Visi žinome Juzefo Pilsudskio – Lenkijos diktatoriaus, Vilniaus krašto ir mūsų sostinės užgrobėjo – vardą. Ypač daug dėmesio jam, iš Lietuvos kilusiam ir prieštaringai vertinamam politikui, buvo skirta šalies šimtmečio jubiliejaus išvakarėse. Deja, retas esame girdėję apie jo vyresnįjį brolį Bronislavą – tragiško likimo žmogų, kurio vardą su didele pagarba taria įvairių pasaulio šalių mokslininkai.
Žingsnis, pakeitęs gyvenimą
Bronislavo ir Juzefo Pilsudskių tėvas J.V.Petras Pilsudskis, 1863 metų sukilimo dalyvis, Kauno apskrities komisaras, po santuokos su garsios žemaičių bajorų giminės atstove Marija Bilevičiūte apsigyveno Švenčionių apskrityje esančiame Zulavo dvare. Čia 1866 – aisiais ir susilaukė sūnaus Bronislavo (iš viso Pilsudskiams gimė dvylika vaikų). Po 1874 m. Zulave kilusio gaisro Pilsudskiai persikėlė gyventi į Vilnių. Čia kelis kartus keitė gyvenamąją vietą, kol galiausiai apsistojo Bokšto gatvės 14-uoju numeriu paženklintame name. Bronislavas lankė Vilniaus 1-ąją gimnaziją, iš kurios buvo pašalintas už dalyvavimą patriotiniame mokinių būrelyje „Spojnia“. Bet tai jam nesutrukdė pratęsti mokslų kitur ir vėliau kartu su broliu Juzefu įstoti į Sankt Peterburgo universitetą. 1887 metų sausį Juzefo Lukaševičiaus, vieno iš pagrindinių pasikėsinimo į Rusijos caro Aleksandro III gyvybę organizatorių, prašymu Bronislavas Pilsudskis, nenutuokdamas tikrųjų sąmokslininkų tikslų, užleido jiems savo butą Sankt Peterburge, kuriame buvo parengta spausdinti Tautos valios teroristinės frakcijos programa. Broliai Pilsudskiai taip pat padėjo gauti nuodų teroristams, besirengusiems nužudyti carą Aleksandrą III. „Kovotojai už laisvę“ rengėsi apnuodyti bombą, kad caras mirtų net nuo menkiausio sužeidimo. Tai – tie patys teroristai, tarp kurių buvo Lenino brolis Aleksandras Uljanovas, už tą pasikėsinimą pakartas. 1887 m. vasario 14 dieną Bronislavas Pilsudskis buvo suimtas ir teisiamas kartu su sąmokslininkais.
Jei ne jų tėvas, parašęs keletą prašymų carui, jei ne didelis skaičius dalyvių, kuriuos reikėjo nubausti, Bronislavas nebūtų išvengęs Lenino brolio Aleksandro Uljanovo ir keturių jo bendražygių likimo, ir būtų buvęs pakartas. Jo, iš pradžių nuteisto mirties bausme, vėliau buvo pasigailėta ir jis išsiųstas penkiolikai metų tremties į Sachaliną. Jo jaunesnysis brolis Juzefas be teismo administracine tvarka buvo išsiųstas penkeriems metams į Rytų Sibirą.
Katorgininkas
Išsyk po arešto Bronislavas buvo pasodintas į Petropavlovsko tvirtovės vienutę. Vėliau, jau po teismo, nebūdamas stiprios sveikatos, dvarininkų kilmės jaunuolis ištvėrė 55 dienas baisiame karštyje trukusią kelionę į Sachaliną. Nepalūžo ir katorgos metais: čia, norint išgyventi, teko išmokti daugelio darbų.
Iš pradžių nuteistasis pateko į Rykovo katorgininkų kalėjimą, kuriame išbuvo iki 1893 metų, iš pradžių dirbdamas bendruosius katorginius darbus, o vėliau darbuodamasis Tymovo srities policijos valdybos kanceliarijoje.
1894 – 1896 metais Bronislavas Pilsudskis dirbo Rykovo meteorologijos srityje. Būtent tuo metu jis susidomėjo Sachalino aborigenais – nivchais (giliakais), ainais, orokais. Jų kultūros tyrinėjimas tapo viso jo gyvenimo tikslu. Bronislavas detaliai susipažįsta su jų gyvenimu, užrašinėja folklorinius tekstus – epus, legendas, sakmes, pasakas.
