Išgyvename vertybinio apsisprendimo, aiškesnio išsigryninimo laikotarpį.
Laikotarpį, pilną netikėtų posūkių ir paradoksų: antai kuo sparčiau „tradicinės“ politinės partijos praranda ir be to minimalias buvusias vertybines orientacijas, tuo aiškiau visuomenėje išsiskiria būtent vertybiniu pagrindu buriančios politinės jėgos.
Ir tai vyksta nepaisant politinių partijų tapatybę niveliuojančio Briuselio diktato, atskiesto lietuviškais mąstais gana solidžiom įvairiausių „fondų“ sumokamom pašalpų sumom, kurios dažniausiai nusėda naujosios nomenklatūros kišenėse.
Džiugu, kad Briuselio už fondų pašalpas diegiamas „lojalumo virusas“ nepažeidė tautininkų.
Skirtingai nuo valdančios nomenklatūros (sąmoningai nevartoju partijų pavadinimų, nes tik pavadinimai jas ir skiria), tautininkai nenuplaukė pasroviui drauge su „tolerancijos bei politkorektiškumo“ putomis ir kitais daiktais, išsaugojo savo tapatybę, nuosekliai gynė savo išpažįstamas vertybes ir dėl to užsitraukė nomenklatūros bei ją aptarnaujančio dvaro nemalonę.
Štai politologas Kęstutis Girnius tautininkų įjungimą į Tėvynės sąjungą pavadino „klaida“, kurią esą reikia ištaisyti, o Kęstutis Masiulis buvo dar atviresnis – jo manymu, tautininkų įjungimas į konservatorių gretas „apsaugojo“ Lietuvą nuo radikalios partijos, kurios yra populiarios net Vakaruose, sukūrimo. Štai ko labiausiai bijo nomenklatūra – tvirtos tautines vertybes išpažįstančios partijos, neparsiduodančios ir neatsiduodančios už jokias pašalpas, nesilankstančios absurdiškų bei amoralių Europos Sąjungos direktyvų rašytojams, puoselėjančios savo kalbą, kultūrą, tradicijas, skatinančios patriotizmą ir meilę savo Tėvynei – Lietuvai.
Šiandien mums sakoma, kad nėra jokios Tėvynės ir jokios tautos. Esą, yra tik Europa ir kažkoks didelis abstraktus pasaulis, kuriame esame visi lygūs. Naujieji politrukai, gal net patys to nesuvokdami, perėmė savo bolševikinių pirmtakų retoriką. Anie taip pat kadaise porino apie rojų bei lygybę žemėje, nugalėjus komunizmui. Iš esmės, liberastinės ir komunistinės pakraipų kosmopolitiniai radikalai yra broliai dvyniai, nesutariantys tik dėl išteklių perskirstymo būdų – jokie vertybiniai principai čia negalioja. Nuobodi jų sukurta dainelė apie „žmogaus teises“ išsikvėpė, išsisėmė, ji jau nepritraukia naujų šokėjų, nes net ir esantys mato dainelės užsakovų dviveidiškumą bei dvigubus – trigubus standartus, nuolat taikomus šioje srityje.
Valdančiajai partijai tokie standartai ir įkyriai moralizuojantis tonas ypatingai būdingi. Mus smerkė dėl patriotinių Kovo 11-osios eitynių, kaltino atstovavimu Rusijos interesams, o patys sostinėje iš paskutiniųjų bandė sudaryti koaliciją su visu Rusijos spec. tarnybų augintinių elitu – tomaševskininkais, uspaskistais ir paksistais. Nepavyko tik dėl to, kad pačios antivalstybinės jėgos nepanoro susidėti su konservatoriais (silpnai sumokėjo?). Maža to, visa tai vadinama pragmatiška ir moralia politika, esą, netgi vertybiniu pagrindu. Pasirodo, vertybė, vienijanti visą šitą, švelniai tariant, įtartiną publiką yra kova prieš „Rubikono“ monopoliją… Prieš šitą monopoliją konservatorių – socialdemokratų neonomenklatūrinis blokas „kovojo“ ir visą praėjusią kadenciją. Kažkaip keistai kovojo, patyliukais proteguodami monopolininkų interesus. „Kovos“ rezultatas vienintelis – pabandyta pakeisti bendražygius, o pati monopolija kažin ar apskritai tuos „kovotojus“ pastebėjo, o gal net juos rėmė.
Todėl klausimas, ką šioje „kovotojų“ kompanijoje veikia tautininkai, šiandien aštrus kaip niekada anksčiau. Manau, šiandien visiems daugiau negu aišku – valstybines šventes bei pačią patriotizmo reikšmę privatizuoti bandantys politikai susikompromitavo visiškai ir negrįžtamai, paniekindami net savų pačių ne kartą deklaruotus principus. Politika Lietuvoje mirė – liko tik merkantiliniai interesai. Ir čia stuburą išsaugoję tautininkai belieka vieninteliu vilties spinduliu tiesos ir doros, elementariausių vertybių išsiilgusiems žmonėms. Nenuvilkime jų.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius Ričardas Čekutis.
www.tautos-balsas.lt
2011.04.27
