Vilniuje minimos suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų metinės. ELTA / Ekaterina Khvashchynskaya
Minint trečiąsias suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų metines, trečiadienio vakarą Vilniuje surengtos aktyvistų eitynės prieš karą, agresiją ir represijas Rusijoje bei Baltarusijoje.
Katedros aikštėje susirinko keli šimtai Baltarusijos opozicijos atstovų bei aktyvistų, nešinų demokratinės Baltarusijos vėliavomis ir kita simbolika. Renginyje taip pat plazdėjo Lietuvos bei Ukrainos vėliavos, skambėjo baltarusių opozicijos atliekamos tautinės dainos. Renginyje dalyvavo Baltarusių opozicijos atstovai ir jų lyderė Sviatlana Cichanouskaja, Seimo nariai Emanuelis Zingeris, Algirdas Sysas, Kęstutis Vilkauskas. Mitingo metu skambėjo padėkos Lietuvai.
„Mano brangieji baltarusiai. Prieš 3 metus Baltarusija pasikeitė. Pasikeitė kartą ir visiems laikams. Mūsų šalis grįžo į pasaulio politinį žemėlapį. Jūsų dėka, paprastų, o iš tikrųjų, nepaprastų baltarusių dėka, jūsų drąsos, sąžiningumo, kūrybiškumo dėka apie Baltarusiją prakalbo visas pasaulis“, – susirinkusiesiems sakė S. Cichanouskaja.
„Mes galime didžiuotis savo tauta. Mūsų tauta parodė laisvės valią, ir per 3 metus ši valia niekur nedingo“, – viena iš Baltarusijos opozicijos lyderių.
S. Cichanouskaja susirinkusiesiems akcentavo, kad Baltarusija priklauso tautai, o ne uzurpatoriams ir okupantams.
„Noriu pasakyti mūsų priešams – mes niekur nepasitrauksime. Mūsų niekas nesustabdys, kol mes susigrąžinsime savo šalį“, – pabrėžė ji.
Baltarusių opozicijos lyderė padėkojo Lietuvai už paramą ir paragino netapatinti baltarusių tautos su rusais ir Aliaksandro Lukašenkos režimu. Tikroji Baltarusijos vėliava. Slaptai.lt foto
Vėliau keli šimtai renginyje dalyvavusių žmonių patraukė link Baltarusijos ambasados.
ELTA primena, kad prieš trejus metus Baltarusijoje vyko Vakarų šalių nepripažįstami prezidento rinkimai, kuriuose neva 80,1 proc. balsų atiteko ilgamečiam šalį valdančiam Aliaksandrui Lukašenkai. Oficialiais duomenimis, opozicijos atstovė S. Cichanouskaja buvo antra su 10,12 proc. balsų, tačiau ji rezultatų nepripažino.
Pati S. Cichanouskaja 2020 metais naktį į rugpjūčio 11-ąją dėl savo saugumo išvažiavo iš Baltarusijos ir iki šiol yra Lietuvoje.
Suklastoti rinkimai šalyje sukėlė milžinišką protestų bangą, tačiau Minsko režimas juos malšino smurtu – tūkstančiai buvo sulaikyti, keli žmonės žuvo.
Savivaldybė renginio organizatoriams buvo išdavusi leidimą sukviesti iki 500 žmonių.
Lenkijos vėliava ir herbas. Slaptai.lt foto
Briuselis, birželio 30 d. (Ukrinform-ELTA). Reaguodama į Rusijos branduolinių ginklų dislokavimą Baltarusijos teritorijoje, Lenkija kreipiasi į NATO, prašydama leisti dalyvauti vadinamojoje branduolinio dalijimosi (Nuclear Sharing) programoje.
Tai penktadienį Briuselyje pareiškė Lenkijos vyriausybės vadovas Mateuszas Morawieckis, praneša „Ukrinform“ korespondentas.
„Atsižvelgiant į tai, kad Rusija ketina dislokuoti taktinius branduolinius ginklus Baltarusijoje, mes kreipiamės į NATO dėl dalyvavimo branduolinio dalijimosi programoje“, – sakė Lenkijos premjeras.
Jis pridūrė, kad galutinis sprendimas šiuo klausimu priklausys nuo JAV.
„Mes reiškiame norą greitai veikti šia kryptimi. Mes nenorime sėdėti sudėję rankas, kai Putinas eskaluoja įvairius grasinimus“, – sakė Lenkijos Vyriausybės vadovas.
Pagal branduolinio dalijimosi programą JAV taktiniai branduoliniai ginklai šiuo metu yra dislokuoti Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Turkijoje. Apie galimybę dalyvauti branduolinių išteklių mainų programoje Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda kalbėjo interviu Lenkijos žiniasklaidai dar praėjusių metų spalį.
Neseniai lankydamasis Kyjive, A. Duda pareiškė, kad Rusijos taktinių branduolinių ginklų dislokavimas Baltarusijoje, taip pat „Wagner“ samdinių permetimas į šią šalį „keičia saugumo architektūrą regione“.
Birželio viduryje apsišaukėlis Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka paskelbė, kad į jo šalį jau gabenami Rusijos taktiniai branduoliniai ginklai.
