Rusijos karinis samdinys. EPA – ELTA foto
Kyjivas/ Maskva, rugsėjo 17 d. (ELTA). Rusijos Federacija sukūrė naują privačią samdinių bendrovę. Tikėtina, kad jai vadovaus Rusijos gynybos ministerijai vadovaujantis generolas Sergejus Surovikinas, kuris neseniai buvo pastebėtas Alžyre, sekmadienio rytą rašo „Unian“.
Ukrainos nacionalinio pasipriešinimo centro (CNS) duomenimis, Rusijos gynybos ministerija siunčia savo atstovus į Baltarusiją ir tokias Afrikos šalis kaip Alžyras, Malis bei Sudanas.
Rusai planuoja įtikinti kuo daugiau „vagneriečių“ pasirašyti sutartį su naująja privačia karine bendrove.
„Taigi, dėl apmokytų žmogiškųjų išteklių toliau tarpusavyje varžosi Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos „Gardservis“ ir naujoji samdinių bendrovė, vadovaujama Rusijos gynybos ministerijos“, – pridūrė CNS.
Anksčiau CNS pranešė, kad sutarties su Rusijos gynybos ministerija atsisakę „vagneriečiai“ pereis į Baltarusijos samdinių bendrovę „Gardservis“. Pagrindinė jos užduotis – neutralizuoti pasipriešinimą A. Lukašenkai nepalankaus jam politinio scenarijaus atveju.
Rugsėjo 15 dieną pasirodė Rusijos generolo S. Surovikino nuotraukos iš Alžyro. Iš Rusijos pranešama, kad jis paskirtas NVS bloko oro gynybos klausimų koordinacinio komiteto pirmininku.
Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Paryžius, vasario 5 d. (AFP-ELTA). Vandalai Vidurio Prancūzijoje apgadino Alžyro karo didvyrio, kuris priešinosi Prancūzijos vykdomai šios Šiaurės Afrikos šalies kolonizacijai, skulptūrą, likus vos kelioms valandoms iki jos atidengimo šeštadienį, pranešė naujienų agentūros AFP žurnalistai.
Apatinė plieninės skulptūros dalis Ambuazo mieste, kur 1848–1852 m. buvo kalinamas emyras Abdelkaderas, buvo smarkiai apgadinta per išpuolį, surengtą vykstant rinkimų kampanijai, per kurią dominuoja griežta retorika dėl imigracijos ir islamo.
Ambuazo meras Thierry Boutard‘as pareiškė, kad jam „gėda“ dėl asmenų, kurie už tai atsakingi, ir jis nusprendė tęsti inauguracijos ceremoniją. „Man buvo gėda, kad kas nors taip gali pasielgti su meno kūriniu ir menininku“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.
Policija pranešė tirianti įvykį.
Skulptūra buvo užsakyta minint 60-ąsias Alžyro nepriklausomybės nuo Prancūzijos metines. Ji buvo iškovota po žiauraus aštuonerius metus trukusio išsivadavimo karo, kuris ir toliau nuodija abiejų šalių santykius. Paminklą pasiūlė istorikas, prezidento Emmanuelio Macrono įpareigotas pamąstyti, kaip būtų galima išgydyti prisiminimus apie karą ir 132 Prancūzijos valdymo Alžyre metus.
Abdelkadero, islamo mokslininko, tapusio kariniu lyderiu, kuris priešinosi prancūzų valdymui, bet Prancūzijoje buvo laikomas didvyriu už tai, kad vėliau gynė krikščionis Artimuosiuose Rytuose, skulptūra žvelgia per Luaros upę į pilį, kurioje jis buvo įkalintas. Alžyro vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Atidengimo ceremonijoje dalyvavęs Alžyro ambasadorius Prancūzijoje Mohamedas Antaras Daoudas pasmerkė išpuolį kaip „neapsakomą niekšybę“ ir sakė esąs įsitikinęs, kad susitaikymo procesas tarp dviejų šalių tęsis.
XIX amžiaus pabaigoje „pikčiausiu Prancūzijos priešu“ pramintas emyras Abdelkaderas laikomas vienu iš šiuolaikinio Alžyro įkūrėjų dėl jo vaidmens mobilizuojant pasipriešinimą Prancūzijos valdymui. Tačiau jo vadovaujamas maištas žlugo, ir jis pasidavė prancūzų pajėgoms, kurios jį nugabeno į Prancūziją, ten jis su šeima ketverius metus praleido saugomas Ambuazo pilyje. Vėliau persikėlė į Siriją, kur pelnė tarptautinį pripažinimą už krikščionių gynimą per sektantų išpuolius. Jis buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu – aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu už pastangas nutraukti persekiojimą.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (emmanuel macron) – silpnas prezidentas. Ambicijų – daug, pasipūrimo, arogancijos – iki kaklo. Kitus moko sąžiningumo, padorumo, tvarkos, o pats elgiasi – priešingai.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Štai paskutinysis nederamos prancūziškos diplomatijos atvejis. Alžyras apkaltino Prancūziją ne tik neatsiprašius už kadaise vykdytą žiaurią okupaciją, bet ir šią skaudžią temą iškraipant. Demonstruodamas pasipiktinimą Alžyras atšaukė savo ambasadorių, rezidavusį Paryžiuje, ir uždraudė Prancūzijos karo lėktuvams įskristi į šalies teritoriją, kol nebus paskelbtas specialus potvarkis, atšaukiantis visus draudimus.
Kodėl ponas E. Makronas užsitraukė alžyriečių pyktį? Ar pagrįstas Alžyro pyktis? Alžyriečiai įsižeidė, kad diskusijų dėl kolonializmo palikimo metu Prancūzijos prezidentas ironiškai pasiteiravo: „O ar egzistavo alžyriečių tauta iki prancūziškos invazijos?“ E.Makronas taip pat pabrėžė, kad Prancūzijai privalu deramai pagerbti harkių atminimą. Harkiai – tai Alžyre gyvenusi maždaug 200 tūkst. musulmonų bendruomenė, 1954 – 1962 metais stojusi Paryžiaus pusėn (kai įsiplieskė patys didžiausi kariniai susirėmimai tarp alžyriečių ir prancūzų, jie gynė Prancūzijos interesus).
Alžyro vėliava. EPA-ELTA nuotr.
Turint omenyje, jog Prancūzijos prezidentas vos prieš keliolika mėnesių karštligiškai siekė, kad jo šalis ypatingai gerbtų vadinamąjį „armėnų genocidą“, dėl kurio esą kalta tuometinė Osmanų imperija, tuo keistesnis prancūziškas nenoras atisprašyti už savas, prancūziškas, nuodėmes. Juk dėl to, kas 1905-aisiais dėjosi turkų kontroliuojamoje Osmanų imperijoje, Prancūzija, kad ir kaip giliai žvelgsime, formaliai niekuo dėta. O štai dėl to, kad 1954 – 1962 metais Alžyre dėl prancūzų karių siautėjimų žuvo beveik 6 milijonai arabų, – Prancūzija tikrai kalta. Jos rankos – kruvinos iki pat alkūnių. Todėl prancūziška dviveidystė – tarsi ant delno. Kitus kritikuoti – pirmoji, o atsiprašyti už savus nusikaltimus – niekada, niekuomet? Leiskite paklausti, kuo tada E.Makronas skiriasi nuo Sovietų Sąjungos žlugimą katastrofa laikančio Vladimiro Putino? Skirtumas – nebent dėl dydžių.
Žodžiu, bjauriai nuskambėjo E.Makrono tvirtinimai, esą tuomet, kai Alžyre siautėjo prancūzų desantininkai, alžyriečiai dar nebuvo susiformavę kaip tauta. Netaktiškai E.Makronas elgėsi ir ragindamas deramai pagerbti prieš alžyriečius kariavusių harkių atminimą. Žinoti harkių istoriją – taip, privalu, būtina. Bet ar būtina juos liaupsinti? Juolab kad ir šioje istorijoje prancūzai – nuodėmingi. Iš Alžyro traukdamiesi jie pasiėmė tik 42 tūkst. (dar apie 40 tūkst. harkių nelegaliai nuvyko Prancūzijon), o 100 tūkst. paliko likimo valiai. Pasmerkė juos žūčiai. Išdavė juos.
Štai kaip gudrauja mūsų sąjungininkė Prancūzija, nors NATO ir Europos Sąjungos valstybės privalo vadovautis sąžiningumo, padorumo principais, nors NATO ir ES teritorijoje neturėtų galioti dvigubi ar net trigubi standartai.
Prancūzijos ambasada. Slaptai.lt nuotr.
Beje, Alžyras – užtektinai savarankiška valstybė, nepasiduodanti destabilizacijai, kovojanti prieš terorizmą, religinį fanatizmą. Alžyras – tai musulmoniška valstybė, kuri niekam negrasina okupacijomis, nestoja į jokius karinius aljansus, prieš ką jie bebūtų nukreipti. Tad ponas Makronas atsumia valstybę, kuri galėtų būti solidžia Europos sąjungininke.
Kai Prancūzija ims mokyti mus, lietuvius, kaip mes privalome elgtis bendraudami su kaimyninėmis valstybėmis, Paryžiui būtinai priminkime nusikaltimus Alžyre. Gal tai derėtų padaryti net kuo skubiau, nelaukiant specialios progos. Kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui nepasikvietus ant kilimėlio Prancūzijos ambasadoriaus? Privataus pokalbio metu galėtų paklausti, kada gi Paryžius liausis kvailiojęs – ims elgtis padoriau, sąžiningiau?
Šiandien slaptai.lt redakcijos svečias – prof. Egdūnas Račius.
Slaptai.lt skaitytojams priminsime: Egdūnas Račius yra VDU Regionistikos katedros profesorius, islamo tyrinėtojas, religijotyrininkas.
Prof. E. Račiaus mokslinių interesų kryptys – Europos musulmonų bendruomenės, musulmonų revaivalistiniai sąjūdžiai, socio-politiniai procesai Vidurio Rytuose. Mokslininkas yra nuodugniai ištyrinėjęs islamą išpažįstančias valstybes, musulmonų bendruomenes Europoje, nuolat rengia tarptautinio masto mokslinius darbus, projektus šiomis temomis.
Religijotyrininkas yra Helsinkio, Niujorko (NYU), Kuveito ir Vilniaus universitetų absolventas, VDU dirbantis nuo 2011 metų. Jis taip pat yra pelnęs „Fulbright“ ir kitas stipendijas JAV, Suomijos, Danijos ir kitų šalių mokslo institucijose.
Tarp prof. Egdūno Račiaus skelbtų darbų – publikacijos apie musulmonus katalikiškoje Lietuvoje, lietuvius, atsivertusius į islamą, Lietuvą NATO misijoje Afganistane, orientalizmą, informacinį karą ir kitomis temomis.
Pagrindinės pokalbio aktualijos: Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykiai, karas dėl Karabacho, 1915-ųjų tragedija Osmanų imperijoje, teroristinės organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, ko vertos pranašą Mahometą pašiepiančios karikatūros…
Su prof. E.Račiumi šnekėjosi žurnalistas Gintaras Visockas.
Koks Jūsų požiūris į Azerbaidžano – Armėnijos konfliktą dėl Kalnų Karabacho?
Mano subjektyviu požiūriu, viskas prasidėjo dar carinės Rusijos laikais. Azerbaidžanas yra Persijos dalis, kurią kadaise užkariavo Sankt Peterburgas. Įtampos ateina nuo tų laikų. Paskui carinė Rusija transformavosi į SSRS. Sovietų Sąjunga gali būti kaltinama, kad braižė sienas tarp tautų taip, kad skirtingos nacijos, išpažįstančios skirtingas religijas, vedamos skirtingų tikslų, būtų kuo labiau supainiotos, ginčytųsi dėl teritorijų, turėtų gausias diasporas kaimyniniuose regionuose. Konfliktas dėl Karabacho – anų laikų pavelėta problema. Tarsi tiksinti bomba.
