Ir vėl kilo kontroversija dėl Valdovų rūmų: per daug dirba žmonių, tačiau jei iš arčiau susipažįsti su padarytais darbais, tai neatrodo, kad jų būtų per daug. Paslaptis slypi ne anapus, o čia: tiesiog muziejų konkurencija dėl mažėjančio biudžeto kąsnio bei politinės ambicijos. Į Virginijaus Savukyno klausimus atsako Valdovų rūmų direktorius V.Dolinskas.
Kokius darbus per šiuos metus padarė Jūsų vadovaujama institucija?
Nepilnus metus veikiantis Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai per 2009 m. nuveikė šiuos pagrindinius darbus: perimti ir tvarkomi eksponatai iš Lietuvos dailės muziejaus, pradėtas radinių perėmimas iš Pilių tyrimo centro (viso bus perimta per 300 tūkst. vnt.), vykdoma eksponatų apskaita, inventorinimas, konservavimas, restauravimas, skaitmeninimas, moksliniai tyrimai; su partneriais surengtos 3 Lietuvos tūkstantmečio programos parodos, 1 kita tarptautinė paroda, 3 didaktinės ekspozicijos, 2 ekspozicijos atnaujintos ir išplėstos; surengta tarptautinė mokslinė konferencija; organizavus Rūmų lankymą liepos mėn., priimta per 20 tūkst. lankytojų, per metus viso – 30 tūkst. lankytojų; rengtos edukacinės programos, kultūriniai renginiai ir akcijos parodose, kuriose apsilankė per 25 tūkst. lankytojų; kartu su partneriais išleista 14 mokslinių knygų ir 18 kitų informacinių leidinių; išplatinta daugiau nei 300 informacinių pranešimų; dalyvauta rengiant Rūmų dekoravimo projektų kūrimą; parengti detalūs ekspoziciniai planai, pasirūpinta ekspozicine įranga, pasirengta Rūmų atidarymui; kaupiama biblioteka, archyvas, tvarkoma internetinė svetainė (www.valdovurumai.lt), kuriamos duomenų bazės; sukaupta informacija apie beveik 1000 lituanistinių vertybių, esančių užsienyje; pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su 4 užsienio partneriais; įdiegtos modernios buhalterinės apskaitos, inventorinimo programos, kitos IT technologijos; parengti strateginiai planai; vykdoma įstaigos kūrimo ir kita kasdienė muziejinė veikla. Taip pat būtina pabrėžti, kad Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai veikia ir vykdo visas nacionaliniam muziejui būdingas funkcijas pagal Lietuvos Respublikos muziejų įstatymą ir įstaigos Statutą. Tai, kad įstaiga neturi savo ekspozicinių plotų tik apsunkina jos darbą. Tačiau ekspozicinius plotus parodos, renginiams Valdovų rūmams suteikia mūsų partneris – Lietuvos dailės muziejus – savo padalinyje – Taikomosios dailės muziejuje.
Žinant veikiančias ekspozicijas, darbuotojų skaičius neatrodo per didelis. Kodėl, Jūsų nuomone, prasidėjo šis puolimas?
Iš tikro, jauniausia Lietuvoje muziejinė institucija – Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai – dirba labai intensyviai ir energingai, darbuotojai neskaičiuoja savo darbo laiko ir netausoja jėgų. Nuveiktų darbų sąrašas ir rengiama išsami ataskaita Kultūros ministerijai tai akivaizdžiai paliudija. Paprastai Valdovų rūmų statybų, tyrimų, eksponatų įsigijimų, personalo klausimų puolimai vyksta periodiškai, įvairių rinkimų išvakarėse arba biudžeto svarstymo išvakarėse. Valdovų rūmų projektas yra politizuotas, todėl dažnai objektyvumo stokojama. Šiuo atveju, puolimas inicijuotas vieno muziejaus vadovės, kuri vakar pasisakė dienraštyje „Vilniaus diena“. Tokio puolimo priežastį nustatė jau minėtą publikaciją parengusi žurnalistė – pavydas. Prie to dar būtų galima pridėti konkurencijos baimę, akis badantį to muziejaus vadovybės neveiklumą, kurį nuo 2009 m. ryškino jau ne vien itin aktyvi Lietuvos dailės muziejaus veikla, bet ir Valdovų rūmų darbai. Kai kuriems muziejams nesvarbūs lankytojai, jie yra tikros XIX a. senienų saugyklos, tuo tarpu Valdovų rūmai, Lietuvos dailės muziejus ir daugelis kitų Lietuvos muziejų yra veiklios, inovatyvios institucijos, kuriose ne tik saugomos vertybės, bet ir jos plačiai pristatomos, rengiant ne tik 20–30 eksponatų vietines parodėles, bet ir didelius tarptautinius projektus. Pyktis, pavydas, pagieža tiesiog temdo protą.
Ar mažėjant biudžetui nepadaugės tokių intrigų?
Iš tikro intrigų turbūt niekada nebus mažai. Kai kurie asmenys labiau užsiima intrigomis, nei savo tiesioginiu darbu. Aišku, finansinės krizės atveju tokių akcijų gali būti dar daugiau, nes nemaža dalis viešoje erdvėje besireiškiančių asmenų bando tapti populiarūs puldami Valdovų rūmų projektą. Tačiau šio projekto sustabdymas neišspręs jokių valstybės problemų. Priešingai, kol buvo Valdovų rūmų užsakymų, nebuvo bankrutavusi Tauragės plytų gamykla, nestabdė veiklos Dvarčionių keramikos gamykla ir įmonė „Audėjas“. Beje, įvairios nepagrįstos intrigos, puolimai labai dezorganizuoja darbą, trikdo kolektyvo susikaupimą, neleidžia ramiai ir nuosekliai dirbti. Tačiau tokios yra Lietuvos realijos, intrigos visiems labai patrauklios, o teisybė ne visada įdomi.
