Gerbiamosios ir gerbiamieji, tai gal tuomet, nepaisydami save gerbiančiose valstybėse nusistovėjusios praktikos, dar pasvarstykime, kodėl turėtume prieštarauti ar neleisti kitų, Lietuvoje gyvenančių, tautybių piliečių asmens (gimimo ir santuokos bei mirties liudijimuose, nuosavybės dokumentuose, LR pil. pasuose, Sodros bei vairuotojų pažymėjimuose, karių, policijos ir kitų valstybės tarnybų pareigūnų bei tarnautojų statusą patvirtinančiuose) dokumentuose rašyti jų duomenis gimtąja tos tautinės mažumos grupės kalba?
Kuo gi tie žmonės savo teisėmis ir jų apimtimis skiriasi nuo lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečių, kad jiems, priešingai nei lenkų tautybės asmenims, būtų negalima to pareikalauti ir padaryti?
Dėl padėties ir perspektyvinių procesų raidos aiškumo, derėtų nepamiršti, jog Lietuvoje taip pat gyvena nemažai rusų, žydų, baltarusių, latvių, vietnamiečių, kiniečių, turkų, azerbaidžaniečių, armėnų, ukrainiečių, latvių, persų ir puštunų ir net Afrikos valstybių tautybių asmenų. Tai kuo jie blogesni už Lietuvos lenkus?
Kiek prisimenu, tai nei viena iš Lietuvos Respublikos ratifikuotų tarptautinių konvencijų žmogaus, jo politinių ir pilietinių teisių klausimais nesuteikia teisės bent menkiausiai diskriminuoti bent vieną atskirą asmenį, o juolab jų mažumas tautiniu ar rasiniu pagrindu. Taigi leidus vieniems, neišvengiamai teks tą patį leisti ir kitiems.
Tuomet iškyla ir neabejotinai iškils dar mažiausiai pora klausimų:
1. Ar Lietuvos Respublika yra pasirengusi įteisinti asmens dokumentų išdavimą, surašytų, kaip, pvz.: kirilicos rašmenimis rusų kalba ir atitinkamai kiniečių hieroglifais, persų (dari) ar puštunų, ar turkų ir visų kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių rašmenimis?
2. Ar Lietuvos Respublika ketina visas tas kalbas paskelbti valstybinėmis ar joms prilygintinoms?
Kitų, iš tokio, įnirtingai grūdamo priimti, politinio sprendimo kilsiančių politinę – teisinę reikšmę, tiesiogiai turėsiančių klausimų, siekdamas Tamstų neverginti, nebevardinsiu.
Tačiau, Tamstoms neprieštaraujant, norėčiau pateikti apmąstymams keletą klausimų:
1. Ar kas nors negalėtų konkrečiai įvardinti valstybių, kuriose egzistuotų panaši praktika?
2. O gal jau kaimyninėje Lenkijos Respublikoje gyvenantiems Lenkijos lietuviams pradėti išduoti oficialūs Lenkijos Respublikos dokumentai surašyti lietuviškos abėcėlės raidėmis, miestuose, kaimuose ir miesteliuose iškabintos gatvių ir gyvenviečių bei įstaigų pavadinimų lentelės su lietuviškais užrašais, o lietuvių kalba tapo antrąja valstybine ar jai oficialiai prilyginta Lenkijos Respublikos valstybės kalba?
3. O gal atsiras išdrįsiančių teigti, kad būdami Lietuvos Respublikos – tiek savo teritorija, tiek gyventojų skaičiumi, tiek ekonomine galia nedidelės valstybės piliečiais, privalome pamiršti tautinę lietuvių savigarbą ir nuolankiai nusileisti bei patenkinti šitokio pobūdžio ultimatyvius reikalavimus?
4. O gal netikėtai pražiopsojau Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisas, panaikinusias Konstitucijos 2; 3; 6 ir 14 straipsnių nuostatas?
Ar atsirastų galinčių argumentuotai, pagrįstai atsakyti visus pateiktus ir kol kas dar nepateiktus, bet, žvelgiant perspektyviai, neabejotinai iškilsiančius, tiesiogiai įtakojamus, klausimus?
Būčiau nuoširdžiai dėkingas.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius advokatas Arūnas Marcinkevičius.
2014.04.03; 03:15