Kalnų Karabache 2020-ųjų rudenį. EPA – ELTA nuotrauka
Nepamirškime, jog carinėje Rusijoje azerbaidžaniečių nevadino azerbaidžaniečiais. Rusams jie buvo turkai. O armėnai griežė dantį ant turkų dėl 1915-ųjų įvykių, kai per labai trumpą laiko tarpą žuvo daug žmonių visose pusėse. Kaip žinia, žuvo tiek armėnų, tiek turkų, tiek kurdų, tiek kitų tautybių atstovų, tačiau armėnai akcentavo tik savo netektis ir aukas.
Taigi tuometiniai SSRS vadovai nubraižė žemėlapius taip, kad būtų užprogramuotos įtampos. Taip ir atsitiko. Priešpriešos Karabache būta dar sovietų laikais. Kai 1990-aisiais byrėjo Sovietų Sąjunga, niekam neturėjo būti siurprizas, kad Karabache galimi neramumai.
Jei klausiate, kurioje pusėje – tiesa, atsakysiu taip: tarptautinė teisė sako, kad Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Kol armėnų ginkluotosios pajėgos iki 2020-ųjų pabaigos kontroliavo Kalnų Karabachą, jos kontroliavo ne savo žemes. Remiantis tarptautine teise Armėnija buvo užgrobusi svetimas žemes. 2020-ųjų pabaigoje susigrąžindamas didžiąją Karabacho ir gretimų septynių rajonų teritoriją Azerbaidžanas elgėsi teisingai ta prasme, kad tai – jų žemės. Tiesa ir tai, kad po SSRS griūties armėnai brutaliai stūmė azerbaidžaniečius iš visų, kiek tik įmanoma, žemių. Omenyje turiu ne tik Hodžaly, kur buvo masiškai žudomi pabėgti nespėję azerbaidžaniečiai. Todėl azerbaidžaniečiai turi teisę piktintis dėl neteisybės. Armėnų veiksmai užimant azerbaidžanietiškas žemes, net ir tuo atveju, jei ten azerbaidžaniečiai nesudarė daugumos, turėjo sulaukti tarptautinės bendruomenės pasmerkimo. Bet aiškaus, ryškaus pasmerkimo nebuvo. Azerbaidžaniečiai jautė, kad dėl jų skausmo tarptautinė bendruomenė elgiasi pasyviai, vangiai.
2020-ųjų pabaigoje azerbaidžaniečiai, jų pačių manymu, ištaisė šią neteisybę, jėga susigrąžindami Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą. Ar buvo galima kaip nors kitaip, be ginklų žvanginimo išspręsti šią dilemą, – tai retorinis klausimas. 2020-ųjų pabaigoje azerbaidžaniečiams atsiimti savas žemes labai padėjo Turkija. Jei anksčiau Turkija atkakliai siekė narystės Europos Sąjungoje, tai dabar Ankara pasisuko į visiškai kitą pusę ir tolsta nuo ES. Aš net pasakyčiau, kad Turkija nusisuka nuo NATO. O štai su azerbaidžaniečiais turkai šiuo metu bendrauja labai tampriai. Mano manymu, be aiškios, ryškios Turkijos paramos galbūt Azerbaidžanas nebūtų ryžęsis karinėmis 2020-ųjų akcijoms. Kai taip sakau, omenyje turiu ne vien bepiločius lėktuvus, ne tik karinę pagalbą. Turkijos pagalba Azerbaidžanui buvo pirmiausia politinė. Labai ryški. Labai akivaizdi.
Azerbaidžano vėliava plaikstosi Kalnų Karabache. EPA-ELTA nuotr.
Ar Rusiją apgavo Turkija ir Azerbaidžanas? Ar galima tvirtinti, jog Rusija specialiai, tyčia nepadėjo armėnams, – neturiu aiškaus atsakymo. Dabar Azerbaidžanas džiaugiasi, švenčia pergalę. Bet situacija – sudėtinga. Džiaugtis galbūt dar anksti.
Taigi šiame regione stumdosi ne tik Armėnija ir Azerbaidžanas. Čia savo raumenis matuoja Turkija ir Rusija. Iranas likęs tarsi nuošalyje. Bet Iranas nesuinteresuotas Azerbaidžano sutvirtėjimu. Nežinantiems šio regiono specifikos priminsiu, kad musulmoniškas Iranas flirtuoja su Armėnija, o su musulmoniškuoju Azerbaidžanu jo santykiai – įtemti. Irane gyvena kelios dešimtys milijonų etninių azerbaidžaniečių. Jie gyvena dabartinio Irano šiaurėje. Irano valdžia baiminasi, kad Baku nesugalvotų reikšti teritorinių pretenzijų.
Kai turime įšaldytus konfliktus, labai sudėtinga ieškoti aukso viduriuko. Daug galvosūkių. Pavyzdžiui, vis dar neaišku, ar Rusija labai nori ten likti, ar sutinka po truputį iš ten trauktis.
Kokia Vakarų pozicija? Ar Vakarai viską padarė, kad azerbaidžaniečiai atgautų savo žemes taikiai, ne ginklų pagalba?
Vakarus aš skirstyčiau į tris dalis. Pirmoji – tai Jungtinės Amerikos Valstijos. Antroji – Jugtinė Karalystė, Vokietija, Prancūzija. Trečioji – Europos Sąjunga kaip visuma.
Žvelgiant per šią prizmę Amerika elgiasi nuosekliai – jei Iraną galima apsupti jam priešiškomis valstybėmis, tai amerikiečiai taip ir elgiasi. JAV veiksmai neturi nieko bendro su demokratija. Jei Vašingtonui naudinga, amerikiečiai gins , padės, gelbės, bet jei Vašingtonui nėra labai svarbu – amerikiečiai tikrai nepersistengs.
Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
JK, Vokietija ir Prancūzija šiame regione neturėjo didelių interesų. Todėl toks jų ir požiūris. Štai Prancūzija siučia ir siunčia savo karius į Afriką, o Kaukazas jai – mažiau berūpi. Labai didelės valios Pietų Kaukaze ieškoti teisybės iš šių trijų valstybių nematau. Nebent tiek, kiek prancūzus, pavyzdžiui, stumia gausi armėų diaspora.
Europos Sąjunga gi patikėjo Lietuvos patikinimais, jog lietuviai, sakykim, dar nuo sovietinių laikų puikiai pažįsta tiek azerbaidžaniečius, tiek armėnus, todėl galį sutvarkyti šį reikalą gražiai, kad liktų patenkintos abi pusės. Bet mes nepateisinome šių vilčių. Pasirodo, neturėjome ne tik įgaliojimų, bet ir gebėjimų. ES prašovė mumis pasitikėdama. Žodžiu, tai tapo labai apleistas, pamirštas konfliktas, nors aukšto rango politikų, įskaitant ir lietuvių, vizitų tiek į Jerevaną, tiek į Baku būta užtektinai.
Man keistokai atrodo, kai Lietuva kviečia Armėniją jungtis prie ES, nors puikiai žino, kad ten ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė. Vaizdžiai tariant, į ES drauge su Armėnija norime atvesti ir rusų kariškius?
Nepamirškime, kad viskas keičiasi, nėra nieko amžino. Gal Armėnija ilgainiui atsisakys rusų kariškių paslaugų, paprašys juos pasitraukti. Tokia galimybė bent teoriškai egzistuoja.
Aš manyčiau, kad kvietimas į ES absurdiškas visai dėl kitų dalykų. Karinę bazę galima iškraustyti. Bet kur dėsime tuos armėnus, kurie gyvena Rusijoje ir ten turi daug tiek legalių, tiek nelegalių verslų, kurių resursais remia Armėnijoje gyvenančius saviškius? Rusijos verslas Armėijoje – taip pat svarbus argumentas. Rusijos verslininkai vargu ar norės prarasti šią nišą. Jei Armėnija stotų į ES, visų šitų saitų derėtų juk atsisakyti. Tiksliau tariant, tektų visai kitaip konstruoti verslus. Bet ar armėnai nori atsisakyti šios specifikos? Ką mes jiems galime pasiūlyti mainais? Asfaltuotus kelius, nutiestus modernius tiltus, demokratiškus rinkimus?
Kaip vertinate, kad Lietuvos Seimas specialia reoliucija 1915-ųjų tragediją pripažino esant „armėnų genocidu“. Mes juk neturėjome net moralinės teisės skelbti tokius griežtus kaltimus, nes nesame studijavę turkiškų archyvų, o armėnai į savus archyvus nieko neįsileidžia.
Tuo metu per Europą praūžė toks vajus. Lietuvą pagavo inercija. Mes jai pasidavėme. Lietuva norėjo elgtis kaip visi, dėtis pažangia, principinga. Bet jūs teisus – mes nestudijavome turkiškų archyvų, o tai reiškia, kad tikrai visko apie 1915-uosius nežinome. Mūsų pripažinimas – paradoksalus. Ne tik todėl, kad žengėme šį žingsnį, vaizdžiai tariant, nepatikrinę visos imformacijos. Savo laikysena mes akis draskėme NATO sąjungininkei Turkijai, kuri, beje, neneigia, kad 1915-aisiais žuvo labai daug žmonių. Ji tik pabrėžia, kad tuomet gyvybių neteko daug įvairiausių tautybių žmonių – turkų, armėnų, kurdų. Turkai ginčija tik teiginį, kad jie sąmoningai siekė išžudyti armėnus, kad jie persekiojo armėnus vien dėl to, kad šie – armėnai. Aš priminčiau, kad tais metais būta ne tik konfliktų tarp turkų ir armėnų, bet ir tarp armėnų ir kurdų. Todėl lietuviškoji rezoliucija tikrai keista.
Dar labai gerai, kad anuomet šio lietuviško akibrokšto Turkija nesureikšmino, apsimetė nepastebinti mūsų išsišokimo. Mes nesulaukėme Turkijos pykčio.
Kodėl Lietuva nieko nežino apie teroristines organizacijas Dašnakcutiun, Asala, Gnčak, kurios dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, Europos sostinėse žudė turkų diplomatus? Nenori žinoti?
ASALA
Žinoti – reikia. Bet vadovautis vien šiuo faktu būtų neteisinga. Teroristinių organizacijų vadovai dažnai vėliau tampa valstybių vadovais, sulaukia prestižinių tarptautinių apdovanojimų. Pavyzdžiui, Mandela. Viskas keičiasi. Kas vakar buvo labai aktualu, šiandien jau nebe taip svarbu ir reikšminga. Kas tie, kurie kūrė Arcachą, kontroliavo jį, – žinotina. Bet tai dar nereiškia, kad šiandien tos teroristinės organizacijos – gyvos, įtakingos, pavojingos.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas labai įsižeidė, kai jį vienas protestuotojas prilygino Hitleriui. Net padavė į teismą už įžeidimą. Tegul. Bet tada klausiu: kodėl negalima piešti plakato, Makroną prilyginančio Hitleriui, o paišyti pranašo Mahometo karikatūras „Charlie Hebdo“ žurnale ir tokiu būdu įžeisti milijonus musulmonų – leistina, net skatinama…
Atkreipčau dėmesį į klausimą, kuo civilizuota tauta skiriasi nuo kultūringos tautos. Svarbus vidinis kultūringumas, neturintis nieko bendro su jėga. Jei mes vadovaujamės taisykle, jog ne tik galima, bet net būtina iš visko be išimties tyčiotis, tai tada nebelieka egzistencinio pamato. Bendražmogiškos taisyklės privalo išlikti kaip pastoliai, ant kurių stovime. Mums turi egzistuoti kai kurios ribos, draudimai. Iš korumpuoto, kvailai, neteisingai besielgiančio politiko tikrai galima tyčiotis, net pravartu taip elgtis. O iš pranašo Mahometo – čia matau didelę dilemą. Jei sutinkame, jog galima iš bet ko tyčiotis nepatiriant jokių pasekmių, tai tada galima brėžti baisią paralelę: aš iš bet ko tyčiojuosi, kas pakliuvo po ranka, o aš žudau visus, kurie pasipainiojo mano kelyje. Mes abu labu tokie. Nėra jokių ribų, tabu. Viskas galima, viskas leistina. Bet juk tai būtų labai klaikus susitarimas. Jokių ribų nebuvimas – itin pavojingas reiškinys, nežinia kur galintis nuvesti.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Beje, prancūzų tokia jau tradicija – įdiegė, jog religija yra blogis. Jei žmogus religingas, jis, mažų mažiausiai, – keistas, įtartinas. Siūlyčiau „Charlie Hebdo“ laikraščio karikatūras, įžeidžiančias musulmonų religinius jausmus, palyginti su sovietmečio „Šluotos“ karikatūromis, kuriose šaipomasi iš krikščionybės, bažnyčių, kunigų. Įtariu, jog rastume daug bendrumo. Keista. Prancūzai – liberalai, bet prancūziškos karikatūros kaip du vandens lašai panašios į sovietines karikatūras, pieštas žiaurios diktatūros sąlygomis.