Politinis elitas iš karto pradėjo abejoti, ar reikia tiek darbuotojų. Kodėl jie iš karto taip palaikė vieną pusę ir nenorėjo įsigilinti į situaciją?
Dalis Seimo narių, Vyriausybės narių ir kitų politinio elito atstovų, kurie susipažinę su Valdovų rūmų įstaigos darbu, į tokį nepagrįstą puolimą reagavo ramiai, netgi skambino mums ir drąsino bei linkėjo stiprybės eilinės priešiškos akcijos laiku. Kita dalis politikų greičiausiai dėl informacijos neturėjimo reiškė labai įvairias nuomones. Problema yra ta, kad kai kurios žiniasklaidos priemonės neperteikia objektyvios ir išsamios informacijos, o kai kurie politinio elito atstovai kultūra ypatingai nesidomi ir realizuojamų projektų neseka. Aišku, ir mūsų kaltės čia yra, reikėtų dar intensyviau propaguoti savo veiklą ir jos rezultatus, nors, pvz., liepos 5–6 dienomis apie Valdovų rūmų projektus informacija tiesiog buvo užpilta. Informacijos teikimo, priėmimo ir jos supratimo problema tikrai egzistuoja, o mūsų įstaiga neturi finansinių galimybių pirkti projektų reklamą. Dėkui Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai, kad kultūrai ir jos projektams skiria didelį dėmesį, todėl bent jau šios informacijos priemonės teikia išsamią ir objektyvią informaciją. Pvz., užpraeitą šeštadienį „Kultūros savaitės“ radijo laidoje buvo plačiai aptarta Liublino unijai skirta paroda, ar apie ją daug kas girdėjo ar norėjo girdėti? Juk tai taip pat vienas ir paskutiniųjų mūsų darbų. Parodą taip pat palydėjo konferencija.
Ar neatrodo, kad Valdovų rūmai yra per daug politizuoti?
Taip, neabejotinai, Valdovų rūmų projektas nuo pat pradžios labai politizuotas klausimas, siejamas su viena asmenybe. Tiesa, pačioje tyrimų pradžioje, Atgimimo metais, visa visuomenė buvo už Rūmus, rėmė atkūrimą pinigais, nemokai dirbo tyrimuose. Tačiau po to padėtis keitėsi, idealizmas menko, o racionalus, ciniškas, pagiežingas mąstymas ėmė viršų. Beje, 2000 m. Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymą priėmė Seimas, vadovaujamas profesoriaus Vytauto Landsbergio, o jį pasirašė Prezidentas Valdas Adamkus. Tik 2001 m. buvo Vyriausybės patvirtinta Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepciją, o šį nutarimą pasirašė tuometinis Ministras Pirmininkas, Prezidentas Algirdas Brazauskas. Taigi, atrodė, jog visi mūsų didžiavyriai sutarė dėl Valdovų rūmų, kaip Lietuvos valstybingumo simbolio, atkūrimo. Aplinkybės, patriotinis nusistatymas, patirtis ir pilietinis supratingumas lėmė, jog iniciatyvos kuruoti šį projektą ėmėsi Prezidentas Algirdas Brazauskas. Visi šio žymaus politiko oponentai beveik automatiškai tapo Valdovų rūmų priešininkais. Tai labai žmogiška, tačiau sunkiai suvokiama.
Ar nebūtų vienas iš sprendimo būdų – siekti, kad Valdovų rūmai nebūtų vertinami politizuotai ir nebūtų laikomi tik vienos politinės jėgos projektu?
Tai labai tikslus klausimas. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai iš tikro visomis priemonėmis siekia, kad projektas būtų kuo mažiau politizuotas. Rudenį pakvietėme visas Seimo frakcijas apsilankyti Rūmuose ir su viskuo išsamiai susipažinti, siunčiame kvietimus į renginius. Deja, ne visi atsiliepė. Projektas iš tikro neturėtų būti politizuojamas ir tam nėra racionalaus pagrindo. Valdovų rūmai ir jų egzistavimo, ir jų sunaikinimo, ir jų atkūrimo metu buvo vertinami kaip valstybės, valstybingumo simbolis, Vilniaus, kaip istorinės valstybės sostinės, išskirtinis ženklas. Jų atkūrimas – tai istorinės tiesos restitucija, o įstaigos veikla turėtų būti istorinės savimonės, atminties, pilietiškumo, patriotizmo ugdymo, švietimo priemonė. Suvokiant šiuos Rūmų atveriamus visuomenės švietimo, turizmo informacijos sklaidos, valstybės reprezentavimo horizontus, klausimas neturėtų būti politizuojamas. Tačiau racionalus mąstymas ir argumentai su gyvenimo realybe, politiniais išskaičiavimais, intrigomis, pavydu dažnai neturi nieko bendra. Lietuvoje tai ekstremaliai matosi. Net Lenkijoje tokių pigiai suregztų intrigų gyvybingumas ir plėtra būtų labai trumpalaikė, o Lietuvoje – ne. Gaila ir liūdna, kad daug kam tiesos ir teisybės nereikia.
Vytauto Visocko nuotr.
www.tinklink.lt
2009.12.06