Lukašenkos karikatūra. Vilniaus demonstruotos parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
Minskas, gegužės 15 d. (AFP-ELTA). Baltarusijos autokratinis lyderis Aliaksandras Lukašenka pirmadienį pareiškė, kad Baltarusijos karinėse pajėgose paskelbtas aukštos parengties režimas, ir pridūrė, kad Rusijos pietuose buvo numušti keturi orlaiviai.
68 metų A. Lukašenka apsilankė buvusios sovietinės šalies oro pajėgų centrinėje vadavietėje, jis vėl pasirodė viešumoje, prieš tai dingęs beveik savaitę, tai paskatino pranešimus, kad jis prastos sveikatos.
A. Lukašenka vilkėjo karinę uniformą, atrodė niūrus, su tvarsčiu ant rankos.
A. Lukašenka sakė, kad padidinta parengtis Baltarusijos pajėgose paskelbta trims dienoms po incidento pietiniame Rusijos regione prie Ukrainos sienos. „Praėjo trys dienos po įvykių netoli mūsų, turiu omenyje Briansko regioną, kur buvo numušti keturi orlaiviai“, – sakė A. Lukašenka, bet daugiau informacijos nepateikė. „Turėjome reaguoti“, – pridūrė jis.
Kompanija. Bjauri. EPA – ELTA foto
Šeštadienį Rusijos socialiniuose tinkluose pasklido filmuota medžiaga, kurioje matyti Briansko srityje sudužę keli Rusijos lėktuvai. Viename vaizdo įraše buvo matyti, kaip užsidegė, atrodo, kliudytas sraigtasparnis.
Rusijos gynybos ministerija nekomentavo, bet Briansko srities gubernatorius Aleksandras Bogomazas pranešė, kad sraigtasparnis sudužo Klincų mieste. Prieštaringame pareiškime Vladimiras Rogovas, Maskvos primestas pareigūnas Rusijos kontroliuojamoje Zaporižios dalyje Pietų Ukrainoje, sakė, kad danguje buvo numušti keturi Rusijos lėktuvai: du sraigtasparniai MI-8, naikintuvas SU-35 ir bombonešis SU-34.
Nuo 1994 m. valdantis A. Lukašenka prieš tai pastarąjį kartą buvo matytas antradienį Maskvoje, švenčiant sovietų pergalę prieš nacistus. Jis praleido savo sąjungininko prezidento Vladimiro Putino surengtus pietus ir dar kelis kitus praėjusios savaitės renginius.
Lukašenkos karikatūra. Vilniaus demonstruotos parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
Vašingtonas, kovo 24 d. (AFP-ELTA). Penktadienį Jungtinės Amerikos Valstijos įvedė sankcijas Vakarų nepripažįstamo Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos oficialiam lėktuvui ir dviem dideliems šalies automobilių gamintojams už tai, kad baugino antivyriausybiniuose protestuose dalyvavusius darbuotojus.
Sankcijas administruojantis JAV iždo departamentas išskyrė A. Lukašenkos prezidentinį lėktuvą – „Boeing 737“, pažymėtą numeriu EX-001PA. A. Lukašenka ir jo šeima jį naudoja oficialioms verslo ir asmeninėms kelionėms, įskaitant tarptautines keliones.
Dėl sankcijų, draudžiančių bet kokiems JAV asmenims ir subjektams sudaryti sandorius su tais, kuriems jos taikomos, orlaivio operatorei gali būti sunkiau gauti paslaugų ir atsarginių dalių.
Iždo departamentas taip pat įvedė sankcijas dviem didelėms automobilių ir sunkvežimių gamintojoms – Baltarusijos automobilių gamyklai ir Minsko automobilių gamyklai. Pasak Iždo departamento, abiejose gamyklose grasinta darbuotojams, „dalyvavusiems streikuose ir taikiuose protestuose po suklastotų 2020 m. rugpjūčio prezidento rinkimų“. Protesto dalyviai buvo bauginami ir vėliau atleisti iš darbo Minsko automobilių gamykloje, o Baltarusijos automobilių gamykloje jiems grasinta atleidimu iš darbo.
Be to, Iždo departamentas įtraukė į sankcijų juodąjį sąrašą kelis neseniai paskirtus Baltarusijos centrinės rinkimų komisijos, jau užsitraukusios sankcijas, narius.
„Jungtinės Valstijos ir toliau sieks patraukti atsakomybėn už A. Lukašenkos režimo smurtą, susijusį su nesąžiningais 2020 m. rugpjūčio mėnesio prezidento rinkimais“, – sakoma JAV valstybės sekretoriaus Antony Blinkeno pareiškime.
Aliaksandras Lukašenka nurodė kariuomenei numalšinti bandymus „sukelti revoliuciją“ Baltarusijoje. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka šeštadienį nurodė imtis „pačių griežčiausių priemonių“ ir užkirsti kelią bandymams nuversti jo režimą, paskelbė valstybinė Baltarusijos žiniasklaida.
