Andersas Foghas Rasmussenas

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Birželio 15-ąją televizija LRT ir informacinė agentūra ELTA paskelbė svarbų buvusio NATO generalinio sekretoriaus Anderso Rasmusseno pareiškimą, esą NATO viršūnių susitikime Vilniuje Ukrainai turėtų būti pasiūlyta tapti NATO nare.

 „Asmeniškai manau, kad atėjo metas pakviesti Ukrainą ir tai turėtų būti padaryta Vilniaus viršūnių susitikime. O jei ne Vilniuje, tai kitais metais vėliausiai. Bet Vilniuje mes turėtume nubrėžti aiškų kelią, kaip Ukraina turėtų įstoti į NATO“.

 Buvusio NATO generalinio sekretoriaus teigimu, jei Ukraina nebūtų pakviesta tapti NATO nare dėl šalyje tebevykstančio karo, tai suteiktų Rusijai motyvacijos tęsti agresiją.

Buvęs generalinis sekretorius taip pat sakė, kad Krymo aneksija ir Rusijos sukeltas karas Ukrainoje privertė pasimokyti iš praeities klaidų.

 „Žvelgdami į praeitį galime pasakyti, kad mes padarėme daug klaidų ir pagrindinė klaida buvo nuvertinti Putino ambiciją ir žiaurumą. Dabar mes pasimokėme iš istorijos. Ir turime pasimokyti, kad taikymasis neskatina taikos, jis skatina tik karą ir konfliktą. Jie gerbia tik vieną kalbą – galios ir vienybės kalbą. Mes turėtumėme pademonstruoti ir vieną, ir kitą Vilniaus susitikime“, – tikino A. Rasmussenas.

Jei manęs paklaustumėte, ar pritariu tokiai buvusio NATO generalinio sekretoriaus pozicijai, atsakyčiau „taip, pritariu“. Dar pridurčiau, jog toks paraginimas prieš pat NATO viršūnių susitikimą Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis – sveikintinas. A. F. Rasmussenas kalba teisingai.

Tačiau ar galime aklai pasitikėti A. F. Rasmusseno nuoširdumu? Karti gyvenimiška patirtis nuolat mums primena istorijas, kai žodžiai dažnai vėliau skirdavosi nuo darbų arba mums būdavo specialiai sąmoningai ir akiplėšiškai meluojama. Pavyzdžiui, mušamasi į krūtinę, jog Ukrainą būtina kuo skubiau priimti po NATO politiniu – gynybiniu skėčiu, o realiai viskas daroma, kad jos Briuselis niekad niekada nepriimtų. Taip negalėtų nutikti?

Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias

Štai viešojoje erdvėje mums, atidžiai sekantiems, kuo baigsis Rusijos agresija prieš Ukrainą, puikiai žinomas Aleksejus Arestovičius yra prisipažinęs ( ir be prisipažinimų dabar jau akivaizdu), jog 2022-aisiais pirmosiomis karo savaitėmis jis padėtį fronte specialiai pagražindavęs. Esą tai būta švento melo. Reikėjo sustiprinti ukrainiečių pasitikėjimą savo jėgomis. Gal ir teisinga pozicija. Bet šiandien karinis apžvalgininkas A. Arestovičius vėl labai didelis optimistas, komentuodamas Ukrainos kariuomenės žingsnius. Suprask, Ukrainos kontrpuolimas bus sėkmingas, nes Vakarai duos ginklų bei šaudmenų tiek, kiek Kijevui reikės. Tačiau A. Arestovičiaus per kraštus trykštantis optimizmas dabar jau nekelia  didelio pasitikėjimo. Daug abejonių. Gal vėl blefuoja, tegul ir gerų ketinimų vedinas.

O kaip perprasti politikus, kurie įvykius, sakykim, Europoje vertina teisingai, užtat Kaukaze – akiplėšiškai meluoja? Jei pamelavo ten, tai kokias garantijas turime, jog negudrauja čia ir dabar? Omenyje turiu būtent A. Rasmusseną.

