NATO būstinė Briuselyje

Sausio 26-ąją Jungtinės Karalystės (JK) gynybos ministerijos spaudos tarnyba informavo apie Šetlando salyno Ansto saloje statomą naują radijo lokatorių užmaždaug už 14,2 milijono dolerių, padidinsiantį galimybes sekti neatpažintus karinius bei civilius lėktuvus bei padėsiantį britų ir NATO kariškiams visapusiškiau vertinti oro erdvę šiauriau JK ir virš Norvegų jūros padidėjusio Rusijos karinio aktyvumo ne vien prie rytinių Europos sienų sąlygomis.

Tokiu būdu Ansto sala susigrąžina Šaltojo karo laikais praėjusio amžiaus 7–ame bei 8-ame dešimtmečiais turėtą misiją perspėti apie pavojų šiauriniame NATO flange.

Margaret Tečer – Didžiosios Britanijos premjerė

Ne tik šio veiksmo uvertiūra galima laikyti buvusio britų premjerės Margaretos Thatcher patarėjo Johno O‘Sullivano dienraščio „The Times“ dar 2013 metų rugpjūčio 16-osios numeriui išsakytą mintį, kad dabartinė situacija pasaulyje primena „lemtingą atsiskyrimą“ 1945-1948 m.,  laikotarpyje tarp Jaltos konferencijos ir JAV prezidento Harrio S. Trumano deklaracijos. Amerikos kariai paliko Vakarų Europą, SSRS diktatorius Josifas Stalinas palaipsniui prarijo Senojo Žemyno rytinę dalį. JAV vėliau grįžo su Vakarų ekonomiką prikėlusiu Marshallo planu bei NATO įsteigimu, kas padėjo Europai vystytis, ginamai JAV karinės galios. Vakarų politikai susivienijo tų pačių Vakarų vertybių gynimo reikalu. Pasak J. O‘Sullivano, dabar tokios vienybės irgi reikia. Ar jos esama ir ar esama lyderystės, aplink kurią toji vienybė galėtų skleistis?

Į tą klausimą 2016-aisiais du kartus mėgino atsakyti buvęs Danijos ministras pirmininkas bei NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas. Savaitraščiui „The Wall Street Journal“ publikacijoje „JAV turi tapti pasaulio žandaru“ (09 21) politikas prisiminė savo kaip Atlanto aljanso vadovo pirmą susitikimą Maskvoje 2009-ųjų gruodį su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kai dar nespėjęs prisėsti iš šio išgirdo, esą pasibaigus Šaltajam karui NATO turi būti paleistas tokiu pat būdu, kaip kad žlugus Sovietų Sąjungai panaikinta pagrindinė karinė jo konkurentė Varšuvos sutarties organizacija.

A.F.Rasmussenas teigė pajutęs V.Putino norą mesti iššūkį po Antrojo pasaulinio karo nusisovėjusiai pasaulio tvarkai. Todėl kaip buvęs NATO vadovas puikiai supranta Amerikos bei jos prezidento lyderystės svarbą laisvojo pasaulio konfrontacijoje su tokiais autokratais kaip V.Putinas. Deja, buvęs Amerikos prezidentas Barackas Obama atsakomybės kratėsi, ir tai nepraėjo be pasekmių – kol JAV ir Europa snaudė, Rusijos prezidentas siekdamas sugrąžinti savo šaliai pasaulinės galybės statusą bei mažinti Amerikos įtaką pradėjo karinę operaciją Sirijoje.

Interviu žurnalui „Politico“ (08 11) A.F.Rasmussenas priminė tuometinio kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo bendražygio, buvusio Amerikos atstovų rūmų pirmininko Newto Gingricho „ištarmę“, jog Estija tėra Sankt Peterburgo priemiestis, ją pavadinęs gluminančia bei žlugdančia pasitikėjimą NATO chartijos 5-u straipsniu dėl kolektyvinės gynybos, kai V.Putinas neatispiria vilionėms tikrinti Aljanso vienybę, pavyzdžiui, testuodamas „hibridinio karo“ taktiką Kryme bei rytų Ukrainoje ir žiūrėdamas, reaguos Vakarai ar ne. Jau žinoma, kaip reagavo ir reaguoja, ir tą galima vertinti (kas globalioje viešojoje erdvėje ir daroma) įvairiai.

