Apie Islandijoje neseniai išsiveržusį Eyjafjallajökullio (Eijafjatlajokiutlio) ugnikalnį pastarosiomis dienomis skelbiama prieštaringa informacija. Viena vertus, sakoma, kad jis nebepavojingas, rimsta, kita vertus – kad dar gali pridaryti daug žalos.
Kol žmonės gūžčiojo pečiais, laukė lėktuvų oro uostuose, Vilniaus miesto savivaldybės klerkai puikiai žinojo, koks realus Lietuvą pasiekusių ugnikalnio išmestų dalelių pavojus. Tiesa, oficialiai skelbta, jog jokio pavojaus nėra – valstybinės televizijos eteryje meteorologai iš kailio nėrėsi, bandydami įtikinti, kad tai visiškai nepavojinga.
Mums pavyko sužinoti šį Savivaldybės melą. Pateikiame įrodymus visuomenei.
Informacija apie pavojų – įslaptinta
Seisminis aktyvumas Eyjafjallajökullio ugnikalnyje pastebėtas dar 2009-ųjų gruodį – užfiksuota tūkstančiai nedidelių žemės drebėjimų (dažniausiai 1-2 balų pagal Richterio skalę) 7-10 km gylyje. 2010 m. vasario 26 d. Islandijos meteorologijos institutas užfiksavo neįprastą seisminį ugnikalnio aktyvumą ir greitą žemės plutos plėtimąsi. Geofizikai iškart suprato, kad iš po žemės plutos netrukus gali išsiveržti magma. Kovo 3-5 d. ugnikalnio epicentre užfiksuota apie 3000 žemės drebėjimų. Evakuota viena gyvenvietė. Kovo 20-ąją prasidėjo didesnis žemės drebėjimas – jis įvyko už 8 km nuo ugnikalnio kraterio.
Vis dėlto didžiausias žemės drebėjimas Eyjafjallajökullio ugnikalnyje prasidėjo balandžio 14-ąją. Evakuota 800 vietinių gyventojų. Vulkanas tarsi sprogo, ir kelis kilometrus į atmosferą buvo išmesti jo pelenai. Nuo balandžio 15-osios uždaryta daugelis Europos oro uostų.
Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojai jau balandžio 16-ąją parengė pažymą apie Islandijos ugnikalnio pavojų Lietuvai.
Pateikiame šios pažymos faksimilę ir tekstą: „Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) duomenimis, Vilniaus mieste nuo 2010 m. balandžio 14 d. ore yra stipriai padidėjusi kietųjų dalelių koncentracija. Siekiant išvengti ūmių sveikatos sutrikimų, kol kietųjų dalelių koncentracija nesumažės, rekomenduojama nevesti ikimokyklinio amžiaus vaikų į lauką, mokyklose neorganizuoti kūno kultūros pamokų lauke, riboti fizinį aktyvumą lauke, kuo daugiau laiko praleisti uždarose patalpose, kur kietųjų dalelių koncentracija yra mažesnė. Prašome išplatinti šią rekomendaciją Jūsų įsteigtose Vilniaus miesto vaikų ugdymo įstaigose. Taip pat siūlome pašalinti smėlio, barstomo žiemos metu, atliekas bei drėkinti miesto gatves ir taikyti kitas priemones aplinkos taršai mažinti”.
Šį riboto naudojimo dokumentą dokumentą (jame pažymima, kad „dokumento originalas paštu nebus siunčiamas”) AAA direktorė Rolanda Lingienė balandžio 16 d. adresavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.
Oficialiame AAA tinklalapyje www.gamta.lt apie pavojų nė vienu žodžiu nepranešta.
Gydytojas Jonas Girskis: „Tikrai nėra jokios panikos”
Žymus neurologas, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, raumenų-skeleto medicinos specialistas Jonas Girskis balandžio 20-ąją grįžo lėktuvu iš Turkijos. „Panikos dėl lėktuvų skraidymo tikrai nereikia kelti. Viskas – ramu. Vienintelis dalykas, kuris sukėlė šiek tiek nepatogumų skrendant lėktuvu, tebuvo įprasta oro duobė”.
Gydytojas nemano, jog dalelių pavojus, apie kurį prakalbo AAA, yra didelis. Tačiau J. Girskis prisimena Černobylio katastrofą, kai daugelis žmonių nežinojo apie galimas radiacinio lietaus ir kitų sprogimo šalutinių reiškinių pasekmes.
„Svarbiausia, – mano gydytojas, – kad visuomenę pasiektų informacija, ir tada nereikės skatinti panikos”.