Štai vos prieš keletą mėnesių buvau paskelbęs dvi publikacijas „Kokio velnio į Jerevaną trenkėsi buvęs NATO generalinis sekretorius?“ ir „Už proarmėnišką poziciją – nuo 150 iki 400 tūkst. eurų honoraras“. Jose komentavau būtent apie NATO ir Ukrainos santykius šiandien teisingai kalbančio A. Rasmusseno viešnagę Armėnijoje šių metų kovo mėnesį.

Trumpai priminsiu, ką šių metų kovo mėnesį rašiau minėtuose savo straipsniuose.

Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. Tai reiškia, kad visi Jerevano kaltinimai, esą azerbaidžaniečių kariškiai neteisėtai blokuoja Lačino koridorių, neteisėtai tikrina į Karabachą ir po Karabacho teritoriją važinėjančius automobilius, rengia karines operacijas prieš Azerbaidžano kariuomenei nepavaldžius karinius būrius, – nepagrįsti.

Taip! Ir niekaip kitaip. Karabachas, remiantis tarptautine teise, visąlaik priklausė Azerbaidžanui. Tiek ir prieš kelis šimtus metus, tiek ir dabar. Visi armėnų aikčiojimai, esą Baku valdžiai neleistina Karabache tikrinti kalnų keliais važiuojančių automobilių arba persekioti Azerbaidžanui nepriklausančias karines formuotes, – neverti nė sudilusio skatiko.

Tikėjausi, jog buvęs NATO generalinis sekretorius būtent šias akivaizdžias tiesas, atvykęs į Jerevaną, išguldys Armėnijos premjerui, Armėnijos prezidentui, Armėnijos parlamento pirmininkui.

Andersas Foghas Rasmussenas – Armėnijos vėliavos fone

Deja, nutiko atvirkščiai. Jis pareiškė Jerevane, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti azerbaidžaniečius dėl Lačino koridoriaus atidarymo, kitaip regioną ištiks humanitarinė krizė. Jis net tvirtino, jog tarp Armėnijos ir NATO įmanomas tamprus bendradarbiavimas. Nors, žvelgiant priekabiai, Armėnija vis dar priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO), kuriai vadovauja Rusija. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Net jei Armėnija labai labai labai norėtų pabėgti nuo Kremliaus globos, jai tai padaryti būtų sunkoka. Keblu patikėti, jog Rusija taip lengvai išves savo kariuomenę iš Giumri. Tad buvęs NATO gensekas turėtų žinoti – bendradarbiaudamas su Armėnija tuo pačiu bendradarbiauji ir su Rusija. Pažadai, esą Jerevanas taps dideliu Briuselio draugu, – sunkiai suvokiama abrakadabra.

Įdomu dar ir tai, kad 2012-aisiais, būdamas NATO generaliniu sekretoriumi, ponas A. F. Rasmusenas Briuselyje buvo susitikęs su Azerbaidžano lyderiu Ilchamu Alijevu. NATO vadovas tuomet dėkojo Azerbaidžanui už jo misiją Afganistane ir tvirtino, jog Baku stiprina visos Europos saugumą. A. F. Rasmusenas pabrėžė 2012-aisiais, kad NATO labai vertina draugystę su Azerbaidžanu.

