Dabar, per pastaruosius tris mėnesius, pamačiau, kiek mėšlo mano pažįstamų, kuriuos laikiau nekvailais žmonėmis, galvose. Aš nenorėjau nieko rašyti apie Krymą, tiksliau, norėjau, bet draudžiau sau, nes tiek jau prirašyta, ir teisingų žodžių pasakyta, ir valstybės melo į paviršių ištraukta, kad ir pridurti nebėra ko.
Bet, pasirodo, kad tiek daug mano pažįstamų, kuriuos aš laikiau adekvačiais žmonėmis, socialiniuose tinkluose parodė tokį savo veidą, koks yra ne kiekvieno pensininko komunistų mitinguose.
Todėl rašau šį raštą. Aš nesiremsiu kieno nors komentarais ar gandais. Mes turime du faktus – Ukraina nusimetė Janukovičių ir Rusija pasiglemžė iš Ukrainos Krymą.
Pirma. Ukraina. Tai kita šalis, su kitokiais įstatymais ir federacine sandara. Tai, kad mes pasiglemžėme iš tos šalies pusiasalį, kol joje vyko sudėtingi procesai, nepadaro to proceso teisėtu.
Įsivaizduokite, kad mitingų Bolotnaja aikštėje metu Japonija įvestų kariuomenę į Kurilus, ir po dviejų savaičių ten gyventojai balsuotų už prisijungimą prie Japonijos. Situacijos vienodos. Kurilai, skirtingais laikais liko mums, nes kažkas kadaise taip nubrėžė ribą. Mes juos taip paprastai atiduotume? Ne. Arba Čečėnija? Tad ir Ukraina Krymo taip paprastai neatiduos. Be rusų, ten gyvena ir ukrainiečių, ir totorių, ir krūva žmonių, kurie gyvena ten, kur dar negalioja Rusijos įstatymai.
Dabar, pabrėžiu, tik dabar Ukrainoje pradedama blogai žiūrėti į rusus, išspjaunami rusų kanalai, nes nemalonu ištisą parą klausytis melo ir piktžodžiavimo, nutraukiama programų su rusų aktoriais gamyba ir t. t. Ką mes gavome, užuot apgynę gyventojus rusus? Padidintą riziką, jeigu eskalacija tęsis. Ar toks žemių surinkinėjimo tikslas? Vadinasi, tie, kas sako, kad rusus reikia ginti, čia neteisūs.
Antra. Krymas – mūsų žemė. O Tatarstanas? O Kaliningradas? Krymas pirmą kartą buvo prijungtas XVIII amžiuje. Vidurinioji Azija, Kaukazas, Suomija – visa tai irgi XIX amžiuje prijungta? Kodėl nekariaujame? Arba kodėl neatiduodame to, kas paimta jėga? Kiekvienas prezidentas, susijęs su esamų sienų pakeitimu, šiandien gali atverti Pandoros skrynią.
Patikėjusiems šalies karine galia priminsiu, kad Rusijoje priešlėktuvinė gynyba dengia tik Maskvą. Bet kurios šalies bombonešiai nuskris iki bet kurio kito miesto be pasipriešinimo. O branduolinis ginklas gerai kaip tramdymo priemonė, o ne kaip puolimo. Atėmę Krymą mes pradėjome kelią į visų kitų žemių praradimą. Vadinasi, tie, kam maža mūsų buvimo pasaulio žemėlapyje, istorinėje perspektyvoje irgi neteisūs.
Trečia. Krymas dotacinis. Ten gyvenimo lygis žemesnis, negu Rusijoje, ten nėra infrastruktūros, savo vandens, elektros, normalaus uosto, geležinkelio, oro uosto tranzito galimybių. Tai didžiuliai pinigai. Tai didžiulės išlaidos, didesnės, negu Olimpiadai ir 2018 metų pasaulio čempionatui. Jeigu ten tokia auksinė vieta, kodėl ji per 20 metų virsta mėšlu?
Padaryti iš jo kurortinio biznio perlą ne taip jau paprasta. O turint omenyje siaubingą Sočio, Adlerio ir Tuapsės populiarumą tarp viso pasaulio nardymo ir apsipirkinėjimo (daivingo ir šopingo) mėgėjų, tai mes to neįstengsime padaryti a priori. Tai yra, mes imamės maitinti 2 milijonus žmonių, jau iš anksto žinodami, kad negalėsime ten uždirbti. Jokie taupymai iš laivyno bazės nuomos ir Krymo produktų tiekimai tų pinigų nesugrąžins.
Tai paprasčiausia tik troškimai, kaip visi dideli pastarojo meto projektai. Supjaustys, pavogs, parodys per televizorių perkerpamas juosteles ir laimingas pensininkes su trumpikėmis iš persiūtų velionio vyro marškinių. Vadinasi, tie, kas tiki, kad Rusija sustiprės nuo to prijungimo, irgi meluoja. Krymo gyventojai neis kautis už Rusiją. Kitaip seniai patys būtų išėję iš sudėties ir įsirengę normalius paplūdimius bei viešbučius, jei būtų buvę kovotojai.