Jo dėka čiabuvių folkloras išliko iki šių dienų. Gaila, kad tik maža dalis jo mokslinių tyrinėjimų medžiagos buvo išleista jam gyvam esant. Daugelis rankraščių žuvo ar pradingo Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais, o tie, kurie išliko, tik dabar tyrinėjami.
1897 metais Pilsudskis buvo atleistas nuo katorgos darbų. Po dvejų metų, kovo viduryje, leidus Priamūrės krašto generalgubernatoriui, jis darbavosi Amūro krašto tyrimo draugijos muziejuje.
1902-aisiais su Rusijos MA užduotimi Pilsudskis išvyksta mokslinėn komandiruotėn į Pietų Sachaliną rinkti etnografinės medžiagos apie ainus.
Kas tie ainai?
Tai – seniausi Amūro žemupio, Kamčiatkos, Sachalino ir Kurilų salų gyventojai. Pagal oficialią statistiką, Rusijoje dabar gyvena vos kiek daugiau kaip šimtas šios tautybės žmonių. Likusieji jau seniai emigravę į Japoniją, šioje šalyje ainais save laiko apie 25 tūkst. žmonių, deja, ši tauta labai stipriai asimiliavosi su japonais.
Praeityje ainai garsėjo kaip puikūs kariai, japonai iš jų yra perėmę daugybę kovos būdų. Koviniai elementai, praktikuoti ainų, vėliau įsiliejo į samurajų kultūrą ir į samurajų kovos techniką.
Ainai praktikavo aukojimą dievams. Aukojimas turėjo glaudų ryšį su lokio ir elnio kultais. Lokiai buvo specialiai auginami aukojimo ritualui. Šeimininkas, kurio namuose vykdavo ritualinė apeiga, stengdavosi pasikviesti kuo daugiau svečių. Ainai buvo įsitikinę, kad lokio galvoje gyvenanti medžiotojo dvasia, todėl, norint ją išlaisvinti, šiam gyvūnui reikia nukirsti galvą. Nukirsta galva buvo pritvirtinama prie rytinio ainų namų lango, kuris laikytas sakraliniu. Ceremonijos dalyviai būtinai išgerdavo nužudyto žvėries kraujo.
Ainai niekada nežudydavo gyvačių, nežiūrint į tai, kad šios jiems keldavo grėsmę. Mat tikėjo, kad piktoji dvasia, įsikūrusi gyvatės kūne, po roplio mirties šį kūną paliks ir persikels į žudiko kūną.
Taip pat ainai atsisakinėjo fotografuotis ar būti piešiami. Esą, fotografijos ir piešiniai pasiimą dalį gyvybinės energijos to žmogaus, kuris atvaizduotas kūrinyje.
Ši tautelė neužsiiminėjo žemdirbyste, pagrindiniu jų užsiėmimu buvo žvejyba, medžioklė ir gamtos gėrybių rinkimas. Tad jiems buvo be galo svarbu išsaugoti pusiausvyrą tarp gamtinės aplinkos ir žmonių populiacijos bei neleisti demografinių sprogimų. Būtent todėl jie niekada negyveno didelėse gyvenvietėse. Jų kaimeliai buvo įsikūrę pakankamai toli vienas nuo kito.
Tyrinėtojus visada stebino ainų kalba, turinti lotyniškų, slaviškų, angliškai-germaniškų ir net sanskritiškų šaknų. Vietos etnografai suko galvas, iš kur jų žemėse atsirado žmonės, vilkintys chalatų tipo drabužius, papuoštus tradiciniais ornamentais, ir kaip jie sugebėjo sukurti kultūrą, būdingą aukšto išsivystymo lygio tautoms. Jų mediniai drožiniai su neįprastais spiraliniais ornamentais ir keramika, pagaminta be puodžiaus rato, tiesiog stulbina. Stebina ainai ir savo folkloru – dainomis, šokiais, sakmėmis.
Sachalino „Mikluchas Maklajus“
Taip Bronislavą Pilsudskį už jo gerus santykius su tautinėmis mažumomis vadino kolegos etnografai. Jis išmoko ainų kalbą, steigė mokyklas jų vaikams, rengė toms mokykloms mokytojus iš vietos gyventojų tarpo. Padėdamas ainams išgyventi fiziškai, jis gynė jų teisę į savarankiškumą, į savitos nacionalinės kultūros išlaikymą.
