Donaldas Trumpas duoda „pažadą Juodajai Amerikai“. EPA-ELTA nuotr.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė savo pergalės rinkimuose atveju teroristinėmis organizacijomis paskelbsiąs rasistinį „Kukluksklaną“ ir kairiąją „Antifa“ grupuotę.
Tai yra vienas D. Trumpo „pažadų Juodajai Amerikai“, apie kuruos jis paskelbė Atlantoje.
Respublikonas su vadinamuoju „platininiu planu“ siekia juodaodžių, kurių dauguma tradiciškai balsuoja už demokratus, balsų. D. Trumpas jame, be kita ko, žada 3 mln. naujų darbo vietų afroamerikiečiams, taip pat geresnį švietimą ir išsilavinimą.
D. Trumpas pareiškė, kad jis per savo kadenciją dėl afroamerikeičių padarė daugiau nei jo konkurentas demokratas Joe Bidenas per visą savo dešimtmečius trukusią politinę karjerą.
„Rasinis teisingumas prasidės Joe Bidenui pasitraukus iš viešojo gyvenimo, – kalbėjo D. Trumpas. – Aš visuomet amerikiečius statysiu į pirmą vietą, o jiems priklauso – tai yra labai, labai svarbu – ir juodaodžiai amerikiečiai“.
D. Trumpas kritikavo „Black-Lives-Matter“ judėjimą, vaidinusį pagrindinį vaidmenį per protestus prieš policijos smurtą ir rasizmą. Anot jo, judėjimas siekia „labai socialistinių“ tikslų.
„Kukluksklanas“ buvo įkurtas 1865 metais. Jam JAV šiuo metu priklauso tūkstančiai narių keliose nepriklausomose grupėse. Jie palaiko kontaktus su dešiniaisiais ekstremistais užsienyje. „Kukluksklanas“ liūdnai pagarsėjęs dėl pirmiausiai juodaodžių linčo ir kitų smurto aktų.
D. Trumpas praeityje jau ne kartą užsiminė apie „Antifa“ pripažinimą teroristine organizacija. Tačiau ji neturi nei narių, nei centrinės organizacinės ar valdymo struktūros. „Antifa“ šalininkus vienija antifašistinė ideologija. Todėl neaišku, kaip jos uždraudimas būtų įgyvendinamas konkrečiai.
Eisena Vilniaus centre. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Sambūrio „Patriotiški lietuviai“ ir kitų aktyvistų iniciatyva penktadienį Vilniaus arkikatedros aikštėje buvo surengta eisena kaip atsakas į prieš dvi savaites vykusias eitynes, palaikančias „Black Lives Matter“ judėjimą. Lietuvių gyvybės svarbios. Aktyvistų eisena Vilniaus centre. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kaip skelbiama eisenos „Lietuvių gyvybės svarbios“ aprašyme, dalyviai žygiuoja pagerbdami žuvusius už Lietuvos Nepriklausomybę lietuvius ir reikšdami solidarumą birželio 1 dieną nušauto policininko Sauliaus Žymanto šeimai bei artimiesiems.
Dalyvauti eisenoje susirinko keliasdešimt aktyvistų. Kaip žurnalistams sakė plakatą su užrašu „Susitelkimas“ laikantis eitynių dalyvis Tauras, renginys svarbus, siekiant „atkurti teisingumą“.
„Tai svarbu, nes mes čia gimę, mes čia augę, mes čia dirbame – tai mūsų šalis, kurioje mes gyvename, čia mūsų vaikai. Norisi, kad jie nepaliktų Tėvynės, neišvažiuotų. Svarbu, kad tauta pagaliau susitelktų ir išsaugotų savo šalį, papročius, šeimą, kad atkurtų teisingumą žmonėms, brangintų kiekvieną pilietį. Kad valdžia suprastų, jog tauta turi teisę kalbėti apie tai, kas negerai, turi reikalauti iš valdžios, kad tie negerumai, kurie lydi mus trisdešimt metų, turi būti pašalinti. (…) Tam ir yra susitelkimas“, – teigė eisenos dalyvis.
Lietuvių gyvybės taip pat – svarbios. Akcijos dalyvis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.Kas svarbiausia. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kitas eitynių dalyvis žurnalistams sakė, kad renginio tikslas yra parodyti pasipriešinimą „rasistinei organizacijai „Black Lives Matter“.