65-erių A. Lukašenka Baltarusiją valdė pastaruosius 26 metus, tačiau šiemet susidūrė su didžiausiu pilietinės visuomenės pasipriešinimu iki šiol.
Lankydamasis karinėje bazėje Gardine, netoli Lietuvos ir Lenkijos sienų, A. Lukašenka pareiškė, kad užsienio jėgos bando sukelti revoliuciją Baltarusijoje.
„Akivaizdu, kad vidaus politinė situacija mūsų šalyje yra kurstoma planuojant spalvotąją revoliuciją“, – A. Lukašenką cituoja valstybinė naujienų agentūra „BelTA“.
A. Lukašenkos teigimu, Baltarusijos kariuomenė turi „imtis pačių griežčiausių priemonių, kad apsaugotų mūsų šalies teritorinį vientisumą“.
Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. įvyko prezidento rinkimai, kurių rezultatai laikomi suklastotais. Oficialiais duomenimis, dabartinis valstybės vadovas A. Lukašenka surinko 80,1 proc. balsų, opozicijos kandidatė Sviatlana Cichanouskaja – 10,12 proc.
Vos tik paskelbus pirmuosius balsavimo rezultatus, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicijos darbuotojais. Buvo sulaikyta apie 6 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų. Pati S. Cichanouskaja naktį į rugpjūčio 11-ąją išvažiavo iš Baltarusijos ir šiuo metu yra Lietuvoje.
Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ketvirtadienį apkaltino Rusiją ir Lenkiją kišantis į artėjančius šalies prezidento rinkimus, o Kremlius suskubo paneigti tokius pareiškimus.
Pasak Kremliaus, jis nesikišo į rinkimų kampanijas kitose šalyse, o ypač artimų sąjungininkų.
„Rusija nesikiša ir nesikiš į jokios šalies rinkimų procesus (…)“, – teigė Rusijos prezidento atstovas Dmitrijus Peskovas.
Pasak Baltarusijos vadovo, Rusija ir Lenkija yra atsakingos už internete plintančias melagingas naujienas, kuriomis siekiama diskredituoti Baltarusijos valdžios institucijas prieš rugpjūtį vyksiančius rinkimus.
A. Lukašenka pridūrė, kad šį klausimą aptars su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu per susitikimą, įvyksiantį greitu metu.
Baltarusijoje prezidento rinkimai vyks rugpjūčio 9 d., o A. Lukašenka sieks šeštosios kadencijos prezidento poste.
Pastarosiomis savaitėmis Baltarusijoje buvo įkalinta daug A. Lukašenkos kritikų, o opozicijos veikėjai, sulaukiantys tvirtos visuomenės paramos, sunkiai kovojo, kad galėtų dalyvauti rinkimuose.
Šį mėnesį buvo sulaikytas pagrindiniu A. Lukašenkos varžovu rinkimuose laikomas Viktoras Babaryka, įtariant jį finansiniais nusikaltimais.
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) teigimu, Baltarusijoje nuo 1995 m. nei vieni rinkimai nebuvo nei laisvi, nei sąžiningi.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Vienas iš pagrindinių Lietuvos Prezidento veiklos uždavinių – užsienio politika.
Tiesa, jei Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šiandien ypatingai daug dėmesio skiria sveikatos problemoms, tai nereiškia, kad jis dubliuoja Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pareigas. Juk situacija dėl siautėjančio koronaviruso – išskirtinė. Būtų keista, jei Prezidentui nerūpėtų, daugėja ar mažėja susirgimų dėl COVID-19. Jei Prezidentas smulkmeniškai domisi šalies ekonomika, – taip pat nėra blogai. Mat padėtis – ypatinga. Lietuva dar niekad nebuvo patekusi į tokią sudėtingą padėtį. Domėdamasis verslo perspektyvomis šalies vadovas nedubliuoja premjero Sauliaus Skvernelio pareigų.
Ir vis dėlto Lietuvos vadovui nederėtų užmiršti, kad jam netinka itin smulkmeniškai ir juolab – itin dažnai gilintis į medicinos ar ekonomikos reikalus. Prezidentui galvą pirmiausia turėtų skaudėti dėl kitų klausimų.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Štai daugiau dėmesio skirti chaosui, kilusiam Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, – sveikintina iniciatyva. Štai rūpintis užsienio politika, pavyzdžiui, birželio 18 dieną numatyto Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių lyderių viršūnių susitikimo sėkme, – ne tik gražu, prasminga, bet ir pragmatiška. Per pastarąsias dvi savaites surengti konferenciniai pokalbiai su Baltarusijos, Ukrainos, Sakartvelo, Armėnijos, Moldovos ir Azerbaidžano lyderiais, – neabejotinai sveikintinas sumanymas. Juk kitų ES šalių prezidentai, regis, tokiais pokalbiais negali pasidžiaugti.
Tik vėl – pokalbis nelygu pokalbiui. Galima pilstyti iš tuščio į kiaurą keičiantis vien gražiais žodeliais arba rimtai nagrinėti skaudžias temas. Dabar, kai jau atidžiai perskaityti visi Prezidento Komunikacijos grupės išplatinti pranešimai apie Gitano Nausėdos diskusijas su Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių prezidentais Aliaksandru Lukašenka, Ilhamu Alijevu, Volodymiru Zelenskiu, Solome Zurabišvili, Igoriu Dodonu ir Armenu Sarkisianu, – įmanoma susidaryti bent paviršutinišką įspūdį, kokie akcentai pasirinkti.