Kodėl vakarykštis studentas, laikęs Lietuvą savo Tėvyne, visa širdimi užjautė ainus? Pirma, todėl, kad situacija su ainais jam priminė situaciją jo Tėvynėje. Bronislavas mokykloje buvo verčiamas užmiršti savo gimtąją kalbą ir kultūrą, kalbėti tik rusų kalba. Antra, todėl, kad ainai buvo tauta, nuo neatmenamų laikų Sachaliną laikiusi savo tėvyne. Tai paskatino Bronislavą pradėti gilintis į jų kultūrą, buitį, tikėjimą, rinkti etnografinę medžiagą. Šių žmonių ir savo naujo susidomėjimo ainų kultūra dėka buvęs studentas-katorgininkas atrado savo gyvenimo prasmę. Be to, tarp ainų jis rado ir asmeninę laimę: jo žmona tapo šios tautelės atstovė Čuchsama.
Svarbus dalykas buvo ir tas, kad, bendraudamas su ainais, Bronislavas jautė, jog jiems yra tikrai reikalingas. Tai padėjo jam išsivaduoti nuo įkyrios minties, kad jis – viso labo nevykėlis katorgininkas. Sachalino katorga, kurioje jis išbuvo penkiolika metų, ir vėlesnis šiame krašte praleistas laikas tapo jo asmenybės tobulėjimo ir mokslinės savirealizacijos erdve. Vakarykštis studentas tapo puikiu tyrinėtoju, pelniusiu paties kompetentingiausio Sachalino etnografijos specialisto vardą. Ir tai – be aukštojo mokslo! Tremtis neleido Bronislavui gauti diplomo bei mokslinio laipsnio, ir tai jį labai slėgė.
Amžininkų prisiminimais remiantis, kuo tik Sachaline Pilsudskis nebuvęs – statistu ir vertėju, redaktoriumi ir laikraščių leidėju! Jo laimei, pagrindinė Sachalino katorgos taisyklė buvo tokia: privalu išnaudoti politinių kalinių išsilavinimą ir profesinius sugebėjimus krašto naudai! Šios taisyklės dėka Bronislavas aktyviai dalyvavo, kuriant vietos kraštotyros muziejų, jo mokslinius tyrinėjimus palaikė vietos valdžia ir net akademinis Peterburgas. Rusijos mokslininkai nesižvalgė į caro valdžios simpatijas-antipatijas, nesyk finansavo jo mokslinius tyrimus ir netgi apdovanojo Rusijos geografų draugijos mažuoju sidabro medaliu už veiklą mokslo naudai.
Deja, gyvenimas susiklostė taip, kad iš Sachalino jam teko išvykti. Ir išvykti be šeimos.
Visas gyvenimas – laukimas
Stebina faktas, kad pasibaigus Rusijos – Japonijos karui, bandymų rasti Bronislavo Pilsudskio ainiškąją šeimą, likusią Pietų Sachaline (pagal Portsmuto taikos sutartį atitekusią Japonijai), ėmėsi tiek lenkai savo diplomatiniais kanalais, tiek ir japonai. Tačiau, nežiūrint aktyvių paieškų, nustatyti Pilsudskio šeimos buvimo vietos tuomet taip ir nepasisekė.
Vienintelis žmogus, kuriam likimas suteikė tokį unikalų šansą, buvo japonų žurnalistas, laikraščio „Karafuto Niti-Niti simbun“ korespondentas Nonaka Fumio. Ir jis šios galimybės nepraleido. Jo dėka mes dabartiniu metu turime galimybę sužinoti kur kas daugiau apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis Bronislavas Pilsudskis susipažino su savo žmona Čuchsama.
Ko gero, nebuvo nei vieno Karafuto kampelio, kuriame Nonaka Fumio nebūtų pabuvojęs. Per daugelį darbo laikraštyje metų jis išvažinėjo visus salos pietus skersai ir išilgai. Ir štai vienąsyk, išsirengęs tyrinėjimo tikslais į komandiruotę, Nonaka Fumio atsidūrė Sirochamos kaime, stūksančiame ant šaltos Ochotsko jūros krantų, kur iš pokalbių su ainais visiškai atsitiktinai sužinojo, kad kaime gyvena ainė Čuchsama, ir kad ji iki šiol tebelaukia savo vyro Buzuskio (taip ainai tada vadino Bronislavą Pilsudskį), išvykusio į Lietuvą, ir viena augina du vaikus, gimusius iš jų santuokos.