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trampas.

Vis dėlto, pasak buvusio NATO generalinio sekretoriaus, D.Trumpo šūkis „Amerika pirmiausia“ neturi nieko bendra su tikru JAV vaidmeniu pasaulyje. Jei Amerika trauksis, tuo naudosis silnesnės valstybės – Rusija rytų Europoje, Kinija Pietų Kinijos jūroje, ir JAV greitai pačios pajus to pasekmes, tarkime, kai susidurs su augančiu priešiškumu tame pačiame Senajame Žemyne. Danų diplomatas pakartojo, kad planetai reikia policininko, juo turi būti Amerika, nes kitos kandidatūros tiesiog nėra.

Šių metų sausio 20-osios vidurdienį Vašingtono laiku D.Trumpo prezidentavimui suėjo lygiai metai. Tik metai, o atrodo, tarsi būtų valdęs bent dešimtmetį. 45-ojo JAV prezidento viešojoje erdvėje labai daug, tai ir vertinimų bei įvardijimų jo vadovavimas sulaukė įvairiausių – pradedant nacisizmu ir paranoja ir baigiant net neurosifiliu. Kita vertus, prezidentą D.Trumpą galima „skaityti“ ir kaip ypač efektyvų (nesibodintį jokių priemonių) manipuliatorių viešąja opinija, gebantį bet kokiomis aplinkybėmis mėgautis visuotiniu dėmesiu. Įsikūręs Baltųjų rūmų ovaliniame kabinete prezidentas šoumenas gerokai nustebo, kad jis nėra visos planetos bosas, pasirodo, yra ir nepriklausomos valdžios šakos (neužtenka Kongrese turėti daugumą, reikia ją dar ir įtikinti savo teisumu) bei protestuojanti pilietinė visuomenė. Žodžių „demokratija“, „žmogaus teisės“ nėra dabartinio prezidento leksikone, jo nedomina humanitarinės krizės ar dešiniųjų radikalų stiprėjimas sąjungininkėje Europoje. Užsienio politikoje JAV prezidentas bent iki šiol rinkosi atsiribojimą, tikėtina, kad „likusį“ pasaulį jis apskritai norėtų pamiršti. Jei taip, tai reikštų Amerikos atsisakymą būti lydere, nepaisant D.Trumpo „kompromisinio“ pasisakymo šių metų Davoso pasauliniame ekonomikos forume, esą Amerika vis tiek pirmiausia, bet ir nuo kitų nenusisuka.

JAV prezidentas skambiai ir daug grasina Šiaurės Korėjai dėl šios branduolionės programos, skelbia apie galimus karinius veiksmus Venesueloje, į ką sulaukia šios diktatoriaus Nicolaso Maduro sūnaus pažado paskandinti kraujuje Niujorko gatves. Vašingtone spėliojama, kiek gausius grasinimus tinka vertinti kaip impulsyvaus prezidento improvizacijas,bet iš šalies atrodo, kad triukšmas galų gale tėra tuščias garsas, kaip yra pastebėjęs vokiečių dienraštis „Die Welt“ (12 22), įnirtingi, chaotiški D.Trumpo grasinimai kompromituoja Ameriką tuo metu, kai pasauliui kaip niekada reikia dominuojančios politinės galios.

