Aleksandras Valentas

Putino virėjo gaujos įkurdinimą Baltarusijoje papildė ir paties Putino pareiškimai apie tai, kad Lenkija su Lietuva esą užpuls Baltarusiją, ketina atsiriekti Ukrainos, Baltarusijos teritorijų. Tai, ką Putinas kalba, – su tiesa ir tikrove retai suderinama, tačiau didžiausios jo išsakytos nesąmonės visada turi reikšmę.

Pastarasis pareiškimas analogiškas svaičiojimams prieš Rusijos tiesioginę invaziją į Ukrainą, esą Ukraina puls Rusijos aneksuotas teritorijas, ir tuo bandyta motyvuoti Rusijos įsiveržimą. Taigi, Lietuvos – Lenkijos atžvilgiu įgyvendinamas tas pats komunikacinis modelis. Jis labiau skirtas Rusijos vidaus auditorijai sutelkti, tačiau yra signalas ir Vakarams, kad Rusija invaziją į NATO šalis projektuoja.

Esminis klausimas, kiek ši projekcija reali?

Iš pirmo žvilgsnio – nesąmonė. Tačiau daugeliui, ypač Vakaruose, nesąmone atrodė ir įsiveržimas į Gruziją 2008 m., ir Krymo aneksija 2014 m., ir juolab 2022 m. pradėtas karas prieš Ukrainą. Tad nesąmonėmis tai atrodo tol, kol neįvyksta.

Žinoma, šiuo metu Rusija neturi pajėgumų, kad galėtų iš tokios invazijos daug laimėti, be to, egzistuoja grėsmingo pralaimėjimo rizikos. Tačiau prognozuojant netolimą ateitį – invazijos į Lietuvą variantas susiklosčius aplinkybėms vis dėlto yra galimas.

Pagrindinės aplinkybės yra dvi:

Pirma. Ukraina reikšmingai pralaimi. Šiuo metu, skaičiuojant jau sunaikintą ir toliau naikinamą Ukrainos ekonomiką, energetiką, turtą ir žmogiškuosius resursus, – svarstyklės ne Ukrainos naudai. O juk Ukrainos materialūs ir žmogiškieji ištekliai nėra begaliniai, gaunama pagalba iš Vakarų toli gražu jų nekompensuoja. Tuo tarpu Rusija katastrofinių nuostolių nepatiria, be to, invazija tikslą „minimum“ jau yra pasiekusi – sukurtas sausumos tiltas į Krymą. Jei šioje vietoje karas bus sustabdytas, 20 proc. teritorijos praradimą ir sugriautą ekonomiką kitaip, nei reikšmingu pralaimėjimu nepavadinsi. Tačiau jei karas bus sustabdytas po metų – kol kas taip pat nėra garantijų (ne norų ir ketinimų, o faktais pagrįstų argumentų), kad situacija bus reikšmingai pagerėjusi.

Antra aplinkybė. Kinijos invazija į Taivaną. Jei Kinija ryšis užimti Taivaną jėga,  – o tokį tikslą Si Dzinpingas yra įvardijęs ir  jau surengęs plataus masto Taivano užėmimo pratybas  – tokiu atveju apie reikšmingą pagalbą Rytų Europai iš JAV galime tik pasvajoti. Grėsmę pripažįsta ir JAV, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl plačiau neatveriami ginklų sandėliai Ukrainos poreikiams. Jei Europos šalys, kaip ir iki šiol, metų metais kurs planus apie saugumą ateityje, bet vangiai ką nors darys užtikrindami saugumą dabartyje, – grėsmė, kad Rusija atsivėrusiu galimybių langu rizikuos pasinaudoti, yra gana didelė.

Abejoju, kad Rusija ryžtųsi pulti Lenkiją, kuri intensyviai tokiam pavojui ruošiasi, be to, turi visas pagalbos linijas iš Europos nevaržomas jokių Suvalkų koridorių. Tačiau trys Baltijos sesės  – Rusiją masinantis, lengvesnis ir įkandamas „lango į Europą“ grobis.

Matant dabartinius mūsų valdžios institucijų, kurios ir turi rūpintis Valstybė saugumu, veiksmus, išties kelia nerimą nuojauta, kad vis dar vadovaujamasi rožinėmis įstojimo į NATO metu suformuluotomis perspektyvomis, kai Lietuvos gynybinė doktrina apsiribojo – grubiai pasakius – išauti į priešo pusę kelis šovinius, kad niekas neabejotų, kaip dėl 1940-ųjų, kad Lietuva buvo inkorporuota į SSSR jėga, ir – dėti į kojas tikintis, kol šalis bus amerikiečių ar dar kieno nors vėliau išvaduota.