Šis faktas taip sudomino žurnalistą, tad jis nusprendė nedelsiant su ja susitikti ir iš jos asmeniškai sužinoti visas jų bendro gyvenimo Pietų Sachaline smulkmenas.
Iš pradžių Nonakai Fumio įgyvendinti savo sumanymo nesisekė. Nežiūrint jo atkaklių klausinėjimų, Čuchsama tylėjo. Vėliau paaiškėjo jos keisto nekalbėjimo priežastys. Mat Bronislavas Pilsudskis išvykimo iš Ai kaimo išvakarėse griežtai įsakė savo žmonai niekam apie jį, savo vyrą, nepasakoti. Ir Čuchsama laikėsi sutuoktiniui duoto žodžio.
„Žinodamas, kad elgiuosi negerai, – rašo savo pasakojime Nonaka Fumio, – aš ją apgavau, patikindamas, kad šį jos pasakojimą būtinai perduosiu jos… vyrui. Tik tada, ir tai po ilgo svyravimo, ji pagaliau nusprendė papasakoti savo ilgą ir tuo pačiu labai liūdną istoriją. Aš niekaip negalėjau pasakyti, kad jos vyras jau seniai miręs“.
Kaip byloja Nonakos Fumio pasakojimas, per visą tą laiką Čuchsama kartu su vaikais gyveno ne Ai gyvenvietėje, o kaimyninėje – Sirochamos, esančioje ant tos pačios Ochotsko jūros kranto, bet kiek šiauriau. Čia jie persikėlė, kai Bronislavo Pilsudskio jau nebuvo tarp gyvųjų.
Žurnalisto užrašyti Pilsudskio žmonos, tiksliau, našlės, kuriai tuo metu buvo 50 metų, žodžiai šiandien yra vienintelis dokumentaliai užfiksuotas liudijimas, patvirtinantis jų pažinties ir santuokos faktą.
Ai gyvenvietėje Čuchsama buvo laikoma gražuole. Jos rankos siekė daugybė vietos vaikinų, bet ji pasirinko „gerąjį rusą“, kuriam atidavė savo ranką ir širdį. Iš jos pasakojimo tapo aišku, kodėl nei Lenkijos pasiuntiniui Japonijoje Batiukui, nei Karafuto gubernijos valdžiai, nežiūrint į atkaklias paieškas, nepasisekė rasti Juzefo Pilsudskio brolio Bronislavo šeimos. Juk Bronislavas Pilsudskis 1905 metų pavasarį, jausdamas, kad karo ugnis tuoj tuoj persimes į Sachaliną, buvo priverstas iš čia skubiai išvykti. Išvyko be šeimos, žadėdamas pirma pasitaikiusia proga sugrįžti ir pasiimti su savimi žmoną ir vaikus.
Bronislavas Pilsudskis išlaikė žmonai duotą pažadą sugrįžti. Tik gaila, kad jo sugrįžimas buvo toks neilgas, ir nieko, be kartėlio, nepaliko dviejų mylinčių žmonių širdyse. Visi B. Pilsudskio bandymai kažkaip įkalbinti ainų vyresnįjį Bagunką paleisti su juo Čuchsamą, kuri buvo jo dukterėčia, nieko nedavė. Jo atkaklumą sukėlė tokia priežastis: jis bijojo, kad jo giminaitės išvykimas gali duoti nekokį pavyzdį tautos jaunimui, turinčiam gyventi savo tėvų žemėje ir puoselėti protėvių tradicijas.
Vyro netekimas pražūtingai atsiliepė Čuchsamos sveikatai. Gyvendama pastovioje laukimo būsenoje, ji nerado sau vietos nei dieną, nei naktį. Ilgais žiemos vakarais, įsiklausydama į pūgos kauksmą, ji būdavo tiesiog ties beprotybės riba dėl begalinio savojo vyro ilgesio. Dieną, išėjusi iš namų, ilgai stovėdavo, žvelgdama į kelią ir įsiklausydama – o gal jis atvyks? Ir tik vieną kartą jos lūkestis išsipildė.