Ugnikalnio grėsmė
Geofizikai bijo, kad Eyjafjallajökullio ugnikalnio išsiveržimu šis gamtos kataklizmas gali nesibaigti. Minėtas ugnikalnis yra netoli kito vulkano – Katla’os, kuris laikomas kur kas pavojingesniu. Mokslininkai turi duomenų, kad kiekvienas ankstesnis Eyjafjallajökullio ugnikalnio išsiveržimas (jie vyko 920, 1612 ir 1821-1823 metais) išprovokuodavo po to įvykdavusį Katla’os išsiveržimą. Katla – itin pavojingas ugnikalnis, pasidaręs aktyvesnis nuo 1999 metų. Jei Katla išsiveržtų, mano mokslininkai, kiltų didžiulis potvynis, kurį sukeltų didžiuliai ištirpę Islandijos ledynai. Gerokai padaugėtų ir išmetamų pelenų kiekis. Balandžio 20-ąją Islandijos prezidentas Olafuras Grimssonas sukvietė Europos ir tarptautinius ekspertus, kurie ėmėsi planuoti galimus Katla’os išsiveržimo scenarijus.
Nereikėtų pamiršti ir kitos liūdnos, su Islandijos ugnikalniu susijusios istorijos. Jo pavadinimas – Laki (arba Lakagígar). Šis plyšinis ugnikalnis yra netoli nuo Eyjafjallajökullio ugnikalnio. Labiausiai Laki pagarsėjo, kai net 8 mėnesius 1783-1784 metais truko jo išsiveržimas, kurio metu buvo išmesta 14 kubinių kilometrų lavos, o 120 milijonų tonų sieros dioksido dujų išžudė ne tik pusę Islandijos galvijų (didžiąją dalį avių, pusę karvių bei jaučių ir pusę arklių) bei ketvirtadalį gyventojų, bet ir išmušė iš ritmo visą pasaulį.
1783 m. birželio 8 d. prasidėjęs Laki išsiveržimas lavos fontanus išmetė iki 800-1400 m aukščio. 1783-iųjų vasara Europoje buvo pati karščiausia. 120 milijonų tonų sieros dioksido dujų – tai tris kartus daugiau nei visos Europos pramonės išmetamųjų dujų kiekis 2006-aisiais.
Nuodingi debesys aptemdė Bergeną, Prahą, Berlyną, La Havre’ą, Didžiosios Britanijos miestus. Rūkas buvo toks tirštas, kad laivai negalėjo plaukioti, o saulė, liudininkų teigimu, buvo „kraujo spalvos”. Vien Anglijoje apsinuodiję dujomis mirė 23 000 žmonių. Istorikai mano, kad Laki išsiveržimas ir jo pasekmės, o ypač 1788 metų badas, prisidėjo prie 1789 metais įvykusios Prancūzijos revoliucijos.
1784-ųjų žiema Šiaurės Amerikoje buvo ilgiausia ir šalčiausia. Užšalo net Misisipės upė Naujajame Orleane, ledas susiformavo ir Meksikos įlankoje.
Egipte prasidėjo badas, kurio metu išmirė šeštadalis šalies gyventojų. Laki išsiveržimas paveikė ir visą Afriką, Japoniją.
Mitologų ir fizikų požiūris
Apie ugnikalnius savo nuomonę turi ir mitologai, manantys, jog istorijos ciklas sukasi spirale. Balandžio 18-osios vakarą, vos palaidojus Lenkijos prezidentą Lechą Kačinskį, orai Europoje staiga nusigiedrijo: nors vos prieš porą dienų prognozuota, kad oro uostus, ko gera, teks uždaryti beveik pusmečiui, staiga vulkaninės dulkės iš Islandijos ugnikalnio tapo nebepavojingos.
Balandžio 10-osios rytą įvykusi tragedija, kai paslaptingomis aplinkybėmis Rusijoje, šalia Katynės žudynių vietos, žuvo Lenkijos prezidentas su žmona ir daugybė aukštų Lenkijos pareigūnų, karininkų, dvasininkų, kultūros veikėjų, mums duoda daug peno apmąstymams. Šįkart kiek atitolkime nuo politikos ir pamąstykime apie ugnikalnius.
Mitologijoje ugnikalnio dievai vadinti įvairiai: graikams tai buvo Hefaistas, romėnams – Vulkanas, etruskams – Sethlans, airiams – Olcani, osetinams – Kurdalaegon (arba Waergon). Vulkaną Romoje garbindavo specialioje šventykloje – Volcanal, jo šventė (Volcanalia) vykdavo kasmet rugpjūčio 23-iąją. Dieviškajam kalviui aukodavo gyvas žuvis ir nedidelius gyvūnus, kuriuos mesdavo į laužus tam, kad ugnikalniai nerytų žmonių.
