Lietuvoje tebemadinga privataus kaltinimo tvarka kelti baudžiamąsias bylas visiems, parašiusiems bent kiek aštresnį straipsnį ar komentarą.
O kol galioja civilizuotoms valstybėms nepriimtina nuostata viešą žodį analizuoti į pagalbą pasitelkiant būtent baudžiamojo kodekso straipsnius, noriu prisiminti nutikimą, kuris, mano supratimu, byloja, jog vieša kritika ir viešai išguldytos nepalankios versijos, – ne pats skaudžiausias ir ne pats pavojingiausias reiškinys.
Tai nutiko maždaug prieš 15-a metų, kai redagavau karinį priedą „Vardan Lietuvos“. Kadangi karinį priedą finansiškai rėmė tuometinė Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos vadovybė, kartais tekdavo važiuoti ne tik į poligonus, bet ir į oficialius priėmimus.
Sykį tuometinio Čekijos ambasadoriaus Lietuvoje pono Štefano Fiūlės buvau pakviestas į Čekijos ambasadoje rengiamą oficialų priėmimą, skirtą Lietuvos stojimo į NATO struktūras problemoms aptarti (tuo metu Lietuva dar nebuvo priimta į NATO gretas, todėl ši tema buvo aktuali).
Jau buvau pripratęs, kad visuose bent kiek mūsų šaliai svarbesniuose renginiuose dalyvauja ir Rusijos gynybos atašė. Kaip gi be rusų diplomatų? Anuomet Vakarai demonstravo prieš NATO plėtrą piestu stojančiai Rusijai begalinį atvirumą. Tiesa, Rusijos karo atstovai oficialiuose priėmimuose dažniausiai vengdavo pokalbių.
Tačiau tąsyk Rusijos gynybos atstovas buvo šnekus. Ypač keista, kad jis pasikalbėti panoro būtent su manimi, Rusiją kritikuojančio karinio priedo redaktoriumi. Iš pradžių nesupratau – kodėl. Patirtis bylojo, jog būtent Rusijos kariškiai vengdavo net menkiausio Lietuvos žiniasklaidos dėmesio. Niekad neduodavo interviu. Nufotografuoti juos būdavo dar sunkiau. Vos tik pastebėdavo fotoaparatą, nedelsiant nusisukdavo.
O čia – viskas atvirkščiai. Rusišką karinio jūrų laivyno uniformą dėvintis kariškis pats priėjo, pats užmezgė pokalbį. Pokalbio tema buvo neutrali. Ir vis dėlto Rusijos gynybos atstovo draugiškumas atrodė keistas.
Bloga nuojauta dar labiau sustiprėjo, kai sužinojau, kas gi iš tikrųjų yra šių eilučių autorių draugiškai užkalbinęs Rusijos kariškis. Pasirodo, tai buvo mano kritikuotas Rusijos karininkas, išvytas iš Norvegijos dėl „elgesio, nesuderinamo su diplomatiniu statusu“.
Štai kokia likimo ironija! Viename iš savo straipsnių gyriau Norvegijos kontržvalgybą už principingumą išvejant rusų šnipą. O kad „persona non grata“ Norvegijoje tapęs rusų kariškis atsidurs vakarietišką kryptį pasirinkusioje Lietuvoje ir lyg niekur nieko bičiuliškai šnekučiuosis su savo kritiku, – nesitikėjau.
Tada ir nusmelkė pirmoji nuojauta, jog esu kompromituojamas. Įtarimai dėl kompromitacijos dar labiau sustiprėjo, kai tą kariškį po kelių savaičių „atsitiktinai“ sutikau Vilniuje. Dėvėjo civilius drabužius. Pirmasis puolė sveikintis. Kalbėjo meiliai, tarsi būtume seni pažįstami. Pabandžiau juo atsikratyti žvilgtelėdamas į laikrodį, girdi, labai skubu. Rusijos kariškis ištiesė ranką atsisveikinimui, bet atsisveikindamas pokalbį sugebėjo dar mažumėlę pratęsti.