Bet nei 1905 metų birželį, nei tų pačių metų rudenį B. Pilsudskis taip ir neįstengė pasiimti su savimi šeimos. Bagunka liko nepalaužiamas ir dukterėčios neišleido. Rudenį atsisveikinimas buvo dar sunkesnis negu pirmąsyk. Bronislavo širdis tiesiog plyšo iš bejėgiškumo ir nevilties. Bet jis nieko negalėjo padaryti toje padėtyje, kurioje buvo atsidūręs, ir buvo priverstas, kaip ir pirmąsyk, grįžti iš Sachalino vienas.
Nuo to laiko Čiuchsamos sveikata pastebimai pablogėjo. Juk ji buvo nėščia, ir dar 1905 m. pavasarį pagimdė mergaitę, kuriai davė Kijos vardą. Sieloje ji vis dar tikėjosi, kad, sužinojęs apie dukters gimimą, jos vyras iškart atvažiuos. Bet bėgo diena po dienos, o jo vis dar nebuvo. Ilgesys tapo tiesiog nepakeliamas. Kasdien apverkdama sutuoktinio netektį, Čuchsama nuo ašarų apako, ir nuo to laiko buvo priversta pastoviai nešioti ant akių juodą medžiaginį raištį, kurio niekada nenusiimdavo. Bet Bronislavas to jau niekada nesužinos.
Svetimas tarp savų
Sugrįžęs atgal, B. Pilsudskis 1905 m. lapkritį kartu su knygų leidėju N. Matvejevu iš Vladivostoko išvyko į Japoniją, kur išbuvo aštuonis mėnesius. Vėliau iš Jokogamos uosto 1906 metų rugpjūčio 3 dieną garlaiviu „Dakota“ jis iš pradžių plaukia į JAV – Sietlą, Čikagą ir Niujorką, kur išbūna visą mėnesį, vėliau išvyksta į Londoną, o iš čia – per Prancūziją į Galiciją (austrišką Lenkijos dalį). Pagaliau išsipildė jo didžioji svajonė – po 18 metų priverstinio buvimo rytinėje Rusijos dalyje grįžti į namus.
Bet grįžęs jis nerado nei pastovaus stogo virš galvos, nei namų židinio šilumos, nei vietos, kur galima būtų pajusti ilgai lauktą ramybę po šitiekos metų klajonių svetimoje žemėje. Į brangią jo širdžiai Lietuvą jis negalėjo nuvykti, bijodamas būti sučiuptas rusų žandarų. O Lenkijoje, neturėdamas nei savo namų, nei pastovaus darbo, turėjo nuolat keltis iš vienos vietos į kitą. „Saviesiems aš absoliučiai nereikalingas, geriausiu atveju – skurdžius, kuris gali paprašyti gabalėlio duonos, kad nenumirtų iš bado“, – su kartėliu atsiliepdavo apie savo padėtį Bronislavas Pilsudskis. Ir visa tai – apsišvietusioje Europoje! Jei Sachaline B. Pilsudskis jautėsi esąs reikalingas, tai Lenkijoje jo žinių niekam nereikėjo. Draugai, sužinoję apie sunkią padėtį, kurioje jis atsidūrė, kvietė atgal į Tolimuosius Rytus. Ir jis ne sykį buvo pasirengęs, metęs viską, išvykti tenai. Ir savo ainiškai šeimai jis būtų buvęs daug artimesnis, negu tėvynainiams.
Juk paskutinį kartą Bronislavas buvo tenai 1905 metų rudenį, ir nuo to laiko nežinojo, kaip laikosi jo šeima. Nors ne, 1906 m. ainų mokytojas Sentoku Tarodzi iš Naibučio kaimo, kuriame Pilsudskis neužilgo iki karo buvo įsteigęs mokyklą ainų vaikams, sužinojęs, kad jis vis dar Japonijoje, parašė jam keletą laiškų. Juose smulkiai aprašė Bronislavui apie tai, kaip sekasi jo šeimai.
Gaila, bet tuo laiku, kai Sentoku Tarodzi rašė Bronislavui laiškus, jo jau nebuvo Japonijoje. Paskutinį laišką jis gavo jau atvykęs į Galiciją – jam jį persiuntė draugai. Ar atsakė į jį – neaišku.
