Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Į bjauriai besielgiančių Europos Sąjungos politikų sąrašą šiandien norėčiau pirmiausia įtraukti Paryžiaus merę Anne Hidalgo. Kodėl būtent ją? Ką pastarosiomis dienomis iškrėtė ši politikė?

Ko siekia Paryžiaus merė Anne Hidalgo?

Rugpjūčio pabaigoje Prancūzijos politikai, įskaitant Paryžiaus merę Anne Hidalgo, prisijungė prie Prancūzijos vietos tarybų finansuojamo dešimties sunkvežimių humanitarinio konvojaus, kuriam buvo neleista įvažiuoti į Azerbaidžanui priklausantį Karabachą. A. Hidalgo socialiniame tinkle „X“ viešai parašė, kad „dėl Azerbaidžano kaltės jokia humanitarinė pagalba negali patekti į Karabachą. Ji socialiniuose tinkluose taip pat verkšleno, jog Azerbaidžanas „pažeidžia Karabache gyvenančių žmonių teises“, todėl šiame regione kilusi … pati tikriausia humanitarinė krizė“.

Pirma, į akis krenta keistas Paryžiaus merės susirūpinimas, kas dedasi kitame pasaulio krašte – tolimajame Azerbaidžane. Juk Prancūziją ir Azerbaidžaną skiria tūkstančiai kilometrų. Kaip pasielgtų lietuviai, jei, sakykim, Vilniaus meras imtų entuziastingai rūpintis Karabache gyvenančių armėnų likimu? Greičiausiai tokį merą pasmerktume kaip išsišokėlį, kuris bando šeimininkauti ne jam priklausančiame darže.

Antra, jau ne sykį minėjau: armėnai į Karabachą galintys nekliudomi patekti pasirinkę vadinamąjį Agdamo kelią. Kodėl jie veržte veržiasi būtent per Lačino koridorių, lengva paaiškinti.

Lačino koridoriaus iki Armėnijos agresijų prieš Azerbaidžaną 1992 – 1994-aisiais nebuvo. Šį kelią nutiesė tuomet, kai Armėnija buvo okupavusi visą Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabachą. Lačino kelias – tai šiandieninio Krymo tilto analogas. Krymo tiltas, sujungęs pusiasalį su žemynine Rusija, – tai Rusijos okupantų statinys, turėjęs palengvinti Ukrainos teritorinio vientisumo negerbiantiems asmenims keliauti pirmyn ir atgal, apeinant ukrainietiškus įstatymus.

Anne Hidalgo. EPA – ELTA nuotr.

Panaši ir Lačino kelio istorija – jį nutiesė armėnų separatistai, kad būtų lengviau susisiekti su Armėnija. Skirtumas tik toks: kai ukrainiečių kariai bombarduoja Krymo tilto atramas arba grasina jį iki pamatų sugriauti, niekas iš Vakarų, įskaitant ir Paryžiaus merę, neverkia, esą Kryme kils humanitarinė krizė. O kai azerbaidžaniečiai savo žemėje ima kontroliuoti Lačino perėjas, kyla vakarietiška nepasitenkinimo banga. Girdi, Karabache gyvenantys armėnai nebeturės nei maisto, nei geriamo vandens. Ar tikrai mirs badu? Juk, imant patį blogiausią variantą (beje, civiliams armėnams, Lačino keliu gabenantiems maisto produktus, azerbaidžaniečiai nedaro jokių trukdžių) egzistuota Agdamo kelias, kuriuo įmanoma laisviausiai patekti į Karabachą. Bet armėnai būtent šiuo keliu nenori naudotis. Jį patys ir blokuoja. Bet Paryžiaus merė specialiai neklausia armėnų, kodėl šie ignoruoja Agdamo kelią.