Čia dar reikėtų priminti diasporų vaidmenį. Kaip ir žydai, taip ir armėnai turi stiprias diasporas, veikiančias visame pasaulyje. Prancūzijoe – stipri armėnų diaspora. Ji, be abejo, turi ir resursų. Kokio dydžio tie resursai – kitas klausimas. Bet jaučiama, kad armėnų diaspora daro ne vien kultūrinę, bet ir politinę įtaką. Patyrinėjus diasporos elgesį rastume daug įdomaus.
Dabar gi prancūzai labiau rūpinasi, kokius tikrus ar tariamus nusikaltimus 1915-aisiais padarė turkai, kariavę su armėnais, bet pamiršta apie prancūziškus nusikaltimus Alžyre.
Pasakyčiau šitaip. Prancūzija po truputį atsibunda. Prieš kelis dešimtmečius Prancūzijos desantininkų nusikaltimai Alžyre buvo Paryžiaus kategoriškai neigiami. Dabar oficialusis Paryžius jau pradeda pripažinti savo klaidas, atlieka tyrimus, domisi tomis istorijomis. Žodžiu, nėra taip, kad prancūzai visiškai nekeltų į viešumą savų nusikaltimų Alžyre.
Ar Lietuvos laikysena dėl Pietų Kaukazo problemų išliks tokia, kokia ji šiandien? Ar galimi pokyčiai?
Mes būsime toje pačoje pusėje kaip ir JAV. Kokios pozicijos laikysis Vašingtonas, taip į Armėnijos – Azerbaidžano priešpriešą žvelgs ir oficialusis Vilnius.
Alžyro vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Alžyro užsienio reikalų ministras Ramtane’as Lamamra antradienį paskelbė, kad jo šalis nutraukia diplomatinius ryšius su Maroku dėl pastarojo „priešiškų veiksmų“.
Apie tai skelbiama praėjus savaitei po to, kai Alžyras nurodė peržiūrėsiantis savo santykius su Maroku, kai apkaltino jį suvaidinus vaidmenį šalies šiaurę nusiaubusiuose mirtinuose miškų gaisruose.
„Alžyras nusprendė nuo šiandien nutraukti diplomatinius ryšius su Maroko Karalyste“, – per spaudos konferenciją paskelbė užsienio reikalų ministras.
„Istorija rodo, kad Maroko Karalystė niekuomet nenutraukė priešiškų veiksmų prieš Alžyrą“, – pridūrė R. Lamamra.
Rugpjūčio 9 d. per Alžyre vyravusią karščio bangą pratrūkę miškų gaisrai išdegino dešimtis tūkstančių hektarų miškų ir pražudė mažiausiai 90 žmonių, įskaitant daugiau kaip 30 kariškių.
Alžyro valdžios institucijos dėl gaisrų apkaltino Kabilijos regiono nepriklausomybės judėjimą ir taip pat priskyrė jam atsakomybę nulinčiavus neteisingai padegimu apkaltintą vyrą. Pastarasis incidentas šalyje sukėlė pasipiktinimo bangą.
Alžyras praėjusią savaitę apkaltino Maroką remiant šį judėjimą, kurį šalis laiko „teroristine organizacija“.
Dėl to „atsirado poreikis peržiūrėti abiejų šalių santykius“, sakoma Alžyro prezidentūros praėjusią savaitę paskelbtame pranešime.
Alžyro užsienio reikalų ministras antradienį, be kita ko, apkaltino Maroko lyderius „esant atsakingus už nuolatines krizes“ ir elgesį, kuris Šiaurės Afrikoje lėmė „konfliktą vietoje integracijos“.
Abiejų šalių santykiai yra įtempti jau kelis dešimtmečius.
Alžyro piliečiai laukia, kad būtų pripažinti visi nusikaltimai, kuriuos per kolonijinę epochą įvykdė Prancūzija. Kaip pranešė ketvirtadienį naujienų agentūra „Algérie Presse Service“ (APS), tai pareiškė šalies prezidentas Abdelmadjidas Tebboune`as.
„Alžyriečiai laukia visiško visų kolonijinės Prancūzijos įvykdytų nusikaltimų pripažinimo“, – pabrėžė valstybės vadovas. Pasak jo, Alžyro kolonizacijos istorijoje buvo keli skausmingi etapai. „Tai kolonizacijos pradžia, kai 40 metų buvo naikinamos ištisos gentys, deginami kaimai. Po to buvo plėšimo laikotarpis, kai iš alžyriečių atimta žemė buvo perduodama europiečiams“, – sakė prezidentas.
Tebboune`as taip pat prisiminė „1945 metų gegužės 8-osios (alžyriečių sukilimo už nepriklausomybę pradžios diena) siaubą, kai žuvo 45 tūkst. žmonių“. „Ir pagaliau išsivadavimo karas (1954-1962), kai alžyriečiai paėmė į rankas ginklą, kad išlaisvintų savo šalį“, – pridūrė prezidentas. „Svarbu pripažinti šiuos faktus. Kodėl pripažįstama tai, kas atsitiko armėnams ir žydams, bet ignoruojama tai, kas įvyko Alžyre?“, – klausė valstybės vadovas.
Pasak Alžyro prezidento, kai tik pripažinimo klausimas bus sureguliuotas, atsiras galimybė „užmegzti tvirtą draugystę tarp dviejų tautų“. „Dar buvęs Alžyro prezidentas Houari Boumédiène`as sakė (buvusiam Prancūzijos prezidentui) Valéry Giscard d’Estaing`ui, kad mes norime užversti puslapį, o ne jį suplėšyti. O tam reikalingi veiksmai“, – pabrėžė Alžyro lyderis.
Tebboune`as taip pat kalbėjo apie branduolinius bandymus, Prancūzijos atliktus XX amžiuje Alžyro pietuose. Jis paragino Prancūziją „išvalyti branduolinius poligonus“ Alžyro teritorijoje.
Alžyras buvo Prancūzijos kolonija nuo 1830 iki 1962 metų.
Alžyro vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Pirmadienį į Alžyro sostinės ir kitų miestų gatves susirinko tūkstančiai gyventojų, norinčių paminėti antrąsias prieš vyriausybę nukreipto protestuotojų judėjimo „Hirak“ pradžios metines.
2019 m. balandį protestai privertė atsistatydinti ilgametį prezidentą Abdelazizą Boutefliką.
Pirmadienį Alžyre surengta demonstracija yra didžiausia nuo praėjusių metų kovo, kai protestai dėl COVID-19 pandemijos buvo sustabdyti.
Alžyre dislokuotos policijos pajėgos ir sraigtasparniai.
„Čia esame ne tam, kad švęstume, o tam, kad pareikalautume jūsų pasitraukimo“, – skelbė protestuotojai. Jų teigimu, režimas nelabai pasikeitė nuo to laiko, kai šalį valdė A. Bouteflika.
Dėl sostinėje įrengtų patikros punktų susidarė automobilių spūstys, šiuose punktuose tikrinamos tapatybės, keletas žmonių buvo sulaikyti.
Policija mėgino sukliudyti protestuotojams būriuotis aplink paštą, kur vyko esminės 2019 m. vasario 22 d. sostinėje bei kituose šalies miestuose prasidėjusios demonstracijos.
Didžioji dalis Alžyro gyventojų boikotavo referendumą dėl konstitucijos reformos. Rinkimų komisija sekmadienio vakarą pranešė, kad balsavime dalyvavo tik 23,7 proc. rinkėjų. Referendumo rezultatai bus paskelbti pirmadienį. Boikotuoti balsavimą ragino protesto judėjimas „Hirak“.
Prezidentas Abdelmadjidas Tebboune‘as prieš referendumą pareiškė, kad balsavimui pateiktas tekstas atitinka protesto judėjimo reikalavimus. „Hirak“ tuo tarpu projektą atmetė ir kalbėjo, kad tai bus tik „fasado pakeitimas“.
Ekspertai taip pat teigė, kad konstitucijos pataisos jokių realių naujovių nereiškia. Nors naujoji konstitucija esą garantuoja naujas socialines ir ekonomines teises, tačiau jos negali būti teisinio ieškinio pagrindu, taigi tai tik tušti pažadai, sakė konstitucijos ekspertas Zaidas al-Ali.
Vyriausybė tikėjosi, kad surengdama referendumą nuramins protesto judėjimą. Demonstracijos 2019 metų balandį nuvertė ilgametį prezidentą Abdelazizą Boutefliką. Gruodį prezidentu išrinkus buvusį premjerą A. Tebboune‘ą, protestai dar labiau paaštrėjo. Šis 74 metų politikas yra artimas A. Bouteflikos bendražygis. Tik dėl koronaviruso pandemijos kassavaitiniai protestai kuriam laikui nutrūko.
Daugelis alžyriečių kaltina vyriausybę nekompetencija ir korupcija. „Hirak“ reikalauja plačių politinių reformų.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt foto
Rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė priims oficialaus vizito į Lietuvą atvyksiančią Prancūzijos pirmąją porą – Prezidentą Emmanuelį Macroną ir jo sutuoktinę Brigitte Macron.
Lietuvai – didelė garbė. Prancūzija – įtakinga valstybė, priklausanti NATO ir Europos Sąjungai, todėl džiaukimės, jog Prancūzijos lyderis teiksis svečiuotis Vilniuje. Juolab kad Prancūzijos Prezidentas Emmanuelis Macronas su sutuoktine į Lietuvą atvyksta pirmą kartą. Be to, susitikimų Lietuvoje metu bus aptarti, kaip skelbia Lietuvos Prezidento komunikacijos grupė, svarbūs prekybos, ekonomikos, mokslų, inovacijų, kibernetinio saugumo klausimai. Naudodamasis proga prancūzų lyderis taip pat aplankys NATO priešakinių pajėgų batalione tarnaujančius Prancūzijos karius.
O ELTA praneša, kad Vilniaus universiteto (VU) senatas nutarė atvyksiančiam Prancūzijos lyderiui net garbės daktaro vardą suteikti.
Visus svečius privalu garbingai sutikti.
Tik ar Prancūzija – nuoširdi mūsų sąjungininkė? Net jei Lietuva trokšte trokštų tapti pačia geriausia Prancūzijos drauge, ar mums pavyktų tai padaryti? Prisiminkime, kaip Prancūzija dar visai neseniai mėgino Rusijai prakišti du karo laivus „Mistral“. Suskaičiuokime, kiek kartų oficialusis Paryžius riejosi su oficialiuoju Vašingtonu? Beje, šią aplinkybę – dešimtmečiais trunkantį prancūzų šnairavimą JAV pusėn – tiesiog privalu įsidėmėti. Jei Prezidentas G.Nausėda labai šiltai glebesčiuosis su E.Macronu, ar tai patiks Vašingtonui? Ir kodėl turėtų patikti?