Pagaliau juk prie dabartinio JAV prezidento stojo situacija, kurią sausio 18-osios pranešime „Laisvė pasaulyje 2018: demokratijos krizė“ diagnozavo tarptautinė nevyriausybinė organizacija„Freedom House“. Praėjusiais metais demokratijos raida patyrė didžiausią krizę per pastarąjį dešimtmetį, laisvų bei teisingų rinkimų garantijos, mažumų teisės, žiniasklaidos laisvė bei įstatymo viršenybė puolama visame pasaulyje. Ir kaip akibrokštas – „Freedom House“ ekspertų dėmesys Amerikai, kuri, pasak jų, pernai prarado demokratijos pavyzdžio regalijas, kai prezidentas D.Trumpas ignoruodamas elementarias etines normas skyrė į aukštus valstybinius postus giminaičius arba lobistus bei nuolat užsipuolė žiniasklaidą.

„Freedom House“ konstatavo, kad spauda bei teismų sistema Amerikoje neprarado savo pozicijų, bet vis tiek – tai ženklas apie susvyravusį JAV statusą pasaulyje. Irgi ženklas – globalios lyderystės tyrimo pagrindu Gallupo instituto metų pradžioje paskelbtame reitinge „Rating World Leaders 2018“ JAV politika sulaukė rekordiškai žemo palaikymo, nusileidusi Kinijai ir šiek tiek aplenkusi Rusiją. Lydere įvardyta Vokietija.

V. Putinas jaučiasi įžeistas dėl kaltinimų kišimusi į JAV prezidento rinkimus. EPA-ELTA nuotr.

Davoso forume įtakingiausių ES šalių Italijos, Prancūzijos, Vokietijos lyderiai ministras pirmininkas Paolas Gentilonis, prezidentas Emanuelis Macronas, kanclerė Angela Merkel kritikavo prerzidento D.Trumpo propaguojamą šūkį „Amerika pirmiausia“, mandagiai nurodę, kad valstybių lyderiai turi teisę ginti savo žmones bei ekonomiką, vis dėlto daugiašalių susitarimų epochoje toks atsiribojimas ir protekcionizmas „dirba“ iki tam tikros ribos. Peržengus ją formuojasi geopolitinė tuštuma, kurią, jei ką, teks pildyti atsinaujinusiai Europai.

A.Merkel pridūrė, jog šia prasme labai svarbus yra Europos gynybos fondo įsteigimas, nes JAV galia įpratęs remtis Senasis Žemynas privalo imti likimą į savo rankas, kai / jei Jungtinės Valstijos nutarė „būti sau“.

De facto viskas veikiausiai ne taip dramatiška, bet kalbama juk apie ženklus. Pavyzdžiui, „The Daily Beast“ informaciją (01 10), jog Amerikos nacionalinio saugumo tarybos bendradarbis pramonininkas Kevinas Harringtonas palankumo V.Putinui ženklan pernai vasarį siūlė išvesti dalį Amerikos karių iš rytų Europos. Iki D.Trumpo prezidentavimo K.Harringtonas neužėmė jokių karinių pajėgų postų, tačiau žinoma, jog jis palaiko ryšius su Peteriu Thieliu, vienu svarbiausių D.Trumpo verslo partnerių. Baltijei rūmai iniciatyvos tada neparėmė. Na, neparėmė tą sykį, o kaip bus dar kitą kartą…

Užtat šių metų pradžioje daug apie grėsmes kalbėjo šiaip jau ne ypač kalbūs brių kariniai pareigūnai. Gynybos ministras Gavinas Williamsonas interviu „The Telegraph“ (01 26) pareiškė, jog Rusija šiuo metu tiria gamtinių dujų ir elektros tiekimo sistemą iš kontinentinės Europos į JK, siekdama atrasti pažeidžiamas vietas. Kad Maskva gali taikytis į infrastruktūrą, patvirtino buvęs saugumo ir antiteroristinės veiklos ministras lordas Alanas Westas, o Nacionalinio kibernetinio saugumo centro vadovas Ciaranas Martinas nurodė, jog kibernetines atakas prieš JK energetikos bei telekomunikacijų sektorius rusai pernai jau vykdė.