Ar prezidentas G.Nausėda nepadarė klaidų, rinkdamasis temas? Sakykim, ar buvo teisinga, kalbantis su Moldovos prezidentu Igoriu Dodonu, neužsiminti apie Padniestrės žaizdą?
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Taip pat visiems puikiai žinoma, kad problematiškiausia Rytų partnerystės programoje dalyvaujanti šalis – Armėnija. Ji vienintelė iš šio šešeto elgiasi agresyviai – iki šiol okupavusi apie 20 proc. kaimyninės šalies žemių. Turiu omenyje iš Azerbaidžano maždaug prieš du dešimtmečius jėga atplėštą Kalnų Karabachą. Oficialusis Jerevanas iki šiol begėdiškai ignoruoja visos tarptautinės bendruomenės, įskaitant NATO ir ES šalis, nuomonę, jog Kalnų Karabachą privalu grąžinti Azerbaidžanui. Tokios tarptautinės taisyklės.
Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Tačiau šiuo metu neteisėtai Kalnų Karabachą administruojančios jėgos demonstratyviai rengia pompastiškus rinkimus, kurių nepripažįsta Vakarai, skelbia stebuklines pasakas, esą Kalnų Karabache gyvenanti kažin kokia išskirtinė tauta, turinti teisę atsiskirti nuo Azerbaidžano, nuolat apšaudo azerbaidžaniečių karius pasienio ruožuose, neleidžia maždaug milijonui azerbaidžaniečių pabėgėlių grįžti į gimtuosius namus, viešai, oficialiai nepasmerkė savo teroristinių organizacijų, sakykim, ASALA, kurios 1973 – 2002 metais rengė kruvinus teroro aktus Europos, JAV ir Australijos miestuose (235 teroro aktai, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas į gyvybę, paimti 105 įkaitai).
Žvelgiant priekabiai net Baltarusija – mažiau problemiška šalis nei Armėnija. Jei oficialusis Minskas ir neteisingai pasielgė, statydamas Astravo atominę jėgainę vos už keliolikos kilometrų nuo Baltarusijos – Lietuvos sienos, jis atominę elektrinę vis tik pastatė savo žemėje. Baltarusija šiuo metu nėra užgrobusi nė pėdos svetimų žemių. Taip pat – ir Ukraina, Azerbaidžanas, Sakartvelas, Moldova.
Vienintelė Armėnija elgiasi agresyviai, iššaukiančiai – tarsi būtų mažytė Rusija. Būtent ji, prisidengdama Rusijos karine galia (Giumri mieste ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė), jau keletą dešimtmečių šantažuoja savo kaimynę – Azerbaidžaną.
Kalbantis su Armėnijos vadovais – visa tai privalu žinoti. Ar Lietuvos Prezidentas G.Nausėda, rengdamas konferencinius pokalbius su Jerevanu ir Baku, turėjo tai omenyje?
V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Nežinau, nesu tikras. Štai Baltarusijos prezidentui A.Lukašenkai jis priminė, jog Lietuva turi kategoriškai neigiamą požiūrį į Astravo AE. O va Armėnijos prezidentui A.Sarkisianui nepriminė, jog Armėnija privalo paklusti Jungtinių Tautų rezoliucijoms, įpareigojančioms pasitraukti iš Kalnų Karabacho. Apie šią tarptautinės bendruomenės nuostatą – nė žodžio.
Austrijos sostinė Viena, kur 1984 metų birželio 20 dieną armėnų teroristai surengė išpuolį prieš Turkijos diplomatą Erdoganą Ozeną
Bent jau tokią nuomonę leidžia susidaryti oficialiai paskelbti Prezidento Komunikacijos grupės panešimai apie pokalbius (visi pranešimai publikuoti portale slaptai.lt) su Baku ir Jerevanu.
Perskaičius Prezidento komunikacijos pranešimus, įsidėmėjau ir daugiau keistų nutylėjimų. Pavyzdžiui, G.Nausėda tvirtino, jog Lietuva remia tiek Sakartvelo, tiek Ukrainos teritorinį vientisumą. G.Nausėda taip pat tvirtino esąs susirūpinęs dėl Ukrainos ir Sakartvelo saugumo bėdų, kurias kelia karinės Rusijos pajėgos. O pranešime, paskelbtame po pokalbio su I.Alijevu, neradau akcento, jog Lietuva remia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, jog Lietuva susirūpinusi Kalnų Karabacho ateitimi.
Igoris Dodonas. Presedinte.md nuotr.
Jei tokie žodžiai pokalbio metu buvo ištarti, bet tiesiog nepateko į pranešimus, – viena. Bet jei G.Nausėda apie tai nė neužsiminė, kalbėdamasis su prezidentu I.Alijevu, – ar tai nėra klaida? Kalbėtis su Azerbaidžano vadovais nepaklausiant jų bent jau apie iš Kalnų Karabacho išvytų azerbaidžaniečių pabėgėlių likimus, – netaktiška.
