškosiosios televizijos – itin neįdomios, kiti įrodinėja, esą mūsų televizininkai žiūrovams pateikia užtektinai pramoginių, probleminių, pažintinių laidų. Tik spėk žiūrėti.
Taip, vargu ar mane galima laikyti Lietuvoje besisvečiuojančiu švedu. Esu švedas, tačiau vis daugiau laiko praleidžiu Lietuvoje, Latvijoje. Jei reikėtų kruopščiai suskaičiuoti, kur ilgiau užsibūnu – Švedijoje ar Lietuvoje, tikriausiai paaiškėtų, jog Lietuvoje šiuo metu praleidžiu daugiau dienų, nei Tėvynėje. Namo sugrįžtu tik retsykiais, trumpam. Taigi esu susipažinęs su padėtimi Lietuvoje. Niekas negalėtų tvirtinti, kad jūsų šalies visiškai nepažįstu arba pažįstu tik labai paviršutiniškai. Todėl neturėtų būti keista, kad turiu susidaręs nuomonę ir apie Lietuvos televizijas. Ir apie visuomeninį transliuotoją, ir apie komercines televizijas. Deja, prisipažįstu: kuo toliau, tuo mažiau žiūriu lietuviškas TV. Neįdomios, banalios, paviršutiniškos.
Kodėl neįdomios, kodėl banalios, kodėl paviršutiniškos?
Jūsų televizijos primena šokių balių. Susidariau įvaizdį, kad pas jus visi nuo ryto iki vakaro tik šoka ir dainuoja. O valstybės reikalais mažai kas rūpinasi. Ar aš neteisus, kad Jūsų televizijose šoka visi – ir muzikantai, ir politikai, ir jauni žmonės? Puiku, kai žmonės yra linksmi, kai moka šokti. Aš pats mėgstu šokti. Nesu nusiteikęs prieš šią pramogą. Bet viskam reikia turėti saiką. Kai vien šokama, vien dainuojama, tada ši pramoga jau tampa nebe linksma, o tragikomiška. Ypač apgailėtina, kai į TV ekranus šokti, o ne diskutuoti, veržiasi Lietuvos politikai, ministrai, visuomenininkai. Lietuvoje tarsi formuojama nuostata, jog rimtu visuomenininku, parlamentaru ar ministru gali tapti tik tas, kurį televizija pakviečia į šokių aikštelę sušokti tango kartu su dailia, liekna mergina. Tarsi politiko karjerą būtų galima padaryti tik tuo atveju, jei išmoksi grakščiai šokti. Mano supratimu, toks pasinėrimas į šokius ir dainavimus byloja, jog Lietuvos visuomenė sutrikusi, pasimetusi, išsigandusi. Visi suvoka, kad šalyje – apvergtina padėtis. Bet niekas nežino, kaip būtų galima pakeisti padėtį, todėl visi tik šoka, šoka, šoka. Nei visuomenė, nei politikai nemoka, nesugeba valdyti valstybės, todėl pasineria į nerūpestingas linksmybes.
O juk Lietuva – valstybė. Ir ją privalu deramai valdyti bei išmintingai stiprinti. Bet lietuvių sąmonėje dar neįsitvirtinusi nuostata, jog visi piliečiai, tiek esantys valdžioje, tiek šalia valdžios, privalo stiprinti savo šalį.
Jūs norite pasakyti, jog Švedijos televizijose – mažiau šokių ir daugiau rimtų, probleminių diskusijų?
Šokių, dainų kultas dabar gajus ne tik Lietuvoje. Be abejo, ir Švedijos televizijose labai daug pramoginių laidų, kurios rodo, kaip stripinėjama šokių aikštelėje. Ir ne tik Švedijos televizijos pasinėrė į nesustojantį šokių maratoną. Bet jei reikėtų lietuvius palyginti su švedais, drąsiai galiu pasakyti: mes, švedai, kur kas pilietiškesni. Nepamirščiau ir tokios problemos: taip, švedai irgi šoka, bet Švedijoje kur kas mažiau negerovių nei Lietuvoje, tad mes, vaizdžiai tariant, turime daugiau teisių linksmintis. O jūsų šokiai – tarsi linksmybės maro metu.