Kitas svarbus aspektas – kaip prancūzai žvelgia į Baltijos šalims didelį galvos skausmą keliantį dujotiekį „Nord Stream 2“? Argi oficialoji Prancūzija – mūsų pusėje?
Dar vienas ramybės neduodantis galosūkis: kodėl E.Macronas taip pataikauja Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui? Slaptai.lt portale jau buvo pastebėta: „prancūzų apžvalgininkas Žanas Dominikas Meršė leidinyje „L`Opinion“ teigia, jog Prancūzijos prezidentas – dviveidis: Turkijos prezidentą visuomet aršiai kritikuoja, o štai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu bendrauja taip, tarsi Kremliaus vadovas būtų pats didžiausias demokratas, pats tikriausias humanistas“.
Atidžiai analizuojant Prancūzijos užsienio politiką mums būtina žinoti, su kokiomis NATO ir ES šalimis ši valstybė nesutaria. Žvelgdami būtent per tokią prizmę matysime, jog Prancūzija konfliktuoja ne vien su JAV – pačia įtakingiausia NATO nare. Ji riejasi ir su kita įtakinga NATO nare – Turkija, turinčia vieną iš galingiausių kariuomenių Europos žemyne. Tad jei G.Nausėda labai pataikaus E.Makronui, jis rizikuos atšaldyti santykius ne tik su JAV, bet ir Turkija. O jei žvelgsime dar atidžiau, tai per daug pataikaudami ponui E.Makronui rizikuojame sujaukti santykius net ir su Vokietija.
Kodėl – dar ir su Vokietija? Prancūzijos simpatikai Lietuvai mėgsta įrodinėti, jog Prancūzija tiesiog negalinti labai bičiuliautis su Turkija, nes Paryžiuje, Marselyje, Lione, Grenoblyje, Nicoje gyvena gausios armėnų bendruomenės. Pabandytų E.Makronas ir jį remiančios politinės partijos bent sykį nepaminėti 1915-aisiais nutikusios tragedijos kaip “armėnų tautos genocido“, čia pat prašvilptų rinkimus. Šitaip mąstantys prancūzofilai teisūs. Prancūzijoje išties gausios armėnų bendruomenės, o jų nariai – įtakingi verslininkai, menininkai, bankininkai.
Bet tada nepamirškime, jog Vokietijoje gyvenanti gausi turkų bendruomenė, ir vokiečių politikams, siekiantiems valdžios, taip pat svarbu užsitikrinti kuo platesnių sluoksnių paramą, įskaitant skaitlingas turkų bendruomenes. Vargu ar Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir ją palaikanti valdančioji koalicija drįstų akis labai aršiai draskyti Turkijos prezidentui mosuodama „armėnų tautos genocido“ plakatais. Štai kaip viskas susipynę.
Teroristų išpuolis prieš Turkijos diplomatus Vienoje 1984 metais
Pabandykime bent akimirkai įsivaizduoti, jog, sakykim, Prancūzijoje armėnų diaspora – labai menkutė. Manykime, jog Prancūzijoje – gausi turkų bendruomenė. Ar Prancūzijos prezidentas pultų kiekvieną pavasarį 1915-uosius minėti kaip „armėnų tautos tragediją“? Greičiausiai arba nutylėtų, arba kreiptų politiką į kitą pusę. Štai toks valstybių dviveidiškumas – atgrasus. Solidžios, įtakingos, civilizuotos valstybės pirmiausia turėtų ieškoti tiesos, o ne skaičiuoti, kaip turgavietėje, kokia bendruomenė gausesnė, kokia – mažesnė, todėl ne tokia svarbi.
Juolab kad Prancūzija, jei jau veržte veržiasi atgailauti už praeities nuodėmes, išties turinti už ką galvą barstyti pelenais. Apie tai, kokios bjaurios prancūziškos nuodėmės Alžyre, jūsų leidinyje jau sykį rašė žurnalistai Gintaras Visockas ir Irma Ąžuolė. Štai I.Ąžuolė straipsnyje „Modernioji Prancūzija išpažino dar ne visas savo nuodėmes Alžyre“ skelbė: „Prancūzijai tenka mokėti sąskaitas už kolonijinę praeitį. Ir šiandien labai jautri ir sudėtinga tema yra atsakomybė už milijonus gyvybių Alžyro kare (1954-1962). Daugiau nei šimtą trisdešimt metų valdytą koloniją, ilgainiui paverstą Prancūzijos provincija, siekta išlaikyti visomis išgalėmis. Paryžius savo ginkluotosioms pajėgoms suteikė ypatingus įgaliojimus – laisvę žudyti ir kankinti.“
Nors I.Ąžuolės straipsnyje užsimenama apie Prancūzijos prezidentų, įskaitant ir E.Makroną, pastangas atsiprašyti Alžyro arabų, tačiau tuo pačiu pabrėžiama, kad „Represinės kolonijinės politikos istorija vis dar glūdi užrakinta giliuose stalčiuose, dalis dokumentų sunaikinta. Pasak tyrėjų, atkurta tik apie 2 proc. informacijos apie prancūzų kariuomenės nusikaltimus“.
Apart šių niuansų Prancūzija turinti dar vieną nuodėmę, kuri kruoščiai slepiama nuo visuomenės akių. Prancūzijos istorijoje būta laikotarpių, kai oficialusis Paryžius nuolaidžiavo teroristams. Remiantis JAV duomenimis, nuo 1970 iki 1981 metų imtinai nuo teroristų iš ASALA ir Dašnakcutiun rankų Europos sostinėse žuvo 28 turkų diplomatai ir jų šeimų nariai bei 34 visai niekuo dėti europiečiai (apie tris šimtus europiečių – sužeista). Šių organizacijų smogikai siautėjo ir Prancūzijos miestuose. Apie tai 1983 metais išsamiai rašė „The New York Times“.
O kaip tuomet reagavo Prancūzijos valdžia? Nerodė griežtumo. Kodėl pasirinkta nuolaidžiavimo taktika?
Vienareikšmio atsakymo nėra. 1983 metais ASALA (Sekretnaja armija osvoboždenija Armėniji) pagrasino raketomis apšaudysianti Prancūzijos ambasadą Teherane, jei prancūzai nepaleis į laisvę 21 teroristo, siejamo su sprogimu tarptautiniame Prancūzijos Orli oro uoste. Užuot principingai pasielgusi Prancūzija užmezgė flirtą su smogikais. Anuomet Paryžiuje net kilo visuomenės pasitiktinimas. Į protestus išėję prancūzai kėlė klausimą: kas gi dangsto teroristus Prancūzijoje?
Į šį klausimą atsakyti būtų galima tokiais žodžiais – įtarimai krentą Prancūzijos žvalgybai. Tačiau atvirą klausimą, „kur baigiasi prancūzų žvalgyba ir kur prasideda ASALA ir Dašnakcutiun teroristai“, oficialusis Paryžius anuomet nutildė pasirėmęs neva nacionalinio saugumo sumetimais.
ASALA smogikai
Tuomet Prancūzijos žvalgyba greičiausiai ir susibičiuliavo su slaptosiomis Armėnijos organizacijomis. Ieškojo kompromisų, abipusės naudos. ASALA ir Dašnakcutiun smogikai su prancūzų žvalgais dalinosi subtilia informacija apie padėtį Libane, Sirijoje, Irane, Pietų Kaukaze (ten – gausios jų bendruomenės), o prancūzų slaptosios tarnybos užmerkdavo akis, kai pastebėdavo jų suktumus verčiantis, sakykim, ginklų kontrobanda.
O kokia šiandien Prancūzijos užsienio politika? Niekas nesikeičia. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar oficialusis Paryžius vengia ištarti bent vieną piktesnį žodį, adresuotą Kremliaus vadovams, o štai kivirčytis su NATO partnerėmis Amerika ir Turkija – riejasi kiek tik širdis geidžia. Kartais atrodo, jog tikrosios Prancūzijos partnerės –Rusija ir Armėnija.
Ši keista draugystė pavojinga. Nepamirškime, kad tikrasis Armėnijos tikslas – supjūdyti Turkiją su kitomis NATO partnerėmis. Sukiršinti siekiama taip, kad Turkija arba būtų išstumta iš NATO arba, neapsikentusi priekaištų, dvigubų standartų ir užgauliojimų, pati pasitrauktų. Šis Armėnijos tikslas sutampa su Vladimiro Putino tikslais silpninti, ardyti NATO aljansą.
Prancūziškų užkulisinių politinių žaidimų neįmanoma nepastebėti. Tai daroma tarsi Prancūzijos prezidento E.Macrono rankomis. Prisiminkime paskutiniuosius oficialiojo Paryžiaus ir oficialiosios Ankaros susikibimus. Mums, europiečiams, dažniausiai atrodo, kad neteisi musulmoniškoji Turkija, o štai krikščioniškoji Prancūzija – šventa. Bet jei Prancūzija būtų šventa, prancūzai, pavyzdžiui, neskirtų apie 80 milijonų eurų kredito Turkiją ir Azerbaidžaną šantažuojančiai Armėnijai per vieną specialią vystymo agentūrą (apie šį kreditą E.Makronas informavo Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą nusiųstame „palaikymo laiške“ šių metų birželio mėnesį). Argi padoru remti agresyviai besielgiančią valstybę? Jei Prancūzija elgtųsi princpingai, ji per gausią armėnų bendruomenę mėgintų spustelėti Armėniją – tegul Jerevanas liaunasi piktaudžiavęs 1915-ųjų tragedija ir grąžina Azerbaidžanui tai, kas jai nepriklauso – Kalnų Karabachą. Jei Prancūzija būtų principinga, ji klaustų Jerevano – kada gi, po perkūnais, atsisakystite Rusijos karinės bazės Giumri mieste?
Bet kol kas – viskas atvirkščiai.
Prancūzijos žvalgybos kuo aiškiausiai mato, kaip oficialusis Jerevanas slapta organizuoja Sirijos, Libano armėnų bei Sirijos ir Libano kurdų smogikų perdislokavimą į Kalnų Karabachą, kad šie iš ten puldinėtų Turkijos sąjungininką Azerbaidžaną (taip Azerbaidžaną remiančiai Turkijai sukuriama papildomų problemų). Ne tik stebi, bet gal net slapta talkina…
Libano kurdai permetami į Kalnų Karabachą
Jau net Egipto spauda (pavyzdžiui, leidinys cairo24.com) rašo, kaip aršiausi kurdų smogikai (kurdai – nėra vieningi, esama lojalių Turkijai) integruojami į karines armėnų pajėgas, kurių tikslas – kuo ilgiau neleist Azerbaidžanui atsiimti pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą. Remiantis Turkijos pranešimais, į šiuo metu Armėnijos kontroliuojamą Kalnų Karabachą jau permesta apie kelis šimtai kovotojų, mokančių rengti diversijas, partizanauti. Kad kurdų smogikai bei Libano ir Sirijos armėnai slapta per Siriją, Iraką ir net Iraną permetami į Kalnų Karabachą, gausiai rašo ir Azerbaidžano spauda. Lietuvai nekenktų karts nuo karto peržiūrėti rusų kalba leidžiamus turkiškus ir azerbaidžanietiškus leidinius. Kad į šį Gordijo mazgą galėtume pažvelgti iš įvairių pusių.