Apie šį įtartiną nutikimą informavau pažįstamą karininką, dirbusį Lietuvos specialiosiose tarnybose. Slaptųjų tarnybų atstovo tvirtinimu, susitikimai nėra atsitiktiniai. Tiesiog kažkam reikia turėti įrodymų, kuriais remiantis būtų galima tvirtinti, jog žurnalistas Gintaras Visockas karts nuo karto bendrauja su Rusijos ambasados gynybos atstovu, kurį Norvegijos Karalystė oficialiai įvardino šnipu. Lietuvos specialiųjų tarnybų darbuotojas dar pridūrė, jog šis rusų gynybos atstovas greičiausiai sekamas, tad į tų, kurie jį seka, akiratį, be abejo, pateko ir kiek per ilgas mūsų pokalbis Čekijos ambasadoje, ir mūsų tarsi nekaltas susitikimas prie Centrinės universalinės parduotuvės.
O kai po kelių savaičių tą Rusijos kariškį ir vėl sutikau vienoje iš Vilniaus centre esančių picerijų, – tapo išties nejauku. Kaip ir pirmaisiais abiem atvejais, taip ir trečiąjį sykį Rusijos atstovas demonstravo akivaizdų lipšnumą.
Sužinojęs apie trečiąjį susidūrimą pažįstamas kariškis perspėjo, jog laukčiau blogiausio: spaudoje greičiausiai pasirodys demaskuojančių publikacijų. O po to greičiausiai ims žlugti mano kaip karinio žurnalisto karjera. Lietuvos krašto apsaugos ministerija tikriausiai atsisakys finansuoti karinį priedą, aš neteksiu darbo, bus sunku įsidarbinti kituose leidiniuose. Kas gi norės priimti Rusiją kritikuojantį, bet su Rusijos ambasados atstovais neva nuolatinį ryšį palaikantį žurnalistą?
Sunerimęs ilgai laukiau, kada kritiškas straipsnis pasirodys kuriame nors lietuvių ar rusų kalba leidžiamame leidinyje. Svarsčiau, kaip galėčiau atremti oponentų versijas, argumentus, spėliones. Sutikite, versijų, turint šiuos faktus, įmanoma sugalvoti pačių įvairiausių: nuo "atsitiktinių susitikimų" iki "sąmoningo bendradarbiavimo". Ir visos versijos, deja, turėtų teisę egzistuoti. Argi negalima svarstyti, jog slaptų susitikimų greičiausiai būta ir daugiau, tik ne visi jie – užfiksuoti? Tačiau toks rašinys, mano nuostabai, nepasirodė. Nei po mėnesio, nei po pusmečio, nei po metų.
Tačiau Rusija pasiekė savo tikslą. Leisti karinį priedą tapo žymiai sudėtingiau. Jaučiau, kaip kardinaliai į blogąją pusę pasikeitė kai kurių ministerijos atstovų požiūris, kaip nusisuko kai kurių karinių dalinių vadovai. Jei iki tų nelemtų „susitikimų“ bet kada galėjau paprašyti interviu arba leidimo dalyvauti visose be išimties pratybose, tai dabar atsirado trukdžių. Į kai kurias pratybas, konferencijas ir seminarus tiesiog „pamiršdavo“ pakviesti, o paskui bardavo, kad nedalyvavau, pražiopsojau, neaprašiau.
Buvo akivaizdu, jog gandai apie neva slaptus mano susitikimus su Rusijos gynybos atstovu klaidžiojo tiek KAM, tiek Gynybos ministerijos koridoriuose. Tiesa, niekas man nieko į akis nesakė. Ir vis dėlto buvo akivaizdu, jog paskleista būtent nepalankiausioji versija.
Tada ėmiau suvokti, kodėl bet kokia vieša kritika – kur kas geriau nei užkulisinės intrigos. Jei spaudoje būtų pasirodžiusios kritiškos publikacijos, būčiau galėčiau gintis. Ne teismuose, iškėlus privataus kaltinimo bylą, o laikraščių puslapiuose. Turėčiau pretekstą skaitytojų dėmesiui pateikti savąją versiją – jei ne tame, tai kitame leidinyje. Būčiau turėjęs priežastį savuosius argumentus išguldyti ir ministerijos ar Gynybos štabo kabinetuose.
