Per šventes Nemunas ties Prienais dar buvo neišėjęs. Vietiniai sako, kad susigrūdusį ižą sulaiko žemiau miesto susidariusi sekluma. Nepaisant to, čia pavasaris jaučiamas labiau negu kitur Lietuvoje. Jau važiuojant nuo Aukštadvario, priešingai negu apie Vilnių, retai kur pamatysi sniego lopinėlį. Žaliuojantis žiemkenčių sąžalynas, tamsūs pušynų reljefai, miškų gojeliai, blykčiojantys automobilių stiklai prie sodybų ir nepaprastai tyra dangaus mėlynė, – štai kas puošia šventiškai nusiteikusią Gimtinę.
Tiesa, mano gimtinė – už 13 km nuo Prienų, Balbieriškyje. Prisimenu 1958 m. polaidį ir iš savo krantų išėjusį Nemuną. Tada buvo užlieta 570 kv. km Lietuvos teritorijos, padaryta daug nuostolių. Į rytą iš tolo išgirdome, kad kažkas ūžia, treška, braška. šniokščia. Subėgome vaikai ir suaugę ant Peršėkės šlaito, o kiek akis užmato jau tyvuliuoja didžiulis ledų sąvartynas. Bet jis juda, galinga ižo masė neša išrautus medžius, velėnos kuokštus, kažkokius rakandus, matau, net kažkoks vargšas žvėriukas trypčioja ant lyties… Žmonės užsilipę ant namų stogų laukia pagalbos. Kyšo tik medžių viršūnės ir kapinių kalnelis. Lytys grūdasi, virsta, lūžta, rodos, dangus maišosi su žeme. Garsas toks, tarsi tankų kolona riedėtų…
Šiemet tokio vaizdo nebus. Jau ir rašant šias eilutes, ledų sangrūda ties Prienais trupa, irsta, nors, tikiu, pavasaris dar neskubės, ir šis mano gražiai nupieštas atgimstančios gamtos vaizdelis gali būti apgaulingas. Juk būdavo, kad ir per šv. Velykas (o jos šiemet švenčiamos balandžio 21 d.) kaip reikia paspaudžia šaltukas…
Per radiją besiklausydamas puikią šventinę nuotaiką keliančios vaikų choro „Ąžuoliukas“ dainuojamos dainos „Brangiausios spalvos“, atsiduriu Prienų centre ir girdžiu iškilmingos Lietuvos valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijos garsus… Tautiška giesmė, chorų atliekamos dainos, kariškių salvės, gėlės prie Laisvės aukuro…
Bet šįkart mano misija trumpa. Meras pakvietė į savivaldybės apdovanojimų „Dėkingumas“ įteikimo ceremoniją. Aš jį turiu įteikti vienam iš septynių nominantų, kuriuos išrinko speciali komisija. Bet iš pradžių – Prienų miesto Garbės piliečio vardo suteikimas. Šiemet jo regalijos įteikiamos Algimantui Sakalauskui – tautodailininkui, medžio skulptoriui, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradiciniam amatininkui, senojo kryždirbystės amato puoselėtojui, Lietuvos kultūros premijos laureatui, tradicinių amatų centro „Meninė drožyba“ direktoriui.
Pradėjęs nuo šaukštų drožimo, menininkas surengė apie 50 įvairiausių parodų Europoje ir už jos ribų, sukūrė apie 800 memorialinių paminklų ir didelių skulptūros darbų. 2005 m. skulptoriui A. Sakalauskui suteiktas Meno kūrėjo statusas. 2010 m. Lietuvos Prezidentės apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Jo vadovaujama Viešoji įstaiga vykdo UNESCO nacionalinės kryždirbystės paveldo išsaugojimo ir gaivinimo programą, yra nuolatinė projekto „Misija Sibiras“ dalyvių konsultantė.
Pirmoji apdovanojimų „Dėkingumas“ nominacija vadinasi „Metų šviesuolis“. Šis prizas atitenka skautų ir suaugusiųjų mėgėjų teatrų įkūrėjui iš Stakliškių Jonui Grabauskui. Stiklo skulptūrėlę ir nominanto pažymėjimą jam įteikia Seimo narys Andrius Palionis. Meniškos prigimties vyras, mokęsis ir dirbęs tiksliųjų darbų srityje, nuo 2014 m. įkūrė skautų, suaugusiųjų mėgėjų teatrus, rengia jų festivalius.
Iš visų septynių nominacijų labiausiai įsiminė nominacija „Metų poelgis“, skirta Irenai Unikauskienei, Prienų ligoninės gydytojai anesteziologei -reanimatologei. 2018 m. spalio 10 d. į Prienų ligoninės priėmimo – skubios pagalbos skyrių buvo atvežta 31 metų Jiezno gyventoja. Moteris dėl ūmaus kraujavimo į pilvo ertmę buvo šoko būsenoje. Pagal galiojančią paslaugų teikimo licenciją šioje gydymo įstaigoje nėra chirurginio skyriaus, todėl skubiai atlikti operaciją nebuvo galimybės. Tokiais atvejais pacientas yra siunčiamas į kurią nors Kauno ligoninę. Kadangi pacientės būklė buvo kritiška, jai skubiai reikėjo kraujo ir operacinio gydymo, ją pervežti būtina tik su reanimobiliu, kuris atvyksta iš Kauno. Kilo pavojus gyvybei, nebuvo galima delsti nei minutės. Gydytoja I. Unikauskienė skubiai diagnozavo patologiją, iškvietė Prienų greitosios pagalbos automobilį, pati sėdo į greitąją, kad lydėtų pacientę, ir ši buvo laiku nuvežta į Kauno klinikas, kur jai skubiai atlikta operacija. Taip, nevengusi imtis iniciatyvos ir atsakomybės, gydytoja išgelbėjo jaunos moters gyvybę.
