Andersas Fogas Rasmusenas

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Andersas Foghas Rasmussenas. Wikipedia.org

Prieš keletą dienų paskelbiau straipsnį „Kokio velnio į Jerevaną trenkėsi buvęs NATO generalinis sekretorius?“ Minėtame rašinyje stebėjausi Jerevane viešėjusio pono Anderso Fogho Rasmusseno akivaizdžiai proarmėniškais pareiškimais, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti azerbaidžaniečius dėl Lačino koridoriaus atidarymo, kitaip regioną ištiks humanitarinė krizė, esą tarp Armėnijos ir NATO įmanomas tamprus bendradarbiavimas, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti Azerbaidžaną, kad šis darytų nuolaidų Jerevano politikams.

Šių eilučių autoriui labai keista pasirodė danų tautybės politiko A. F. Rasmuseno pozicija dėl Karabacho skaudulių. Viskas apversta aukštyn kojomis. Juk šis regionas be menkiausių dvejonių priklauso Azerbaidžanui. Tai byloja visi tarptautiniai susitarimai dėl šalių teritorinio vientisumo, visos tarptautinės taisyklės, pagal kurias brėžiamos valstybių sienos. Be kita ko, šios taisyklės gerbiamos tiek Vašingtone, tiek Londone, tiek Paryžiuje ar Berlyne. Taip pat – ir Danijos sostinėje Kopenhagoje, iš kur kilęs ponas A. F. Rasmusenas. Buvęs NATO gensekas negali nežinoti, jog Karabachas – azerbaidžanietiškas rajonas ir, vaizdžiai tariant, Armėnija neturi jokių teisių į šį kraštą. Visi Azerbaidžano sprendimai susigrąžinti Karabachą – teisėti. Jei Armėnija būtų padori, sąžininga, civilizuota valstybė, ji pati, niekieno neverčiama, pasitrauktų iš Karabacho. Ne tik nešdintųsi lauk iš azerbaidžanietiškų žemių, bet ir pažadėtų Baku atlyginti nuostolius už neteisėtą Azerbaidžano teritorijos okupaciją, trukusią maždaug nuo 1988-ųjų iki 2020-ųjų metų rudens. A. F. Rasmuseno pareiškimai dėl galimos Armėnijos integracijos į Vakarus glumino dar ir dėl to, kad Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, Armėnijos tarptautines sienas tebesaugo Rusijos pasieniečiai, Rusija vis dar Armėnijai labai pigiai pumpuoja naftą ir dujas… 

Andersą Foghą Rasmusseną demaskuojantis dokumentas

Dabar jau galima atsakyti į klausimą, kodėl buvęs NATO vadovas skrido į Jerevaną. Armėnų kilmės žurnalistė Elison Tachmizian (baigusi Tarptautinių santykių mokyklą prie Džordžo Vašingtono universiteto, dirbo leidiniuose France – Press, Asia Times, The Armenian Weekly) savo paskyroje Twitter paskelbė įrašą, iš kurio aiškėja, jog oficialusis Jerevanas ponui A. F. Rasmusenui už vizitą į Armėniją ir proarmėniškus pareiškimus pažadėjo nuo 150 iki 400 tūkst eurų honorarą. Pasirodo, buvęs NATO gensekas turi kompaniją „Rasmussen Global“, kuri valstybių vadovams, ambasadoms, tarptautinėms organizacijoms teikia lobistines paslaugas. Be abejo, lobistinės paslaugos teikiamos ne už gražias akis. Reikia mokėti. Daug mokėti.

Armėnų kilmės žurnalistė E. Tachmizian pateikia dokumento iš registrų centro kopiją, kur aiškiai matyti: pažadėta nuo 150 iki 400 tūkst. eurų.

Tik dar neaišku, ar tie pinigai jau sumokėti. Gal po šio į viešumą kilusio skandalo A. F. Rasmusenas atsisakys honoraro? O gal Armėnijos vadovybė pati nepanorės mokėti A. F. Rasmusenui?

Dabar jau ne tiek svarbu, ar danų politikas kada nors mėgausis šiuo solidžiu honoraru. Svarbiausia, kad mes žinome, ko vertos pono A. F. Rasmuseno sapalionės dėl Pietų Kaukazo problemų.

