Kiekvieną kartą, kai tik atvažiuoju į Antano Baranausko, Jono Biliūno, Juozo Tumo- Vaižganto, Antano Vienuolio kraštą, pas studijų draugą Vygandą Račkaitį ir jo žmoną Mildą Telksnytę – Anykščių rajono Garbės piliečius – visada iškyla klausimas: ką dar naujo galėčiau pamatyti šiame nuostabiame krašte, kur tiek daug kultūros, istorijos, gamtos paminklų? Beveik visur jau ne kartą lankytasi, fotografuota, grožėtasi ir gėrėtasi garsiųjų anykštėnų palikimu, o dabartinių – pastangomis tą palikimą išsaugoti, puoselėti, rodyti visai Lietuvai.
Milda ir Vygandas pasitarę siūlo važiuoti prie Virintos, kur labai gražus gamtovaizdis, kur gyvena Domicelė Juodžiūnaitė – kaimo poetė, šiemet išleidusi jau ketvirtą savo kūrybos knygelę.
Vytautas Visockas
Domicelę Juodžiūnaitę Račkaičiai pastebėjo prieš daugelį metų, paskatino ją kurti, buvo pirmieji redaktoriai, literatūriniai patarėjai. Kai vieną gražų rugpjūčio pabaigos rytmetį mes pravėrėme Domicelės Juodžiūnaitės trobos duris, per tas kelias valandas, praleistas jaukioje kaimo sodyboje, aš pajutau ir pamačiau, kaip čia jie yra mylimi ir laukiami. Nejučiom prisiminiau Žemaitę ir Povilą Višinskį, jų bičiulystę. Buvome sotūs, bet šeimininkė niekaip nesutiko mūsų išleisti nepavaišinusi: ant stalo virpančiom rankom dėjo sūrį, kriaušes, saldumynus, iš ąsočio pylė raugintos beržų sulos. Beje, šį medį ji labai myli, beržai svyruoja visai šalia gyvenamosios trobos, ant kalvelės, nuo kurios į Virintos pusę toli matyti. Čia kartais susirenka Anykščių literatų klubo “Marčiupys”nariai, čia užkopia giminės, šiaip artimesni žmonės, kai atvyksta susititi su vieniša kaimo poete, tarsi vyturys jau daug metų giedančia paprastą giesmę. Vyturys išskrenda į šiltuosius kraštus, o Domicelė čiulba žiemą vasarą: apie savo darbus, džiaugsmus ir vargus, apie Dievą ir Tėvynę.
Mildos ir Vygando Račkaičių sodyboje Latavoje varčiau ir skaičiau pirmąją Domicelės Juodžiūnaitės poezijos knygelę. Pateikiu Vygando Račkaičio šiek tiek sutrumpintą jos pristatymą.
Lyg vyturio giesmė
Nežinomi, bevardžiai liko mūsų lietuvių liaudies dainų kūrėjai, tie senieji sodžių dainiai. Tačiau dar ir dabar pasitaiko Lietuvos kaimuose posmuotojų, kuriančių savo sandara, turiniu bei pasaulėjauta tautosakai giminingas dainas. Tai liudija ir šis kaimo poetės, žemdirbės kūrybos rinkinėlis, kuris visų pirma yra maloni staigmena pačiai autorei – Domicelei Juodžiūnaitei, kažin ar kada nors svajojusiai apie savo kūrybos rinkinį, teišdrįsusiai tik vieną kitą savo eilėraštį pasiūlyti rajono spaudai ar paskaityti nedideliame artimų žmonių ratelyje. Šis leidinėlis bus maloni staigmena , atradimas ir skaitytojams, ieškantiems nūdienėje poezijoje tikro, nuoširdaus žodžio, nesumeluoto jausmo, dainos skambėjimo.
Domicelė Juodžiūnaitė – valstietė, kaip ir tėvai, seneliai, nuo mažų dienų susiejusi savo gyvenimą su kaimo buitimi, su žeme. Jos vaikystės dienų prisiminimuose spindi gimtinė, tarsi ant M.K.Čiurlionio karalių delnų pakylėtas prieškario Lietuvos sodžius. O vėliau vis daugiau liūdnų prisiminimų, vis juodesni, slogesni šešėliai – karas, okupantų siautėjimai, smurtas, baisusis pokario laikotarpis, skaudžios netektys, tylančios dainos… Visos lietuvišką sodžių ištikusios lemtys ir tie kasdieniniai kaimo moters darbai, rūpesčiai – tai ir Domicelės Juodžiūnaitės likimas, toks panašus į daugelio jos kartos sodiečių. Tačiau toje kasdienybės tėkmėje būna akimirkų, kai Domicelei parūpsta paimti nuo darbo sugrubusiais pirštais plunksną ir užrašyti tai, ką sako širdis, sąžinė, gyvenimo patirtis. Būna akimirkų, kai iš vidaus iškyla, atsiranda nenumaldomas noras suposmuoti, sudėti į dainą meilę tėviškei, išgiedoti savo džiaugsmą ar skausmą. Jau nemažai, net keli stori sąsiuviniai tų posmelių prirašyta, tarytum savaime iš sodžiaus tylos, iš gyvo, įgimto gamtos pajautimo, iš sielvarto dėl Lietuvos likimo išaustų. Kaimo aplinka, tai, kas artima, brangu, diktuoja eilėraščiams temas. Diktuoja jas ir metų laikų ritmas, nuolatinis ryšys su tėviške, Dievo ir Tėvynės meile, paveldėta iš tėvų, iš senelių. Patriotizmas, šiandien gyvenančių pagal kitokią “moralę” taip menkinamas ir ironizuojamas, Domicelei Juodžiūnaitei yra viena iš krikščioniškų dorybių, žmogiškumo matas, kuris ne reklamuojamas, o grindžiamas sąžiningu darbu, pareiga, atsakomybe, pagarba senolių atminimui. Niekieno neraginama, neprašoma Domicelė tomis tragiškomis 1991-ųjų metų sausio dienomis kelioms paroms paliko savo kaimą, atvažiavusi į Vilnių budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
– Menka iš manęs gynėja, bet, jeigu prireiks, gal aš galėsiu pridengti už save jaunesnį, Lietuvai labiau reikalingesnį žmogų, – vieną naktį sutikta prie laužo kalbėjo Domicelė.