Prabėgo maždaug dešimtmetis, ir buvęs NATO generalinis sekretorius kardinaliai pakeitė poziciją. Kodėl? Kas nutiko? Pirmiausia į galvą šauną mintis: vėl tie prakeikti „dvigubi standartai“. Kai kurių Europos lyderių pozicijos nebeįmanoma suvokti. Kai Azerbaidžanas buvo praradęs Karabachą, kai armėnai Karabache barbariškai griovė azerbaidžaniečių religinius, kultūrinius, istorinius paminklus, kai Azerbaidžanas buvo priverstas priglausti maždaug milijoną pabėgėlių, kuriuos išvijo armėnų separatistai, tuomet Europa tarsi palaikė Azerbaidžaną. Vos tik Azerbaidžanas atkūrė beveik visą savo teritorinį vientisumą (trūksta tik kelių rajonų), – oficialusis Baku tapo Europai nepriimtinas? Kodėl gailimasi Armėnijos. Jei Armėnija būtų padori, sąžininga, civilizuota valstybė, ji pati, niekieno neverčiama, pasitrauktų iš Karabacho. Ne tik nešdintųsi lauk iš azerbaidžanietiškų žemių, bet ir pažadėtų Baku atlyginti nuostolius už neteisėtą Azerbaidžano teritorijos okupaciją, trukusią maždaug nuo 1988-ųjų iki 2020-ųjų metų rudens.

Andersas Foghas Rasmussenas. Wikipedia.org nuotr.
Andersą Foghą Rasmusseną demaskuojantis dokumentas

Ilgai netrukus paaiškėjo, kodėl buvęs NATO vadovas skrido į Jerevaną. Armėnų kilmės žurnalistė Elison Tachmizian (baigusi Tarptautinių santykių mokyklą prie Džordžo Vašingtono universiteto, dirbo leidiniuose France – Press, Asia Times, The Armenian Weekly) savo paskyroje Twitter paskelbė įrašą, iš kurio aiškėja, jog oficialusis Jerevanas ponui A. F. Rasmusenui už vizitą į Armėniją ir proarmėniškus pareiškimus pažadėjo nuo 150 iki 400 tūkst eurų honorarą. Pasirodo, buvęs NATO gensekas turi kompaniją „Rasmussen Global“, kuri valstybių vadovams, ambasadoms, tarptautinėms organizacijoms teikia lobistines paslaugas. Be abejo, lobistinės paslaugos teikiamos ne už gražias akis. Reikia mokėti.

Armėnų kilmės žurnalistė E. Tachmizian pateikė dokumento iš registrų centro kopiją, kur aiškiai matyti: pažadėta nuo 150 iki 400 tūkst. eurų.

Tik vis dar neaišku, ar pinigai buvo sumokėti. Gal po į viešumą iškilusio skandalo A. F. Rasmusenas atsisakė honoraro? O gal Armėnijos vadovybė pati nepanorėjo mokėti A. F. Rasmusenui, šiems faktams iškilus į paviršių?

Dabar jau ne tiek svarbu. Svarbiausia, kad mes žinome, ko verti pono A. F. Rasmuseno pareiškimai dėl Karabacho (honoraras svarbiau nei tiesa?). Todėl brolius lietuvius raginu nepult žavėtis šiuo buvusiu NATO vadovu. Nėra jokių garantijų, jog suklupęs Pietų Kaukaze nesuklups ir kitoje vietoje.

2023.06.15; 08:00

Gordijo mazgas

Ukrainiečių karo trofėjas atvežtas į Vilnių kaip eksponatas. Slaptai.lt nuotr.

Buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Rasmussenas sako, kad NATO viršūnių susitikime Vilniuje Ukrainai turėtų būti pasiūlyta tapti NATO nare.
 
„Asmeniškai manau, kad atėjo metas pakviesti Ukrainą ir tai turėtų būti padaryta Vilniaus viršūnių susitikime. O jei ne Vilniuje, tai kitais metais vėliausiai. Bet Vilniuje mes turėtume nubrėžti aiškų kelią, kaip Ukraina turėtų įstoti į NATO“, – trečiadienį LRT televizijai teigė A. Rasmussenas.
 
Buvusio NATO generalinio sekretoriaus teigimu, jei Ukraina nebūtų pakviesta tapti NATO nare, dėl šalyje tebevykstančio karo, tai suteiktų Rusijai motyvacijos tęsti agresiją.
 
„(…) Vilniuje turime pasiųsti labai aiškų signalą Putinui, pakviesdami Ukrainą. Tai būtų ženklas Putinui – „nesustabdysi Ukrainos ir ji taps NATO nare“, – pabrėžė jis.
 