O dabar atkreipkime dėmesį – kodėl Armėnijos ambasadorius Irake ponas Gračje Poladianas daug kartų svečiavosi tuose Irako regionuose, kurie gausiai apgyvendinti kurdais? Kai kurios kurdų grupuotės atsisakė leistis į Armėnijos ambasadoriaus pasiūlytą avatiūrą. Bet Armėnijos ambasadorius rado ir tokių, kurie mielai sutiko ginklu talkinti armėnams kariaujant dėl Kalnų Karabacho.
O čia dar – Kipro ultimatumas. Ekonominės sankcijos Baltarusijos režimui nebus taikomos tol, kol Europos Sąjunga nepaskelbs sankcijų Turkijai, kuri Viduržemio jūros rytuose ieško naftos ir dujų telkinių. Toks su Turkija konfliktuojančio Kipro reikalavimas. Tarsi Turkija Viduržemio jūroje neturėtų nė menkiausių teisių, tarsi jai Viduržemio jūroje niekas nepriklausytų.
Turkijos tanklaivis. EPA – ELTA nuotr.
Štai kaip supainiotas šiandieninis pasaulis.
Kaip išlaviruoti Lietuvai – nežinau. Į galvą pirmiausia šauna elementari mintis: jei Turkija – NATO narė, Prancūzijai pirmiausiai turėtų rūpėti ne Rusijos, ne Armėnijos, o JAV ir Turkijos interesai. Prancūzijai taip pat metas įsikalti galvon, kad Lietuva nemėgsta V.Putino ir Nord Stream 2.
O jei Prancūzija mananti kitaip, Lietuvos pareiga ne vien dalinti Universiteto garbės daktaro vardus. Mūsų pareiga priminti Prancūzijos prezidentui pagrindinį NATO principą dėl vienybės. Kas svarbiau – NATO šalių vienybė ar Prancūzijoje gyvenančios armėnų bendruomenės užgaidos?
Tik šitaip ir niekaip kitaip.
Post scriptum
Vaidas Saldžiūnas straipsnyje „Parėmęs Lukašenką Kremlius jau žvangina ginklais: kokie yra tikrieji tikslai?“ (portalas delfi.lt) išsamiai rašo apie Rusijos organizuotas agresyvias karines pratybas „Kaukazas 2020“. Autorius nepamiršta svarstyti, ar šie manevrai kelia grėsmę Baltijos šalims. Tačiau nė žodeliu neužsimena, kad jose aktyviai dalyvauja ir armėnų kariškiai. Kaip teigia „Kavkazkij uzel“, šiose pratybose be rusų, baltarusių, pakistaniečių, kinų kariškių treniruojasi ir apie pusantro tūkstančio armėnų karių tiek savo teritorijoje, tiek Volgogrado srityje. Šiose pratybose nedalyvauja nei Turkijos, nei Azerbaidžano kariškiai (remiantis „Kavkazkij uzel“ duomenimis, Azerbaidžanas į pratybas nusiuntė du karinius stebėtojus).
Kai temperatūra lauke vos-ne-vos perkopia nulį Celcijaus, mano daugiabutyje paprastai iškart yra išjungiamas centrinis šildymas. Čia gyvuoja taupiųjų pensininkų, sudarančių namo gyventojų daugumą, imperatyvas, kad, nutirpus balų ledukams, jau ir tūnantis namuose žmogus gali verstis be dirbtinės šilumos šaltinio, pasišildydamas savo alsavimu arba susivilkdamas ant savęs visus spintos rūbus.
Vis dėlto savigarbos likučiai neleidžia vaikščioti atvėsusiuose kambariuose apsimuturiavus paltu, nes ne karo metas gi, galop Rusijos ekonominė blokada jau kadaise baigėsi… Taigi belieka tik pagalvoti apie kažką tokio, kas sušildytų sielą net ir pašiurpusia žąsies oda pasidengusiam žmogui. Išties, ne kartą girdėti, neretai su didesniu ar mažesniu sarkazmu ištariami žodžiai apie karštą moterį dabar ataidi visu trenksmu be jokių išlygų ir mažiausio ironijos atšešėlio kaip išganymo pažadas nusidėjėliui. Dar daugiau, – pradedu įsisvajoti apie karštą moterį, sutinkamą karštuose kraštuose arba pasimatančią mūsų padangėje per didžiausius vasaros karščius.
Albertas Kamiu dienoraštiniuose užrašuose savo įspūdžius 1936m. gegužės mėnesį iš esmės išsako tokiu kondensuotu sakiniu: ,,Pavakariai Alžyre, kai moterys būna tokios gražios“ (Albert Camus. Užrašų knygelės I. Baltos lankos, 2009, p.24). Atkreipkime dėmesį, jog A.Camus nurodo ne tik vietą, kur moterys būna gražios, užstojus karščiams, bet ir laiką – pavakario metą.
Moteriška paslaptis
Alžyro sotinėje Alžyre, kur rašytojas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, nepaprasti, sunkiai pakeliami karščiai užstoja dar balandžio mėnesį, o baigiasi – įpusėjus rudeniui. Tačiau dabar ir Lietuvoje beveik kiekvieną vasarą galima išbandyti ekstremalius temperatūrų svyravimus, turint progą stebėti, kaip atlėgus alinančiam dienos karščiui, pailgėjus šešėliams, padvelkus žengimo į naktį paslaptimi, dar neatvėsusios moterys sutyvuliuoja, pradeda žaižaruoti visu neįmanomu savo grožiu, ilgai leipusios ir truputėlį pavytusios karščio zenite, iš naujo atsidengia ilgesingais aromatais. Kita vertus, į dienos pabaigą kavinės dialektikai ne tik Alžyre pradeda diskusijas dėl amžinojo rato – ar moteris tampa viliojančiai paslaptinga nuo artėjančios nakties dvelksmo, ar – priešingai – naktis pavirsta paslaptingu labirintu dėl moters artumo?
Moteris gyvena paslapties kriauklėje, tai – tikrieji moters namai; moteris be paslapties yra besivalkiojanti dykumos karštyje, užklimpusi proletarinėje dienos šviesoje moteris.
Kita vertus, Sandro Botičelio „Venera“ vaizduoja deivę, atplaukiančią į krantą, jai stovint ant kriauklės kraštelio. Iš tiesų, išsilukštenimo, jeigu norite, išplyšimo, dar kitaip tariant, išsipakavimo ar išpakavimo motyvas kiekvieną moterį daro deive. Ar sakote, kad moteris užburia kaip vaizdinys? Tačiau, kaip atrodo, normalių refleksų vyrą, sutikus moterį, drauge ištinka garsinės haliucinacijos, t. y. jis girdi, kaip turėtų skambėti jos išsipakavimo iš rūbų melodija, koks čia yra rūbų šlamėjimo kontrapunktas tarp standumo ir minkštumo pustonių. Jeigu aš tokio moters skambėjimo negirdžiu, darau išvadą, kad prasilenkiau su visiškai tuščiavidure moterimi.
Paslaptingosios mėlynos akys. Youtube.com nuotr.
Nesakykite, lengvai paryškintas, nieko čia neperspaudžiant, daiktiškumas, mechaniškumas ar net objektiškumas daro moterį dar labiau pikantiška ir paslaptinga būtybe.
Negali būti jokių abejonių dėl vyrų ir moterų teisių lygybės. Tai minimali civilizuotumo norma. Tačiau, mano galva, feministinių judėjimų karingumas iliustruoja ne ką kitą, o patriarchato pergalę, įtvirtina tokią pergalę. Kadaise, pasakykime taip, dar pirmykštės visuomenės brandžiojo matriarchato epochoje, skirtinguose pasaulio arealuose steigėsi vyrų sąjungos, kuriose, išeinat už matriarchato vertybių skalės, didesniu ar mažesniu laipsniu buvo bandoma reabilituoti kario savybes ir pasirengimą kovai, tokiu būdu parengiant visuomenės perversmą kario dorybių išaukštinimo labui. Savo ruožtu šiandien kovos patoso apsėstos feministės, regis, yra tokios susiorganizavusios į sąjungas arba pavieniui veikiančios moterys, kurios puoselėja karingumą ir vyriškumą su dar didesniu įkarščiu nei buvusios vyrų sąjungos.
Musulmoniška skarelė
Į moterį reikia įsižiūrėti iki kraujo akyse, kad būtent toks vaizdinys tau išliktų, stojus mirties akivaizdoje! Tiesa, taip filosofas kalbėjo apie būtį, atsidengiančia jusliniais didingo grožio, tarkime, kalnų tarpeklių pavyzdžiais. Taigi kyla klausimas – ar toks sugretinimas nesubanalina kalbėjimo apie būtį, neperveda filosofinio užsiangažavimo į nepateisinamai lengvabūdišką plotmę? Tačiau šiuos pavyzdžius galima apversti, neprarandant didingos rimties, tariant, kad būties pasimatymas be visa ko kito turi pažadinti ir mūsų drovumą bei pietetą, jeigu nenorime prilygti tam vojaristui, kuris bukai išsproginęs akis pro rakto skylutę žiūri į nusirenginėjančią moterį.
I.Ilfo ir J.Petrovo kultinio romano „Dvylika kėdžių“ pagrindinis personažas O.Benderis į gyvenimą paleidžią skrajojančią frazę – „Karšta moteris – poeto svajonė“. Įsiklausius į frazės sąskambį gali išgirsti kažką panašaus į nuskambėjusių žodžių dvigubą dugną arba pusiau nuodingos ironijos užtaisą. Taigi vien dėl šios frazės esu linkęs patikėti nuogirdomis, jog šie rašytojai buvo homoseksualų pora, mat išsakyti žodžiai gali būti suprasti kaip bandymas apsiginti nuo gilesnio pasaulio, tariant, kad aistringa, karšta moteris gali dominti tik kažkokius keistuolius, poetus, kraštutinius individualistus.
Tačiau suprantant žodį „karštas“ ne kaip metaforą, o tiesmukai, banaliausia temperatūros prasme, ne taip jau viliojančiai skambėtų pažadas apie karštą kaip Sacharos saulė moterį savaime jau karštą dieną, ar ne? Tačiau kaip tik čia sau leisiu įsiterpti, primindamas, kad, regis, kiekvienas brandesnio amžiaus vyras yra sutikę tokių moterų, nuo kurių kakta išrasoja šaltais prakaito lašais net pačią karščiausią dieną. Tarkime, kad taip yra dėl to, jog moteris gali būti tokia pat gili paslaptis kaip kapo duobė.
Mirtis ir erotika yra dvi skirtingos to paties reiškinio pusės… Daug kartų girdėti, banalūs žodžiai, tiesa? Net ir neskaitę Biblijos žmonės žino pasakojimą apie išvarymą iš rojaus, apie tai, kaip nuraškęs uždraustą gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių žmogus Dievo yra baudžiamas mirtimi.
Vilniaus gatvė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
(Dievas yra toks negailestingas, kad pasmerkia žmogų myriop dėl vieno obuolio?)
Kaip visi gerai žinome, šis Biblijos pasažas yra tapęs lengvabūdiško pasišaipymo dalyku mūsų mokslingoje, t.y. pusiau išsilavinusių žmonių visuomenėje. Tačiau iš tiesų ne pasakojimo fabula sukuria prasmę, o galimos interpretacijos. Garsus žydų tautybės filosofas Levas Šestovas šį mitą interpretuoja taip, kad esą pats žmogus savo laisvu apsisprendimu pasirenką mirtį vardan gyvenimo kaip pažinimo savo rizika ir erotikos nuotykio. Tobuloje rojaus pilnatvėje nėra jokio judėjimo į priekį, nėra pažinimo sekos padalų ir gyvenimo įvairovės. Visa to nėra Edeno soduose, tačiau visa tai uždera mirties šabakštynuose.