Ketvirta. Vėl apie pinigus. Ekonomika. Tarptautinės sankcijos – tai suprantama, viską pirksime brangiau. Jeigu sumenkins naftą – mes pamatysime naują praėjusio šimtmečio paskutinį dešimtmetį, ir visas problemas, kurios buvo iškilusios 1991-aisiais, ir pinigų stoką, ir barterį, ir visi panorės suvereniteto. Sąnaudos viduje taip pat suprantamos. Kam mums nauji keliai, pensijos, normalios poliklinikos, nekrentantys lėktuvai, greitieji traukiniai ir kiti XXI amžiaus džiaugsmai?
Mums artimesnis XIX amžius, baudžiava ir imperijos plėtimas. Dabar apytikslis skaičius – 243 mlrd. rublių vien šiemet. Buvo milijonas kitų kelių rusams išgelbėti už tuos pinigus. Kad ir mokyklų ir universitetų pastatyti, ar bobutes iš išmirštančių kaimų į normalius senelių namus perkelti, ar stipendijas talentingiems jaunuoliams mokėti.
O tai, kad Krymas gaus pinigų iš mūsų pensinių santaupų, byloja apie sovietinių laikų grįžimą. Kai visos sąjunginės respublikos buvo aprūpinamos geriau už Rusijos Federaciją. Vėl vardan imperijos valdžia pasirengusi sutrypti į mėšlą savo piliečius.
Penkta. Kam iš jūsų, mano pažįstamieji ir skaitytojai, geriau, kad prijungtas Krymas? Štai aš ten nevažinėju, ir vargu ar važiuosiu, į Turkiją ir pigiau, ir kokybė geresnė, Ispanijoje brangiau, bet ten – visai kitas pasaulis.
Sutinku, aš – ne rodiklis. Kas važinėja į Krymą ilsėtis, nuoširdžiai tikisi, kad su Rusija ten bus pigiau? Kai ten stovi rusų kariškiai ir specialiosios tarnybos, tai bus saugiau? Kas beatsitiktų, kur mūsiškiai bus kalti, bus primeluota ir priskirta nukentėjusiems, kad neaudrintų. O vietiniams, kai 40 proc. turistų srauto sudaro ukrainiečiai ir dar 10 proc. užsieniečiai, irgi bus nelengva išgyventi tuos nuostolius. Žinoma, Rusija padės, duos pinigų, kad užsikimštų. Mūsų pinigų. Tavo ir mano.
Ar dabar kas nors pirks Krymo vyną? O kodėl iki šiol nepirko? Jis visur pardavinėjamas. Tai kokia nauda? Ir jeigu jau kalbame apie pinigus… Kam reikėjo kišti trilijonus į Olimpiadą, rodančią pasauliui pozityvią ateities Rusiją, jeigu po dviejų dienų tai nušlavė, įvedant kariuomenę į Krymą? Kvepia debilumu.
Beje, jūsų, nes šios abi aferos – už jūsų pinigus. Vienas plikagalvis vyrukas nori patekti į istoriją, ir jam nesvarbu, kiek ligoninių dėl to nebus pastatyta ir kiek žmonių žus, nes užtaisytas ginklas kada nors iššaus. Jokios naudos iš Krymo prijungimo niekam iš Rusijos gyventojų nėra.
Rusijos televizijos kanalai pervesti į karo režimą, ir dabar jis ilgam liks toks visoms kitoms sferoms. Visa visuomeninė erdvė išvaloma, visi, kas nesutinka – išdavikai, provokatoriai ir fašistai. Gąsdinama Ukrainos fašistais. Rusija gąsdina. Šalis, kur ant beveik kiekvieno fanatikų sektoriaus svastika ir mušami užsieniečiai, kur pusei piliečių „žydas“ yra pravardžiavimo žodis, o visi kiti – chocholai, čiurkos, totorynė, siauraakiai, žvėrys, čekai, – krūva gerų epitetų visoms kitoms tautybėms.
Ar žinote, kodėl jūs visi norite džiaugtis dėl Krymo prijungimo? Todėl, kad jums visiems norisi nors kuo didžiuotis? O didžiuotis nėra kuo. Visos prekės, kuriomis galima mielai naudotis, importinės. Produktų jau tik 2/3. Mes negaminame nieko, kas domintų pasaulį, išskyrus sovietinius ginklų projektus ir naftą bei dujas.
Tik labai brangų sportą ir mažus, bet labai brangius karus. Žinote, kaip suomiai didžiuojasi, kad jų prezidentas skraido su jais tuo pačiu lėktuvu paprasta klase? Žinote, kaip londoniečiai didžiuojasi, kad jų meras važinėja į darbą dviračiu? Mes neturime kuo didžiuotis. Ir štai čia, tartum pimpaliukas iš nutrintų onanisto kelnių, iššoka Krymas.