Norėdamas sužinoti, ar tikrai pokalbiai su Azerbaidžano ir Armėnijos lyderiais klostėsi taip, kaip aprašyta oficialiuose pranešimuose, nusiunčiau Prezidentūros Komunikacijos grupei keletą klausimų.
Štai jie:
1.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, prieš keletą dienų kalbėdamasis dėl Rytų partnerystės reikalų su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu, pareiškė paramą Azerbaidžano teritoriniam vientisumui, t.y. ar pabrėžė, kad Lietuva remia Azerbaidžano pastangas susigrąžinti Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų, kurie šiuo metu okupuoti svetimų pajėgų; taip pat – ar domėjosi, kaip šiuo metu gyvena iš Kalnų Karabacho išvyti azerbaidžaniečių pabėgėliai?
Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
2.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamasis dėl Rytų partnerystės problemų su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu, domėjosi, kada Armėnija įvykdys tarptautinės bendruomenės reikalavimus – patrauks karines pajėgas iš Kalnų Karabacho, t.y. kada Jerevanas grąžins Azerbaidžanui šiuo metu neteisėtai administruojamą regioną?
3.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamasis dėl Rytų parnerystės reikalų su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu, teiravosi, kada oficialusis Jerevanas žada atsisakyti Rusijos karinės bazės, dislokuotos Giumri regione, paslaugų?
Suimti dešimtys Baltarusijos opozicijos atstovų. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį, prieš prasidedant uždraustam opozicijos mitingui Minske, Baltarusijos pareigūnai visoje šalyje sulaikė apie 30 protestuotojų, informuoja žmogaus teisių grupė „Viasna“.
Kovo 25 d. baltarusių opozicionieriai mini trumpai (1918-1919 m.) gyvavusios Baltarusijos Liaudies Respublikos šimtąsias metines. Opoziciją šią nekomunistinę respubliką laiko nepriklausomos Baltarusijos pagrindu.
Opozicijos atstovai prezidentą Aleksandrą Lukašenką kaltina sąmoningai naikinant baltarusių tapatybę ir rusifikuojant buvusią sovietinę respubliką.
Pasak „Viasna“ organizacijos, tarp sulaikytųjų sekmadienį – ir 90 metų amžiaus senjoras. Pranešama, kad mažiausiai penki aktyvistai suimti šalies sostinėje, o dar bent 15 žmonių – rytiniame Mogiliavo rajone.
Kiek anksčiau valdžia sulaikė opozicijos politikus Mikolą Statkevičių ir Vladimirą Niakliajevą bei 12 mitingo organizatorių.
A.Lukašenka penktadienį pareiškė, kad Baltarusijos Liaudies Respublika buvo „liūdnas istorijos puslapis“. Nepaisant to, pirmą kartą per beveik ketvirtį amžiaus trunkantį savo valdymo laikotarpį prezidentas leido kovo 25 d. oficialiai pažymėti sukaktį. Nors valdžia leido surengti koncertą Minsko centre, opozicijai buvo uždrausta organizuoti mitingą.
Šiaurės Korėjai išbandžius vandenilinę bombą, JAV, Didžiosios Britanijos, Japonijos ir Pietų Korėjos iniciatyva buvo sušauktas neeilinis (dar vienas) Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos posėdis. Amerikos ambasadorė JT Nikki Haley jame buvo kategoriška (bent sprendžiant iš spaudos pranešimų): Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong Unas siekia, net maldauja karo, taigi pusinėms priemonėms atėjo galas. Amerikos kantrybė nėra beribė.
Pietų Korėja tuo tarpu teigia užfiksavusi ženklų, kad Pchenjanas rengiasi dar vienam raketos, galbūt tarpžemyninės, bandymui. Kantrybė beribė ar neberibė – maždaug toks yra kone visų šių metų pagrindinis geopolitinio saugumo leitmotyvas, aktualus ne vien Korėjos pusiasalyje.
Dar viena susitvardymo sesija laukia rugsėjo 14-20 dienomis prie Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos bei Suomijos sienų vyksiančių Rusijos vadovaujamų karinių mokymų „Zapad-2017“ metu. Maskva anonsuoja (ir tais anonsais niekas netiki), kad juose dalyvaus apie 12 700 tūkstančių kariškių bei iki 680 karinės technikos vienetų.
Iki 13 tūkstančių kariškių deklaravimas nėra atsitiktinumas – jei Maskva nurodytų pasitelksianti bent kareiviu daugiau, kaip Europos saugumo ir bnendradarbiavimo organizacijos (ESBO) narė turėtų įsileisti ESBO stebėtojus. Minsko kvietimu mokymus stebės po du Ukrainos, Latvijos, Lietuvos, Norvegijos, Lenkijos, Švedijos ir Estijos atstovus.