NATO vėliavos. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Generalinis sekretorius taip pat sakė, kad Krymo aneksija ir Rusijos sukeltas karas Ukrainoje privertė pasimokyti iš praeities klaidų. Todėl susitikimo metu Vilniuje turėtų būti kalbama agresoriui suprantama kalba – galios ir vienybės.
 
Lietuvos ir NATO vėliavų pakėlimo ceremonija sostinės S. Daukanto aikštėje. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

„Žvelgdami į praeitį galime pasakyti, kad mes padarėme daug klaidų ir pagrindinė klaida buvo nuvertinti Putino ambiciją ir žiaurumą. Dabar mes pasimokėme iš istorijos. Ir turime pasimokyti, kad taikymasis neskatina taikos, jis skatina tik karą ir konfliktą. Jie gerbia tik vieną kalbą – galios ir vienybės. Mes turėtumėme pademonstruoti ir vieną, ir kitą Vilniaus susitikime“, – tikino A. Rasmussenas.
 
ELTA primena, pirmą kartą Lietuvoje rengiamas NATO viršūnių susitikimas vyks liepos 11–12 dienomis Vilniuje. Tai bus didžiausias renginys Lietuvos istorijoje, kuriame tikimasi 40–50 užsienio valstybių delegacijų (iki 3000 svečių) bei maždaug 2000 nevyriausybinių organizacijų ir tarptautinės žiniasklaidos atstovų. Apie galimybę dalyvauti renginyje yra užsiminęs ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
 
Skelbiama, kad viršūnių susitikimo darbotvarkėje pagrindinis dėmesys bus skirtas Aljanso kolektyvinės gynybos ir atgrasymo stiprinimui bei paramos Ukrainai didinimui.
 
Miglė Valionytė (ELTA)
 
2023.06.15; 06:00
Trumposios naujienos

Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.

Berlynas, gegužės 21 d. (ELTA). Buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas sukritikavo Vokietijos poziciją dėl ginklų tiekimo Ukrainai, kurią užpuolė Rusija.
 
Savo nuomonę jis išsakė interviu metu laikraščiui „Handelsblatt“, praneša naujienų agentūra „Unian“.
 
Anot buvusio NATO vadovo, Vokietija per daug dvejoja tiek dėl sunkiosios ginkluotės perdavimo Ukrainai, tiek dėl sankcijų įvedimo Rusijai.
 
„Žinoma, Vokietija itin priklausoma nuo dujų importo iš Rusijos. Tačiau aš manau, kad tvirta Federalinės vyriausybės pozicija pakeistų visą dinamiką Ukrainoje. Mums reikalinga Vokietijos lyderystė“, – sakė A. F. Rasmussenas.
Vokietijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
 
Jis paragino Europą nedelsiant nutraukti rusiškos naftos ir dujų importą.
 
Kiek anksčiau Ukrainos ambasadorius Andryjus Melnykas sukritikavo Vokietijos kanclerį Olafą Scholzą sakydamas, kad pastarasis turbūt nenori perduoti Ukrainai sunkiosios ginkluotės.
 
„Mes susidarėme įspūdį, kad kancleris nenori šito daryti. Yra tik 7 savaeigės haubicos, tačiau nėra nei tankų „Gepard“, nei „Leopard 1“, nei šarvuočių „Marder“. Visų jų Bundesveras nebeeksploatuoja ir gynybos pramonė juos galėtų perduoti mums nepakenkdama Vokietijos gynybai“, – sakė diplomatas.
 
Vokietija taip pat blokavo Slovėnijos turimų tankų T-72 perdavimą Ukrainai.
 
„Tai kruvina logika, kuri palieka žmones bėdoje“, – sakė A. Melnykas.
 