Taigi Karabache negali būti jokios humanitarinės krizės. Ten likusiems armėnams užtenka ir maisto, ir vandens, ir vaistų, ir drabužių. Ten gyvenantys armėnai gyvena kaip gyvenę: kelia vestuves, švenčia gimtadienius. Maistas iš lentynų parduotuvėse prapuola tik tuomet, kai atvažiuoja į regioną susirūpinę Vakarų žurnalistai. Kai pamatę tuščias lentynas šie išskrenda namo taukšti nesąmones apie „humanitarinę krizę“, parduotuvės vėl lūžta nuo maisto gausos. Viską, ko reikia pilnaverčiui gyvenimui, lengva atsivežti vadinamuoju Agdamo keliu. Tiesiog Armėnija, niekaip nenorinti pasitraukti iš Karabacho, vis dar rengia tiek informacines, tiek karines provokacijas. Paryžiaus merė – viena iš tų politikų, kurie talkina ne tiesai ir teisingumui, o būtent armėnų separatistams, nenorintiems pasitraukti iš svetimų teritorijų.

Todėl Azerbaidžanas teisingai pasielgė pasmerkdamas Prancūziją už „tiesioginį kišimąsi į azerbaidžanietiškojo Karabacho reikalus“.

Azerbaidžanas privalėjo Baku reziduojančiam Prancūzijos ambasadoriui įeikti protesto notą dėl akivaizdžios paramos „armėnų separatistams“.

Ko siekia pabėgėlis iš Irako Salwanas Momika?

Viena iš labiausiai į akis šiandien krentančių kvailiotojų – vėl Švedija. AFP agentūra informavo, kad rugsėjo 3 dieną Malmės mieste dar sykį deginta musulmonams šventa knyga – Koranas. Šio barbariško renginio organizatorius – liūdnai pagarsėjęs pabėgėlis iš Irako Salwanas Momika.

Protestuotojas Salwanas Momika su Koranu rankoje. EPA-ELTA nuotr.

Nežinia kodėl į Švediją atsibastęs šis vyras jau nebe pirmą sykį degina Koraną ir tuo pačiu piktina milijonus musulmonų visame pasaulyje. O Švedijos valdžia, keistai traktuodama Konstitucijos saugomas teises į žodžio laisvę ir susibūrimus, atvykėliui ne tik netrukdo niekinti musulmonams šventą rankraštį, bet įtartinąjį svečią akylai saugo nuo išpuolių, neišveja jo lauk .

Štai švedų Visuomeninis transliuotojas SVT teigė, kad į S. Momikos akciją rugsėjo 3-iąją susirinko apie 200 stebėtojų. Ne visi iš susirinkusiųjų palaikė įtartinąjį S. Momiką. Švedijos policijos teigimu, keletas iš atvykusiųjų pažiūrėti, kas dedasi, demonstravo akivaizdų nepasitenkinimą, kai organizatorius niekino Koraną. „Atmosfera kartkartėmis buvo įtempta“, „atsirado raginančių smurtauti“, „bandyta prasiveržti pro užtvaras“, „stabdytas policijos automobilis, kuriame pareigūnai globojo Korano degintoją“, – tai citatos iš švedų policininkų ataskaitų. Be kita ko, dar pridurta, kad tądien vis tik kilo „smurtinės riaušės“. Už viešosios tvarkos trikdymą neva sulaikyta apie dešimt asmenų, o dar du smurtauti raginę žmonės buvo suimti.