„The Guardian“ rugsėjo 7-osios numeryje citavo NATO generalinį sekretorių Jensą Stoltenbergą, Estijos karinėje bazėje Tapėje maždaug 120 kilometrų nuo Rusijos sienos pareiškusį, jog Rusijos bei Baltarusijos sprendimas įsileisti į mokymus tris Aljanso stebėtojus neatitinka Kremliaus tarptautinių įsipareigojimų.
Kartu su NATO sekretoriumi buvusio Estijos premjero Jürio Rataso vertinimu, pratybose dalyvaus apie 100 tūkstančių kariškių. Vokietijos gynybos ministrė Ursulavon der Leyen bendroje spaudos konferencijoje su Prancūzijos kolege Florence Parly tą pačią dieną pareiškė mananti, jog jų bus virš 100 tūkstančių. Suomių karinio eksperto Andreaso Turuneno vokiečių leidiniui „Bild“ nurodyta pratybų dalyvių skaičiaus versija – nuo 100 tūkstančių iki 240 tūkstančių.
Rusijos „žalieji žmogeliukai” okupuoja Krymą
Vokiečių dienraščio „Frankfurter Allgemeine“ (08 23) atlikta analizė parodė, jog nuo 2015 metų pradžios iki dabar Rusija įvykdė 124 karinius mokymus, NATO Europoje per tą patį laiką treniravosi 38-is kartus. Taigi santykis 3-1 Atlanto aljanso nenaudai. Ir „Zapad-2017“ mastas užgoš bet kokius Vakarų karinius mokymus, mat apims teritorijas nuo Kolos pusiasalio Arkties zonoje iki Baltarusijos.
Rusų kariniai mokymai – tik aisbergo viršūnė, Maskva reguliariai rengia neskelbtas kovinės parengties patikras, kurių Vakarai apskritai neorganizuoja. Bet kuriuo atveju NATO sunkiai sekasi „lyginti“ su Rusija karinių mokymų santykį, o juk ši – veikiausiai ir dėl kampanijos Sirijoje – pastaruoju metu yra sumažinusi manevrų skaičių.
„Bild“ rugsėjo 5-osios numeryje citavo Lietuvos gynybos ministerijos pareigūną Robertą Šproną, atkreipusio dėmesį į aplinkybę, kad ir „Zapad-2009“ bei „Zapad-2013“ nebuvo gynybiniai. Niekas netiki ir Maskvos pareiškimais apie antiterostinį pratybų pobūdį – Kremlius deklaruoja juose dalyvausiant 250 tankų, 200 artilerijos (taip pat raketinių) pabūklų, 70 lėktuvų ir 10 karinių laivų. Jei tikėti vien šnekomis, Kremlius pasišovė šaudyti patrankomis į hipotetinius teroristus vienišius ne bet kur, o Baltijos regione, kur tokie iki šiol apskritai nepasireiškė. Pasak vokiečių politologo Andreaso Umlando, po įsiveržimo į Ukrainą Rusijos valstybinių institucijų kalbos nebevertinamos taip rimtai, kaip anksčiau.
Tokia yra aritmetika, bet yra ir kontekstas. Nėra reikalo priminti, kad manevrai rengiami greta labiausiai pažeidžiamos Atlanto aljanso teritorijos – Lenkijos bei Lietuvos. „Frankfurter Allgemeine“ laiko neginčijamu faktu, kad Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje bei Lenkijoje dislokuoti tarptautiniai batalionai su vietos karinėmis pajėgomis neturėtų jokių šansų pasipriešinti Rusijos puolamajai operacijai, jei tokia įvyktų. Ir citavo JAV analitinį fondą „Rand“, pasak kurio, rusams užtektų daugiausia 60 valandų atsidurti Rygoje bei Taline.
Ir atviras yra klausimas, ar kitos NATO narės imtųsi atkariauti Baltijos šalis, pasiremdamos Aljanso įstatų 5 paragrafu apie kolektyvinę gynybą.
Rusijos karinio aktyvumo vektorius akivaizdus – mokymai vyksta daugiausia su NATO bei Ukraina besiribojančiose vakarų bei pietų karinėse apygardose. Aljansas, priešingai, mokymus su Rusija besiribojančiuose regionuose rengia rečiau, dauguma jų, kaip ir anksčiau, vyksta Vokietijoje, kur dislokuota didžioji Amerikos karinio kontingento dalis.
Maskva vis dažniau griebiasi masyvių karinių mokymų, neretai net su galimu branduolinio ginklo panaudojimu. Kaip „Frankfurter Allgemeine“ nurodė Švedijos gynybos tyrimų instituto (FOI) ekspertas Johanas Norbergas, 2011 metais buvo sunku įsivaizduoti rusų karines pratybas su 100 tūkstančių kariškių, dabar tai tampa norma.
Be abejo, tai nieko nesako apie tai, planuoja ar ne Kremlius tiesioginę konfrontaciją su NATO, tačiau operatyvinis pranašumas Aljanso rytiniuose paribiuose pats savaime eskaluoja nestabilumą ir baimę dėl atakos galimybės, ir tai organiškai įsipiešia į dabartinę Rusijos karinę doktriną.
Sustabdykime Rusijos agresiją. AFP nuotr.
