Neseniai LRT televizija transliavo Zitos Kelmickaitės parengtą reportažą, paviešėjus Australijoje pas lietuvius.
Žurnalistė labai gyrė Australijos lietuvių vaišingumą. Net įkyriai. Turbūt nelabai galėjo ką svarbesnio pasakyti. Reportaže dalyvavę lietuviai norom nenorom palietė jiems svarbiausią temą: kaip išlikti su tauta, iš kurios išėjai į svieto galą.
O išlikti vis sunkiau, tiesiog neįmanoma. Palankumas protėvių tėvynei gali rusenti ilgai, keliose kartose, bet ne daugiau.
Gabrielius Landsbergis, vėl sugrįžęs į Australiją, sakė, kad lietuviams nebūtina kalbėti, t.y. mokėti, lietuviškai. Lietuvio samprata vis platėja. Ironizuojant galima pasakyti, kad ateity lietuviais laikysime ir tuos, kurie žino, kur ta Lietuva. Užteks vien to.
Na dar džiaugsimės, jeigu Australijos, Amerikos pilietis, kurio protėviai lietuviai, žinos Lietuvos sostinės vardą. Kuo toliau, tuo mažiau reikalavimų, įsipareigojimų ir įpareigojimų.
Kitaip ir būti negali. Kas suskaičiuos, kiek Australijoje, JAV ir kitose pasaulio šalyse tikrų lietuvių išnyko be pėdsako? Išnyks ir tas milijonas, išvykęs iš jau laisvos Lietuvos.
Tirpti lietuviai pradeda iškart, vos pakilę iš Vilniaus, Kauno aerouostų. Ar daug lietuvių sugrįžo, išbėgusių nuo raudonojo maro? Vienetai. Ne vienas sugrįžęs vėl išvyko, ne vienas yra viešai pasakęs, kad nenori grįžti į Lietuvą, nes ji jau nebe ta, kokią jis paliko prieš kelis dešimtmečius.
Sutapo, kad LRT televizijoje beveik tuo pat metu buvo kalbinami ir Australijos, ir Rusijos lietuviai tremtiniai arba jų vaikai. Net jie, jėga išvežti, taigi ne pabėgėliai, o tremtiniai, negali, nenori, neketina grįžti į laisvą tėvynę. Vienas kitas norėtų, bet… Tai kad jūs patys bėgat iš Lietuvos.
Antroji pilietybė būtų gerai, bet ne daugiau. Nors Lietuva jiems padėtų persikelti, suteiktų pašalpą, būstą.
Ne taip paprasta sugrįžti. Mišrios šeimos kaip ir Australijoje, primiršta lietuvių kalbą arba ji jau ne gimtoji kaip Australijoj.
Niekam aš nepriekaištauju: nei tiems, kurie, mirties genami, kažkada pabėgo iš Lietuvos, nei tiems, kurie jėga buvo išvežti į mirtį, bet stebuklingai išliko gyvi. Gal tik tiems, kurie tėvynę paliko po Baltijos kelio.
Bet ir vėl. Jeigu tavo šaly – laukinis kapitalizmas, geriau bėgti ten, kur kapitalizmas ne toks laukinis ir žymiai dosnesnis.
Dėl šito prarasto milijono kaltų daug, tik ne tie, kurie Baltijos keliu išėjo, kad negrįžtų. Dviguba pilietybė jų nesugrąžins, veikiau tik paskatins savanaudiškais tikslais dažniau važinėti į paliktą tėvynę.
Kalčiausia čia Europos Sąjunga, ypač didžiosios, turtingosios jos valstybės, kurios nenumatė naujoms narėms pereinamojo laikotarpio. Savanaudiškumas. Tėvynėje neturite darbo? Maži atlyginimai? Prašome pas mus: už darbus, kurių patys bodimės, mokėsime dešimteriopai daugiau.
Mūsų ekonominiai pabėgėliai toms savanaudėms geresni nei tie iš Afrikos, Azijos. Argi šitaip turėtų elgtis sąjungininkai?
Bet laikai pastebimai keičiasi. Anglijoje pelningesnio darbo ieškotojai iš skurdžių šalių jau vejami namo, net šaudomi.
Kaip sakoma, nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Tūkstantis kitas, nespėjęs suanglėti, sugrįš. Bet dar svarbiau: baimė būti niekinamam vieną kitą tūkstantį neabejotinai privers pasilikti namie ir kovoti su savais laukiniais kapitalistais.
2016.09.13; 07:26