Šiandien, kai karas atėjo prie Lietuvos sienų, toks mąstymas nebetinka. Juolab, kad ir po 1940 – 1944-ųjų okupacijų Lietuvą išvadavo ne amerikiečiai ar dar kas nors, o patys Lietuvos žmonės (tiesa, aplinkybes tam labiau formavo didžiosios pasaulio galios ir lemtys).

Galime tikėtis, kad tos dvi invazijai palankios aplinkybės niekada nesusiformuos, tačiau galimybės joms atsirasti – visiškai realios. Bent jau kaimyninė Lenkija pavojaus neignoruoja ir imasi labai konkrečių žygių galimoms grėsmėms atremti. Lietuva, – mato (nuolat prezidentas paskelbia, kad „situacija stebima“), tačiau taip pat akivaizdu, kad pasiruošimas grėsmėms vis dar teorijų, projektų ir ketinimų lygmeniuose. Bent jau jokių reikšmingų požymių nepastebėjau. Visuomenė, kaip nežinojo prieš 1,5 m., taip nežino ir šiandien, ką darytų karo atveju; reikšmingai nepajudėjo iš mirties taško ir rezervo bei visuotinės karinės prievolės klausimai. Tai elementarūs dalykai, kuriuos visuomenės atstovai iškėlė jau Rusijos agresijos Ukrainoje pradžioje, labai tiksliai juos įvardino buvęs amerikiečių pajėgų Europoje vadas Europoje B.Hodgesas.

Įvardino, o kas pasikeitė?

Ketinimai grėsmes valdyti po 3 ar 7 metų, – sveikintini. Tačiau tiek Putinas, tiek Si – gal ir susirgę kiekvienas sava didybės manija, bet vadovausis jie sau, o ne mums palankiais terminais ir argumentais.

Darau prielaidą, kad Lietuvoje priimtas sprendimas – „nekelti panikos“. Žmonėms rūpi Jūros šventė, medžiai Basanavičiaus gatvėje, poeto įpaminklinimas ir kt., – svarbūs ir prasmingi dalykai. Krizių išvakarėse Lietuvos vadovai visada priimdavo tą patį sprendimą – „svarbu, kad nekiltų panika“, nes dėl jos esą bus tik blogiau, nukentės ekonomika, išeis investicijos ir t.t. Vis dėlto, krizės ir jų įveikimas parodė, kad nuo jų nukentėdavo piliečių dauguma, nes būdavo krizėms nepasiruošusi, o valdžios elitas, t.y. turintieji visą informaciją, dažniausiai tik išlošdavo ar bent jau nepatirdavo nuostolių. Tad jei ir šiuo atveju, prisidengiant panikos grėsmėmis priimtas panašus sprendimas skatinantis ignoruoti realias grėsmes – prezidento pasiūlytas Baudžiamojo kodekso pakeitimų projektas numatantis griežtinti bausmes už valstybės išdavimą, įgauna naują – gan saviironišką saviprevencijos atspalvį.

Ukrainos pavyzdys, – pasiruošimas Donbaso, ir nepasiruošimas Chersono – Zaporižės gynybai, akivaizdžiai pademonstravo du dalykus. Pirmuoju atveju – tai, kad pasipriešinti įmanoma, net tokiam monstrui, kaip Rusija, jeigu yra tam pasiruošta. Antruoju – kokiu tempu vyksta nepasiruošusios teritorijos užėmimas ir kokia po to teritorijų atsiėmimo kaina bei padariniai.

Kas turėtų nutikti, kad Lietuvos politikai pradėtų mokytis, kaip ir pilotai, – iš svetimų, o ne iš savų klaidų? Retorinis klausimas, nes vieno vaisto nėra. Turbūt niekas kitas, o tik visuomenė gali paskatinti atsakingus už šalies gynybą veikėjus išlipti iš limuzinų (nuo paspirtukų) ir „pajudinti subines“. Jei ir ne iš meilės Lietuvai, tai bent jau iš baimės netekti savo galių. Kitas variantas, judinti subines privers kokie nors Putino virėjo galvažudžių ekscesai pasienyje. Paradoksalu, bet įvykių tam tikroj teritorijoj nebuvimas karo metu – nebūtinai yra „geros žinios“.

Prieš kelis mėnesius atlikto soc. tyrimo duomenimis, ginklu Lietuvą pasiryžę ginti 14 proc. šalies gyventojų. Skirtingai nuo skeptikų, manau, kad tai ne taip jau mažai. Apie 200 tūkst. vyrų ir moterų nusiteikę invazijai realiai pasipriešinti, tačiau kol kas situacija tokia, kad 80 proc. iš jų, jei ir bandytų, taptų banalia mėsa, geriausiu atveju  – išpildytų tik Pilėnų gynėjų misiją.