Karolis Broga (ELTA)
 
2022.05.22; 07:00
Politinės intrigosSkaitomiausios

NATO būstinė Briuselyje

Sausio 26-ąją Jungtinės Karalystės (JK) gynybos ministerijos spaudos tarnyba informavo apie Šetlando salyno Ansto saloje statomą naują radijo lokatorių užmaždaug už 14,2 milijono dolerių, padidinsiantį galimybes sekti neatpažintus karinius bei civilius lėktuvus bei padėsiantį britų ir NATO kariškiams visapusiškiau vertinti oro erdvę šiauriau JK ir virš Norvegų jūros padidėjusio Rusijos karinio aktyvumo ne vien prie rytinių Europos sienų sąlygomis.

Tokiu būdu Ansto sala susigrąžina Šaltojo karo laikais praėjusio amžiaus 7–ame bei 8-ame dešimtmečiais turėtą misiją perspėti apie pavojų šiauriniame NATO flange.

Margaret Tečer – Didžiosios Britanijos premjerė

Ne tik šio veiksmo uvertiūra galima laikyti buvusio britų premjerės Margaretos Thatcher patarėjo Johno O‘Sullivano dienraščio „The Times“ dar 2013 metų rugpjūčio 16-osios numeriui išsakytą mintį, kad dabartinė situacija pasaulyje primena „lemtingą atsiskyrimą“ 1945-1948 m.,  laikotarpyje tarp Jaltos konferencijos ir JAV prezidento Harrio S. Trumano deklaracijos. Amerikos kariai paliko Vakarų Europą, SSRS diktatorius Josifas Stalinas palaipsniui prarijo Senojo Žemyno rytinę dalį. JAV vėliau grįžo su Vakarų ekonomiką prikėlusiu Marshallo planu bei NATO įsteigimu, kas padėjo Europai vystytis, ginamai JAV karinės galios. Vakarų politikai susivienijo tų pačių Vakarų vertybių gynimo reikalu. Pasak J. O‘Sullivano, dabar tokios vienybės irgi reikia. Ar jos esama ir ar esama lyderystės, aplink kurią toji vienybė galėtų skleistis?

Į tą klausimą 2016-aisiais du kartus mėgino atsakyti buvęs Danijos ministras pirmininkas bei NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas. Savaitraščiui „The Wall Street Journal“ publikacijoje „JAV turi tapti pasaulio žandaru“ (09 21) politikas prisiminė savo kaip Atlanto aljanso vadovo pirmą susitikimą Maskvoje 2009-ųjų gruodį su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kai dar nespėjęs prisėsti iš šio išgirdo, esą pasibaigus Šaltajam karui NATO turi būti paleistas tokiu pat būdu, kaip kad žlugus Sovietų Sąjungai panaikinta pagrindinė karinė jo konkurentė Varšuvos sutarties organizacija.

A.F.Rasmussenas teigė pajutęs V.Putino norą mesti iššūkį po Antrojo pasaulinio karo nusisovėjusiai pasaulio tvarkai. Todėl kaip buvęs NATO vadovas puikiai supranta Amerikos bei jos prezidento lyderystės svarbą laisvojo pasaulio konfrontacijoje su tokiais autokratais kaip V.Putinas. Deja, buvęs Amerikos prezidentas Barackas Obama atsakomybės kratėsi, ir tai nepraėjo be pasekmių – kol JAV ir Europa snaudė, Rusijos prezidentas siekdamas sugrąžinti savo šaliai pasaulinės galybės statusą bei mažinti Amerikos įtaką pradėjo karinę operaciją Sirijoje.

Interviu žurnalui „Politico“ (08 11) A.F.Rasmussenas priminė tuometinio kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo bendražygio, buvusio Amerikos atstovų rūmų pirmininko Newto Gingricho „ištarmę“, jog Estija tėra Sankt Peterburgo priemiestis, ją pavadinęs gluminančia bei žlugdančia pasitikėjimą NATO chartijos 5-u straipsniu dėl kolektyvinės gynybos, kai V.Putinas neatispiria vilionėms tikrinti Aljanso vienybę, pavyzdžiui, testuodamas „hibridinio karo“ taktiką Kryme bei rytų Ukrainoje ir žiūrėdamas, reaguos Vakarai ar ne. Jau žinoma, kaip reagavo ir reaguoja, ir tą galima vertinti (kas globalioje viešojoje erdvėje ir daroma) įvairiai.

