Š. m. liepos 21 d. Kauno miesto taryba priėmė nutarimą dėl to, kad 2021 – 2024 metų bendrojo ugdymo plane būtų numatyta perspektyva Kauno Šančių mokyklai – daugiafunkciam centrui veiklą vykdyti kaip Vytauto Didžiojo universiteto licėjui.
Mokyklos bendruomenė puoselėja viltį, jog pereinamasis etapas, pertvarkant ugdymo planus iš esmės ir kaupiant patirtį pagal naujus orientyrus, neužsitęs, o ministerija nenutems laiko į begalybę, aprobuojant Šančių bendrojo lavinimo mokyklos kaip naujo tipo gimnazijos, pavadinimu Vytauto Didžiojo licėjus, statusą.
Ne, jūs nesuklydote perskaitę apie puoselėjamus planus sukurti naujo tipo klasikinę gimnaziją Kauno mieste, kai mūsų laikais vyrauja nuomonė, jog viskas jau yra seniai atrasta ir išrasta, taigi joks naujumas neįmanomas.
Mokyklos bendruomenėje per keletą metų išsilukštenusi klasikinės gimnazijos idėja neturi nieko bendro su pavadinimo „klasikinė gimnazija“ muziejinio reikšmingumo eksploatavimu, noru prisidengti legendiniais tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokyklų tipų įvardinimas. Kaip atrodo mūsų mokyklos bendruomenei, šiandien Klasikinės gimnazijos pavadinimas turėtų nurodyti į naująjį turiningumą, įsisąmonintai priimant laikmečio iššūkius. Ką čia turima galvoje visų pirma, taip teigiant?
Tarkime, kad mokyklų skirstymas į realines ir klasikines gimnazijas mūsų laikais tarsi jau yra praradęs prasmę, nes šiandien bendrojo lavinimo mokykla, visų pirma, yra įpareigojama suteikti visaapimančio žinojimo pradmenis, kurie leistų įgyti pirmines orientacijas skirtingose žmogaus civilizacinio išprusimo ir kultūros sferose.
Kita vertus, sunku būtų paneigti faktą, kad šalyje daugėja mokyklų, kurių išankstinė orientaciją į sustiprintą gamtamokslinį, ankstesniais terminais tariant, realinį mokymą užtikrina tos mokyklos sėkmę ir sulaukia tėvų pritarimo. Tačiau iškart norisi pasakyti, kad Klasikinė gimnazija šiandien, mūsų įsivaizdavimu, turėtų būti ne tiek mechaninė alternatyva, orientaciją į sustiprintą gamtos mokslų ir technologijų mokymą paprasčiausiai pakeičianti sustiprintu humanitariniu mokymu su lotynų ir senovės graikų kalbų studijomis, o, kaip atrodo mokyklos bendruomenei, turėtų būti tokia Klasikinė gimnazija, kurioje klasikinių kalbų mokymas derinamas (ir pradeda derėti) su sustiprintu matematikos mokymu.
Senųjų kalbų mokymo susigrąžinimas į bendrojo lavinimo mokyklą toli gražu neapsiriboja tik erudicijos banaliąja to žodžio reikšme praplėtimo užduotimi, kai, tarkime, čia besimokantys, besipuikuojantys savo išsilavinimu, jau sugeba, kur reikia ir nereikia, laidyti lotyniškas sentencijas. Kaip atrodo mūsų bendruomenei, daug svarbiau yra tai, jog senųjų kalbų mokymasis leidžia priartėti prie žmogaus mąstymo loginių pamatų, apčiuopti pačią žmogaus sąmoningumo šaknį.
Taigi, akivaizdu, kad taip suvokiant pagilinto humanitarinio žinojimo su senųjų kalbų studijomis užduotį, matematika tampa vienu iš svarbiausių dalykų naujojo tipo Klasikinėje gimnazijoje, kurioje, be visa ko kito, turėtų būti įsisąmoninama, kad tradicinis žinojimo suskirstymas į mokomuosius dalykus yra labai sąlygiška žinių klasifikacija, kurią galima atnaujinti ir keisti. Žiūrint iš idealaus taško, naujo tipo klasikinė gimnazija turėtų būti orientuota ne tiek į žinių talpinimą arba sandėliavimą, kiek į naujų žinių generavimą.
Klasikinių kalbų, kurių pavidale Vakarų pasaulis įgijo universalaus mąstymo kodus, mokymo bendrojo lavinimo mokykloje atgaivinimas bent ilgalaikio eksperimento teisėmis, kaip atrodo mūsų mokyklos bendruomenei, nėra filologinis kaprizas, o būtinybė, keliant žmogaus savimonės puoselėjimo idealus vienpusio technologijų vyravimo nualintos sąmonės epochoje.
Drąsiai, nesislapstydami už savo kuklumo, nebijodami prajuokinti didžiausius skeptikus, mes, būsimos gimnazijos mokytojai, tvirtiname, kad mūsų puoselėjama Klasikinės gimnazijos idėja vienu aspektu yra nauja net pasauliniu mastu: Vytauto Didžiojo universiteto licėjus kaip klasikinė gimnazija su senųjų kalbų mokymu būtų iš esmės naujo tipo, lyginant su ankstesniais įvaizdžiais, klasikinė gimnazija dar ir todėl, kad čia šalia lotynų ir senovės graikų kalbų būtų kviečiama mokytis ir hebrajų kalbos, steigiant atskirą Emmanuelio Levino klasę, taip pat biblijinės žydų kalbos pradmenų. Yra pagrindas manyti, kad tokio tipo mokyklos įsteigimas suteiktų Kauno žydų bendruomenei palankesnes integravimosi į Lietuvos kultūrą, drauge puoselėjant savo tautinę kultūrą, sąlygas.
Tai, be visa ko kito, būtų prasminga alternatyva tiems mūsų bendrapiliečiams žydams, kurie savo vaikus kol kas leidžia mokytis į rusų tautines mokyklas.
Taigi, tikimės, kad mūsų bendruomenės puoselėjama idėja, pradedama įgyvendinti šiais mokslo metais, leis mokyklai sėkmingai peraugti į klasikinį licėjų.
Teksto autorė Violeta Čiuldienė yra Kauno Šančių mokyklos-daugiafunkcio centro direktoriaus pavaduotoja, atliekanti direktoriaus funkcijas
2020.08.29; 07:11