Ketinimas po keleto metų įsigyti tankų (puolamųjų ginklų) bei vokiečių tankų brigados (t.y. puolamojo vieneto) dislokavimas, turi savo taktinės logikos NATO ir Rusijos karo kontekste (iš esmės – Trečio pasaulinio), tačiau artimesnėje perspektyvoje, tai – vanduo ant putiniškos propagandos malūno (jei NATO dislokuoja puolamuosius ginklus, reiškia – puls). Oro gynybos sistemų įsigijimai, valstybės sienų įtvirtinimas analogiškai Donbaso linijai, veiksmingo kariuomenės rezervo suformavimas ir visuomenės paruošimas karo grėsmėms – dalykai, kurie jau buvo aktualūs vakar, yra šiandien ir bus rytoj. Tačiau diskusijoms apie tai, tarsi suteikta „slaptumo žyma“.

Kai Lenkija šiais metais skiria 3 ir ketina skirti iki 4 proc. BVP šalies gynybai, o Lietuva giriasi, kad jau perkopė 2,5 proc. – kyla logiškas klausimas, kuo Lietuva yra saugesnė už pietinę kaimynę? Aiškaus atsakymo šalies vadovai nėra pateikę, nes samprotavimai apie „kitus poreikis“ (tarsi, jų neturi Lenkija) arba Lietuvos gynybos „pasiekimus ir nuopelnus“ po būsimų 10 metų, niekaip nepadidina saugumo šiandien ir bent jau 1 metams į priekį. Atsakymą dėl šio atsainaus požiūrio randu tik kitais metais vykstančių Prezidento, Seimo, Europos parlamentų rinkimų kontekste, – mąstoma, jog šių sunkių sprendimų pavyks išvengti ir jau kitas Prezidentas, Seimas, EP nariai galės tuo rūpintis. Tačiau gyventojai Lietuvoje, piliečiai, ir prieš, ir po rinkimų – išliks tie patys.

Kinijai pasirengti ir surengti plataus masto Taivano užėmimo pratybas neprireikė net vieno mėnesio. Rusijos pramonė persiorientuoja į karo priemonių gamybą. Nors rusiška technika vakarietiškai neprilygsta, tačiau prasčiausias tankas turi nepalyginamą pranašumą prieš A4 formato „ketinimų protokolą“.

Nesenai Lenkijoje stabtelėjus Augustave, akis užkliuvo už standartinio ženklo aikštutėje prie savivaldybės – „Susirinkimo vieta evakuacijai“. Tylus ir konstruktyvus priminimas Lenkijos gyventojams, kad Suvalkų koridorius už 35 km. Kokie ženklai/ priminimai apie tai yra Lazdijuose, Alytuje, Marijampolėje, Vilniuje? Ar tai taip pat tik retorinis klausimas? Jei nėra ir nebus evakuacijos kelių, yra kitų ir kitokių klausimų, atsakymai į kuriuos aktualūs ir 14 proc. potencialių gynėjų, ir 86 proc. ketinančių emigruoti, pasilikti, kovoti savais būdais. Jei atsakymus turi 1-2 proc. vadinamojo elito, būtų aktualu, konstruktyvu ir sąžininga, – net jei atsakymai ir ne tie, kokius paprastai norime išgirsti, – su visuomene jais pasidalins dabar, o ne po metų kitų, kažkur iš anapus Atlanto.

Nežinau, kaip kitus, bet mane jau pradeda erzinti valdžios veikėjai su gudria šypsenėle globėjiškai aiškinantys, kad „esame saugūs, kaip niekad“, „situacija stebima“, „vokiečių brigada bus“, „planai – atnaujinti“. Užtektų vieno atsakymo,  – kiek tų planų įgyvendinome mes procentais. Jau senai nebedegu perdėtu entuziazmu ir iniciatyvumu, todėl tikrai nežinau, kaip geriausiai galėčiau panaudoti ginklų naudojimo įgūdžius, kokius pasirinkimų variantus turės mano artimieji? Dar vienas klausimas, ar neatėjo laikas konstatuoti, kad Ukrainos rėmimas (kuris turi tęstis) nebepakankama priemonė Lietuvos saugumui padidinti.

Moralas logiškas – atgrasymo augimas turi būti tiesiogiai proporcingas grėsmės augimui ir jei vyksme nedalyvausime – augs tik grėsmė.

Aleksandras Valentas (publikuota iš autoriaus Facebook)

2023.07.27; 06:15