Venesuelos prezidento Nicolaso Maduro valdymo perspektyvoms vis labiau prastėjant, Rusija rizikuoja prarasti ilgalaikį sąjungininką Lotynų Amerikoje ir milijardus dolerių, investuotus į naftos sektorių ir ginkluotę.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ilgus metus kuravo aljansą su buvusiu Venesuelos lyderiu Hugo Chavezu ir jo įpėdiniu N. Maduru, dažnai priimdamas Venesuelos vadovus Maskvoje.
Venesueloje kilus pastarųjų savaičių krizei, kai parlamento pirmininkas Juanas Guaido pasiskelbė laikinuoju prezidentu, savo sąjungininką mūru užstojo Kremlius. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas antradienį pažadėjo, kad Maskva „padarys viską“, kad apgintų savo sąjungininką.
Tuo tarpu ekspertai tikina, kad Kremlius supranta, jog, praradus draugus Venesueloje, Maskva nebeturės patikimų sąjungininkų Lotynų Amerikoje.
„Venesuela yra praktiškai paskutinis dalykas, kurį Vladimiras Putinas dar turi Lotynų Amerikoje“, – mano Rusijos tarptautinių santykių analitikas Kolumbijos Icesio universitete Vladimiras Rouvinskis.
V. Rouvinskio teigimu, Maskva mėgsta pristatyti save kaip „alternatyvia supervalstybe“ Vašingtono užpakaliniame kieme – Pietų Amerikoje. Nors Maskvos santykiai su Venesuela ir tradicine sąjungininke Kuba yra itin artimi, santykiai su kitomis regiono valstybėmis, tokiomis kaip Brazilija, Ekvadoras ir Argentina, prastėjo po neseniai įvykusių valdžios pasikeitimų šalyse, neabejoja ekspertas.
Rusija sustiprino savo aljansą su Venesuela skolindama šaliai, tiekdama tankus ir Kalašnikovo automatus bei investuodama į didžiausią šalies turtą – naftos pramonę. Rusija yra antra pagal dydį, po Kinijos, investuotoja Venesueloje.
Gruodį N. Maduras vizito Maskvoje metu paskelbė, kad Rusija investuos papildomus 6 mlrd. dolerių į Venesuelos naftos ir kalnakasybos sektorius.
Šiuo metu Rusija „rizikuoja, kad šie ilgai puoselėti saitai neteks savo vertės“, teigia Maskvos aukštesniosios ekonomikos mokyklos profesorius Nikolajus Petrovas.
Rusijos ir Venesuelos ryšiai siekia H. Chavezo laikus, kuris bandė sukurti tai, ką jis pats vadino „XXI amžiaus socializmu“.
Santykiai tarp Rusijos ir Venesuelos ir toliau buvo plėtojami po to, kai N. Maduras perėmė valstybės vairą į savo rankas po H. Chavezo mirties 2013 m. Tarp 2005 ir 2017 m. Karakasas įsigijo rusiškų ginklų ir karinės įrangos už 11 mlrd. dolerių.
Maskva kartu su Kinija ir Turkija ir toliau palaikė N. Madurą po paskutinių prezidento rinkimų gegužę ir opozicijos lyderio J. Guaido pasiskelbimo prezidentu sausį.
Jungtinėms Valstijoms ir tuzinui Lotynų Amerikos šalių pripažįstant J. Guaido laikinuoju prezidentu, o Europos šalims reikalaujant naujų rinkimų, V. Putinas praėjusią savaitę paskambino N. Madurui, siekdamas pareikšti paramą „teisėtai valdžiai“.
Tuo tarpu žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad šimtai Rusijos privačios bendrovės „Wagner“ samdinių yra dislokuojami Venesueloje. Maskva neigia pranešimus, tačiau V. Rouvinskis tikina, kad samdinių dislokavimo Venesueloje scenarijus yra tikėtinas.
„Ženklai rodo, kad Rusijos samdiniai jau kurį laiką veikia Venesueloje, tačiau manau, kad jų ten kur kas mažiau, nei rašoma žiniasklaidoje“, – sakė V. Rouvinskis.
Rusijos televizijos plačiai nušvietė protestus Karakase, palygindamos įvykius Pietų Amerikos šalyje su 2014 m. įvykiais Ukrainoje, kai buvo nuverstas prezidentas Viktoras Janukovyčius.
Pasak V. Rouvinskio, žinant Rusijos nepasitenkinimą tokiais žmonių mitingais, „gana ribotos, tačiau gerai parengtos Rusijos karinės operacijos šalyje galimybė negali būti atmesta“. Tačiau, patikino ekspertas, tokia karinė operacija būtų paskutinė priemonė, kurios imtųsi Maskva.
„Toks scenarijus būtų itin neigiamas pačiai Rusijai. Tai daugeliui metų nuteiktų visą Lotynų Ameriką prieš Rusiją“, – neabejojo Rusijos politikos analitikas.
V. Rouvinskio teigimu, nepaisant Rusijos ilgalaikių strateginių interesų, milijardai šalies dolerių yra investuoti į Venesuelos pramonę.
Valstybinė Rusijos naftos korporacija „Rosneft“, vadovaujama V. Putino sąjungininko Igorio Sečino, yra paskolinusi apie 6 mlrd. dolerių Venesuelos valstybinei naftos pramonės įmonei PDVSA. Tačiau pinigų stokojantis Karakasas nesugebėjo grąžinti paskolos nafta dėl prastos PDVSA naftos apdirbimo terminalų būklės.
Pasak analitikų, Rusija investavo į Venesuelą, žinodama, kad investicijos yra itin rizikingos, tačiau, sako ekspertai, Rusija tikisi, jog investicijos atsipirks.
„Rosneft“ pasiliko Venesueloje, nes bendrovė buvo pasiruošusi ten investuoti ilgam“, – sako Maskvos Lotynų Amerikos instituto ekspertas Danielis Rozentalis.
Tačiau, jei N. Maduro vyriausybė vis dėlto bus nuversta, Rusija „neabejotinai kovos dėl sandorių ir skolų“, – teigia V. Rouvinskis, pridurdamas, kad Rusija investicijas ne į naftos sektorių „tikriausiai praras“.
Jo teigimu, politiniai santykiai su naująja Venesuelos valdžia priklausys nuo Maskvos elgesio dabartinės krizės metu. Paprasti venesueliečiai Rusiją mato kaip N. Maduro vyriausybės sąjungininkę.
Tuo tarpu opozicinės jėgos mąsto pragmatiškai, tikino V. Rouvinskis, o Kremlius užsiminė galintis palaikyti „legitimų valdžios perdavimą“.
D. Rozentalis pritarė kolegai ir tikino, kad Rusijoje vyrauja pragmatinis požiūris, o darbiniai santykiai su Venesuela gali išlikti, net jei šalies opozicija nuvers N. Madurą ir perims valdžią.
„Rusijos lyderiai palaiko Venesuelos vyriausybės, šiuo atveju išrinktą prezidentą (N. Madurą). Tačiau tai nereiškia, kad Rusija nepalaikys ryšių su opozicija“, – pabrėžė D. Rozentalis.
Informacijos šaltinis – ELTA
2019.01.30; 07:45