Ypač man nepriimtina pozicija, kai televizija iš muzikai, šokiams, dainavimui negabių jaunų žmonių bando pagaminti neva tikrą žvaigždę. Tokių žvaigždžių tikromis žvaigždėmis aš nelaikau. Tik – kabutėse. Tik – perkeltine prasme, tik ironizuodamas. Keista, kad tiek daug tarsi ir protingų žmonių vis tik nesuvokia savo ribų, nepajunta, jog neturi nei talento, nei žinių, nei profesionalumo šokti ar dainuoti. Vien tik noro tapti profesionaliu dainų ar šokių atlikėju – maža. Lietuvoje susikūręs iškreiptas “žvaigždžių” kultas.
Lietuvos televizijose esama laidų, kuriose diskutuojama, ginčijamasi. Pavyzdžiui, ir dėl užsienio politikos, ir dėl vidaus problemų, ir dėl ekonomikos. Tačiau tos diskusijos – greičiau paviršutiniškos nei analitinės. Pirma, į tokius pokalbius kviečiami ne visi, galintys ir turintys ką papasakoti. Dažniausiai į diskusijas kviečiama tik vadinamoji “grietinėlė”. Kitaip tariant, ir mūsų neva probleminėse laidose – tie patys veidai, kartojantys jau gerokai pabodusias tezes. Aštrių, informatyvių, gilių ginčų, kurie dažnai įsiplieskia RTVi laidose “Osoboje mnenije” ar “Klinč”, Lietuvos televizijose aš beveik nepastebiu. Jūs sutiktumėte su mano pesimistinėmis nuostatomis?
Jūsų žodžiuose – daug tiesos. Kai kurios diskusijos išties pasižymi tik tuo, kad prie apskritojo stalo susėda keli panašiai mąstantys vyrai ir pučia į vieną dūdą, apsimeta, jog viską išmano. Tarsi viską išnarsto po kaulelį. Bet man visuomet įtartini tie, kurie viską žino, viską išmano, apie viską turi savo nuomonę. Aš pats vadovaujuosi senovės išmintimi: “žinau tik tiek, kad nieko nežinau”.
Taip pat esu pastebėjęs, jog diskusinių laidų dalyviai dažniausiai vengia aštriai, konkrečiai kalbėti. Jie bando kalbėti aštriai, bet tuo pačiu stengiasi neišsišokti. Lietuviai priprato prie savicenzūros. Prieš ištardami kiekvieną bent kiek aštresnę frazę jie susimąsto, ar toks elgesys nepakenks jų karjerai. Prie alaus bokalo lietuviai – tikri aštrialiežuviai. O prieš įjungtas televizijos kameras kalba atsargiai, aptakiai. Žodžiu, lietuviškoji diskusijų erdvė – labai siaura. Joje niekas nerizikuoja. Nei žurnalistai, nei jų kalbinami pašnekovai.
Jūsų žurnalistai dažnusyk irgi elgiasi ne itin profesionaliai. Tarsi ir narplioja skandalą, tarsi ir ieško tiesos, tarsi ir išklauso priešingų nuomonių atstovus. Bet atidžiai pažiūrėjus tokią laidą vis tiek susidaro įspūdis, jog tikrosios tiesos niekam nereikia: nei žurnalistams, nei jų pašnekovams. Skandalą sukelti – labai paprasta. Bet skandalas vardan skandalo – tai jau minusas, o ne pliusas. Jūsų televizijose pasigendu laidų, kuriose būtų nuoširdžiai ieškoma tikrų povandeninių srovių. Jūsų televizijos beveik neturi tiriamosios žiniasklaidos, kurios įvertintų ne vieną, o visas galimas versijas. Jūsų TV neina iki galo. Išimčių esama. Bet aštrių diskusijų, kurios leistų žiūrovams sužinoti tikrąją padėtį, – vos viena kita. Jūs dairotės tik į aisbergo viršūnę, o tai, kas lieka po vandeniu, lyg ir nenorite sužinoti.