Tėvynė Domicelei Juodžiūnaitei prasideda nuo gėlės, nuo miško, nuo paukščio, nuo banguojančių rugių, gimtosios sodybos slenksčio, eilėraščių sąsiuviniuose gausu posmų, apdainuojančių tą gamtos grožį, tų eilių lyrinis herojus į sielos lauką perkelia gėlę, vingrų upeliuką, dangaus žydrynę, lino žiedą…
Pastaraisiais metais Domicelės Juodžiūnaitės kūryboje vis labiau akcentuojami religiniai motyvai. Autorės gyvenimo patirtis bei nuostata liudija, kad tik tikėjimas, malda suteikia dvasiai tvirtybę, kad tik Dievo apvaizda gali padėti tautai išbristi iš tamsos, nevilties, moralinio nuopuolio. Iš kelių šimtų D.Juodžiūnaitės eilėraščių spaudai atrinkome tik kelias dešimtis. Jos poezijoje gali rasti kirčiavimo klaidų, eilėdaros riktų, bet nerasi bedvasių eilučių, netikro jausmo, grožėjimosi savimi, pozos, mėgavimosi gyvenimo tamsa, to, ko apstu kai kurių šiandienos poetų kūryboje, kaskart vis mažiau susilaukiančioje skaitytojų dėmesio….
Šiemet Anykščių literatūros klubo “Marčiupys” išleistą, Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio redaguotą, Veronikos Dikčiuvienęs gražiai iliustruotą Domicelės Juodžiūnaitės knygelę “Vakaro žaros” gavau dovanų iš pačios autorės. Ketvirtajame viršelio puslapyje ji rašo:
Gimiau, augau Aukštaitijos kaime prie Virintos upės. Čionai sulaukiau ir senatvės. Dirbau visus žemės ūkio darbus, esu žemdirbė. Mėgau austi, kartu su jaunimu dainavau skambias ir gražias mūsų liaudies dainas, skaičiau knygas, ypač mėgau poeziją. Grėbiant šieną, ravint daržus, kepant duomą ar dirbant kitus darbus, galvoje susidėliodavo posmai, paskui juos parūpdavo užrašyti. Taip rasdavosi mano eilėraščiai, kuriuos turbūt padiktuodavo nepaprastai gražūs gimtinės vaizdai, pievų gėlės, svyruokliai beržai, paukštelių balsai…
Pastaruoju laiku dažnai gyvenu prisiminimais, taip pat pavirstančiais eilėmis. Nesu abejinga Tėvynės patirtoms kančioms, vargams, jos tolimesniam likimui. Padrąsinta bendraminčių, panorau savo posmeliais bei išgyvenimais glaudžiame sąryšyje su kaimu, su žeme pasidalinti su skaitytojais.
Neretai mes, žurnalistai, rašome apie žmones, visai nevertus patekti į spaudą. Dažnai žvelgiame į tolį, nepastebėdami, kad čia pat, šalia tavęs, šilumą ir šviesą skleidžia dori, kuklūs, dvasingi žmonės, verti didžiausios pagarbos, paramos, pripažinimo. Valandą kitą pabendrauji su tokiu žmogumi, ir ne taip baisu pasidaro. Kaip mes su Vygandu sakom, gal dar ne viskas prarasta, gal dar liausimės mėgautis gyvenimo tamsa, kurios tiek daug priviso. Šviesos ir vilties vis dėlto yra daugiau. Taip mano ir poetė nuo Virintos krantų Domicelė Juodžiūnaitė.
Iš viešnagės pas Anykščių rajono Garbės piliečius Mildą ir Vygandą Račkaičius aš parsivežiau dar vieną brangią dovaną – neseniai pasirodžiusį Vytauto Bagdono albumą “Nusilenkime Vaižganto Žemei…”, išleistą svėdasiškio dr. Zenono Prūso (JAV) lėšomis. Spaudai albumą parengė asociacija Vaižgantiečių klubas “Pragiedrulys”. Leidykla-spaustuvė – “Utenos Indra”. Manau, kad albumo nuotrauka apie lietuvių literatūros klasiką, daugelio visuomeninių organizacijų steigėją,, politiką, Katalikų bažnyčios kunigą, uolų kovotoją už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, švietėją, tautos blaivintoją, “deimančiukų” ieškotoją ir puoselėtoją… šiame kontekste neatrodys atsitiktinė.
Vytauto Visocko nuotr.