Bet likimas šį kartą karčiai pavedė Bronislavą. Jei būtų likęs Japonijoje, būtų pratęsęs savo sėkmingai pradėtus mokslinius etnografinius tyrinėjimus, ir gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip. Atgal, deja, jis jau negrįžo, nežiūrint į atkaklius Amūro krašto tyrinėtojų draugijos bandymus prisivilioti jį darbui muziejuje etnografo pareigoms, apie tai liudija susirašinėjimas. Ar jis prisimindavo, būdamas kitoje pasaulio dalyje, savo žmoną ir vaikus, likusius Pietų Sachaline? Matyt, vis dėlto prisimindavo, negalėjo neprisiminti – ypač sunkiomis gyvenimo minutėmis. Liūdesys persekiojo jį visus dvylika klajonių po Europą metų, nes nerado jis čia nei geresnės dalios, nei šeimyninės laimės. O tai, ką anksčiau turėjo, prarado.
Kelia tik gailestį tas faktas, kad B. Pilsudskiui niekada daugiau nepavyko vėl pabuvoti Sachaline, pasimatyti su žmona ir vaikais. Nors 1920 m. Bagunka sunkiai susirgo ir mirė, tai jau nieko negalėjo pakeisti. Bronislavo tuo metu jau dveji metai nebuvo gyvųjų tarpe (Čuchsama mirė Karafute 1936 m. sausį).
Darbų tęsinys
Lenkijoje 1907 m. Bronislavas Pilsudskis su nauja aistra užmezgė romaną su Maria Žirnovska – seserimi vienos merginos, Sofijos, su kuria jis draugavo jaunystėje. Maria paliko vyrą ir atvyko pas Bronislavą į Krokuvą. Deja, nepraėjo nei pusmečio, kai jų santykiai pašlijo, o vėliau įvyko nenumatytas dalykas – Maria susirgo krūties vėžiu ir 1911 metais mirė.
Nuo liūdesio buvo tik viena išeitis – dirbti, dirbti, dirbti… Ir gyvendamas Krokuvoje, ir vėliau persikėlęs į Zakopanę, ir atsidūręs Lvove, Bronislavas vėl pasineria į mokslinę veiklą. Renka etnografinę medžiagą apie Zakopanės regioną, jo gyventojų buitį, fotografuoja lankomas vietas ir žmones. Mokslininko ypatingo dėmesio objektu ypač tampa Podhalės regionas. Rašo daug straipsnių, kurie pasirodo ne tik Lenkijos, bet ir Rusijos, Japonijos, JAV, Prancūzijos, Anglijos, Šveicarijos, Austrijos spaudoje, o laisvalaikį skiria visuomeninei veiklai.
Deja, kilęs Pirmasis pasaulinis karas priverčia Pilsudskį persikelti iš pradžių į Vieną, o po to – į Šveicariją. Visą savo energiją ir jėgas jis atidavinėjo, dirbdamas Lenkijos liaudies komiteto biure, įsteigtame Lozanoje 1917 m. Šiam biurui vadovavo Romanas Dmovskis, lenkų socialdemokratų vadas, pagrindinis Juzefo Pilsudskio varžovas kovoje dėl politinės valdžios Lenkijoje. Būtent tada Dmovskis pasiūlė Bronislavui svarbias pareigas Paryžiuje veikiančiame Lenkijos liaudies komiteto padalinyje. Ir šis padarė nedovanotiną klaidą: priėmė šį pasiūlymą nepasitaręs su broliu ir šitaip atsidūręs jo priešininkų stovykloje.
Minėtoji aplinkybė smarkiai sukompromitavo Bronislavo brolį Juzefą Pilsudskį – o to ir troško jo oponentai.
Bet dar labiau apsunkino Bronislavo padėtį incidentas su stambia 50 000 šveicariškų frankų suma, skirta vieno labdaros fondo badaujantiems lenkų vaikams remti. Pinigus labdaros rėmėjai pasiuntė ne į Lenkų draugijos fondą Ciuriche, o į bendrą lenkų grafo Plater-Ziberko ir Bronislavo Pilsudskio sąskaitą. Kai tik tai išaiškėjo, Pilsudskis iš karto buvo apkaltintas nesąžiningumu. Ir tai, ko gero, buvo paskutiniu kantrybės lašu, pastūmėjusiu jį link savižudybės. 1918 metų gegužės 17 dieną jis nusiskandino Senoje.