Kai renginio vedėjas skaitė šį pasakojimą, pastebėjau, kad ne vieno sėdinčio salėje akyse susitelkė ašaros. O ir mano gomurį gniaužė jaudulys. Gerumas visada jaudina.
Šalia manęs – jaunas vyras. Tai bendrovės „Išlaužo žuvis“ vadovas. Jam įteikiama nominacija „Už indėlį į Prienų krašto ekonomikos augimą“. Šalia Kaunas – Prienai kelio, privažiavus tvenkinių akimis apsagstytą Išlaužo miestelį, galima aptikti unikalią firminę parduotuvę, kurioje kiekvienas žmogus suras įvairios ekologiškos žuvies. Bendrovės vadovas, ichtiologas Darius Svirskis, nusimetęs guminius batus, pats tvarko ir pardavinėja šią produkciją, bet ir nevengia pasigirti, kad šio vandens kultūros ūkio produkcijos nuotraukos puošė net „Eurofish“ žurnalo viršelius, o Briuselyje vykstančioje pasaulinėje žuvų produktų parodoje išlaužiečiai pelnė išskirtinį dėmesį. Jų produktais žavėjosi Izraelio, Vokietijos, Rusijos, Prancūzijos ir kitų šalių gurmanai.
Ir nuo Kultūros centro scenos, ir sėdėdamas šalia manęs prizininkas, apglėbęs šūsnį gėlių puokščių, pasakoja, kad darbas sudėtingas ir sunkus, kad ekologinei žuvininkystei nėra gerų specialistų, o konkurencija didelė. Tvarkyti 45 tvenkinius, kurie užima 500 ha plotą, kur auginama apie 1000 tonų žuvies (apie 60 proc. yra karpiai, jie šeriami ne „kombikormu“, bet grūdais), nėra lengva.
Mano pristatytas nominantas – taip pat garbus, solidaus stoto žmogus. Tai Kauno parašiutininkų klubo vadovas Kęstutis Milišauskas. Jam įteikiu nominaciją „Už Prienų vardo garsinimą“. Sulaukęs vos 14 metų jis jau sukosi Alytaus aeroklubo jaunųjų sklandytojų būrelyje. Nuo 1986 metų antrieji Kęstučio namai – Pociūnų aerodromas. 1992 m. su bendraminčiais čia, buvusioje Sovietų karinėje bazėje, įkūrė Kauno parašiutininkų klubą. Pastaruoju metu Pociūnuose atliekama iki 14 000 įvairių šuolių parašiutu. Jis rengia tarptautinius parašiutininkų sąskrydžius, aviacijos šventes. Beje, šis solidus nebejaunas vyras dar šoka pramoginius šokius… VRM orkestrui fanfaras prizininko garbei šalia stovėjęs rajono meras Alvydas Vaicekauskas pasigyrė, kad ir jam teko šokti „iš parašiuto“, kad – „visos blusos buvo apmirusios…“
Dar daug kartų „tušą“ grojo reprezentacinis VRM orkestras. Ant scenos prizo atsiimti lipo garbioji poetė Stefa Juršienė, Jiezno parapijos klebonas Rolandas Bičkauskas, aktyviosios Užuguosčio kaimo jaunimo iniciatyvų klubo savanorės, būreliai jų sveikintojų ir gerbėjų. Žybsėjo fotoaparatų blykstės, liejosi sveikinimai, kalbos, solistų Audriaus Rubežiaus ir Vytauto Trakymo balsai, orkestro garsai…
Kodėl apie tai tokiu reportažiniu stiliumi rašau? Juk panašių renginių, apdovanojimų, nominacijų banga Vasario 16-osios proga nuvilnijo kone per visą Lietuvą…
Gimtinės aura ne tik spindi, bet ir šildo. Prienų kraštas negarsėja jokiais didžiuliais pramonės kompleksais, statybvietėmis, geopolitinės reikšmės objektais. Čia dominuoja Motulė Gamta, savo jautriu, nuoširdžiu tikrumu nuspalvinusi ir žmonių būdą, moksliškai tariant – mentalitetą. Štai kodėl man visada miela grįžti į Nemuno kilpomis apraizgytas gimtąsias vietas, pas prieniškius, kurie, nors ir nuo amžių gyvena ant didžiųjų kelių sankryžos, išsiskiria gera siela, atvira širdimi ir puikiais darbais.
Dažnai stebiu nacionalinius renginius, pavyzdžiui, Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimą švytinčiuose Vilniaus rūmuose. Kažin ar verta lygiuotis į vieno kito nominanto pagerbimą, jei jis niekina tautines vertybes, kovą už laisvę ir „drąsiai“ kerta per mūsų šventenybes. Kitaip nei plačioji visuomenė jų veiklą – kūrybą ir nuopelnus – vertina visokios komisijos, gi valdžios atstovai ploja katučių…
Atrodo, kad provincija (tegul man atleidžia už tokį žeminantį apibūdinimą) gyvena ant kitokių pamatų negu švytinti valdžios piramidė. Regionai yra pamiršti, o savivalda atlieka aukščiausio valdžios ešelono aptarnavimo funkcijas. Bijau, kad artėjantys savivaldos rinkimai maža ką pakeis: miesto ir kaimo atskirtis toliau gilėja.Štai kodėl už kokių 100 km nuo Vilniaus darosi šilčiau, čia ir pavasaris ankstesnis, ir oras gaivesnis, ir žmonės darbštesni. Jų darbai – konkretūs, neapraizgyti filosofinėmis politinėmis išmonėmis, politinų gražbyliavimu. Būtent už tai juos reikia gerbti ir pagerbti.
2019.02.21; 06:06
