Pokalbis su amb. Žygimantu Pavilioniu po penkių metų JAV grįžtančiu į Lietuvą. Jis skelbiamas žurnalo Ateitis penktajame šių metų numeryje.
Ambasadorius Žygimantas Pavilionis baigia savo darbą JAV sostinėje Vašingtone (Washington, D.C.) ir su žmona Lina bei keturimis sūnumis – Augustu, Dominyku, Simonu ir Vincentu – grįžta gyventi ir dirbti į Lietuvą.
Jis mielai sutiko pasidalinti mintimis apie praėjusių kelių metų profesinio gyvenimo Jungtinėse Amerikos Valstijose patirtį.
Kokios mintys kyla paliekant darbą bei gyvenimą Šiaurės Amerikoje?
Gyvenau čia penkis metus. Atlikau savo pareigą – kiek leido jėgos sustiprinau Lietuvos ir JAV santykius. Grįžęs į Lietuvą stengsiuosi stiprinti mūsų Rytų frontą bei pačią Lietuvą. Prieš penkiolika metų buvau pasiųstas į Briuselį, kur koordinavau derybas dėl narystės ES, prisidėjau prie Lietuvos integravimosi į Europos Sąjungą. Manau, kad viskas gyvenime turi savo prasmę, tikslą, tvarką ir laiką. Mano misija šiuo metu būtent grįžti į Lietuvą ir kuo daugiau laiko ir jėgų atiduoti jai. Savo ateities nesieju su gyvenimu užsienyje.
Gal galite pasidalinti įdomiausiais gyvenimo ir darbo Amerikoje momentais?
Prisimenu, kuomet 2013 m. Vašingtone kartu su Prezidente ėjome raudonu kilimu į Baltuosius Rūmus. Iki šio susitikimo ilgai nebuvo jokių aukščiausio lygio susitikimų ir kai kurie analitikai teigė, kad jų ir nebus. Buvo labai smagu įrodyti, kad šie „ekspertai“ neteisūs. Nuo tada JAV ir Baltijos šalių viršūnių susitikimai vyksta kiekvienais metais. Tai buvo lūžio taškas JAV ir Lietuvos santykiuose.
Iš akademinio ar dvasinio gyvenimo įsiminė momentas, kuomet tais pačiais metais Vilniaus universitete apsigyniau daktaro disertaciją, kurioje pats sau atsakiau į daugybę svarbių klausimų. Ne tik kūno, bet ir dvasios harmonijai įtvirtinti padėjo ir taekwondo kovos menas, kurį atradau kartu su visais savo šeimos vyrais JAV. Su visa šeima taip pat atradome ir unikalią JAV kultūrą, gamtą, stengdavomės keliauti, neužsidaryti savo kabinete Vašingtone. JAV labai graži šalis – įvairiomis prasmėmis.
O gal buvo koks sunkiau suvokiamas momentas?
Kadencijos pradžioje gan ilgai ir intensyviai bandžiau įrodyti JAV valdžiai, kad kovoti už laisvę ir demokratiją – tai ne tik JAV interesas, bet atsakomybė ir pareiga. Nustebau, kad JAV turi tai įrodinėti, nes juk tai – tos šalies esmė, jos konstituciniai pagrindai, jos misija, tai, kas ir mus įkvėpė kovai prieš sovietus. Tačiau išvažiuodamas jaučiu, kad mane įvairios JAV institucijos, politikai žymiai geriau supranta, o kartais ir įsiklauso. Valstybės departmento organizuotose išleistuvėse Valstybės Sekretoriaus pavaduotoja mane pavadino „diplomatinio korpuso Vašingtone sąžine“, gal dėl to, kad nuosekliai išlaikiau savo liniją, gyniau mūsų verybes, interesus ir nepataikavau konjunktūrai.
Gal turite kokių įžvalgų bendrai apie JAV kultūrą? Kokių gyvenimo būdo elementų ar nusiteikimų norėtumėte pervežti į Lietuvą? Gal būnant svetur išryškėjo lietuvių (JAV ir Lietuvoje) kokios nors pozityvios savybės?