Sausio 23-ąją kalbėdamas Karališkajame gynybos tyrimų institute Didžiosios Britanijos generalinio štabo vadas Nickolasas Carteris pažymėjo, kad Rusijos keliama grėsmė yra rimčiausia po Šaltojo karo pabaigos ir kad Maskva gali pradėti priešiškas akcijas labiausiai pažeidžiamuose Aljanso regionuose (tokiuose kaip Baltijos valstybės), kliaudamasi netikėtumo faktoriumi bei siekdama pabandyti sukelti prieštaravimus tarp NATO sąjungininkų dėl bendros gynybos. Kaip pastebėjo „The Daily Mail“ (01 23), V.Putinui reikia priešų pagarbos, vienintelis realistiškas būdas atgrasyti jį nuo agresyvių kėslų yra parodyti, kad tai kainuos labai brangiai.

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ir apibendrinant – buvęs JAV gynybos ministras Ashtonas Carteris Davoso forume sakė laikąs karinį konfliktą su Rusija pakankamai realiu scenarijumi ir ragino Pentagoną parengti šiam atvejui detalų planą, apimantį ir „žalių žmogeliukų“, ir kiberbetinių atakų, ir kitų Maskvos nuolat tobulinamų „hibridinių atakų“ realizacijos taktikas. Pasak A.Carterio, paskutinius 25-eris metus Vakarai nelaikė Rusijos kariniu priešininku, dabar situacija pasikeitė iš esmės.

Taigi esama ir tokios retorikos, vis dėlto kol kas demokratinis pasaulis yra įkaitas situacijos, kai D.Trumpas mokosi prezidentauti. Laisvajam pasauliui tenka tik stebėti entuziazmą „nieko asmeniška, tik verslas“ dvasia. Inauguracijos metines JAV prezidentas paminėjo kuo plačiausiai – bilietas į jubiliejaus vakarėlį Trumpų Mar-a-Lago rezidencijoje Floridos valstijoje kainavo nuo 100 tūkstančių dolerių, jį įsigijęs pelnė teisę į iškilmingą vakarienę bei fotografiją su valstybės galva. Pageidavusieji dalyvauti apvaliame stale su D.Trumpu paklojo dar 250 tūkstančių.

Bet JAV Prezidentą „tebesiveja“ rinkimų kampanija. Sausio 27-ąją paskelbtoje kompanijos „Twitter“ ataskaitoje Kongresui ši nurodė aptikusi 470 tūkstančių dar kandidato į prezidentus D.Trumpo pranešimų persiuntimo faktų iš šio interneto socialinio tinklo automatinių paskyrų. „Twitter“ išsiaiškino, kad juos kaip ir „WikiLeaks“ įrašus apie elektroninius laiškus iš JAV demokratų partijos „nulaužtų“ serverių platino su Rusija (pavyzdžiui, garsiuoju „Trolių fabrikų“ Sankt Peterburge) susijusios paskyros.

Tęsiasi specialiojo prokuroro Roberto Muellerio tyrimas dėl galimo Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimų kampaniją (pasak paskutinių žinių, prezidento advokatai mėgina jei ne „atmušti“ savo klientą, tai bent atitolinti D.Trumpo susitikimą su prokuroru), iš aktualiosios dienotvarkės nedingo buvusio JK žvalgybos agento Christopherio Steele’o paruošta ir amerikiečiams pateikta pažyma, jog Maskva turi kompromituojančios informacijos apie D.Trumpą.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Tokie tad reikalai. Svarstymus bei ginčus dėl Amerikos globalios lyderystės stiprėjimo vs susvyravimo (lietuviškoje viešojoje erdvėje šia tema metų sandūroje neakivaizdžiai padiskutavo politikos žinovai Vytautas Sinica bei Marius  Laurinavičius) galima apibendrinti ir klausimu – tik pinigai, ir nieko asmeniško, ar vis dėlto pinigai už vertybinius pasirinkimus? O ribą tarp tikrųjų motyvų bei sąmokslo teorijų technologijų generuojamos informacijos laikais jau beveik patikimai parodo ne tiek politinių lyderių retorika, kiek neišvengiamai paaiškėjainti tikroji reikalų padėtis.

Beje, gana greitai.

2018.01.29; 10:15