Norime. Bet tiriamoji žiniasklaida – labai brangus malonumas. Norint ištirti kokią nors rezonansinę bylą, reikia turėti ir daug laiko, ir mažų mažiausiai susiklaususios komandos iš kelių žurnalistų, ir, žinoma, finansinių resursų. Pavyzdžiui, www.slaptai.lt ir laikraštis “XXI amžius” didelių finansinių galimybių atlikti sudėtingo tyrimo tikrai neturi.
Jokia tiriamoji žiniasklaida neišsiverčia be profesionalios komandos ir be kapšo pinigų. Tačiau čia įžvelgiu ne tik finansinius trukdžius. Lietuva yra, be jokios abejonės, laisva šalis. Niekas nieko į Sibirą neišvež. Juolab niekas nieko už aštresnę nuomonę nesušaudys. Tačiau Lietuvoje susidariusi atmosfera, jog aštriai kalbėti – nemadinga. Jūs tarsi vadovaujatės principu, jog savame kaime labai šokinėti nepatartina, nes galima prarasti darbą ar pakliūti į viršininko nemalonę. Truputį kritikuoti galima visus ir visada, bet tik – nepersistengiant, neįsijaučiant. Puikiai jaučiu, kad lietuviai dėl tam tikrų priežasčių nėra iki galo atviri ir nuoširdūs. Jūs vis dar bijote viešai pasakyti, ką manote. Ir tai – ne vien jūsų kaltė. Sutikite, Lietuva nėra didelė ir gausi valstybė. O mažoje valstybėje visi visus pažįsta, vieni su kitais susiję nematomais ir matomais ryšiais. Jei ką nors pakritikuosi, būtinai nepatiks ir kokiam nors tavo bendraminčiui, kurio pagalbos galbūt teks kada nors prašyti. Tad jei kritikuose, tos pagalbos nesulauksi. Jei prikąsi liežuvį, paramos greičiausiai sulauksi.
Sakykit, kodėl lėšų pramoginės laidoms visuomet atsiranda, o rimtoms diskusijoms – ne.
Tiesiog pramoginėms laidoms reikia mažiau lėšų, nei tiriamosios žiniasklaidos projektams. Tiriamosios laidos kurti neapsimoka, o pramoginė, kurioje tik pašokama ar padainuojama, – finansiškai nėra brangi. Aš pats užsiimu tiriamosios žiniasklaidos projektais, todėl žinau, kad kai kurios TV nelinkusios rizikuoti kuriant analitines laidas. Juk išlaidų ir jėgų sudedama itin daug, bet laida vis tiek gali nesutraukti užtektinai gausaus žiūrovų būrio. Bent jau lyginant su pramogine laida. Todėl televizijų savininkai, prodiuseriai ir renkasi tai, ką paprasčiau sukurti ir kas duos bent jau minimalų garantuotą pelną. Bet tokia padėtis byloja, jog Lietuvos žiūrovai mato ne esmę, o foną.
Švedijoje esama vienos laidos, kuriai sukurti metami dideli pinigai, kuri kuriama naudojant slaptąsias kameras. Toji laida pasirodo kartą per savaitę. Ir beveik kiekvieną kartą į toje laidoje iškeltas negeroves reaguoja Švedijos politikai. Čia pat, nedelsiant. Pavyzdžiui, toje laidoje sykį prabilta apie netobulus sveikatos apsaugos įstatymus, leidžiančius piktaudžiauti ligoniais apsimetantiems asmenims bei gydytojams, išrašantiems fiktyvius nedarbingumo lapelius. Beje, toji laida, apie kurią kalbu, – ne visuomeninė, o komercinė. Bet po minėtos laidos nedelsiant atsiliepė politikai, ir netrukus sveikatos apsaugą reguliuojantys potvarkiai buvo pakeisti taip, kad panašių piktnaudžiavimų tarnybine padėtimi daugiau nebebūtų.