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trampas.

Vis dėlto, pasak buvusio NATO generalinio sekretoriaus, D.Trumpo šūkis „Amerika pirmiausia“ neturi nieko bendra su tikru JAV vaidmeniu pasaulyje. Jei Amerika trauksis, tuo naudosis silnesnės valstybės – Rusija rytų Europoje, Kinija Pietų Kinijos jūroje, ir JAV greitai pačios pajus to pasekmes, tarkime, kai susidurs su augančiu priešiškumu tame pačiame Senajame Žemyne. Danų diplomatas pakartojo, kad planetai reikia policininko, juo turi būti Amerika, nes kitos kandidatūros tiesiog nėra.

Šių metų sausio 20-osios vidurdienį Vašingtono laiku D.Trumpo prezidentavimui suėjo lygiai metai. Tik metai, o atrodo, tarsi būtų valdęs bent dešimtmetį. 45-ojo JAV prezidento viešojoje erdvėje labai daug, tai ir vertinimų bei įvardijimų jo vadovavimas sulaukė įvairiausių – pradedant nacisizmu ir paranoja ir baigiant net neurosifiliu. Kita vertus, prezidentą D.Trumpą galima „skaityti“ ir kaip ypač efektyvų (nesibodintį jokių priemonių) manipuliatorių viešąja opinija, gebantį bet kokiomis aplinkybėmis mėgautis visuotiniu dėmesiu. Įsikūręs Baltųjų rūmų ovaliniame kabinete prezidentas šoumenas gerokai nustebo, kad jis nėra visos planetos bosas, pasirodo, yra ir nepriklausomos valdžios šakos (neužtenka Kongrese turėti daugumą, reikia ją dar ir įtikinti savo teisumu) bei protestuojanti pilietinė visuomenė. Žodžių „demokratija“, „žmogaus teisės“ nėra dabartinio prezidento leksikone, jo nedomina humanitarinės krizės ar dešiniųjų radikalų stiprėjimas sąjungininkėje Europoje. Užsienio politikoje JAV prezidentas bent iki šiol rinkosi atsiribojimą, tikėtina, kad „likusį“ pasaulį jis apskritai norėtų pamiršti. Jei taip, tai reikštų Amerikos atsisakymą būti lydere, nepaisant D.Trumpo „kompromisinio“ pasisakymo šių metų Davoso pasauliniame ekonomikos forume, esą Amerika vis tiek pirmiausia, bet ir nuo kitų nenusisuka.

JAV prezidentas skambiai ir daug grasina Šiaurės Korėjai dėl šios branduolionės programos, skelbia apie galimus karinius veiksmus Venesueloje, į ką sulaukia šios diktatoriaus Nicolaso Maduro sūnaus pažado paskandinti kraujuje Niujorko gatves. Vašingtone spėliojama, kiek gausius grasinimus tinka vertinti kaip impulsyvaus prezidento improvizacijas,bet iš šalies atrodo, kad triukšmas galų gale tėra tuščias garsas, kaip yra pastebėjęs vokiečių dienraštis „Die Welt“ (12 22), įnirtingi, chaotiški D.Trumpo grasinimai kompromituoja Ameriką tuo metu, kai pasauliui kaip niekada reikia dominuojančios politinės galios.

Pagaliau juk prie dabartinio JAV prezidento stojo situacija, kurią sausio 18-osios pranešime „Laisvė pasaulyje 2018: demokratijos krizė“ diagnozavo tarptautinė nevyriausybinė organizacija„Freedom House“. Praėjusiais metais demokratijos raida patyrė didžiausią krizę per pastarąjį dešimtmetį, laisvų bei teisingų rinkimų garantijos, mažumų teisės, žiniasklaidos laisvė bei įstatymo viršenybė puolama visame pasaulyje. Ir kaip akibrokštas – „Freedom House“ ekspertų dėmesys Amerikai, kuri, pasak jų, pernai prarado demokratijos pavyzdžio regalijas, kai prezidentas D.Trumpas ignoruodamas elementarias etines normas skyrė į aukštus valstybinius postus giminaičius arba lobistus bei nuolat užsipuolė žiniasklaidą.