Mistikams Vulkanas reiškė kur kas daugiau – jis buvo alchemijos, hermetizmo, slaptojo mokslo simbolis. Ugnikalniai buvo svarbūs senovės egiptiečių ir graikų religijose, tačiau kaip mistinę figūrą Vulkaną atgaivino renesanso alchemikas, gydytojas Paracelsas. Jam Vulkanas reiškė alchemiko manipuliacijas su ugnimi, žmoguje slypinčio kūrybinio potencialo transformavimą į jame miegantį didįjį nematoma žmogų (anthropos). Vulkanas pirminę materiją (prima materia) paverčia galutine (ultima materia).
XX a. šveicarų mokslininkas Carlas Gustavas Jungas Vulkaną pavadino ugningąja sielos dalimi, atskilusia nuo Dievo, pasiglemžtą nuodėmės ir užsitraukiančią Dievo pyktį.
Dabartinį technologinį žmogų, atskilusį nuo Dievo, ir kalantį savo paties likimą, nepriklausomą nuo Dievo meilės ir religijos, galvojančio apie neegzistuojančias utopijas, taip pat galime pavadinti Vulkanu.
Senovės germanų mitologijoje aprašomas apokaliptinis mūšis ragnarokas, kurio metu nešviečia saulė, vyksta dideli mūšiai, o apokalipsės pabaigoje ateina nauja era, nes lieka gyvi du mažesnieji dievai Vidaras ir Valis, Odino broliai. Prie jų prisideda ir išlikę du žmonės – Liva („gyvybė”) bei Livtrasiras („gyvybingasis”), kurie netrukus vėl apgyvendins Solos („saulės”) duktės nušviestą pasaulį.
Islandų (senovės germanų) mitologijoje Vulkano dievybė buvo vadinama Volundu (Völundr). Kaip daugelis pamena, taip pat vadinosi ir Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita” vienas pagrindinių herojų – nelabasis.
Jei truputėlį ėmėte nervintis, galvodami, kuo tai susiję su dabartiniais įvykiais – antrąja Katynės tragedija ir Islandijos ugnikalnio išveržimu, svarbiausiąją Lenkijai ir Europai savaitę „uždraudusiam” daugeliui lėktuvų prisiartinti prie tragedijos apimtos šalies, nieko tokio. Kur kas labiau nervinasi mokslininkai, kurie skeptiškai žvelgia į dabartinio žmogaus bandymą tapti Vulkanu (antžmogiu).
Pasirodė pranešimų, kad L.Kačinskio lėktuvą elektromagnetiniu impulsu susprogdino Rusijos specialiosios tarnybos.
Taip pat esama skeptikų tarp mokslininkų, kurie CERN vadina itin pavojingu. 1993 m. balandžio 30-ąją CERN’as sukandęs dantis paskelbė, kad internetas tampa viešas. Kol kas ši didžiulė eksperimentų laboratorija yra nedaug tepaskelbusi apie pavojingus savo bandymus. Vienas pagrindinių jos priešininkų – vokiečių mokslininkas Oto E.Riosleris (Otto E. Rössleris) – 2008-ųjų rugpjūtį paskelbė atvirą laišką, kuriame sukritikavo Didįjį hadronų greitintuvą (LHC), kuris, pasak profesoriaus, yra itin pavojingas. Pasirodo, kad bandymai su LHC atveria žmogaus sukurtas nedideles juodąsias skyles. Kaip neseniai teigė O. E. Riosleris, Žemei liko daugiausia penkeri metai, kol tokios nekontroliuojamos juodosios skylės susiurbs planetą į nežinomą paralelinį pasaulį.
Šis profesorius neatrodo esąs išprotėjęs – savo įžvalgas pagrindė sudėtingomis matematinėmis lygtimis. CERN’o pavojingumas ir bendradarbiavimas su įvairiomis specialiosiomis tarnybomis taip pat neatrodo esanti didelė paslaptis.
Ar šiuolaikinis Vulkanas – sąžinę praradęs technologinis žmogus – gali, naudodamasis naujausiais išradimais, statyti į pavojų visą pasaulį ar bent jo dalį? Juk nesistebime bepiločiais lėktuvais, į Mėnulį ir Marsą rengiamais „avatarais” – tai jau nebėra fantastika. Orų valdymas, taikomas Džordžo Orvelo (George’o Orwello) aprašyto Didžiojo Brolio ir kitokie jo išradimai stulbina tik savo merkantiliškumu.
2010.04.22
