Šis teiginys yra įrašytas į Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Eiliniam Lietuvos piliečiui šie žodžiai daugiau suprantami kaip įsipareigojimas ginti valstybę. Atnaujinus privalomąją karo tarnybą, Lietuvos piliečiai atlieką savo konstitucinę pareigą bei tampa savotišku valstybės saugumo garantu. Karybos ekspertams ar šiaip plačiau besidomintiems karyba, vaizdas apie šalies gynybą yra suprantamas žymiai plačiau ir giliau.
„Šaltojo karo“ laikotarpiu viskas atrodė paprasčiau, buvo „geležinė uždanga“ – riba tarp rytų ir vakarų. Buvo dvi ideologijos, du pasauliai, žinojome kiek, kur, kokios ir kieno yra ginkluotosios pajėgos. Tiek rytuose, tiek vakaruose buvo sukurti mobilizaciniai planai, kurie galėjo būti aktyvuoti prasidėjus karo veiksmams ar naudojami kitokios grėsmės akivaizdoje. Ne tikėtas, bet ilgai lauktas, SSRS žlugimas vakarų pasaulį šokiravo, bet nuteikė optimistiškai, nes dauguma patikėjo, jog ateis kita, taikos era.
Prasidėjo masinis nusiginklavimas bei karinių pajėgumų mažinimas. Daugelį metų kurti ir pratybomis suderinti mobilizaciniai planai buvo primiršti ir atidėti ateičiai. Pradėjo plėstis NATO blokas, suteikiantis daugiau saugumo ir pasitikėjimo postkomunistinio bloko šalims. Rusija, kaip SSRS teisių perėmėja, darė taikios, norinčios permainų ir nusilpusios šalies įvaizdį.
Praėjus dešimtmečiui, Rusijos socialinis-politinis valdymo modelis ėmė keistis. Pradėjus Rusiją valdyti V. Putinui, šalies demokratizacijos vystymosi procesai beveik sustojo, nes Rusija beveik visada buvo autokratinio valdymo „gerbėja“. Susiklosčius palankioms ekonominėms sąlygoms ir sukaupusi nemažas sumas pinigų už dujas bei naftą Rusija puolė vėl ginkluotis ir dairytis, „ką čia nuskriaudus.“
Buvusi carinė ir SSRS imperija Rusija vėl užsimojo tapti didžia ir galinga valstybe, kurios visi bijotų. Tik po Rusijos agresijos prieš Gruziją ir Ukrainą vakarai suprato, jog per anksti buvo pasitikėta „gera Rusijos valia“. Imperines Rusijos užmačias geriausiai supranta buvusios SSRS respublikos, ypač Baltijos šalys.
Iki Lietuvai įstojant į NATO aljansą, Lietuvos kariuomenė ir visuomenė buvo ruošiama visuotinei teritorinei gynybai, kuri tuomet atrodė esanti pati efektyviausia pasipriešinimo forma. 2004 metais Lietuvai įstojus į NATO kardinaliai pasikeitė požiūris į šalies gynybos modelį. Jis buvo perorentuotas į kolektyvinės gynybos modelį. Šalys, nepriklausančios NATO blokui, vėl grižta prie to pačio teritorinės gynybos modelio, t. y. atstato savo karinius pajėgumus. Modernizuoja ginkluotę, stiprina karinį rezervą. Kuo daugiau atsiranda grėsmių, tuo daugiau saugumo priemonių reikia įgyvendinti. Didžiausia problema įgyvendinant karines reformas yra laikas.
Dabartiniu metu darosi vis sunkiau identifikuoti potencialų priešą. Keičiantis grėsmėms, privalo keistis ir karinė strategija, todėl būtina reformuoti gynybos ir saugumo principus. Kuo didesnės reformos, tuo daugiau reikia ir laiko.
Manau, nėra paslaptis, jog Lietuvos gynybinėje gradinėje silpniausia vieta yra rezervas ir visuotinė mobilizacija. Kokia būtų stipri ir gerai paruošta kariuomenė, ji bus bejėgė be visuomenės ir rezevo paramos. Kovojant prieš „hibridinio karo“ modelį reikalingi dideli kariniai bei kiti gynybiniai resursai. Didžiausią paramą kariuomenei galėtų suteikti gerai paruoštas mobilizacinis rezervas. Šioje srityje eilinį kartą mus apstatė estai, jie jau vykdo pratybas bei naudoja mobilizacinį rezervą. Šalies stiprybė slypi kiekvieno jos piliečio mokėjime ginti ir gintis ir kompetencijos ribose būti naudingu. Kitais žodžiais tariant, kiekvienas šalies pilietis grėsmės akivaizdoje privalo žinoti, kaip ir kur turėtų prisidėti prie šalies gynybinio pajėgumo stiprinimo.
Karinio neutraliteto besilaikančios šalys yra geriausiai įvaldžiusios teritorinės gynybos ir visuotinio pilietinio pasipriešinimo principą, panaudojant visus turimus šalies gyvosios jėgos bei materialinius mobilizacinius išteklius.
Tiesa yra ta, jog kolektyvinė gynyba yra efektyvi tik tada, kai visi jos nariai gali ir nori kovoti drauge. Dar vis pasitaiko politikų bei visuomenės veikėjų, kurie tvirtina, jog Lietuvai reali grėsmė mažai tikėtina, todėl šalies gynybai nėra būtinybės skirti tinkamą finansavimą, geriau pasirūpinti kitomis socialinėmis problemomis.
Ačiū tiems politikams, kuriems užteko „proto“ pasirašyti susitarimą iki 2020 m. krašto gynybai skirti 2 proc. nuo BVP. Labai svarbu yra ne tik gauti norimą finansavimą, bet ir efektyviai jį panaudoti, kad nebūtų kaip su ES gautų asignavimų „įsisavinimu“.
Matant šių dienų įvairias karines pratybas, apima „balto pavydo“ jausmas, kaip pasikeitė karinių pratybų operacinis lygmuo bei techninis jų aprūpinimas lyginant su pratybomis, kuriose teko dalyvauti man. Tuomet pratybos būdavo daugiau teorinio nei praktinio lygmens, nes trūko karinės technikos, ginkluotės bei amunicijos.
Šią savaitę teko garbė dalyvauti susitikime su Vokietijos rezervo karių asociacijos atstovu, kuris papasakojo apie savo šalies gynybos modelį bei jo privalumus. Vokietijos kariuomenės rezervą sudaro tiek tarnavę kariai, tiek pagal savo profesinę kompetenciją – civiliai. Papildoma motyvacija tarnauti rezervo pajegose sudaro galimybė būti paaukštintam kariniu laipsniu. Toks piliečių panaudojimas šalies gynybai turi dvejopą naudą; pirma, kiekvienas tinkamas žmogus panaudojamas šalies saugumo bei gynybos stiprinimui; antra, pilietis jaučia moralinę savo vertę ir tai asmeniškai motyvuoja didžiuotis savimi bei valstybe.
Lietuvoje mobilizacinė situacija vis dar kebloka. Galiu savo asmeniniu pavydžiu paminėti, jog nuo 2003 m. išleistas į atsargą nei karto nebuvau kviestas ar gavęs priskirimą kokiai nors šalies gynybai reikalingos funkcijos atlikimui.
Susidaro toks įspūdis, jog Lietuvos kariuomenė yra tokia stipri, kad joks rezervas ir mobilizacija nėra reikalingi. Gal aš klystu? Būtų gerai.
2017.06.25; 21:05