„Freedom House“ konstatavo, kad spauda bei teismų sistema Amerikoje neprarado savo pozicijų, bet vis tiek – tai ženklas apie susvyravusį JAV statusą pasaulyje. Irgi ženklas – globalios lyderystės tyrimo pagrindu Gallupo instituto metų pradžioje paskelbtame reitinge „Rating World Leaders 2018“ JAV politika sulaukė rekordiškai žemo palaikymo, nusileidusi Kinijai ir šiek tiek aplenkusi Rusiją. Lydere įvardyta Vokietija.

V. Putinas jaučiasi įžeistas dėl kaltinimų kišimusi į JAV prezidento rinkimus. EPA-ELTA nuotr.

Davoso forume įtakingiausių ES šalių Italijos, Prancūzijos, Vokietijos lyderiai ministras pirmininkas Paolas Gentilonis, prezidentas Emanuelis Macronas, kanclerė Angela Merkel kritikavo prerzidento D.Trumpo propaguojamą šūkį „Amerika pirmiausia“, mandagiai nurodę, kad valstybių lyderiai turi teisę ginti savo žmones bei ekonomiką, vis dėlto daugiašalių susitarimų epochoje toks atsiribojimas ir protekcionizmas „dirba“ iki tam tikros ribos. Peržengus ją formuojasi geopolitinė tuštuma, kurią, jei ką, teks pildyti atsinaujinusiai Europai.

A.Merkel pridūrė, jog šia prasme labai svarbus yra Europos gynybos fondo įsteigimas, nes JAV galia įpratęs remtis Senasis Žemynas privalo imti likimą į savo rankas, kai / jei Jungtinės Valstijos nutarė „būti sau“.

De facto viskas veikiausiai ne taip dramatiška, bet kalbama juk apie ženklus. Pavyzdžiui, „The Daily Beast“ informaciją (01 10), jog Amerikos nacionalinio saugumo tarybos bendradarbis pramonininkas Kevinas Harringtonas palankumo V.Putinui ženklan pernai vasarį siūlė išvesti dalį Amerikos karių iš rytų Europos. Iki D.Trumpo prezidentavimo K.Harringtonas neužėmė jokių karinių pajėgų postų, tačiau žinoma, jog jis palaiko ryšius su Peteriu Thieliu, vienu svarbiausių D.Trumpo verslo partnerių. Baltijei rūmai iniciatyvos tada neparėmė. Na, neparėmė tą sykį, o kaip bus dar kitą kartą…

Užtat šių metų pradžioje daug apie grėsmes kalbėjo šiaip jau ne ypač kalbūs brių kariniai pareigūnai. Gynybos ministras Gavinas Williamsonas interviu „The Telegraph“ (01 26) pareiškė, jog Rusija šiuo metu tiria gamtinių dujų ir elektros tiekimo sistemą iš kontinentinės Europos į JK, siekdama atrasti pažeidžiamas vietas. Kad Maskva gali taikytis į infrastruktūrą, patvirtino buvęs saugumo ir antiteroristinės veiklos ministras lordas Alanas Westas, o Nacionalinio kibernetinio saugumo centro vadovas Ciaranas Martinas nurodė, jog kibernetines atakas prieš JK energetikos bei telekomunikacijų sektorius rusai pernai jau vykdė.