Iš tikrųjų, tai vis vergovės, iš kurios Rusijos piliečiai taip ir negali išsiveržti, padariniai. Išėjo kūrybinė klasė į Bolotnaja aikštę, davė jiems per makaulę, visi išsibėgiojo. Išėjo į Maidaną studentai, gavo per makaulę, bet po savaitės ten buvo dešimtys tūkstančių žmonių. Žinoma, ne visi jie buvo altruistai, ne visi viską suprato, žinoma, kažkas bandė juos nukreipti, išprovokuoti ir visa kita. Bet svarbus pats faktas. Išėjo koks pusė milijono žmonių ir pasakė, kad eikite jūs visi į mišką.
Kiekvienas kitas prezidentas po Janukovičiaus, žinodamas šitą patirtį, supras, kad savivaliavimui yra ribos. Ir tos ribos kasmet siaurės ir siaurės, kol nesusilygins su konstitucijos punktais.
Konstitucija čia diena po dienos pritempiama prie viduramžių baudžiavinio kodekso. To daryti negalima, tai – tik leidus ponui, tai kalėjimas, tai atiduok, kam tau verslas.
Ukrainiečiai įstengė atsistoti ir pasakyti „įgrį…so!“ Ir apginti tai su ginklu rankose.
Ką padarė Rusija? Priglaudė žmogų, kuris pabėgo nuo savo tautos. Tikriausiai jis turi ką papasakoti pasauliui ir apie Putiną, ir apie kitus tamsius dalykus. Kokia normali šalis dangstys nusikaltėlį, nusidėjusį savo tautai ir šaliai? Aišku, ne ta, kurioje viduje viskas gerai.
Anksčiau aš buvau įsitikinęs, kad visas blogis Kremliuje. Dabar per pastaruosius tris mėnesius pamačiau, kiek mėšlo mano pažįstamų, kuriuos laikiau nekvailais žmonėmis, galvose. Aš išvardijau penkis punktus, kuriais besidžiaugiantis karu Rusijos pilietis pateisina savo džiaugsmą. Galima išvardyti dar daug punktų, ir visi jie prieštaraus logikai. Išskyrus tris išimtis.
Jeigu jūs norite pasipelnyti iš Krymo pinigų dalijimo – jūs ne debilas, jūs paprasčiausiai – vagis. Jeigu jūs norite nukreipti dėmesį nuo smunkančios ekonomikos ir pakelti savo reitingą, užpuldamas kitą valstybę, tai jūs ne debilas, jūs greitu laiku būsite istorijos vadovėlio eilutėje, besibaigiančioje žodžiais „mirė kalėjime“. Ir trečia – jeigu jūs žaidžiate Civilizaciją su Rusija, tai jūs ne debilas, jūs tiesiog žaidžiate. Štai kas, mano brangieji – visi likusieji.
Laikas liautis žaidus ir leisti žaisti mūsų valstybei. Aš įsitikinau, kad Putinas – mūsų prezidentas, nes visi tie berkutininkų įsūnijimai, penktosios kolonos ir kontūrinių žemėlapių perdažymas gaujos daugumai sužadina nesunykusią erekciją. Ir man pirmą kartą gyvenimą šovė mintis, kad gauja vargu ar pasikeis per mano gyvenimą. Man nereikia imperinių planų, aš noriu važinėti lygiu keliu. Man nereikia Krymo, aš noriu pasitikėti produktais, kuriuos perku parduotuvėje. Aš nebijau NATO ties siena su Rusija, nes daugiau, nei vagia dabar Putinas su savo bendrais, pavogti neįmanoma. Aš noriu paprasčiausiai gyventi, užsidirbti, išlaidauti, rūpintis savimi bei savo artimaisiais.
Man atrodo, tokių žmonių kaip aš Rusijoje, vos 20 proc. Iš tikrųjų daugiau, bet daugelis dar refleksuoja ir šaukia „valio“ dėl kompanijos. Ir gal tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, yra šansas tokiems žmonėms atsikvošėti. Jeigu Ukraina atsilaikys, jeigu joje išliks laisva spauda ir įstatymai, kurie neperrašinėjami kasdien į diktatoriškesnius, tai bus nebloga vieta gyventi.
Kijevas gražesnis už Maskvą, rafinuota virtuvė, žemos kainos, ukrainiečiai ir rusai visada supras vieni kitus buityje, mus tiek daug kas sieja. Klimatas ten švelnesnis, jūriniams reikalams liks Odesa, mat ją galas. Europa arčiau geografiškai, o jeigu ji įneš savo tvarką į teisę ir saugumą, tai Europa bus arčiau ir psichologiškai.
Visi, kas yra buvęs Europoje, žino, kaip paskui pasitinka tėvynė, ir kaip tai gėda. Tiesa, kas gali, gal persikels ten. Pavyzdžiui, aš. Aš gimiau SSSR, man tai kad ir kokia, bet tėvynė. Ir džiaugčiausi, jei būčiau galėjęs pasilikti ir ką nors čia pakeisti, bet, kaip supratau, tokių kaip aš – mažuma. Būtent – mažuma. O dauguma darosi vis rudesnė ir bukesnė.
Mano kuklia nuomone – kad tik nebūtų karo.
Nuotraukoje: žymus Rusijos žurnalistas, politikos apžvalgininkas Vladimiras Pozneris, šio komentaro autorius.
2014.08.17; 08:30