Bet tuomet, kai nebuvo jokios viešos kritikos, nebuvo galimybės ir viešai gintis. Štai kodėl netikiu nuoširdumu tų, kurie teismo salėse šiandien aršiai gina savo įžeistą garbę bei orumą tvirtindami, girdi, viešojoje erdvėje pasirodžiusi kritiška publikacija – pasaulio pabaiga, girdi, savo reputaciją apginti įmanoma tik į pagalbą pasitelkus drakoniškąjį Baudžiamąjį kodeksą.
XXX
Iškalbinga, kad neva įžeistą garbę bei orumą Lietuvos teismuose šiandien dažniausiai gina būtent Rusijos įtakos agentais ar Kremliaus propagandistais pavadintieji. Tarsi Rusijos agentų, šnipų ir propagandistų Lietuvoje negalėtų būti „iš principo“. Tarsi Rusijos agresiją palaikančiųjų Lietuvoje tebūtų niekinga mažuma.
Čia įžvelgiu didžiąją Lietuvos bėdą: tikrų, bet slaptų ir pusiau slaptų dabartinės Rusijos mylėtojų pozicijos Lietuvoje ypatingai stiprios. Viešieji Rusijos gerbėjai (prisiminkime šokiravusį buvusio parlamentaro Rolando Paulausko videointerviu rusų kalba ar Algirdo Paleckio vizijas apie Sausio 13-ąją), – ne tokie pavojingi. Pavojingesni būtent slaptieji, kurių lengvai neišlukštesni. O jei ir bandysi išlukštenti, visuomet rizikuoji atsidurti lietuviškosios Temidės, kuriai reikalingi neginčijami įrodymai, rankose.
Taigi politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius labai neteisus, portale delfi.lt rašęs, jog agresyvioji Kremliaus pozicija Lietuvoje turi mažai gerbėjų. Atvirkščiai. Šių eilučių autoriui kartais atrodo, jog mūsų, remiančių Ukrainos vakarietišką kryptį, – mažuma. Šių eilučių autoriui beveik kasdien tenka sutikti manančių, jog Rusija turi teisę kištis į Ukrainos vidaus reikalus, nes Ukraina – Rusijos kaimynė. Šių eilučių autoriui kasdien tenka susidurti su Lietuvos piliečiais, kurie mano, jog Rusija – mažesnė blogybė už Ameriką, jog Lietuvai derėtų labiau pataikauti ne Vašingtonui, o Kremliui… Kas ir kada suformavo šitaip manančiųjų nuostatas?
Labai taikliai apžvalgininkui K.Girniui atkirto delfi.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė – Budrienė, savo redaguojamame portale pastebėdama: „Jau kuris laikas apžvalgininkas Kęstutis Girnius baidosi informacinio karo šmėklų, stengiasi įtikinti skaitytojus, kad „Rusijos dezinformacija neturi didesnio poveikio“, Lietuvos dalyvavimas informaciniame kare „yra bergždžias“, pasigenda Lietuvos žiniasklaidos objektyvumo aprašant Rusijos sukeltus karinius konfliktus Gruzijoje ir Ukrainoje…
Lietuvoje tikrai nėra taip gražu, kaip įsivaizduoja ponas K.Girnius. Tereikia prisiminti, kaip mes rinkome šachmatų pasaulio lyderį. Lietuvos šachmatų atstovai privalėjo aiškia balsų persvara paremti buvusio Pasaulio šachmatų čempiono Gario Kasparovo, Kremliaus kritiko, kandidatūrą. O Kremliaus šalininkas Kirsanas Iliumžinovas Lietuvoje neturėjo laimėti nė vieno balso. Bent jau man taip atrodo. O kaip atsitiko? Beveik – pusė per pusę. Nevengiantis Kremlių kritikuoti G.Kasparovas Lietuvoje sulaukė 12-os balsų, vengiantis Kremlių kritikuoti K.Iliumžinovas – 10-ies balsų.
Deja, panašios proporcijos greičiausiai – ir kitose lietuviškosiose srityse. Be kita ko, santykis krypsta ne mūsų labui. Jau vien dėl to, kad tikrieji, t.y. slapti ir pusiau slapti Kremliaus gerbėjai, jaučiasi ypatingai saugūs. Juos nuo bet kokios kritikos budriai saugo lietuviškasis Baudžiamasis kodeksas.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2014.08.13; 05:12