Bet ar Švedijos policija nieko nesupainiojo? Idiotiškiau nesugalvosi. Užuot už atlapų griebusi provokaciją nebe pirmą sykį rengiantį S. Momiką, ji ėmė persekioti tuos, kurie … piktinosi agresyviai besielgiančiu provokatoriumi. Oficialusis Stokholmas pamiršo, kad demokratinėse, civilizuotose valstybėse viešai nedeginamos jokios knygos. Ypač religinės. Padori visuomenė knygas saugo bibliotekose, knygynuose, muziejuose, privačiose kolekcijose. Knygas viešai degina tik niekšai ir cinikai, turintys kažin kokių negražių tikslų. O tie, kurie leidžia barbarams viešai tyčiotis iš knygų, – taip pat nusipelnė kritikos. Korano deginimas – jokia teisė į žodžio laisvę ir susibūrimus. Jei Švedijos Karalystė nesuvokia šios elementariausios tiesos, tai ji neverta pagarbos. Jei Švedijos valdžia būtų protinga, būtent Korano degintoją teistų už neapykantos kurstymą ir viešosios tvarkos pažeidimus. Teistų pačia griežčiausia, kokia tik įmanoma, bausme. Arba deportuotų įtartinąjį Korano niekintoją iš šalies paskelbdama jį „persona non grata“ amžiams. Į nepageidaujamų asmenų sąrašą šį neapykantos kurstytoją turėtų įtraukti ne tik Švedija, bet ir visos kitos Europos Sąjungos šalys. S. Momikai turėtų būti užkirsti visi įvažiavimai į ES teritoriją, taip pat – ir į Lietuvą.

Regis, Danijos Karalystė jau pradeda suvokti, kas iš tikrųjų rūpi Korano degintojams. Deja, Švedija vis dar apsimeta, jog tiki pasakėlėmis apie „žodžio ir saviraiškos laisves.“

2023.09.05; 00:30

Azerbaidžano vėliava

Baku, rugpjūčio 31 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas ketvirtadienį iškvietė Prancūzijos ambasadorių ir pasmerkė šalies „tiesioginį kišimąsi“ į Karabachą po to, kai kelios Prancūzijos vietos tarybos nusiuntė humanitarinės pagalbos konvojų anklave užblokuotiems armėnams.
 
Baku kaltinamas nuo gruodžio mėnesio blokuojantis Lačino koridorių – vienintelę kelio jungtį tarp anklavo ir Armėnijos, ir taip atkirtęs nuo pasaulio armėnų gyvenvietes ginčijamame separatistiniame regione. Azerbaidžanas teigė, kad trumpame kalnuotame kelyje įrengė kontrolės postus „saugumo sumetimais“, o Jerevanas pareikalavo, kad įsikištų Jungtinės Tautos ir užkirstų kelią „humanitarinei katastrofai“.
 
Trečiadienį keli Prancūzijos politikai, įskaitant Paryžiaus merę Anne Hidalgo, prisijungė prie Prancūzijos vietos tarybų finansuojamo 10 sunkvežimių humanitarinio konvojaus, kuriam buvo neleista įvažiuoti į anklavą. A. Hidalgo socialiniame tinkle „X“ parašė, kad „jokia humanitarinė pagalba negali patekti“ į Karabachą, taip „visiškai pažeidžiant žmogaus teises“. „Tai humanitarinė krizė“, – teigė ji.
 
Ši konfliktinė situacija suerzino Azerbaidžaną ir šis ketvirtadienį iškvietė Prancūzijos ambasadorių. „Ambasadorius gavo protesto notą dėl transporto priemonių, siunčiamų į Lačino pasienio postą… prisidengus „humanitariniu konvojumi“, – sakoma Baku pareiškime. Baku taip pat pasmerkė „provokacinius (Prancūzijos politikų) pareiškimus prieš Azerbaidžaną“, kuriuos, pasak jų, kursto „melo ir manipuliacijų kampanija, kurią vykdo Armėnija“, istorinė Prancūzijos sąjungininkė. „Tai yra tiesioginis Prancūzijos kišimasis į Azerbaidžano vidaus reikalus“, – sakoma pareiškime.
Paryžiaus merė Anne Hidalgo. EPA-ELTA nuotr.
 
Kaukazo kaimynės nuo devintojo dešimtmečio kovoja dėl anklavo, kuris tarptautiniu mastu pripažintas Azerbaidžano dalimi, ir dėl šios teritorijos kariavo du karus. Antrajame jų 2020 metais Armėnijos pajėgos pralaimėjo, o Azerbaidžanas įgijo daug teritorijų.
 
