Lietuva palaiko Memorialą

Maskva, gruodžio 28 d. (AFP-ELTA). Rusijos Aukščiausiasis Teismas antradienį nusprendė uždaryti „Memorial“, žymiausią šalies žmogaus teisių gynimo organizaciją, kuri rašė Stalino laikų valymų kroniką ir simbolizavo posovietinę demokratizaciją.
 
Teisėja Alla Nazarova nurodė uždaryti „Memorial International“, organizacijos centrinę struktūrą, dėl to, kad ji nesilaikė „užsienio agento“ taikomų reikalavimų, t. y. nežymėjo visų publikacijų etiketėmis, kaip reikalauja įstatymas.
 
Teisės aktuose apie „užsienio agentus“, primenančiuose Stalino laikus, organizacijos, gaunančios lėšų iš užsienio, įvardijamos kaip prieštaraujančios Rusijos interesams.
 
Prokurorai taip pat kaltino „Memorial International“ Sovietų Sąjungos ir jos pergalių atminimo menkinimu bei „nacių nusikaltėlių“ reabilitavimu.
 
Per antradienio posėdį prokuroras sakė, kad „Memorial“ „sukuria klaidingą SSRS kaip teroristinės valstybės įvaizdį ir menkina Antrojo pasaulinio karo atminimą“.
 
„Buvo nuspręsta uždaryti „Memorial International“ ir jos regioninius padalinius“, – „Telegram“ programėlėje pranešė organizacija.
 
Teismo sprendimas, kurio nebus galima apskųsti Rusijos teisme, yra didžiausias smūgis organizacijai, kurią 1989 metais įkūrė sovietų disidentai, tarp jų – ir Nobelio taikos premijos laureatas Andrejus Sacharovas.
 
Organizacija yra laisva struktūra, susidedanti iš vietose registruotų organizacijų, o „Memorial International“ tvarko didelius organizacijos tinklo archyvus Maskvoje ir koordinuoja jos darbą.
 
„Memorial“ daug metų sudarinėjo Sovietų Sąjungoje, ypač liūdnai pagarsėjusiame kalėjimų stovyklų tinkle Gulage, įvykdytų žiaurumų sąrašus.
 
Sprendimas uždaryti „Memorial“ vainikuoja susidorojimą su valdžios kritikais. Žymiausias prezidento Vladimiro Putino kritikas Aleksejus Navalnas – įkalintas, jo organizacijos – paskelbtos neteisėtomis, nepriklausoma žiniasklaida ir teisių gynimo organizacijos – nutildytos.
 
Tačiau „Memorial International“ draudimas išsiskiria net ir dabartinėje situacijoje. Jos šalininkai teigia, kad uždarymas rodo Rusijos posovietinio demokratizacijos proceso eros, kuriai šį mėnesį sukanka 30 metų, pabaigą.
 
Antradienį dešimtys šalininkų susirinko prie teismo rūmų stingdant šalčiui, o keli žmonės buvo sulaikyti.
 
Viena jų, Marija Biriukova, sakė, kad Rusijai reikalingas „Memorial“, kad šalis nekartotų praeities klaidų.
 
„Mes turime žinoti savo istoriją, kad gerai suprastume, kas vyksta. „Memorial“ sako tiesą ir jokiu būdu nežemina šalies“, – sakė ji naujienų agentūrai AFP.
 
„Memorial“ teisininkai ir steigėjai neigia bet kokius rimtus pažeidimus, sakydami, kad organizacijos medžiaga buvo tinkamai pažymėta ir kad tik nereikšmingam dokumentų skaičiui galėjo trūkti etiketės.
 
Antradienio teismo posėdyje buvo svarstoma viena iš dviejų organizacijai iškeltų bylų. Prokurorai taip pat reikalauja, kad teismas uždarytų „Memorial“ žmogaus teisių centrą, kaltindami jį toleruojant „terorizmą ir ekstremizmą“, šalia „užsienio agentų“ įstatymų pažeidimų.
 
Trečiadienį įvyks teismo posėdis šiai bylai svarstyti.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2021.12.29; 07:00

Stalinas ir bomba. Knygos viršelis

„Stalinas ir bomba. Sovietų Sąjunga ir atominė energija 1939–1956 m.“ – be galo intriguojantis Stanfordo universiteto istorijos profesoriaus Davido Holloway‘aus pasakojimas apie vieną paslaptingiausių Sovietų Sąjungos istorijos puslapių – branduolinio ginklo įgijimą.

Šaltojo karo metais sovietų branduolinė ginkluotė Vakaruose kėlė didžiulį susidomėjimą ir susirūpinimą. Tą susirūpinimą dar labiau stiprino Stalino režimo atgrasumas ir agresyvumas. Juk būtent šio politinio veikėjo užsakymu pradėti kurti ir pagaliau buvo sukurti pirmieji sovietų branduoliniai ginklai, pavertę dviejų politinių ir karinių blokų konfrontaciją branduoline priešprieša.

Remdamasis daugybe dokumentų autorius chronologiškai, skyrius po skyriaus,nušviečia, kaip kūrėsi sovietų fizikų bendruomenė, kaip ji veikė politiniame ir socialiniame stalinizmo režimo kontekste, toliau aprašomos pagrindinės SSRS branduolinės ginkluotės kūrimo fazės, šio projekto poveikis vidaus bei užsienio politikai, propagandai.

Knygoje taip pat mėginama atsakyti į nuolat kylančius klausimus. Pavyzdžiui, kada SSRS nusprendė kurti branduolinį ginklą? Kokį vaidmenį, įgyvendinant sovietinį branduolinį projektą, atliko šnipai? Kada Stalinas suvokė atominės bombos politinę reikšmę: prieš Hirošimos bombardavimą ar po jo? Ar pokario metais jis baiminosi amerikiečių puolimo? O gal buvo įsitikinęs, kad karo nebus? Ar diktatorius tikėjo, kad Sovietų Sąjunga gali laimėti branduolinį karą?

Rašydamas knygą D. Holloway‘us ne tik rėmėsi dokumentais, bet ir asmeniškai bendravo su kai kuriais sovietų branduolinio projekto dalyviais ir kūrėjais: fizikais Piotru Kapica, Andrejumi Sacharovu, Igoriu Golovinu, Julijumi Charitonu, taip pat daugeliu Vakarų mokslininkųir istorikų.

Knygos įžangoje profesorius rašo: „Tai jaudinanti atradimų ir naujovių istorija, pasakojanti apie ginklus, galinčius sunaikinti viską, kas gyva Žemėje. Sovietų Sąjungos branduolinių ginklų istorija atrodo dukart patrauklesnė ir labiau atstumianti.“

1994 m. pirmą kartą pasirodžiusi D. Holloway‘aus knyga „Stalinas ir bomba. Sovietų Sąjunga ir atominė energija 1939–1956 m.“ laikraščio „The New York Times“ knygų apžvalgoje pripažinta viena geriausių tų metų knygų. Už šį darbą ir indėlį į slavistikos tyrinėjimus autoriui įteikta W. S. Vucinicho knygų premija.

2021.05.28; 07:34