Baigiantis Alytaus gimnazijos 90-mečio metams, po pusės amžiaus aš vėl stoviu Žaliosios mokyklos sakėje. Tačiau tada, 1955-aisiais, kai buvau devintokas, priešais mane suoluose sėdėjo kiti – mokiniai ir mokytojai. Pastarieji – pirmoje eilėje: Narijauskas, Palukaitienė, Prėskienis, Raičinskis, Rėklaitienė, Urbanavičiūtė, Vidūnas, Vilkas, Viselgaitė… Privalau čia paminėti ir Danutę Krištopaitę, bet tada ji buvo scenoje, už kulisų, kaip mokyklinio spektaklio režisierė.
O dabar čia nė vieno pažįstamo. Kai Lietuvai pagražinti draugijos pirmininko Juozo Dingelio pakviestas sutikau važiuoti į gimtąjį Alytų, maniau, kad susitiksime su moksleiviais, o čia – pagyvenę Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų partijos nariai ir jai prijaučiantieji. Dar Alytaus dzūkų pulkucio “Šilagėlės” ansamblio dainininkės, vadovaujamos Antaninos Urmanavičienės, dar garsiojo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Seimo narė Auksė Ramanauskaitė- Skokauskienė, dar aktorius Tomas Vaisieta, į Alytų atvažiavęs parodyti, ką gali lietuviškas meniškas žodis.