Taigi žmogaus baigtinumas, t. y mirtingumas gali būti suprantamas kaip pozityvus būties pradas (taip pat ir I.Kanto filosofijoje fokusuotas dėmesys žmogaus baigtinumui nėra kokia nors nuoroda į negatyvumą, trūkumą, nepakankamumą, baigtinumas čia nereiškia defektyvumo, bet yra atpažįstamas kaip gyvenimo įprasminimo prielaida).
Šio mito kontekste moteris („gundytoja“) iš tiesų gali būti atpažinta kaip mirties kūrėja, bet būtent kaip tokia, kuri drauge yra gyvenimo upė.
Žmogus yra baigtinė, bet drauge atvira begalybei būtybė. Šitaip paradoksalus žmogaus būties būdas daro jį imlų paslapčiai. Toks savo esme yra „sugundytas“ žmogus.
Šarlis de Golis
Prancūzijos šiaurės vakaruose esančio Normandijos regiono Reno miesto teismas nuteisė 29 metų amžiaus Evrė miesto gyventoją septynis mėnesius kalėti už generolo Šarlio de Golio) Charleso de Gaulle`io paminklo nuniokojimą. Tai trečiadienį pranešė AFP.
Vandalizmo aktas buvo įvykdytas liepos pabaigoje, kai Evrė, kaip ir daugelyje kitų Prancūzijos miestų, po Afrikos futbolo čempionato rungtynių tarp Alžyro ir Senegalo rinktinių kilo riaušės. Teisiamasis pripažino savo kaltę, nors tyrimo metu jis ją neigė. Teismas vyko pagal paspartintą procedūrą.
Kaip informavo regiono visuomenės saugumo valdyba, kaltė buvo nustatyta remiantis vaizdo įrašais. „Keli pažeidėjai daug kartų smogė statulai, bet būtent šis teisiamasis ją po to nuvertė“, – patikslino valdybos atstovas.
Paminklas įžymiajam Prancūzijos prezidentui, vaizduojantis Ch. de Gaulle`į visu ūgiu, buvo iškilmingai atidengtas birželio 18 d. Evrė mieste jo vardu pavadintoje aikštėje priešais meriją.
Internetinį portalą slaptai.lt nustebo žinia, jog Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) nusprendė ypatingai pagerbti šalyje gyvenančią gausią armėnų bendruomenę. Šių metų balandžio 24-ąją Prancūzija gedės kartu su visa 600 tūkst. armėnų bendruomene. Mat balandžio 24-oji Prancūzijoje oficialiai skelbiama „nacionalinio gedulo diena“.
Kad kiekvienais metais Prancūzijoje iškilmingai pagerbiamos armėnų aukos, – nematome nieko smerktino.
Bet vis tik rūpi išsiaiškinti, kaip su tragiškais 1915-ųjų įvykiais tuometinėje Osmanų imperijoje (dabartinė Turkija) susijusi Pancūzija konkrečiai? Juk tie nesutarimai buvo kilę tarp turkų ir armėnų. Prancūzai tiesiogiai dėl šių nelaimių niekuo dėti.
Tad kam Prancūzijai pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu minėti tai, dėl ko nei kaltas, nei atsakingas? Nebent tokiu keistu būdu Prancūzijos vadovas siekia įsiteikti įtakingai armėnų bendruomenei ir įgelti savarankišką politiką puoselėjančiai, Europos nuomonės ne visada paisančiai Turkijai?
Žinoma, Prancūzija – savarankiška valstybė. Jos prezidentas – savarankiškas politikas. Tačiau akivaizdus prancūzų pataikavimas Armėnijai – sunkiai paaiškinamas. Juolab kad Prancūzija turi nuodėmių. Ir labai didelių. Ji turi už ką atsiprašyti.
Dėmesio centre – prancūziškos kolonijos. Prisiminkime laikus, kai Alžyras gyveno prispaustas prancūziško kareiviško bato. Logiškai mąstant, Prancūzijai dar labiau nei „armėnų genocidas“ turėtų rūpėti Alžyro gyventojams padarytos skriaudos. Jei jau skelbti „nacionalinio gedulo dieną“, tai ne balandžio 24-ąją, o tą, kurios metu būtų galima bent simboliškai prisiminti Alžyro žmonėms padarytus nusikaltimus.
Bet ar tikrai Prancūzija deramai atsiprašė Alžyro?
Prancūzijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Kadangi literatūros tokiu subtiliu klausimu Lietuvoje nėra daug, slaptai.lt kreipėsi pagalbos į Lietuvoje reziduojančius Prancūzijos diplomatus. Tegul pateikia duomenų, kiek dėl pancūziškos okupacijos žuvo arabų, kiek jų buvo suluošinta, neteisėtai įkalinta, nukankinta tardant. Taip pat rūpėjo sužinoti, kiek paminklų Prancūzijoje pastatyta ir kiek gedulingų minėjimų kasmet surengiama pagerbiant būtent prancūziško smurto aukas Alžyre?
Deja, jau prabėgo beveik mėnuo, o atsakymo, paaiškinimo, komentaro iš Prancūzijos ambasados – jokio. Todėl skelbiame savo jėgomis surinktą informaciją apie prancūzų nusikaltimus Alžyre. Jūsų dėmesiui – Irmos Ąžuolės publikacija.
XXX
Irma Ąžuolė. Modernioji Prancūzija išpažino dar ne visas savo nuodėmes Alžyre
Prancūzijai tenka mokėti sąskaitas už kolonijinę praeitį. Ir šiandien labai jautri ir sudėtinga tema yra atsakomybė už milijonus gyvybių Alžyro kare (1954-1962). Daugiau nei šimtą trisdešimt metų valdytą koloniją, ilgainiui paverstą Prancūzijos provincija, siekta išlaikyti visomis išgalėmis. Paryžius savo ginkluotosioms pajėgoms suteikė ypatingus įgaliojimus – laisvę žudyti ir kankinti. Išpažintos dar ne visos Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų ir joms nurodymus davusio Paryžiaus nuodėmės.
Kraujas liejosi beveik aštuonerius metus
Antrojo pasaulinio karo pabaiga Europai reiškė naujo pasaulio kūrimą, tuo tarpu Šiaurės Afrikai – naujų karų pradžią. Prancūzijos ginkluotosios pajėgos 1945 metų gegužę nužudė šimtus ar dešimtis tūkstančių Alžyro sukilėlių (skirtinguose šaltiniuose pateikiami labai nevienodi skaičiai).
Prancūzai neketino pasitraukti iš Alžyro, jį laikė savo provincija. Alžyro nepriklausomybės kovos, kurių pradžią 1954 m. lapkričio 1-ąją paskelbė Nacionalinis išsivadavimo frontas (NIF), tapo ypač kruvinu ir ilgu karu. Jis truko beveik aštuonerius metus.
Už kolonijinę Prancūziją kovėsi elitiniai kariai – desantininkai bei Užsienio legionas. 1956 metų pabaigoje Alžyre buvo apie 400 tūkst. prancūzų karių. Be to, į kariuomenės gretas sėkmingai buvo verbuojami alžyriečiai – harkiai.
Alžyro mieste beveik kasdien sproginėjo bombos, žuvo taikūs gyventojai. Siekdamas atkreipti Jungtinių Tautų Organizacijos dėmesį, 1957 metų sausį NIF inicijavo didžiulį streiką. Tuomet į miestą įžengė brigados generolo Žako Masiu (Jacques Massu) (1902-2002) vadovaujama 10-oji parašiutininkų divizija. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja jai suteikė „ypatingus įgaliojimus“. Buvo atliekamos kratos, rengiami reidai, sulaikomi visi, įtariami bendradarbiavimu su NIF, kankinimais išgaunama informacija apie partizanus.
Šalies gilumos gyventojai nuo 1958 metų buvo priverstinai apgyvendinami vadinamuose „paskirstymo centruose“. Taip norėta izoliuoti alžyriečius nuo partizanų. Šios teritorijos buvo aptvertos spygliuota viela, saugomos karių. 1961 m., pilietiniam karui artėjant į pabaigą, į tokias stovyklas buvo suvaryta apie du milijonus žmonių.
Prancūzijos žvalgybos DGSE emblema
1960 metai tapo Afrikos metais – nepriklausomybė buvo suteikta septyniolikai žemyno valstybių. Artėjo laukiamos permainos ir Alžyre. Kad jo dekolonizacija yra vienintelis kelias įveikti pilietinį karą, pasisakė pats Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle).
Po 1961 metų referendumo tapo aišku, kad Alžyro nepriklausomybę remia dauguma Prancūzijos gyventojų (75 proc. apklausos dalyvių). Tačiau pakako ir aršių priešininkų. Pasiskelbę „Slaptąja ginkluota organizacija“, jie griebėsi teroro, rengė masinius išpuolius, žudė ir arabus, ir arabams palankius prancūzus. 1962 metų rugpjūčio 22 d. smogikai Paryžiuje pasikėsino net į prezidentą de Golį – apšaudė jo automobilį (aukų tąkart nebuvo).
1962 metų gegužę buvo pasirašytas Prancūzijos ir Alžyro susitarimas dėl ugnies nutraukimo, o liepos 1-ąją Alžyras paskelbė nepriklausomybę (minima liepos 5 d.).
Kolonijinis karas baigėsi ne visiems
Šiandien Prancūzija yra imigrantų viena labiausiai traukiama šalis pasaulyje. „Pew Research Center“ duomenimis, čia gyvena 7,8 mln. užsienyje gimusių piliečių. Musulmonų bendruomenė sparčiai auga, jos senbuviai – Alžyro karo pabėgėliai, išeivių šeimose jau Prancūzijoje gimę piliečiai. Kilusi terorizmo aktų banga, kiti neramumai atskleidė tiesą, kad didelė šios bendruomenės dalis liko neintegruota, kolonijinis karas jai iki šiol nėra pasibaigęs.
Neatsitiktinai prezidentinės kampanijos metu 2017 m. Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) ryžosi rimtam pareiškimui – pripažino, kad Prancūzijos kolonializmas buvo „nusikaltimas žmonijai“, ir metas istorikams atverti archyvus bei atskleisti istorinę tiesą apie visus asmenis, kurie dingo per Alžyro karą.
Tolesnis sensacingas Makrono žingsnis buvo kolonijinio karo aukų simboliu tapusio Moriso Odeno (Mauris Audin) (1932-1957) našlės Žozetės (1931–2019) aplankymas. Į 87 metų moters namus Paryžiaus priemiestyje 2018 m. rugsėjį Prancūzijos prezidentas žengė lydimas kelių istorikų bei žurnalistų. Čia pripažino tai, kas oficialiai iki tol buvo neigiama – kad ponios Oden sutuoktinis „jį suėmusių kareivių buvo kankinamas ir nužudytas arba kankinamas iki mirties“.
„Tai tikrai didelis, istorinis Prancūzijos istorijos posūkis“, – tada spaudai komentavo vienas šio susitikimo liudininkų, Alžyre gimęs prancūzų istorikas Benžaminas Stora (Benjamina Stora).
Prancūzijos vadovas savo kalboje pasmerkė sistemą, kuri leido kankinimus, smurtą, nusikaltimus ir dėl to pripažino tiesioginę valstybės atsakomybę.
Odeno dingimo versija – pabėgo
Alžyre prasidėjus išsilaisvinamajam judėjimui, prancūzas Morisas Odenas dėstė Alžyro universitete, rašė mokslinę daktaro disertaciją (specialaus komiteto iniciatyva ji buvo apginta po mirties, Odenui mokslinis vardas vis dėlto buvo suteiktas). Intelektualas rėmė NIF. Jiedu su sutuoktine Žozete buvo komunistinių pažiūrų, platino antikolonijinę literatūrą.