„Tikslas yra parodyti, kad Lietuva nepasiduos leftizmui, Lietuva nepasiduos kultūriniam marksizmui ir Europa nenueis su visomis kitomis Vakarų valstybėmis, kurios savo noru save naikina“, – sakė jis.
Eitynėse aktyvistai dalyvavo pasidabinę vėliavomis ir apsauginėmis veido kaukėmis su žodžiais „Lietuvybė dusinama“ bei plakatais, raginančiais išsaugoti lietuvybę.
Renginyje dalyvavo ir viešumoje jau pagarsėjusi lietuvių kalbos mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė. Ji prieš kelias savaites „Black Lives Matter“ judėjimą palaikančius plakatus nuplėšė nuo JAV ambasados tvoros.
Šiandien Lietuva mini 76-ąsias Birželio 23-osios sukilimo metines. Ši data labai simbolinė ir tikrai verta iškilmingo paminėjimo, tačiau kasmet vis mažiau prisimenama ir kontraversiškiau vertinama.
Pamėginkime pasigilinti, kodėl taip yra ir kam tai naudinga.
Birželio 23-iosios sukilimas ir bolševikų propaganda
Pagarba Lietuvos didvyriams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bolševikams kartais galima pavydėti jų sugebėjimo meluoti nuosekliai ir be jokių skrupulų. Nuo pat 1940 metais sovietinės okupacijos pradžios iki XXI amžiaus Rusijos istorijos vadovėliuose kartojasi nuolatinis ciniškas melas – kad Baltijos šalys buvo pavargusios nuo žiauraus ir tironiško autoritarinio režimo ir laukė savo utėlėtų „išvaduotojų“ iš Rytų. Tam buvo organizuojami sveikinimo mitingai, tam buvo sukurta Liaudies vyriausybė, imituojami „demokratiniai“ ir „laisvi“ rinkimai.
Tačiau labiausiai sovietų pasaką, kad nebuvo brutalios okupacijos, griauna ne pasakojimai apie tremtį, pokario rezistencinės kovos ar išslaptinti Molotovo Ribentropo pakto slaptieji protokolai, kuriuose aiškiai skelbimas Europos pasidalinimas tarp dviejų žiauriausių XX amžiaus totalitarinių režimų. Visa tai ne taip griauna tą melą kaip Birželio 23-osios visuotinis sukilimas, kilęs visoje Lietuvoje ir išvijęs sovietų banditus dar vokiečiams net neįžengus į Lietuvos miestus ir miestelius.
Birželio 23-iosios sukilimas ir Lietuvoje gyvenančios tautinės bendrijos
Sovietiniai, dabartinės Rusijos ideologai ir žmonės, kurie dėl kitų priežasčių yra nusiteikę prieš Birželio 23-osios sukilimą, naudojasi sena kliše – kad sukilėliai, vadinamieji „baltaraiščiai“ yra ne kas kitą, o žydšaudžiai ir būtent jie, o ne specialios vokiečių grupės yra kalti dėl Lietuvos žydų žudynių.
Nuo pat sovietmečio baltaraiščiai sukilėliai siejami su žymiosiomis žudynėmis Ūkio garaže ir nors jau ne vienas istorinis tyrimas įrodė, kad prie šių žudynių lietuviai beveik neprisidėjo, pasaka sekama toliau ir yra ja šventai tikinčių.
Taip pat mėgstama juodinti idėjinio sukilimo vado Kazio Škirpos ir Laikinosios vyriausybės atminimą priskiriant jiems antisemitizmą. Sukilėliai žudė tik tuos žydus, kurie buvo susiję su NKVD, LKP ir kitomis represinėmis struktūromis ir žudė ne todėl, kad jie žydai, o todėl, kad tie veikėjai parsidavė ir tarnavo sovietams. Lygiai taip pat „baltaraiščiai“ naikino ir lietuvius, rusus, lenkus, baltarusius, ukrainiečius, bet ne dėl tautybės, o dėl prisidėjimo prie Lietuvos naikinimo, tremčių, kankinimų, žudynių ir kitų baisių Raudonojo maro nusikaltimų. O jei vienos ar kitos tautinės bendrijos atstovų tose struktūrose buvo didesnis procentas, juk ne sukilėliai kalti.
Labai norisi tikėti, kad ateities istorikai plačiai nušvies šį istorijos etapą ir atskirs pelus nuo grūdų. Jei kai kurie sukilėliai vėliau susitepė nekaltų Lietuvos piliečių, kad ir kokia jų tautybė buvo, krauju, jie turi būti pasmerkti, o pats Sukilimas, jo tikslai ir vertybės turi būti apginti. Juk tarp sukilėlių buvo ne vien lietuviai, pasitaikė ir tautinių mažumų atstovų, kurie nekentė raudonųjų ir prisidėjo genant juos lauk iš Lietuvos.