Norėčiau parvežti svarbiausia, ką radau JAV – ypatingą, niekur kitur pasaulyje nematytą, pagarbą žmogaus orumui. Šioje šalyje ji ugdoma nuo pirmųjų gyvenimo žingsnių, į tai nukreiptas švietimas, kultūra, įstatymai, visų lygių politika. Nuolat kartoju, kad ši šalis stipri visų pirma dėl stiprių žmonių. Kai mes tai suprasime Lietuvoje – bus didelė mūsų visų pergalė, visų pirma prieš save pačius.
Ar Vašingtono bei kiti JAV lietuviai Jus rado, ar Jūs jų ieškojote?
Atradome vieni kitus jau seniai. Vienas pirmųjų man pažįstamų Amerikos lietuvių, su kuriuo pirmaisiais laisvės metais kartu sukūrėme Vilniaus bei Lietuvos jaunuosius krikščionis demokratus, buvo Aidas Palubinskas. Aidas dirbo ir ambasadoriaus Stasio Lozoraičio rinkimų štabe. Man labai patiko šių žmonių skleidžiamos vertybės, kurioms mūsų posovietinė aplinka negalėjo prilygti. Žavėjo ir garbingas mūsų diplomatų pasipriešinimas sovietams, kurie niekada nenuleido Lietuvos vėliavos Vašingtone – tuo metu negalvojau, kad ir man teks garbė jų darbus pratęsti.
Po dešimties diplomatinio darbo metų Europos integracijos srityje, pasibaigusių derybų dėl narystės ES, 2003-iaisiais buvau pakviestas į mokslo ir studijų simpoziumą Čikagoje, kur dar kartą atradau Ameriką ir pamilau ją, ypač Čikagą – unikalią vietą, kur buvo išsaugota mūsų tarpukario Lietuvos dvasia, kurią taip ryškiai pamačiau pakviestas į ateitininkų šimtmetį Čikagoje, Dainavos ar Neringos stovyklas.
Vėliau pats ieškojau Amerikos lietuvių – stengiausi nepraleisti nė vieno svarbesnio jų susibūrimo JAV. Per savo kadenciją aplankiau 34 JAV valstijas, pamačiau didesnę dalį JAV – nebuvo nė vieno vizito, kad nebūčiau susitikęs ar bent bandęs ieškoti susitikimo su vietos lietuviais. Vizitų metu mėgdavau pas juos nakvoti, kartu leisti ilgus vakarus bei kalbėti apie gražesnę ir stipresnę Lietuvą, kurią kartu turime pastatyti. Mane lydėjo nuostabūs žmonės, kurių visų čia neišvardysiu, bet visus jų patarimus ir pokalbius su jais išsivešiu savo širdyje į Lietuvą.
Kokie įspūdžiai apie lietuvių kultūrinį gyvenimą Amerikoje? Jūs pats su šeima šokote išeivijos XIV Šokių šventėje Bostone.
Šoko mano trys sūnūs – tik mažiausias, Vincentas, į JAV atvykęs tik kelių metukų, nešoko. Visus metus mokėmės šokti, kad galėtume nuvykti į Bostono šokių šventę, kurioje buvo smagu ir gera, joje mes visi buvome viena Lietuva.
Kadencijos metu mėgdavau bendrauti su lietuviais, kurie iš tiesų moka nuoširdžiai bendrauti, matyt, todėl net ir JAV gimę lietuviai labai dažnai ieško vieni kitų. Savaitgaliais susitikdavome ir lietuviškose parapijose – taip pat ir unikalioje Šiluvos Šv. Mergelės Marijos koplyčioje Vašingtone, kur lietuviškas mišias mūsų visų džiaugsmui atgaivino monsinjoras Rolandas Makrickas.
Su kurių šalių diplomatais palaikėte artimiausius ryšius? Ar tai sąlygojo, kad kraštai ir rūpesčiai panašūs, ar kitos priežastys?