1957 m. birželio 11 d. vėlyvą vakarą 25-erių Morisas su žmona ir trimis mažamečiais vaikais, kurių jauniausiajam Pjerui tebuvo vieneri, buvo savo namuose. Netikėtai įsiveržė tuzinas desantininkų ir brutaliai išsivedė vyrą. Žmonai jis tesuspėjo šūktelėti: „Rūpinkis vaikais!“
Tai buvo paskutiniai ištarti žodžiai ir paskutinis matytas vyro paveikslas. Žozetė nei gyvo, nei mirusio Moriso daugiau neregėjo. Maždaug po mėnesio moteriai buvo pateikta informacija, neva Odenas pabėgo perkeliamas iš vienos sulaikymo vietos į kitą. Praėjus penkeriems metams jis buvo pripažintas mirusiu.
Prancūzijos spauda plačiai komentavo aktyvisto dingimą, juolab kad panašus atvejis buvo ne vienintelis.
Įpareigojimas Gynybos departamentui
Alžyro tema neskani, medžiaga apie Prancūzijos kariuomenės veiksmus buvo įslaptinta. Odeno šeimos pastangos iš valdžios išpešti tiesą buvo tuščios. Antai dar ir 2007 m. Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozi (Nicolas Sarkozy) Žozetės Oden laišką ignoravo, į jį neatsakė.
Pirmąjį žingsnį žengė Fransua Olandas (François Hollande). Vizito į Alžyro metu 2012 m. gruodį jis aplankė stelą Odenui atminti ir prabilo apie atsakomybę dėl smurto, neteisybės, žudynių, kankinimų praeityje. Gynybos departamentui jis pavedė „atlikti precedento neturintį tyrimą“ ir išsiaiškinti, ar oficialiuose dokumentuose yra duomenų apie matematiko dingimo aplinkybes.
Prezidentūra paskelbė oficialų pranešimą. Pasak jo, M. Odeno pabėgimo versijai paneigti dokumentų ir įrodymų yra užtektinai.
Taip 2014 m. birželio 17 d., 57 metams praslinkus po Moriso suėmimo dienos, našlei buvo oficialiai pranešta, kad jos sutuoktinis mirė sulaikymo metu, nors mirties aplinkybės nėra aiškios.
Demaskavo istorikai, žurnalistai
Žinomas karo istorikas prof. Pjeras Vidalis – Nakė (Pierre Vidal-Naquet) (1930-2006) apie prancūzų karo nusikaltimus Alžyre parašė keturias knygas. Viena jų skirta būtent Moriso istorijai (L’Affaire Audin, Paris, Éditions de Minuit, 1958).
Knygoje istorikas cituoja liudininką – advokatą dr. Žoržą Hadjad (Georges Hadjadj), kuris tą pačią dieną kaip ir M. Odenas buvo atgabentas į slaptą sulaikymo centrą.
„Birželio 11-12 dienomis aš buvau ten, kur laikytas Morisas Odenas, – pasakojo jis. – Buvo apie pirma valanda nakties. (…) Odenas vien tik su apatiniais gulėjo ant lentos. Prie jo dešinės ausies ir kairės kojos buvo pritvirtinti elektros laidai, vedantys nuo generatoriaus.“ Paskui, nugabentas į kitą patalpą, liudininkas teigė dar ilgai girdėjęs M. Odeno prislopintą riksmą, veikiausiai dėl to, kad kankinamam vyrui buvo užkimšta burna.
Pasak knygos autoriaus Vidalio-Nakė, Odenas mirė nuo leitenanto Andre Charbonnier (mirė 1995) rankos.
Šia tamsia istorija aktyviai domėjosi ir žurnalistai. Žurnalistas Žanas-Šarlis Denyu (Jean-Charles Deniau) išleido knygą, kurioje nagrinėja tiesą apie Moriso Odeno nužudymą (La vérité surlamort de Maurice Audin, Des Equateurs 2014).
Pateikta įrodymų, kad Odenas buvo nužudytas generolo Polio Ausareso (Paul Aussaresses) (1918-2013) įsakymu. Šis aukšto rango karininkas, Antrojo pasaulio karo veteranas Alžyre buvo pagrindinis generolo Ž. Masiu patikėtinis žvalgybai.
Pirmasis Ausaresą 2000-aisiais išprovokavo dienraštis „Le Monde“, vėliau jis davė interviu televizijai. Nebeslėpė, kad Alžyre kankinimai buvo ypač paplitę ir kad tai jis davė nurodymą nužudyti Morisą Odeną: „Mes nužudėme jį peiliu, kad atrodytų, jog nužudė arabai“.
Dėl kontraversiško prisipažinimo iš generolo buvo atimtas karinis laipsnis, jam uždrausta dėvėti kariuomenės ir Garbės legiono uniformą.
Ž. Masiu tam pačiam laikraščiui „Le Monde“, atsakydamas į buvusios NIF narės viešai jam pateiktus kaltinimus dėl to, kad 1957 m. kalėjime buvo prancūzų kariuomenės kankinama ir prievartaujama, savo ruožtu pripažino, jog Alžyre kankinimai buvo paplitę, nors ir „tikrai pasmerkti, [Prancūzijos] civilinės valdžios, ji apie tai puikiai žinojo, juos netgi pavedė“.
Aukos nėra anoniminės
Prancūzijos vadovas E. Makronas pripažino Prancūzijos atsakomybę dėl Odeno nužudymo, tačiau tūkstančių kitų disidentų likimas iki šiol nėra žinomas. Represinės kolonijinės politikos istorija vis dar glūdi užrakinta giliuose stalčiuose, dalis dokumentų sunaikinta. Pasak tyrėjų, atkurta tik apie 2 proc. informacijos apie kariuomenės nusikaltimus.
Emanuelis Makronas – Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos žiniasklaidoje didelį atgarsį turėjo ne vien Odeno istorija. Į viešumą iškilo ir plačiai komentuojamos buvo ir kai kurios kitos istorijos, kaip antai vieno iš NIF steigėjų advokato Ali Boumendjel 1957 m. „savižudybė“ (išmestas pro langą šeštajame aukšte).
Moriso Odeno sūnaus Pjero žodžiais, pasakytais komentuojant Makrono pareiškimą, dabar būtina pasakyti tiesą ir perduoti dokumentus, kurie atskleis, kas tiksliai nutiko jo tėvui ir tūkstančiams kitų.
…Devyniolikametė moksleivė Ourida Medad, desantininkų sulaikyta 1957 m. rugpjūčio viduryje, buvo nugabenta į vieną iš mokyklų, paverstą tardymų ir kankinimų centru. Mirė kankinama. Kelioms dienoms praėjus po merginos sulaikymo, jos tėvas Ali Meddad sužinojo, kad dukters kūnas yra morge…
…Penkiolikametis Said Khemissa mėlynųjų berečių buvo suimtas 1957 m. birželį ir po savaitės nušautas, esą bandant pabėgti. Tačiau jo brolio surinktais duomenimis, Saidas buvo „kankinamas iki mirties“. Kūnas nebuvo rastas…
…Šeima ir artimieji neturi jokių žinių, kas nutiko tiltų ir kelių tiesimo specialistui 48-erių Denaiben Ali, kuris buvo suimtas 1959 m. vasarą…
…29-erių prekybininkas Mohamed Himeur be pėdsakų išnyko po sulaikymo 1957 m. liepos 2 d…
…Nieko nežinoma apie 36-erių mokytoją Abdelaziz Lakehale, sulaikytą 1957 m. kovo 23 d…
Alžyro istorikai Malika Rahal ir Fabrice Riceputi dirba milžinišką darbą. Jie po kruopelę renka duomenis apie kariuomenės nusikaltimų aukas – kankintus, nužudytus, po sulaikymo dingusius alžyriečius. Šeimos ir artimieji dalinasi nuotraukomis ir kitais dokumentais. Vis daugiau Alžyro mūšio aukų tampa ne vien tik statistika. Tai aiškių veido bruožų žmonės, kurių vis dar kažkas ilgisi (žr. 1000 autres.org).
Savi marškiniai neišskalbti, o dairosi į svetimus
Vis dėlto pono Makrono pozicija ganėtinai dviprasmiška. Modernaus šalies vadovo įvaizdį kuriantis Prancūzijos prezidentas suteikia vilčių dėl Alžyro karo aukų tyrimo (kol kas tai liko pažadas), tačiau kartu demonstruoja principingą nuostatą kitų atžvilgiu.
Prancūzija nutarė balandžio 24-ąją skelbti nacionalinio gedulo dėl… „armėnų genocido“ dieną! Sveika logika sako, kad pirmiausia reikėtų išsiaiškinti su kolonijinės praeities šešėliais, ar ten nėra genocido požymių. Juolab kad naujausi įvykiai nėra šimto metų senumo. Galima rasti kraują stingdančių nuotraukų, kuriose prancūzų kariai pozuoja su sukilėlių nukirstomis galvomis rankose. Tiktai 2014 metais buvo išslaptinti dokumentai apie Sacharoje 1960 metų vasarį pradėtus branduolinius bandymus, kurių radioaktyvus šleivas palietė ne tik Šiaurės, bet ir Vakarų, Centrinę Afriką.
Nacionalinio gedulo dienos kolonijinio karo aukoms atminti prancūzai neturi, tačiau nori minėti armėnams svarbią datą. Prancūzijoje ši tautinė mažuma, akivaizdu, yra įtakinga. Neatsitiktinai vasarį prezidentas Makronas susitiko su šia bendruomene.
Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis
Ankara piktinasi tokiais išsišokimais, nes „teiginiai apie „armėnų genocidą“ yra politinis melas, prieštarauja istorijos faktams ir neturi teisinio pagrindo“, rašoma oficialiame Turkijos prezidento atstovo Ibrahimo Kalynorašte pareiškime po Makrono pasisakymų apie balandžio 24-ąją.
Daugiau nei 30 valstybių, tarp jų ir Prancūzija, remdamosi vienašališka informacija, 1915 m. įvykius yra pripažinusios armėnų genocidu.
Tuo tarpu Turkija kviečia istorikus sąžiningai ir objektyviai apie tai diskutuoti. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2018 m. gegužės mėnesio tyrėjams Turkija atvėrė visus archyvus, susijusius su 1915 metų įvykiais. Beje, tai galėtų būti Prancūzijai geras atvirumo pavyzdys.
Beje, kontraversišką istorinį klausimą yra nagrinėjęs ir Europos žmogaus teisių teismas (byla Perinčekas prieš Šveicariją).
Turkijos politinis veikėjas Dogu Perinčekas, lankydamasis Šveicarijoje, armėnų genocidą ne kartą įvardijo kaip „didelį tarptautinį melą“. Šveicarijos teismas 2007 metais jį apkaltino rasinės diskriminacijos kurstymu ir priteisė 90 dienų laisvės atėmimo bausmę bei trijų tūkstančių frankų baudą. Po apeliacinio teismo turkų politikas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, ir 2013 metų gruodį EŽTT pripažino, kad Šveicarija pažeidė Perinčeko laisvę reikšti mintis, kad „armėnų genocidas“ nėra istorinis faktas.
Svetimų marškinių baltumą vertinti yra lengviau nei savųjų…
Alžyro sostinėje tęsiasi protestai. EPA-ELTA nuotr.
Šimtai protestuotojų penktadienį susirinko Alžyro sostinės centre, reikalaudami politinės sistemos pertvarkos.
Protestuotojai, kuriems pavyko priversti atsistatydinti ilgalaikį šalies prezidentą Abdelazizą Boutefliką, dabar nori, kad atsistatydintų ir kiti jo valdymo laikotarpiu paskirti pareigūnai.
Protestuotojai sostinės centre ėjo nešini plakatais su užrašais, reikalaujančiais, kad iš posto trauktųsi A. Bouteflikos paskirtas ministras pirmininkas Noureddine’as Bedoui, parlamento aukštųjų rūmų vadovas Abdelkaderas Bensalehas ir Konstitucinės Tarybos pirmininkas Tayebas Belaizas.
