Vaclovas Mikailionis. Ar suradai kelrodę žvaigždę?

Rašytojas Vaclovas Mikailionis – apie žurnalisto Gintaro Visocko knygas „Ieškau kelrodės žvaigždės” ir „Juodojo Sodo byla”

Ar suradai kelrodę žvaigždę? Tokį klausimą norėjosi užduoti  Gintarui Visockui, išleidusiam knygą „Ieškau kelrodės žvaigždės“. Tai labai atvira ir nuoširdi, apmąstanti įpusėtą gyvenimo kelią knyga, kuriai autorius suteikė ir kitą pavadinimą – Žurnalis

to išpažintis. O kelias pasirinktas nelengvas. „Laikiau save žurnalistu, – paaiškino, – siekiančiu, jog turėtume stiprią, patikimą kariuomenę“. Tai juk žvalgybos ir kontržvalgybos sritis. Tad teko domėtis, pvz., tais Lietuvos karininkais, kurie atostogauti vykdavo į Rusiją pas savo žmonų tėvus ir sulaukdavo ten rusiškų slaptųjų rusiškų tarnybų dėmesio, tačiau pranešti apie tai kažkodėl mūsų kontržvalgybininkams būdavo nelinkę. Taigi ir Gintaras siekė, kad kuo mažiau įtartinų generolų bei pulkininkų būtų mūsų ginkluotosiose pajėgose.

Tačiau ne tik apie šnipus bei kariškius rašė jaunas žurnalistas. Tos dvi dešimtys knygon sudėtų istorijų, į kurias nori nenori teko „įsipainioti“ Gintarui, liudija, jog jam, nors ir neretai, bet tikrai pavykdavo aptikti kelrodę žvaigždę. Pavykdavo garbingai atlikti savo kaip karo korespondento misiją. Palaipsniui išugdytas karo korespondentas, prilygstantis bet kurios kitos šalies „karštųjų“ žemės taškų žinovui. Bene tokį atkaklų ir nebijantį rizikuoti vos ne vienintelį tarp lietuviškos žurnalistų dabartinės gildijos, kuris mums tiesiogiai pasakoja, pvz., apie įvykius „karščiuojančiame“ Kaukaze. Beje, tiems įvykiams žurnalistas skyrė daug atidos ir nuoširdaus dėmesio kovotojams, siekiantiems išsivaduoti iš griūvančios sovietų imperijos gniaužtų.

1994-ųjų ruduo… Gintaras jau veik metus Kaukaze ir siunčia straipsnius apie tai, kad ir čia tarsi tęsiasi lietuviško Sąjūdžio banga. Šviesiaplaukis aukštas vaikinas tarp juodbruvių kalniečių krenta į akis, o kai sužinoma, kad jis lietuvis, atsiveria ne tik daugelio namų durys, bet ir širdys. Tai džiugina ir kelia pasididžiavimą savo tauta, o kelrodė žvaigždė aiškiai nušviečia, kas teisus ir ką būtina palaikyti.

Dabar jis turi iš Tbilisio gruzinų karo keliu, kurį kontroliuoja įvairios gaujos, nuvykti į „banditų kontroliuojamą Čečėniją“ – vien taip apibūdina Džocharo Dudajevo vadovaujamą už laisvę kovojančią šalį Kremliaus propaganda. Ir jis nuvyksta, stebi įvykius „gyvai“, o ne iš redakcijos Vilniuje kabineto.

Tarp kitko, kabinetiniai Gintaro viršininkai net nenutuokia apie tą sudėtingą ir pavojingą padėtį, kurioje atsidūrė žurnalistas. Ir reikalauja kvailiausių dalykų: kiek tankų Dudajevas slepia kalnuose ar kitų karinių paslapčių. Bet jis laimingas, nes gavo progą dalyvauti herojinėje kovoje, jį žavi didvyriškų mūšių vaizdai ir šaunūs jauni čečėnų kariai. Tie puslapiai parašyti taip, tarsi atsidūrus nuotykių kupiname  detektyviniame romane. Skirtumas tik tas, jog tai neprasimanyta, o išgyventa. Ir kokie gražūs bei taurūs čečėnų vaikinai su granatsvydžiu ant peties.

„Informaciją, jog po kelių valandų į Čečėniją veršis rusų tankai, man perdavė taip tarsi ši žinia būtų beveik neverta dėmesio. Na, šturmuos  sostinę, taip, gatvių mūšiai neišvengiami. Tačiau kam jaudintis, juk pergalę švęs ne tie, kurie susiruošė ant kelių parklupdyti Džocharą Dudajevą!“ Taip autorius pradeda savo pasakojimą kaip pirmojo rusų tankų puolimo stebėtojas ir dalyvis Grozne. Jį žavi čečėnų drąsa. Lietuvių žurnalisto bičiuliai generolo Dudajevo apsaugos vyrai tą dieną atsisveikindami dar priduria: „Rytoj pamatysi, kaip kaunasi tikri čečėnai“. Jie tokie tikri savo pergale, jog linksmai atsisveikina: „Nepamiršk, vakare valgysime šašlykus“. Keisčiausia, jog išties po masinės tankų atmuštos atakos taip ir bus.

Tą dieną lietuvių žurnalistas ne tik pamato, bet ir viską pasakoja knygos skyriuje „Pirmasis Grozno mūšis“. Šį pasakojimą derėtų ištisai cituoti ne tik kaip įdomiausią nuotykinę apysaką, parašytą prozos meistro ranka. Esminis skirtumas čia tik toks, jog karas vyksta iš tikrųjų ir tikri rusų tankai iš visų pusių braunasi į Grozną.