Labiausiai bendravau su tais, kuriuos vienija laisvės troškimas ir kova su imperiniu Putino režimu – tai mūsų kaimynai – su jais subūrėme neformalią Ukrainos draugų grupę; taip pat su tais Europos šalių ambasadoriais, kurie suprato ir rėmė mūsų siekius ar kartu kažkada plėtė Europą ir šiuo metu pasigenda aiškesnės Europos vizijos.
Vašingtone ypač artimai bendravome ir su visais Šiaurės ir Baltijos ambasadoriais, gan dažnai šį formatą mūsų iniciatyva išplėsdavome į Vidurio Europos šalis, nes esu įsitikinęs, kad Lietuvos ir Lenkijos strateginė jungtis yra raktas į sėkmę regione, tuo labiau, kad Vašingtone niekas dėl smulkių dalykų paprastai nesiginčija – koncentruojasi į svarbiausius, strateginius.
Panašiai suvienydavome jėgas ir su litvakų bendruomene, Izraelio ambasadoriumi. Tikiu Europa, todėl Vašingtone stengdavausi kuo aktyviau prisidėti prie įvairių ES ambasadoriaus bei kitų ES ambasadorių iniciatyvų, draugavome su daugeliu iš jų. Savo ruožtu, Vašingtone reziduoja didžiausias diplomatų skaičius pasaulyje, todėl dėl įvairių mūsų globalesnių iniciatyvų (pvz. Demokratijų bendrija, OECD, JT Saugumo taryba) susipažinau ir net susidraugavau su tolimesnių šalių (pvz. Lotynų pasaulio) ambasadoriais, kur Lietuvos tiesioginis atstovavimas, deja, yra menkas. Žinoma, intensyviausiai bendravau su JAV diplomatais, taip pat ekspertais, dar vadinamais „laisvės kovotojais“, kuriuos labai gerbiu.
Kokie ryšiai buvo su kitais Šiaurės Amerikoje dirbančiais Lietuvos diplomatais ir kitais Lietuvos oficialiais atstovais?
Manau, dirbau su pačiais garbiausiais ir kūrybingiausiais diplomatais, nes į JAV važiuojantys dažniausiai žino, kad darbas bus nelengvas, bet bus atsakingas ir labai svarbus Lietuvai. Ambasadoje dirbome kaip šeima – mūsų resursų niekada neužtekdavo mūsų ambicingiems tikslams pasiekti, bet visi dirbdavo aukodamiesi, padėdami vieni kitiems. Gal todėl šioje ambasadoje padirbėję paprastai pasiekia labai daug. Taip pat labai džiaugiuosi, kad teko dirbti bene su geriausiomis Generalinių Konsulatų Čikagoje ir Niujorke komandomis. Kadencijos pabaigoje mane labiausiai nudžiugino ir nauja komanda Los Angeles, su kuria įsteigėme pirmą istorinį Lietuvos Generalinį Konsulatą visam JAV Vakarų krantui. Palieku JAV ramia širdimi, nors ir būdamas Vilniuje visų prašysiu dar didesnį dėmesį skirti šiai šaliai.
Jums dažnai teko globoti svečius politikus, atstovus iš Lietuvos? Ką labiausia norėjote jiems parodyti? Kokie susitikimai buvo svarbiausi?
Jau minėti atnaujinti viršūnių susitikimai, taip pat intensyvūs kontaktai su Kongresu, kuriuos pavyko atgaivinti, kaip ir pagyvėję santykiai tiek su Valstybės departamentu ar Pentagonu, tiek su kitais šakiniais JAV departamentais – ypač Energetikos, Transporto, Žemės ūkio, Komercijos. Labiausiai mūsų atstovams, atvykstantiems į JAV, norėdavau parodyti, kad ši šalis dažnai yra ne tik svarbesnė už daugelį įprastinių Lietuvos partnerių Europoje, bet ir, mano giliu įsitikinimu, yra mums pati svarbiausia, išskirtinai svarbi.