Sachaliniečiai jo nepamiršo. Lenkai – taip pat
Rusijos Sachalino srities kraštotyros muziejaus skvere stovi paminklas. Pilkame akmenyje iškalti žodžiai „Bronislavas Pilsudskis“. Muziejaus kioske – nemažai knygų ir žurnalų, ant kurių viršelių užrašyta ta pati pavardė. Pasiteiravęs pardavėjo, kas gi buvo šis žmogus, išgirsi atsakymą, kad tai – pats garsiausias salos politkalinys, į istoriją įėjęs etnografiniais tyrinėjimais. Ir dar pardavėjas pridurs, kad prie minėto kraštotyros muziejaus 1997 metais buvo įsteigtas Bronislavo Pilsudskio mokslinio palikimo institutas, leidžiantis savo žurnalą. Institutas renka po visą pasaulį išsibarsčiusią informaciją apie B. Pilsudskio gyvenimą ir veiklą, jo bendražygius, taip pat apie Šiaurės tautelių, gyvenančių Sachalino saloje, istoriją, archeologiją, etnografiją ir folklorą. Žurnalo misija – publikuoti naujus, anksčiau nežinomus faktus iš mokslininko veiklos, juk daugelio pasaulio šalių archyvai saugo pas save retus, dar niekur nepublikuotus mokslininko rankraščius ir nuotraukas, vaizduojančias Sachalino ir Žemutinio Amūro tautelių gyvenimą. Dienos šviesą išvysta ir laiškai, kuriuos jis per visą gyvenimą rašė daugelio muziejų, kraštotyros draugijų, mokslo įstaigų darbuotojams, garsiems mokslininkams.
Prieš dvejus metus, 2016-aisiais, pasaulis minėjo Bronislavo Pilsudskio 150-ąsias gimimo metines. Ta proga Zakopanėje esančio Tatrų Tyto Chalubinskio muziejaus darbuotojai buvo surengę parodą, skirtą šiai neeilinei asmenybei. Joje eksponuota mokslininko gyvenimą Zakopanėje 1906 – 1914 metais atspindinti archyvinė medžiaga ir fotografijos. Parodoje taip pat buvo gausu Tatrų regiono kalniečių buitį XIX a. pab. – XX a. pr. iliustruojančių eksponatų, taip pat nacionalinių kostiumų ir menininkų dirbinių iš Podhalės regiono, kuris tuo metu buvo tapęs Bronislavo Pilsudskio etnografinių tyrinėjimų vieta.
Dabar – ir pas mus
O po dvejų metų ši paroda atkeliavo ir pas mus. Ji dabar eksponuojama Vilniuje esančiuose Radvilų rūmuose. Lenkijos instituto Vilniuje, Zakopanės Tatrų muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus bendro darbo dėka lankytojai gali susipažinti su mūsų garsiojo tautiečio Bronislavo Pilsudskio gyvenimu ir darbu. Apie įžymųjį tyrinėtoją pasakoja lenkų kinematografininkų sukurtas dokumentinis filmas, gausybė mokslininko sukurtų, Sachalino tautelių gyvenimą atspindinčių nuotraukų, ainų kultūros artefaktai. Labai įdomu tai, kad čia eksponuojamas ir Bronislavo Pilsudskio portretas: ainų drabužiais vilkintį etnografą yra nutapęs garsus lietuvių dailininkas A. Varnas. Lietuvių menininkas bendravo su Pilsudskiu 1912 metais, lankydamasis Krokuvoje ir Zakopanėje. Tąsyk Bronislavas Pilsudskis dailininkui daug pasakojo apie savo gyvenimą Sachaline, apie tenykščių gyventojų buitį ir papročius, rodė parsivežtus eksponatus.
Etnografiniai eksponatai, Pilsudskio surinkti Tatrų kalnų papėdėje esančiuose regionuose – taip pat svarbi šios parodos dalis. Apžiūrinėdamas juos, ko gero, neretas pagalvoja: o kaipgi būtų susiklostęs šio žmogaus gyvenimas, jei ne jį nuo jaunystės lydėję tragiški įvykiai? Kokią įtaką jam būtų daręs jaunesnysis brolis Juzefas? O gal dabar kalbėtume apie jį ne kaip apie mokslininką, o kaip apie garsų teisininką? Kas žino, juk likimo vingiai nenuspėjami…
2018.02.21; 05:30