Beje, čečėnai  tankų kolonas specialiai įsileido į miestą, kad be vargo išgliaudytų kaip graikinius riešutus. Juk tankas be pėstininkų – puikus taikinys. Įdomu, jog čečėnai, tikriausiai netgi to nežinodami, pritaikė tą pačią taktiką, kaip vokiečiai Berlyne, kai po Georgijaus Žukovo idiotiško įsakymo ištisos tankų armijos buvo suvarytos į Berlyno gatves ir paauglių vokietukų supleškintos faustpatronais.

1994-aisiais kitas rusų generolas Pavelas Gračiovas, pravardžiuojamas dėl kyšių ir Paška Mersedesu, savo tankus lygiai taip pražudys Grozne. Tik čečėnai pasielgs išmintingiau. Apie tai ir rašo lietuvių žurnalistas: „Ties Dagestano ir Laisvės prospekto sankryža degė du rusų tankai – priekinis ir paskutinis. O iš trijų viduryje užspiestų tankų ropštėsi rusų kariai iškeltomis aukštyn rankomis. Belaisviai.“

Taip čečėnai prasimanė tankų. Trejetą vien tik šioje sankryžoje. O tą dieną jų prisirinko dešimtimis. Beje, ir dar vieną išmintingą sprendimą jie padarys. Belaisviai bus vėliau paleisti. Tik su viena sąlyga: turi pasižadėti daugiau nepuldinėti Čečėnijos, nes antrą sykį patekę į jų rankas bus teisiami pagal karo lauko įstatymus – mirties bausme. Taip jie nusipelnys padėką ir pagarbą iš visų šių rusų kareivių šeimų bei giminaičių. Garsas apie taurų poelgį plačiai nuaidės po Rusijos federaciją.

O pasakojimą apie tai, kurią pusę pasirinkti Gintarui padėjusi jo kelrodė žvaigždė, tiktų užbaigti tokiu epizodu. Kai po mūšio su rusų tankistais belaisviais susitikti į Grozną sugužėjo rusų žurnalistai ir viena rusų televizininkė cypiančiu balseliu įkyriai klausinėjo, ką privalo perduoti suimtųjų vyrų žmonoms, čečėnų sargybinis neištvėrė: „Pranešk žmonoms, kad jų vyrų kišenėse radome prezervatyvų“.

Moraliai pakrikusios maskvietiškos imperijos kariaunos geriau ir neapibūdinsi. Šiuo atveju pasirinkimas – remti didvyrišką čečėnų kovą – buvo akivaizdus.

Tačiau Gintarui tekdavo ieškoti tiesos ir daug sudėtingesniais atvejais. Itin paini atrodė vadinamoji Juodojo Sodo (Karabacho) byla. Kalnų Karabachas buvo tapęs ilgalaikiu nesantaikos obuoliu tarp armėnų ir azerbaidžianiečių tautų. Nors pastarųjų teisė į šį žemės gabalėlį seniai buvo pripažinta netgi tarptautiniu mastu, tačiau daugelis šalių, taip pat ir Lietuva, oficialiai buvo armėnų pusėje. Tiesiog todėl, kad jie krikščionys ir labai įkyriai visam pasauliui aiškino, kaip nukentėję, o azerbaidžaniečiai musulmonai, be to, ir patys kalti, kad nenaudojo turistinės agitacijos bei visokių kitokių propagandos triukų.

Nedaugelis tokiu atveju galėjo ryžtis ginti teisiąją pusę. Todėl palaikantis azerbaidžianiečių teisę į Kalnų Karabachą žurnalistas atrodė išties kaip balta varna. Ir vis dėlto po dešimtmetį trukusios žurnalistinės atkaklios veiklos, ypač tinklalapyje slaptai.lt, išaiškėjo, jog teisūs buvo ne armėnai, Rusijos Federacijos karinės bazės kariškių remiami, atlikę tik Kaukazo tautų kiršintojo vaidmenį. Nors ir skelbęsi esą skriaudžiami, nes osmanai, tad ir dabartinė Turkija, yra kalti dėl armėnų tautos genocido 1915-1916 metais.

Realų požiūrį į šį painų genocidinį mazgą pateikė armėnas, kuris nekaltino nei turkų, nei azerbaidžianiečių. Filipas Ekozjancas savo knygose atskleidė ir įtikinamai įrodė, jog šiuo atveju nedera kalbėti vien apie armėnų genocidą. Juk tais laikais didelė nelaimė buvo ištikusi visus tuometinės Osmanų imperijos gyventojus – ir turkus, ir kurdus, ir armėnus, ir musulmonus, ir krikščionis…

F.Ekozjancas tai glaustai išdėstė ir interviu slaptai.lt: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį)“. Žr. plačiau „Juodojo Sodo byla“ (Vilnius, 2021, p.  94-101). Taigi ir vėl kelrodė žvaigždė Gintarui nurodė tiesos kelią, nes iš tikrųjų Juodojo Sodo žemė pagaliau po trijų dešimtmečių sugrąžinta į azerbaidžianiečių rankas.

Taip, nelengvą kelią pasirinko Gintaras – karo korespondento duona rupi, tačiau tos akimirkos, kai pavyksta išvysti kelrodės žvaigždės spindulį, neprilygstamos.

2022.02.08; 09:53