Deja, skiriami žmogiškieji ir finansiniai resursai darbui su JAV (kaip ir JAV svarbos įsisąmoninimas Lietuvoje) dar vis yra nepakankami, o kartais ir nuviliantys. Todėl dažnai tekdavo dirbti „abejose fronto pusėse“ – įtikinėti amerikiečius mylėti Lietuvą ir lietuvius mylėti Ameriką, nes puikiai supratau, negalime gerų transatlantinių santykių, kaip ir savo šalies laisvės, priimti kaip duotybės – už tai paprastai reikia mums visiems pakovoti.
Kita vertus, net jeigu skirtume tris-keturis kartus daugiau resursų darbui su JAV, jų vis tiek būtų per mažai palyginant tai su šios šalies svarba ir galima nauda, kurią mums šis bendradarbiavimas gali atnešti. Tuo tarpu JAV į mus investuoja seniai ir nuosekliai – š.m. liepos 23 minėjome 75-ąsias vadinamosios Sumner Welles (JAV Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo) deklaracijos metines – be nuoseklios JAV paramos nebūtume atgavę savo laisvės ar įtvirtinę jos NATO bei ES. Svarbu ir tai, kad JAV kompanijos per pastaruosius tris metus yra didžiausi darbdaviai Lietuvoje, palyginus su kitomis tiesioginėmis užsienio investicijomis. Patys privalome (ir kuo greičiau) atsikratyti sovietinio išlaikytinio komplekso ir pradėti sugebėti užsidirbti bei investuoti į tai, kas svarbiausia tiek šiandien, tiek rytoj.
Jūsų vadovaujamai ambasadai priklausė ne tik JAV, bet ir Meksika. Kaip aprėpėte du labai skirtingus kraštus? Ar dažnai teko keliauti į Meksiką? Kokie bendri klausimai, rūpintys Lietuvai ir Meksikai?
Meksikoje buvau tris kartus per visą savo kadenciją. Esu įsitikinęs, kad šioje vienoje svarbiausių ne tik Lotynų pasaulio, bet ir viso pasaulio šalių, kurios sparčiai didina savo ekonominį, politinį svorį, anksčiau ar vėliau turėsime savo ambasadą. Mes esame labai silpnai atstovaujami Lotynų kraštuose, tuo tarpu Lotynų pasaulio atstovai, taip pat ir JAV Kongrese, buvo vieni didžiausių mano draugų ir rėmėjų visais Lietuvai svarbiausiais klausimais – mus vienija katalikiškos vertybės, nuolatinė ir gan sudėtinga kova už laisvę (tiek kova su jos priešais, tiek su pačiais savimi). JAV demografija sparčiai keičiasi, tačiau esu įsitikinęs, kad sugebėsime nutiesti tiltus ir į šį pasaulį – neseniai atidarytas Generalinis Konsulatas Los Angeles yra vienas šių netiesioginių tiltų.
Kaip pasirinkote diplomato profesiją? Ar tai atsitiktinis, ar sąmoningas žingsnis profesinėje kelionėje, o gal „pašaukimas“? Ar norėtumėte, kad Jūsų vaikai pasirinktų šią profesiją? Kokios profesinės ir asmeninės savybės svarbiausios? Kaip šiai profesijai pasiruošti?
Nuostabi profesija, gal net geriausia, nors ir reikalaujanti daug aukų, kurių paprastai per išorinį blizgesį nesimato. Kaip sakė Šv. Jonas Paulius II – diplomatija yra „privilegijuota“ profesija, nes bene labiausiai tinkanti kurti bendrąjį gėrį, stabdyti karus, plėsti taikos ir žmogiškumo erdvę, statyti tiltus tarp pasaulių, kurie anksčiau juos degino. Per savo trumpą gyvenimą gali padaryti labai daug, žinoma, jeigu pats kovosi už tiesą, kas ne visada būna paprasta – tiek santykiuose su buvimo valstybe, tiek gan dažnai ir savo paties šalimi.