„Zapad-2017“ liečia ne vien NATO. Ukrainos saugumo tarnybos (UST) vadas Vasilijus Gricakas televizijos „Priamoy“ eteryje rugsėjo 4-ąją priminė, kad, UST duomenimis, Maskva su Minsku yra pasirašę susitarimą dėl iki 30-ies karinių mokymų šiemet Baltarusijos teritorijoje. Pasak V.Gricako, į Baltarusiją iš Rusijos pasiųsti 4162 karinių krovinių vagonai, 20 kartų daugiau nei 2013 metais, ir tai esąs ženklas, jog „Zapad-2017“ yra Rusijos globalios strategijos sudedamoji dalis.
UST turi duomenų, kad rusai planuoja Baltarusijoje po pratybų palikti porą divizijų. Ukrainos saugumo vado teigimu, jo tarnyba 4-eris metus yra pasirengusi blogiausiems scenarijams, ne išimtis ir šiųmetinės pratybos, kai viena jų opcijų gali būti dar didesnė situacijos destabilizacija Ukrainoje. Todėl šios šalies karinės bei specialiosios pajėgos funkcionuoja padidintos parengties sąlygomis. Beje, rugsėjo 6-ąją Ukrainos spauda informavo, kad sinchroniškai su „Zapad-2017“ vyks rusų kordinuojami komandiniai štabų mokymai sepraratistinėse Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“.
A.Umlandas vis dėlto laiko mažai tikėtina galimybe, jog Maskva po pratybų maskuote imsis Baltarusijos okupacijos ar dar vieno įsiveržimo į Ukrainą. O „The Daily Beast“ rugsėjo 5-osios numeryje pacitavo korespondentės Annos Nemcovos pakalbintą prokremlišką karinį ekspertą Jurijų Krupnovą, pasak kurio, Baltarusija kaip „vieningo fronto“ partnerė Maskvai šiuo metu yra gyvybiškai svarbi, todėl rusai po pratybų planuoja Aleksandrui Lukašenkai palikti dalį karinės technikos šalies gynybai. Gynybai – nuo ko?
Nepriklausomas rusų karinis ekspertas Aleksandras Golcas tam pačiam leidiniui priminė, jog jei rusams tektų kariauti su NATO, jiems prireiktų tankų bei kitos sunkiosios karinės technikos Baltarusijos teritorijoje. Beje, pasak A.Golco, A.Lukašenka tam tikra prasme apgavo Rusijos gynybos ministeriją, neištesėjęs pažado suteikti mokymams Baranovičių karinių oro pajėgų bazę, veikiausiai nenorėdamas būti galutinai suspaustas tarp Rusijos ir NATO. Ryšium su tuo A.Nemcova lyg ir retoriškai klausia: „Negi V.Putinas rengiasi pašalinti nuo valdžios A.Lukašenką?“
Iki mokymų pradžios niekam veikiausiai nebus tiksliai žinoma, kiek ir ko privežta į Baltarusiją, bet jei V.Putinas staiga nutartų paskelbti neskelbtą kovinės parengties patikrą, mokymų mastai iškart pasikeistų. Primintina, jog 2014 metų vasario 26-ąją Rusijos prezidentas paskelbęs tokią patikrą mobilizavo gausias Rusijos pajėgas prie Ukrainos sienos. Į ką viskas išvirto – žinoma.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Jau rutina tapo praktika, kuomet besivaržančios pusės ne vien Baltijos regione primygtinai stebi oponentės karinius judesius – vis dažnau „palydi“ viena kitos karinius laivus ar lėktuvus, neretai „palydos“ metu nevengdamos pavojingų manevrų.
Vien rugpjūčio-rugsėjo sandūroje NATO oro policijos naikintuvai septynis kartus kilo palydėti virš Baltijos jūros skridusių Rusijos karinių orlaivių, daugelis jų skrido su išjungtais automatiniais atsakikliais.
Birželio 19 dieną Su-27 su raudona žvaigžde virš Baltijos jūros praskrido vos per kelis metrus nuo lėktuvo Rc-135 su JAV atpažinimo ženklais. Kituose regionuose viskas kiečiau – birželio 20-ąją Sirijos-Jordanijos pasienio rajone JAV naikintuvas F-15 numušė Irano gamybos bepilotį, prieš tai kitas amerikiečių naikintuvas numušė sirų bombonešį, po ko Irano ir Sirijos sąjungininkė Maskva paskelbė pasitraukianti iš JAV ir Rusijos susitarimo dėl skrydžių saugumo virš Sirijos. Ir taip toliau, ir panašiai.
O juk prie tokių žinių jau pripratome, absoliučiai nieko naujo. Kažkaip nevalingai aktualizuojasi rezultatas atsakymo į klausimą „Would You fight for your country?“ (Ar kautumėtės už savo šalį?), sudarant labiausiai pasirengusiųjų kariauti už savo šalį pasaulinį reitingą. Europoje, pasirodo, ryžtingiausiai gintis nusiteikę kaip tik paribyje su „Zapad-2017“ gyvenantys suomiai (74 proc.) ir ukrainiečiai (62). Beje, Suomija artėjant „Zapad-2017“ dėl visa ko surengė mokymus prieš „žalius žmogeliukus“ ir juos įstatymiškai kriminalizavo.