O Lietuvoje po tokios laidos mūsų politikai tylėtų kaip pelė po šluota. Apsimestų, jog laidos nematė, visuomenės skundų negirdėjo…
Kartais susidarau įspūdį, jog visiems Lietuvoje patogu, kai paliekamos landos korupcijai tiek žemesniu, tiek pačiu aukščiausiu lygiu. Lietuvoje tarsi kovojama prieš nematomą, bet visur esantį priešą. Aš asmeniškai jaučiu didelę pagarbą STT specialistams. Man regis, jie griebia korupciją už ragų. Bet padėtis jūsų šalyje vis tiek nesikeičia. Lietuvoje kaip ir anksčiau, taip ir dabar visi ima kyšius. Tik žemesnio rango politikai – didesnius, eiliniai tarnautojai – kuklesnius. Visi tokią padėtį toleruoja. Nesuvokiu, kodėl taip menkai svarstoma, kaip korupcijai perlaužti stuburą.
Tarp Švedijos ir Lietuvos televizijų esama rimto skirtumo. Švedijos politikai į kritines laidas atsižvelgia, o Lietuvoje – ne. Viltis, jog po į viešumą iškeltos problemos padėtis pasikeis ir Lietuvoje, – egzistuoja. Vilčių tikrai esama, ir tos viltys – pagrįstos. Štai dėl Rusijos ateities aš jokių iliuzijų neturiu. Vargu bau ar artimiausiu metu Rusija atsistos ant kojų. Lietuva – kas kita. Lietuva tikrai ne Rusija, ir čia teigiami pokyčiai įmanomi, realūs.
Tačiau mūsų aštrieji žurnalistai vis dažniau pakliūna į keblias situacijas. Jie vis dažniau tampomi po teismus dėl šmeižto, garbės ar orumo pažeidimų. Rusijoje žurnalistai auklėjami beisbolo lazdomis arba šūviais iš už kampo, Lietuvoje žurnalistai bauginami baudžiamosiomis bylomis, milžiniškomis piniginėmis baudomis.
Jūsų politikai deramai nesupranta, kodėl visuomeniniam transliuotojui skiriami pinigai iš biudžeto. Bent jau Švedijoje visuomeninis transliuotojas gauna solidžias valstybės dotacijas. Bet gauna jas ne tam, kad liaupsintų dosniąją valdžią. Gauna todėl, kad būtų laisvas ir galėtų tą valdžią nekliudomas kritikuoti, barti, koneveikti. Čia lyg ir šioks toks paradoksas. Gal jums ir keista: švediška valdžia pinigus žiniasklaidai duota tikrai didelius, bet už tą paramą nereikalauja jokių pagyrimų. Maža to – pakenčia bet kokią kritiką. O jūsų politikai, paremdami lietuviškąją žiniasklaidą iš biudžeto ar kokių nors fondų, tikisi vien pagyrimų ir nepakenčia net menkiausių pastabų. Kokia visuomenė laimi? Švediška. Švedijos politikai puikiai suvokia, kad be kritiškos, priekabios žiniasklaidos neįmanomas net menkiausias valstybės tobulėjimas, gerbūvis, stabilumas. Todėl Švedijos valdžia ir negaili puikių darbo ir kūrybos sąlygų savo žurnalistams. Tik kritikuokite, tik barkite, tik analizuokite. Švedija suvokia, kad gerbūvis ateita tik tuomet, kai žiniasklaida ne tik kad nebijo kritikuoti, bet dar ir turi lėšų žurnalistiniams tyrimams.
Valstybė, kurioje žurnalistai neturi nei drąsos, nei lėšų užsiimti rimtais tyrimais, – tėra bananų lygio respublika.
Gintaro Visocko nuotraukoje: švedų režisierius Jonas Ohmanas, pažėręs konkrečių priekaištų Lietuvos televizijoms.
2010.09.17