Mano idealas buvo ambasadorius Stasys Lozoraitis ir kiti diplomatinio pasipriešinimo riteriai. Net jei tavęs kartais negirdi nei savi, nei svetimi – turi išlikti ištikimas savo sąžinei, savo pašaukimui, savo misijai, nes diplomatija be širdies – tai ne tik mirusi, bet ir pavojinga diplomatija. Žinoma, diplomatija turi savo ribas, viena iš jų – politika, ką vis labiau jaučiu.
Dirbdamas diplomato darbą, baigėte doktorantūros studijas. Ar buvo sunku tai suderinti? Kaip tai praturtino ar praplėtė Jūsų žinių lobyną?
Po kelių dešimtmečių profesionalaus darbo diplomatijoje vis labiau įsitikinu, kad labai dažnai „ne ūgis, bet smūgis“ lemia sėkmę – gera mintis, strategija ar vizija paprastai laimi. Per dvidešimt penkis metus padarėme tiek daug, nes turėjome aiškią viziją ir pasiaukodami atidavėme visas jėgas jos įgyvendinimui – ir pasiekėme labai daug. Daugelis Vašingtone mumis didžiuojasi ir neatsistebi mūsų dvidešimt penkerių metų sėkme. Todėl ir šiandien privalome matyti toliau ir giliau nei kasdieninės mūsų batalijos, interesai. Esu įsitikinęs, kad tai padarysime tik tada, kai patys dar labiau investuosime ir į savo ateitį, strategiją, viziją, analitiką, kuri kartais atrodo kaip našlaitė mūsų valstybės institucijose.
Kuo daugiau visapusiškai išsilavinusių žmonių turėsime valstybinėje tarnyboje, tuo geriau bus Lietuvai. Deja, valstybės institucijos labai mažai investuoja į savo darbuotojų mokymą, kuris, manau, turėtų būti nuolatinis – privačiose įmonėse mokymui, motyvacijai paprastai skiriama žymiai daugiau dėmesio ir tikrai ne veltui. Ryšiai tarp valstybės ir akademinių institucijų yra labai silpni, kaip ir mūsų investicijos į mokslą ir tyrimus (tris ar net keturis kartus mažesnės nei mūsų kaimynų skandinavų ar tų pačių amerikiečių, izraelitų ar pietų korėjiečių, su kuriais mėgstame save palyginti).
Jei nebūtumėte diplomatas, kokia profesinė sritis Jus trauktų? Gal akademinis gyvenimas, kaip Jūsų tėvų?
Akademinis gyvenimas man visada buvo mielas, augau tarp senų, storų ir išmintingų Vilniaus universiteto sienų, tačiau savaime jis man nėra pakankamas – visada norėdavau ne tik gražiai apie pasaulį kalbėti ar jį analizuoti, bet ir bandyti jį tiesiogiai keisti. Šia prasme iš amerikiečių yra mums daug ko pasimokyti. Pasitikėjimas savo jėgomis, „yes, I can“ požiūris, koncentravimasis į konkretų rezultatą, o ne į begalines diskusijas, žavi.
Visas savo komandas, o jų turėjau nemažai, visada mokau į daugelį klausimų atsakyti „taip“, skleisti pozityvumą, pasitikėjimą savo jėgomis, visada būti sprendimo, o ne problemos dalimi. Nuolat sau kartoju ir taekwondo principus: niekada nepasiduok kovoje ir užbaik viską, ką pradėjai. Gyvename tokioje geopolitinėje vietoje, kur iš mūsų labai daug tikimasi, kur iššūkių tikrai nemažės, todėl negalime tik patogiai užsidaryti savo kertelėje – turime būti dar geriau išsilavinę, tačiau tuo pat metu universalūs, gebantys savo žinias pritaikyti Lietuvoje, kūrybingi, stiprūs, įkvepiantys kitus ir geresni už daugelį kitų – tokia jau mūsų našta ir misija.
