Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto profesorius Aidas Perminas. VDU nuotr.
Akistata su COVID-19 ir karantinas Lietuvoje atnešė nemažai pokyčių į kasdienį gyvenimą, tuo pačiu keldami stresą bei sėdami nerimą, o kas bus toliau. Kaip įveikti tą nerimą, pataria Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto profesorius Aidas Perminas.
„Ši situacija visiems mums nauja, ir įprastos iššūkių įveikimo taktikos, kurių kiekvienas turime ir taikome, dabar nelabai tinka. Norint problemą išspręsti, pirmiausia reikia ją suprasti ir ramiai pagalvoti, su kuo susidūrėme. Tikslinga įvertinti visus galimus būdus šiai problemai spręsti, pasverti jų efektyvumą (naudą bei sąnaudas), pasirinkti geriausią sprendimo būdą ir nuosekliai jį įgyvendinti. Į emocijas orientuotas problemos įveikimo būdas yra nukreiptas į emocinės įtampos sumažinimą, kai nesiimama konkrečių veiksmų problemai spręsti. Problema išlieka, bet žmogus nusiramina. Tam gali padėti bet kokia raminanti veikla – filmų žiūrėjimas, knygų skaitymas, fizinis aktyvumas, įvairios relaksacijos technikos. Kiekvienas žmogus naudoja abu streso įveikimo būdus, ir jų naudingumas priklauso nuo aplinkybių. Jei įmanoma ką nors situacijoje pakeisti, verta dėti pastangas ir siekti, kad problema išsispręstų. Jei situacijos pakeisti nėra galimybių, lieka nusiraminti“, – sako profesorius.
Gyvenant karantino sąlygomis, anot jo, vertėtų ramiai įvertinti savo padėtį ir galimybes ją pagerinti. Visi žino, kad virusas užkrečiamas, bet yra aiškios rekomendacijos, kaip užsikrėtimo galimybę sumažinti iki minimumo. Vadinasi, jei žmogus šių rekomendacijų laikysis, tikimybė užsikrėsti labai sumažės. O visa kita nuo paties žmogaus nepriklauso, tad ir galvojimas apie tai ar blogi išgyvenimai situacijos nepakeis. Skulptoriaus Antano Česnulio kūrinys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr).
Pasak VDU profesoriaus A. Permino, taip pat nusiteikti reikėtų ir dirbant namuose – „ši darbo forma man neįprasta, mažiau efektyvi, bet esamoje situacijoje nieko negaliu pakeisti, tad priimsiu ją ir be reikalo nejausiu įtampos.“
„Ilgainiui žmogus prisitaiko prie naujų aplinkybių ir produktyvumas sugrįžta. Dažnai stresą mums kelia pati mintis, kad reikės kažką daryti kitaip, nei esame įpratę. Mintyse kovojame su realybe, prieš ją burnojame, eikvodami tam energiją. Kitaip sakant, dalį streso „pasigaminame“ patys savo nelanksčiu mąstymu, noru, kad viskas būtų taip, kaip esame pratę. Kita vertus, ne visus darbus įmanoma dirbti namie. Tuomet belieka juos atidėti ir susitaikyti, kad kai kas nebus padaryta. Medžio drožėjo Antano Česnulio skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O kalbant apie dirbti trukdančius vaikus, pagalvokime, jog iš tiesų labai smagu, kad vaikų yra, kad jie bėgioja. Susikaupti tai gal ir trukdo, bet ryšiams su atžalomis palaikyti esama situacija yra palanki. Apskritai mūsų gyvenimas šiuo laikotarpiu turėtų tapti lėtesnis, galėtų atsirasti daugiau bendravimo su šeima, daugiau įsigilinimo į save, daugiau gyvenimo pajautimo“, – įsitikinęs psichologas.
Jis siūlo pasvarstyti, kas būtų šiuo metu tikslingiau. Gal nereikia dabar priverstinai tvarkytis, o verčiau maloniai praleisti laiką – grįžti prie užsiėmimų, kurie kadaise buvo malonūs, bet ilgainiui jiems neliko laiko, nes viską užgožė darbas? Dabar, kai darbo mažiau, atsiranda tuštuma, kurią reikia užpildyti. Gali būti, kad malonūs užsiėmimai jau visiškai užmiršti ir žmogus dabar nebežino kuo užsiimti, o neturėdamas užsiėmimo, jaučia nerimą. Bet vis tiek kiekvienas turi sritį, kuri traukia, nors iš pirmo žvilgsnio tai ir atrodo neracionaliai. Tereikia įsiklausyti į save.
Medinės Antano Česnulio skulptūros. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kitas atvejis, kai reikia dirbti namie, – teritorijoje, kuri asocijuojasi su poilsiu. Šioje situacijoje, anot prof. A. Permino, gali pagelbėti darbo vietos susiorganizavimas. Darbui reikėtų skirti tam tikrą kambarį ar bent stalą ir dirbti tik ten. Dar labai svarbu susiplanuoti dieną. Svarbu yra pasakyti sau, kada dirbu, o kada ne, ir nuosekliai šios dienotvarkės laikytis.
„Žiniasklaidoje šiuo metu sklinda visokių žinių. Kai kurios yra labiau optimistiškos, kai kurios – visai pesimistiškos. Ir niekas nežino, kaip bus, nes įvykiai tikriausiai vystysis kažkokiu trečiuoju keliu. Tokioje nežinioje verta labiau įsiklausyti į racionalias ir optimistines žinias. Tai padės geriau jaustis situacijoje, kurioje mažai ką gali pakeisti.
Ir dar derėtų nepamiršti, kad vaikai yra tėvų reakcijų atspindys. Jaučiančius įtampą tėvus stebi vaikai ir persiima jų įtampa. Suaugusiesiems tai – dar viena priežastis, dėl kurios verta nusiraminti, nes savo reakcijomis mes mokome vaikus, kaip jaustis ir elgtis sudėtingose situacijose“, – pabrėžia Vytauto Didžiojo universiteto profesorius A. Perminas.