Susidūręs su tarptautine kritika, Baku primygtinai tvirtina, kad Lačino koridorius nėra blokuojamas civiliams gyventojams, o šios savaitės pradžioje pareiškė, kad pats siunčia pagalbos konvojų į Karabachą.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2023.09.01; 06:05

Anne Hidalgo. EPA – ELTA nuotr.

Paryžius, spalio 15 d. (dpa-ELTA). Paryžiaus merė Anne Hidalgo dalyvaus kitąmet vyksiančiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose kaip Socialistų partijos atstovė.
 
A. Hidalgo balsavimo metu gavo partijos nominaciją dalyvauti rinkimuose, įveikusi buvusį žemės ūkio ministrą ir Le Mano miesto merą Stephane’ą Le Follį, vėlų ketvirtadienį pranešė Socialistų partijos pirmininkas Olivieris Faure.
 
Trumpoje kalboje A. Hidalgo pabrėžė, kad ji susitelkusi į pažangą, socialinį teisingumą, teisinės valstybės principą ir lygybę.
 
Ji teigė norinti atstovauti visoms Prancūzijos moterims. A. Hidalgo taip pat paminėjo aplinkosaugą ir kovą su klimato kaita – klausimus, kuriais ji jau rūpinosi eidama Paryžiaus merės pareigas.
 
62-ejų A. Hidalgo gimė Ispanijoje elektriko ir siuvėjos šeimoje.
 
Ji eina sostinės merės pareigas nuo 2014 m. Prieš rinkimus rengiamose viešosios nuomonės apklausose ji šiuo metu turi maždaug 5-7 proc. žmonių palaikymą.
 
Rinkimai vyks 2022 m. balandį. Perspektyviausiais kandidatais šiuo metu laikomi dabartinis šalies prezidentas Emmanuelis Macronas ir dešiniojo sparno populistė Marine Le Pen.
 
Kai kuriose apklausose M. Le Pen lenkia kraštutinių dešiniųjų politikas Ericas Zemmouras, tačiau jis dar nėra oficialiai paskelbęs apie savo kandidatūrą.
 
Lina Linkevičiūtė (DPA)
 
2021.10.15; 09:30

Paryžiaus merė Anne Hidalgo. EPA-ELTA nuotr.

Paryžiaus merė socialistė Anne Hidalgo sekmadienį paskelbė planuojanti kandidatuoti kitais metais vyksiančiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose, taip dar labiau išplėsdama augantį centristinių pažiūrų prezidento Emmanuelio Macrono varžovų sąrašą.
 
A. Hidalgo Paryžiui vadovauja nuo 2014 metų.
 
Ši 62 metų amžiaus politikė, užaugusi nuo Fransisko Franko diktatūros iš Ispanijos pabėgusių imigrantų šeimoje, turi bene daugiausiai šansų būti nominuota Socialistų partijos varžytis dėl prezidento posto. Tačiau A. Hidalgo teks rasti būdų išpopuliarėti visoje šalyje, kad galėtų tapti pirmąja Prancūzijos prezidente moterimi.
 
Merė laikoma poliarizuojančia politine figūra, nes ne visi paryžiečiai pritaria jos idėjoms uždrausti automobilius sostinėje ir paversti Paryžių žalesniu miestu.
 
Pati A. Hidalgo teigia, kad jos kukli šeima, kurią sukūrė tėvas elektrikas ir mama siuvėja, yra pavyzdys apie Prancūzijos Respublikos galią padėti vaikams įveikti socialinių klasių lemiamus sunkumus.
 
Remiantis naujausiomis apklausomis, Paryžiaus merė galėtų tikėtis vos 7–9 proc. balsų pirmajame prezidento rinkimų ture kitų metų balandį.
 
Irma Jančiauskaitė (AFP)
 
2021.09.13; 00:30