Latvijoje bei Estijoje reziduoja palyginti gausios rusakalbių mažumos. Kremlius skelbiasi esąs rusų interesų gynėjas, kur jie begyventų, ir Kryme yra atidirbęs ginkluotų „žaliųjų žmogeliukų“ be atpažinimo ženklų invazijos metodiką. Vis dėlto nerimą kelianti simbolika.
Po eilinių nedemokratinių Baltarusijos rinkimų į parlamentą Lietuvos užsienio reikalų ministras prabilo apie geras Lukašenkos režimo pastangas ir pozityvius poslinkius demokratėjančiame Minske.
Seimo narys Audronius Ažubalis. Tsajunga.lt nuotr.
Tokiais iš Briuselio nukopijuotais pareiškimais bandoma imituoti kai kurių didžiųjų ES žaidėjų politiką, tikintis, kad rytų kaimynus pavyks perauklėti pataikavimu. Šią politiką galima teisinti geranorišku naivumu, tačiau kartais naivumas tampa pavojingas.
Socialdemokratų Vyriausybė neretai „išreiškia susirūpinimą“ dėl visus branduolinės saugos ir aplinkosaugos standartus pažeidžiančių Astravo AE statybų šalia Lietuvos sostinės Vilniaus. Tačiau savo veiksmais sistemingai prisideda, kad jos būtų tęsiamos, o po šį rudenį priimtų sprendimų – ir Europos bankų finansuojamos.
Pirmoji žalia šviesa tam buvo uždegta dar praėjusių metų pabaigoje, kai Lietuva skandalingai balsavo už ES sankcijų Baltarusijai panaikinimą. Tai galėjo būti išskirtinė proga Lietuvai tarptautiniu mastu iškelti Astravo AE klausimą ir suformuluoti A. Lukašenkai reikalavimą dėl projekto stabdymo. Tačiau Lietuvos Vyriausybė pasirinko tylėjimo ir linksėjimo kelią.
Sankcijų atšaukimas Baltarusijai atvėrė galimybę Minskui siekti Europos finansų institucijų paramos savo ūkio ir infrastruktūros projektams. Viena iš tokių platformų – Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, kurio direktorių valdyba kaip tik rugsėjo pradžioje patvirtino keturmetės finansinės paramos Baltarusijai strategiją.
Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje institucijoje yra balso teisę turintis Lietuvos atstovas iš Finansų ministerijos. Tačiau ERPB sprendimas dėl finansavimo Baltarusijos projektams Lietuvos Finansų s ir Užsienio reikalų ministerijų nebuvo blokuojamas – nuspręsta pritarti strategijai, kuri de facto atvers baltarusiams galimybę siekti finansavimo svarbiausiems ūkio ir infrastruktūros projektams.
Lietuvos diplomatai guodžiasi į strategiją įterpta sąlyga, kad skiriamas europinis finansavimas esą negalės būti naudojamas Astravo AE. Tačiau ekspertai iš šio punkto juokiasi: juk Astravo statyboms parankūs darbai gali būti lengvai „pakišti“ po bet kuriuo kitu daugiamilijoniniu ūkiniu ar infrastruktūriniu projektu – ir tam nebūtina projektų aprašuose minėti atominės jėgainės. Tiesą sakant, kitaip ir neįmanoma, nes faktiškai visa šiandieninė Baltarusijos ūkio strategija yra renčiama aplink Astravo AE. Minimoje strategijoje kalbama apie paramą kitiems energetikos projektams, bet tokių, kurie vienaip ar kitaip nebūtų susiję su Astravu, Baltarusijoje tiesiog nėra. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Minskas galės siekti paramos transporto infrastruktūros projektams, o tai taip pat – galimybių laukas, kuriame galima „pakišti“ Astravo AE statyboms reikalingus darbus.
Teko girdėti pasiteisinimą, kad laimindama ERPB paramos Baltarusijai strategiją Lietuvos Vyriausybė tiesiog nenori nesusipykti su europinėmis finansų institucijomis, kad neprarastų paramos kitiems Lietuvai prioritetiniams projektams. Tačiau jei nesaugių Astravo AE statybų nutraukimas nėra Lietuvos energetinis prioritetas, ką dar vadinti prioritetu?
Pabaigai – Rusijos žiniasklaidoje rugsėjo 6 d. buvo pasirodžiusi (ir tą pačią dieną mįslingai išimta) publikacija apie Rusijos Audito rūmų atstovų aptiktus gausius ir esmingus Astravo AE jėgainės statybų reikalavimų pažeidimus. Pasirodo, pačios projekto statybos buvo pradėtos net nepatvirtinus projekto plano. Šiek tiek pastatom, tada šiek tiek paplanuojam, dar pastatom, tada pataisome, ką jau pastatėme ne taip – maždaug tokiu būdu, Lietuvos Vyriausybei džiaugiantis „pozityviais poslinkiais demokratėjančiame Minske“, prie Lietuvos sienų auga naujas Černobylis.