Jūsų darbe būtinas šeimos palaikymas. Kaip Jūsų šeima apsiprato gyvenimu JAV? Kaip radote laiko šeimyniniam gyvenimui? Ar diplomatų vaikai yra labiau „globalūs piliečiai“?
Mano vaikai nuolat keliavo su manimi – už ką jiems esu be galo dėkingas. Grįžę iš Briuselio puikiai kalbėjo prancūziškai, dabar tapo amerikiečiais, tačiau kartu išlaikė lietuvybę, palaiko vienas kitą kaip ir dera broliams, auga patriotais, dėl ko džiaugiuosi. Patirtis užsienyje praturtina, žinoma, jeigu ją ilgainiui grąžini Lietuvai – kitaip nebelieka, ką turtinti. Kita vertus, nuolatinis keliavimas, kraustymasis, aplinkos keitimai turi savo kainą, kurios dažnai išoriniai žiūrovai nemato. Diplomato šeimos gyvenimas – tai nuolatiniai pasisveikinimai ir atsisveikinimai, naujų draugų paieška, naujos mokyklos, nauja kalba, dažnai vardan sutuoktinio aukojamos karjeros, dažnai atsainus valstybės institucijų požiūris į diplomatus kaip profesiją.
Užsienio reikalų ministerijos biudžetas yra vienas mažiausių, valstybė dar vis nesugeba įvertinti diplomatijos svarbos, investuoti į savo pirmąją gynybos liniją, į valstybės viziją ir ateitį, inovatyvius, strateginius projektus, dažnai žvelgia į viską per supaprastintus vienadienius akinius. Visi turime išmokti dirbti ne tik sau, ar savo grupei, bet valstybei, bendram gėriui ir būtent per šią prizmę sugebėti vertinti visų, taip pat ir Lietuvos diplomatų indėlį ir patirtį, kuri per dvidešimt penkis metus susikaupė tikrai nemaža.
Žinome, kad išeivijos lietuvių gyvenimas dažnai yra „savaitgalinis“. Ar tai praturtino Jūsų veiklos bei darbo kalendorių?
Savaitgaliai (kaip įprasta Lietuvoje) buvo gan reta išimtis JAV – labai dažnai būdavau kviečiamas į lietuvių bendruomenės ar kitus renginius, todėl visus penkis metus savaitgalio „poilsis“ buvo tiesiog kitokio pobūdžio veikla – paprastai ramesnė, artimesnė širdžiai. Buvimas šeimoje, kelionės, taekwondo, knygų skaitymas, kelios valandėlės Bažnyčioje, gera draugų kompanija mane visada „pakrauna“ didesnio intensyvumo veiklai. Kita vertus, ar tai būtų formalus diplomatinis renginys ar neformalus bendravimas su lietuviais, visada stengdavausi daryti tai, kas, mano nuomone, buvo prasminga, reikalinga – tada net ir ilgos valandos neprailgsta, motyvacija nedingsta.
Labai nemėgstu beprasmių, formalių renginių, kur visi dalyviai dalyvauja spektaklyje, kurio režisūros atitinkamai ir savo vaidmens patys nesupranta ar net nesistengia suprasti. Vašingtone veikia beveik keli šimtai diplomatinių atstovybių, daug svarbių institucijų, kompanijų – visos labai dažnai kviečia į savo renginius, tačiau šioje kvietimų jūroje visada stengiuosi nepamesti krypties, surasti savo vietą, nedaryti beprasmių judesių, todėl einu tik ten, kur galiu sukurti pridėtinę vertę. Tuščia, išorinė „reprezentacija“ yra bene dažniausia ir pavojingiausia pagunda diplomatui, chroniška liga, kuriai reikia bandyti atsispirti visomis jėgomis.