Šie trys pareigūnai laikomi A. Bouteflikos, kuris antradienio vakarą atsistatydino iš šalies prezidento posto, sąjungininkais. Nors A. Bouteflika pasitraukė iš posto po 20 jame praleistų metų, protestuotojams to nepakanka.
„Alžyriečiai dar nepasiekė savo tikslo“, – sakė protestuotojas Bashiras Khalulis.
„Mūsų reikalavimai apima visą režimą, kuris kontroliavo šalį daugiau kaip 20 metų“, – sakė jis.
Alžyro vicepremjeras, užsienio reikalų ministras Ramtane`as Lamamra, šią savaitę lankydamasis Italijoje ir Vokietijoje, įspėjo partnerius, kad šalyje į valdžią gali ateiti islamistai, o blogėjant situacijai Alžyre padidėtų migrantų srautas į Europą, praneša naujienų portalas TSA (Tout sur l’Algerie).
Jo šaltinių žiniomis, R. Lamamra per derybas Romoje ir Berlyne informavo apie du didžiausius pavojus, kuriuos kelia dabartinė krizė Alžyre, kur nuo vasario 22 d. vyksta daugiatūkstantinės protesto manifestacijos. Jų dalyviai reikalauja, kad kuo greičiau atsistatydintų šalies prezidentas Abdelazizas Bouteflika ir jo aplinka.
Pasak TSA, vicepremjeras įspėjo, kad vykstant pereinamajam procesui Alžyre į valdžią gali ateiti islamistai ir kad į Europą gali masiškai plūstelėti migrantai. Todėl R. Lamamra mėgino įtikinti Italijos ir Vokietijos pareigūnus, kad vienintelis būdas išvengti padėties blogėjimo Alžyre – šalies valdžios siūlomo plano realizavimas.
Kovo 11 d. 82 metų amžiaus A. Bouteflika, einantis valstybės vadovo pareigas nuo 1999 metų, kreipimesi į tautą paskelbė atsisakąs balotiruotis penktajai kadencijai, taip pat pranešė, kad balandžio 18 d. turėję įvykti prezidento rinkimai atidedami ir kad pradedamas pasiruošimas nacionalinei konferencijai, kuri turi parengti naujos šalies konstitucijos projektą. Naujo valstybės vadovo rinkimų data, pareiškė jis, bus paskelbta jau įgyvendinus reformas ir per referendumą priėmus naują šalies pagrindinį įstatymą.
Bet opozicija atmetė dialogą su valdžia, taip pat atsisakė dalyvauti nacionalinėje konferencijoje.
Alžyro gatvėse – vėl tūkstantiniai protestai. EPA-ELTA nuotr.
Alžyro sostinėje ir kituose miestuose antradienį į gatves vėl išėjo dešimtys tūkstančių studentų, profesorių ir sveikatos sistemos darbuotojų. Per Alžyro nepriklausomybės karo pabaigos metines jie reikalavo prezidento Abdelazizo Bouteflikos atsistatydinimo.
„1962 metų kovo 19-oji: Alžyro karo pabaiga. 2019 metų kovo 19-oji: sistemos pokyčių pradžia“ – buvo parašyta ant vieno transparantų.
Prezidento A. Bouteflikos kadencija baigiasi balandžio 28 dieną. Nors po kelias savaites trukusių protestų jis pareiškė nesieksiąs perrinkimo, tačiau balandžio 18-ąją planuotus rinkimus atidėjo neribotam laikui ir nori iki tol likti poste.
„Mes nemažinsime spaudimo, kol jis pasitrauks“, – sakė 23-ejų studentas Ali Adjimis. „Žmonės nori, kad Jūs atsistatydintumėt“, – buvo parašyta ant vieno demonstrantų plakato.
„Mums nusibodo šita sistema. Ji turi dingti visiems laikams“, – reikalavo Djilalis Bahis, vienas iš šimtų gydytojų ir kitų sveikatos sistemos darbuotojų, dalyvavusių protestuose. A. Bouteflikos priešininkai tikina, kad 82-ejų prezidento sveikata nebeleidžia jam vadovauti šaliai.
Kad A. Bouteflika pasitrauktų balandžio 28-ąją pasibaigus reguliariai jo kadencijai, reikalauja ir naujai įsteigtas judėjimas, kuriam be opozicionierių ir žmogaus teisių aktyvistų priklauso ir buvę vyriausybės nariai.
Kartu judėjimas reikalauja, kad kariuomenė nesikištų į politiką. Armija esą turi vaidinti savo konstitucinį vaidmenį ir nesikišti į tautos sprendimą. Generolai Alžyre tradiciškai turi didelę įtaką, kurią paprastai taiko užkulisiuose. Tačiau kritiškose situacijose praeityje kariuomenė kišdavosi į įvykius.
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) nusprendė ypatingai iškilmingai pagerbti šalyje gyvenančią gausią armėnų bendruomenę. Nuo šiol kiekvienais metais oficialusis Paryžius tragiškus 1915-ųjų įvykius minės ne tik kaip armėnų genocidą. Šių metų balandžio 24-ąją Prancūzija gedės kartu su visa 600 tūkst. armėnų bendruomene. Mat balandžio 24-oji Prancūzijoje oficialiai skelbiama „nacionalinio gedulo diena“.
Kad kiekvienais
metais Prancūzijoje iškilmingai pagerbiamos armėnų aukos, – labai gražu. Nieko
nematau blogo ir tada, kai Emanuelis Makronas teigia, jog „Prancūzijoje
gyvenančių armėnų istorija – tai Prancūzijos istorija“.
Bet vis tik
rūpi išsiaiškinti, kaip su tragiškais 1915-ųjų įvykiais tuometinėje Osmanų
imperijoje (dabartinė Turkija) susijusi Pancūzija konkrečiai? Juk tie
nesutarimai, į kapus nusinešę milijonus gyvybių, buvo kilę tarp turkų ir
armėnų. Prancūzai tiesiogiai dėl šių nelaimių niekuo dėti.
Ypač svarbu pabrėžti, kad šie įvykiai Europoje nėra labai atidžiai išnagrinėti. Jie neanalizuoti pirmiausia dėl Armėnijos kaltės, nes ši valstybė, skirtingai nei Turkija, savų archyvų neatidariusi iki šiol. Ko ji bijo, ką slepia? Gal atidžiai išstudijavus armėniškus archyvus paaiškėtų, kad teisūs būtent tie, kurie sako, jog „turkai gynėsi nuo jų priešams ginklu ir klasta talkinusių armėnų”, jog „daug armėnų tąsyk žuvo dėl siautėjusių ligų”, jog „žuvusiųjų armėnų skaičius dirbtinai padidintas, nes tuometinėje Osmanų imperijoje tebuvo vienas milijonas armėnų”, jog „nuo armėnų teroristų rankų žuvo daug turkų”?
Prancūzijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Galų gale nepamirškime, jog Turkija savarankiškai, be niekieno skatinimų žiauriai nubaudė ranką prieš civilius armėnus pakėlusius saviškius, jog turkai patyrė ne mažesnių nuostolių nei armėnai.
Tad kam Prancūzijai pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu minėti tai, dėl ko nei kaltas, nei asmeniškai atsakingas? Nebent tokiu keistu būdu Prancūzijos vadovas siekia įsiteikti įtakingai armėnų bendruomenei. O gal štai tokiomis priemonėmis Prancūzijos galva nori įgelti įtakingai, savarankišką politiką puoselėjančiai, Europos nuomonės ne visada paisančiai Turkijai?
Atsakymų į šiuos klausimus nesužinosime, nebent Prancūzijos prezidentas E.Makronas sutiktų duoti nuoširdų, išsamų interviu. Tiesa, Prancūzijos lyderis, balandžio 24-ąją paskelbęs nacionalinio gedulo diena, įspėjo Turkijos vadovybę apie savo sprendimą iš anksto (gražiai pasielgė), bet tuo pačiu pridūrė, kad su oficialiąja Ankara nenori pyktis (diplomatinė vingrybė). Beje, šis paaiškinimas kai kuriuos politikos apžvalgininkus tik dar labiau paskatino analizuoti E.Makrono elgesį: „oficialusis Paryžius nesąmoningai keršija šiandieninei Turkijai už tai, kad ši kadaise buvo užkariavusi beveik visą Europą, o šiandien nepasiduoda Briuselio spaudimui”.
Žinoma, Prancūzija – savarankiška valstybė. Jos prezidentas – savarankiškas politikas. Tačiau akivaizdus prancūzų pataikavimas Armėnijai – sunkiai suvokiamas. Juolab kad Prancūzija turi nuodėmių. Ir labai didelių. Ji turi už ką atsiprašyti, turi už ką atgailauti, turi dėl ko jaustis kalta.
Omenyje turiu prancūziškas kolonijas. Prisiminkime kad ir tuos laikus, kai Alžyras gyveno prispaustas prancūziško kareiviško bato. Alžyro arabai prancūzišką okupaciją kentė ne vieną dešimtmetį. Prancūziška okupacija tęsėsi nuo 1830 iki 1962-ųjų metų. Logiškai mąstant, Prancūzijai dar labiau nei „armėnų genocidas“ turėtų rūpėti Alžyro gyventojams padarytos skriaudos. Jei jau skelbti „nacionalinio gedulo dieną“, tai ne balandžio 24-ąją, o tą, kurios metu būtų galima bent simboliškai prisiminti Alžyro žmonėms padarytus nusikaltimus. Jei jau Pancūzijos prezidentas toks jautrus armėnų skausmui, koks jis turėtų būti jautrus Alžyro žmonių skausmui?
Emanuelis Makronas – Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Bet ar
tikrai Prancūzija deramai atsiprašė Alžyro – užtektinai nuoširdžiai liūdi dėl
šios šalies gyventojams padarytų skriaudų?
Kadangi literatūros šiuo subtiliu klausimu Lietuvoje nėra daug, kreipiausi pagalbos į Lietuvoje reziduojančius Prancūzijos diplomatus. Tegul pateikia duomenų, kiek dėl pancūziškos okupacijos 1830 – 1962 metais žuvo arabų, kiek jų buvo suluošinta, neteisėtai įkalinta, nukankinta tardant. Taip pat rūpi sužinoti, kiek paminklų Prancūzijoje pastatyta ir kiek gedulingų minėjimų kasmet surengiama pagerbiant būtent prancūziško smurto aukas Alžyre?
Jei
Prancūzija yra demokratinė, spaudos laisvę gerbianti valstybė, turėtų atsakyti,
paaiškinti. Palauksime – pamatysime.
Beje, pataikaudama Armėnijai keistai elgiasi ne vien Prancūzija. Lietuvą irgi derėtų priskirti šalims – keistuolėms. Tik šiemet Lietuvos kultūros ministerija su Turkijos institucijomis pasirašė bendradarbiavimo sutartį archyvų srityje. Tik nuo 2019-ųjų vasario mėnesio Lietuvos archyvų atstovai, mūsų mokslininkai, istorikai galės laisvai naudotis Osmanų ir Turkijos Respublikos archyvų medžiaga. Tokį dokumentą pasirašė Turkijos ambasadorius Lietuvoje ponas Gokhanas Turanas.
Tai reiškia, kad nė vienas Lietuvos istorikas, mokslininkas, tyrinėtojas iki šiol nėra pravėręs turkiškų archyvo durų.
Ir vis tik Lietuva jau seniausiai pripažinusi 1915-ųjų įvykius „armėnų genocidu“. Armėniškų archyvų mes nesame matę, nes Armėnija nieko neįsileidžia, turkiškų archyvų neanalizavome, nes tingėjome ar neturėjo noro, tad kaip, kam ir kodėl iš Lietuvos politikų kilo mintis 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijos teritorijoje pavadinti „armėnų genocidu“?