2023.03.18; 09:00

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Andersas Foghas Rasmussenas – Armėnijos vėliavos fone

Kai viešojoje erdvėje aptikau pranešimų, jog buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Fogas Rasmusenas viešėjo Armėnijos sostinėje Jerevane, – iš pradžių apsidžiaugiau. Tikėjausi, jog didelės politinės patirties turintis A. F. Rasmusenas vizito Jerevane metu ragins armėnų politikus liautis gudrauti dėl Karabacho. Kad ir kaip išsisukinėtų ir vinguriuotų Armėnijos politikai, jau metas pripažinti pačiu aukščiausiu lygiu: Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. O tai reiškia, kad visi Jerevano kaltinimai, esą azerbaidžaniečių kariškiai neteisėtai blokuoja Lačino koridorių, neteisėtai tikrina į Karabachą ir po Karabacho teritoriją važinėjančius automobilius, neteisėtai rengia karines operacijas prieš Azerbaidžano kariuomenei nepavaldžius karinius būrius, – nepagrįsti.

Taip! Ir niekaip kitaip. Karabachas, remiantis tarptautine teise, visąlaik priklausė Azerbaidžanui. Tiek ir prieš kelis šimtus metus, tiek ir dabar. Karabachas teisiškai Azerbaidžanui priklausė 1988- 1992-aisiais, kai Maskva dirbtinai kurstė antiazerbaidžanietiškas nuotaikas Jerevane. Karabachas buvo azerbaidžanietiškas ir 1992 – 1994 metais, kuomet armėnų separatistai, remiami rusų karinių dalinių, neteisėtai užgrobė šias žemes. Karabachas teisiškai nepriklausė armėnams ir 1994 – 2020-aisiais, nors formaliai iki pat 2020-ųjų jį valdė būtent armėnų separatistai. Taigi Azerbaidžanas turi neabejotiną teisę Karabache elgtis kaip tinkamas. Tai – jo žemė. Visi armėnų aikčiojimai, esą Baku valdžiai neleistina Karabache tikrinti kalnų keliais važiuojančių automobilių arba persekioti Azerbaidžanui nepriklausančias karines formuotes, – neverti nė sudilusio skatiko.

Tikėjausi, jog buvęs NATO generalinis sekretorius būtent šias akivaizdžias tiesas išguldys Armėnijos premjerui, Armėnijos prezidentui, Armėnijos parlamento pirmininkui. Juk danų tautybės A. F. Rasmusenas didžiojoje politikoje – ne vienerius metus. Pavyzdžiui, prieš tapdamas NATO vadovu, 2001 – 2009 metais jis ėjo Danijos premjero pareigas. Žodžiu, vėtytas ir mėtytas.

Deja, nutiko atvirkščiai. Jis pareiškė Jerevane, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti azerbaidžaniečius dėl Lačino koridoriaus atidarymo, kitaip regioną ištiks humanitarinė krizė. Jis net tvirtino, jog tarp Armėnijos ir NATO įmanomas tamprus bendradarbiavimas. Nors, žvelgiant priekabiai, Armėnija vis dar priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO), kuriai vadovauja Rusija. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Net jei Armėnija labai labai labai norėtų pabėgti nuo Kremliaus globos, jai tai padaryti būtų sunkoka. Keblu patikėti, jog Rusija taip lengvai išves savo kariuomenę iš Giumri. Tad buvęs NATO gensekas turėtų žinoti – bendradarbiaudamas su Armėnija tuo pačiu bendradarbiauji ir su Rusija. Pažadai, esą Jerevanas taps dideliu Briuselio draugu, – sunkiai suvokiama abrakadabra.

Įdomu dar ir tai, kad 2012-aisiais, būdamas NATO generaliniu sekretoriumi, ponas A. F. Rasmusenas Briuselyje buvo susitikęs su Azerbaidžano lyderiu Ilchamu Alijevu. NATO vadovas tuomet dėkojo Azerbaidžanui už jo misiją Afganistane ir tvirtino, jog Baku stiprina visos Europos saugumą. A. F. Rasmusenas pabrėžė 2012-aisiais, kad NATO labai vertina draugystę su Azerbaidžanu.

Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija

Prabėgo maždaug dešimtmetis, ir buvęs NATO generalinis sekretorius kardinaliai pakeitė poziciją. Kodėl? Kas nutiko? Pirmiausia į galvą šauną mintis: vėl tie prakeikti „dvigubi standartai“. Kai kurių Europos lyderių pozicijos nebeįmanoma suvokti. Kai Azerbaidžanas buvo praradęs Karabachą, kai armėnai Karabache barbariškai griovė azerbaidžaniečių religinius, kultūrinius, istorinius paminklus, kai Azerbaidžanas buvo priverstas priglausti maždaug milijoną pabėgėlių, kuriuos iš savo žemių išvijo armėnų separatistai, tuomet Europa gyrė Azerbaidžaną. Vos tik Azerbaidžanas atkūrė beveik visą savo teritorinį vientisumą (trūksta kelių rajonų), – oficialusis Baku tapo Europai nepriimtinas.

Kas ir kodėl kursto šias europietiškas nesąmones?

2023.03.16; 10:00