Sausio 23-ąją kalbėdamas Karališkajame gynybos tyrimų institute Didžiosios Britanijos generalinio štabo vadas Nickolasas Carteris pažymėjo, kad Rusijos keliama grėsmė yra rimčiausia po Šaltojo karo pabaigos ir kad Maskva gali pradėti priešiškas akcijas labiausiai pažeidžiamuose Aljanso regionuose (tokiuose kaip Baltijos valstybės), kliaudamasi netikėtumo faktoriumi bei siekdama pabandyti sukelti prieštaravimus tarp NATO sąjungininkų dėl bendros gynybos. Kaip pastebėjo „The Daily Mail“ (01 23), V.Putinui reikia priešų pagarbos, vienintelis realistiškas būdas atgrasyti jį nuo agresyvių kėslų yra parodyti, kad tai kainuos labai brangiai.

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ir apibendrinant – buvęs JAV gynybos ministras Ashtonas Carteris Davoso forume sakė laikąs karinį konfliktą su Rusija pakankamai realiu scenarijumi ir ragino Pentagoną parengti šiam atvejui detalų planą, apimantį ir „žalių žmogeliukų“, ir kiberbetinių atakų, ir kitų Maskvos nuolat tobulinamų „hibridinių atakų“ realizacijos taktikas. Pasak A.Carterio, paskutinius 25-eris metus Vakarai nelaikė Rusijos kariniu priešininku, dabar situacija pasikeitė iš esmės.

Taigi esama ir tokios retorikos, vis dėlto kol kas demokratinis pasaulis yra įkaitas situacijos, kai D.Trumpas mokosi prezidentauti. Laisvajam pasauliui tenka tik stebėti entuziazmą „nieko asmeniška, tik verslas“ dvasia. Inauguracijos metines JAV prezidentas paminėjo kuo plačiausiai – bilietas į jubiliejaus vakarėlį Trumpų Mar-a-Lago rezidencijoje Floridos valstijoje kainavo nuo 100 tūkstančių dolerių, jį įsigijęs pelnė teisę į iškilmingą vakarienę bei fotografiją su valstybės galva. Pageidavusieji dalyvauti apvaliame stale su D.Trumpu paklojo dar 250 tūkstančių.

Bet JAV Prezidentą „tebesiveja“ rinkimų kampanija. Sausio 27-ąją paskelbtoje kompanijos „Twitter“ ataskaitoje Kongresui ši nurodė aptikusi 470 tūkstančių dar kandidato į prezidentus D.Trumpo pranešimų persiuntimo faktų iš šio interneto socialinio tinklo automatinių paskyrų. „Twitter“ išsiaiškino, kad juos kaip ir „WikiLeaks“ įrašus apie elektroninius laiškus iš JAV demokratų partijos „nulaužtų“ serverių platino su Rusija (pavyzdžiui, garsiuoju „Trolių fabrikų“ Sankt Peterburge) susijusios paskyros.

Tęsiasi specialiojo prokuroro Roberto Muellerio tyrimas dėl galimo Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimų kampaniją (pasak paskutinių žinių, prezidento advokatai mėgina jei ne „atmušti“ savo klientą, tai bent atitolinti D.Trumpo susitikimą su prokuroru), iš aktualiosios dienotvarkės nedingo buvusio JK žvalgybos agento Christopherio Steele’o paruošta ir amerikiečiams pateikta pažyma, jog Maskva turi kompromituojančios informacijos apie D.Trumpą.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Tokie tad reikalai. Svarstymus bei ginčus dėl Amerikos globalios lyderystės stiprėjimo vs susvyravimo (lietuviškoje viešojoje erdvėje šia tema metų sandūroje neakivaizdžiai padiskutavo politikos žinovai Vytautas Sinica bei Marius  Laurinavičius) galima apibendrinti ir klausimu – tik pinigai, ir nieko asmeniško, ar vis dėlto pinigai už vertybinius pasirinkimus? O ribą tarp tikrųjų motyvų bei sąmokslo teorijų technologijų generuojamos informacijos laikais jau beveik patikimai parodo ne tiek politinių lyderių retorika, kiek neišvengiamai paaiškėjainti tikroji reikalų padėtis.

Beje, gana greitai.

2018.01.29; 10:15