Esate bendravęs su įvairių lietuvių organizacijų nariais, įskaitant sportininkus ir ateitininkus. Kokie įspūdžiai iš tos patirties? Ar užsienyje gyvenantiems lietuviams tas priklausymas lietuvių organizacijoms yra naudingas? Kai kurie sakydavo, kad lietuviai kartais per daug užsidarę…
Lietuvių organizacijos JAV, palyginus su kitomis tautomis, yra vienos iš efektyviausių, jomis galime tik didžiuotis ir nuolat prašyti jų bent dalį šio efektyvumo, organizuotumo, pasišventimo perkelti į Lietuvą, kur nevyriausybinės organizacijos dar vis yra silpnos, kur valdžia dar vis sovietiškai per didelė, atitinkamai neleidžia žmogui ir bendruomenei išskleisti savo sparnų. Sveikatos apsauga, švietimas, kultūra, savivalda, šeimos, net partijos ar buhalterinės taisyklės – daugelyje sričių žmogumi Lietuvoje nepasitikime, neskatiname jo imtis didesnės atsakomybės, o juk galėtume, apsidairę aplinkui, pasimokę iš pačios JAV ar joje veikiančių lietuviškų bei kitų nevyriausybinių organizacijų ir pilietinės visuomenės, kuri JAV yra bene stipriausia pasaulyje.
Grįžus gyventi ir dirbti į Lietuvą gal atsiras laisvų savaitgalių. Kaip planuojate savo būsimą laisvalaikį?
Bandysiu daugiau laiko skirti šeimai, kuri turės iš naujo suleisti šaknis Lietuvoje. Mąstydamas apie artėjančius rusų tankus aktyviau įsijungsiu į visuomeninę veiklą, nes kaip gerai žinome iš savo istorijos – būtent „nelogiško žmogiškumo židiniai“ (tokie kaip ateitininkai) buvo didžiausi pasipriešinimo okupantui šaltiniai (valstybė išorinį ir vidinį spaudimą, deja, ne visada atlaikydavo). Įstosiu ir į Šaulių sąjungą, bandysiu pradėti dėstyti Karo akademijoje. Žinoma, sportuosiu, ką dariau visą gyvenimą, ir skaitysiu knygas, kurių visada pasiilgstu.
Kokiame lygmenyje ir kokiose srityse, galvojate, kad reikia dėti daugiau pastangų stiprinant ryšius tarp JAV ir Lietuvos? Tarp Šiaurės Amerikoje ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių?
Su JAV esame šeima ir privalome šį ryšį išlaikyti, nes kitaip mes išnyksime. Atitinkamai kiekviena valstybės institucija ar nevyriausybinė organizacija turėtų pagalvoti, ar turi pakankamus ryšius su savo atitikmenimis JAV? Ar turi planą, ar skiria tam laiko, resursų? Ar kažką pati veikia, ar tik laukia, kad kiti viską už juos padarytų? Tikrai nepadarėme visko, kad suartėtume su JAV, kad pasinaudotume milžinišku JAV potencialu. Dauguma mūsų JAV dėl įvairių priežasčių dar vis „neatrado“. Tai imkime ir atraskime. Atitinkamai ir JAV lietuvių organizacijos privalo sukurti savo analogus Lietuvoje ar net persikelti pas mus veikti, nes be Lietuvos ilgainiui neliks ir lietuvybės, kurią šios organizacijos taip gražiai puoselėja.
Gal norėtumėte ko nors palinkėti mums, kuriuos paliekate Šiaurės Amerikoje, ir tiems, su kuriais teks bendrauti Lietuvoje po kelių metų pertraukos?
Visomis jėgomis, kiekvieną dieną – šiandien, o ne rytoj – stiprinkime Lietuvą bei jos žmones. Mes esame ypatingi, mes galime labai daug. Iki pasimatymo Lietuvoje!
Ačiū už pokalbį ir linkime Jums ir Jūsų šeimai gražių dienų Lietuvoje!
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: buvęs Lietuvos ambasadorius JAV ponas Žygimantas Pavilionis.
Kalbino Ramunė Kubiliūtė
Informacijos šaltinis – žurnalas „Ateitis“, Nr. 5, 2015 metai
2015.08.13; 12:22