Birželio 23-iosios sukilimas ir dabartis
Šiuo metu mūsų šalis su kiekviena diena netenka vis daugiau suvereniteto. Pilietiškumas, patriotizmas ir tikėjimas, kad nuo mūsų, Lietuvos piliečių, kas nors šioje šalyje dar priklauso, blėsta ne dienomis, o valandomis. Žmonės jau emigruodami ne tik „balsuoja kojomis“, bet ir „protestuoja kojomis“. Tie, kurie liko, bijo prarasti savo darbą, kurį dirba už tai, kad galėtų šiaip ne taip prasimaitinti ir pamaitinti savo šeimą, jie tikrai neprotestuos, nekovos už savo teises, neapgins savo teisės į gyvenimą, o ne apgailėtiną išgyvenimą.
Dabartiniai valstybės išlaikomi propagandistai stengsis apeiti bet kokio sukilimo temą, nes stichiškas, galingas ir šluojantis viską sukilimas yra visų pirma grėsmė, kad tauta supras savo jėgą, savo galią ir valią, savo galimybes.
Kitas dalykas – tai dabartinės Europos sąjungos viršūnėlių koketavimas su komunistiniu režimu, tas bukas nenoras suprasti, kad tarp nacių ir bolševikų ideologijos ir žalos civilizacijai galima drąsiai dėti lygybės ženklą. Europa į komunizmą žiūri atlaidžiai ir net su tam tikru vaikišku, naiviu smalsumu, sovietiniai simboliai nėra prilyginami nacistiniams ir kairieji banditėliai, vadinamieji „antifa“ Vakarų Europos saugumo struktūrų nedomina arba jei kartais sudomina, tai labai menkai.
Todėl užsiminimas apie sukilimą, kuris 1941 metais iš karto po to, kai Hitlerio vadovaujamo Trečiojo reicho kariuomenė užpuolė Sovietų Sąjungą, smogė bėgančiai sovietinei kariuomenei ir kalbant tiesiai, išvalė kelią pergalingam Vokietijos kariuomenės maršui link Maskvos, dažnam Vakarų Europos veikėjui atrodo neteisingas, kolaboracinis, išdavikiškas ar bent jau mažų mažiausiai neetiškas. Juk jiems per istorijos pamokas pasakojo tik apie holokaustą ir sudegintus rusų kaimus, tačiau veidmainingai tylėjo apie tūkstančius Lietuvos, Latvijos ir Estijos inteligentų, žiauriai ir žvėriškai nukankintų vien per pirmuosius sovietinės okupacijos metus. Apie sadistiškai išpjaustytus mokytojų, kunigų ir karininkų kūnus, kuriuos po keleto savaičių ekshumavo vokiečių okupantai trijose Baltijos valstybėse, paskelbdami apie tai visam pasauliui. Tačiau tai buvo priskirta nacių propagandai ir net dabar nėra populiaru apie tai kalbėti Vakarų Europoje, diskutuojant apie Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus.
Kartais susidaro toks jausmas, kad statistinis europietis, kalbėdamas apie karo žiaurumus, vis dar jaučiasi sąjungininkais su utėlėtų azijatų ordomis, taigi, nesistebėkime, kad mūsų tautos sukilimas jiems nesuvokiamas ir kartais atrodo vertas pasmerkimo ir užmiršimo. Tačiau mes neturime pamiršti jo, šviesti ne tik savo piliečius, bet skleisti sukilimo faktą visai Europai, įrodyti, kad tai nebuvo kolaboravimas su naciais, kad tai buvo tautos veržimasis į laisvę, okupanto išvijimas ir tikėjimas artėjančia nepriklausomybe.
Apibendrinat galima pasakyti, kad mes patys privalome apginti savo istoriją, savo teisę į neiškraipytą tautos atmintį. Niekas neturi jos iš mūsų atimti, ir niekas, išskyrus mus pačius, jos neapgins. Nes istorija, kaip ir žmogaus atmintis yra labai individuali ir šiek tiek subjektyvi gerąja prasme. Kiekviena tauta istorinius įvykius atsimena, supranta ir interpretuoja skirtingai, nes iš skirtingų prizmių ją matė. Jei mes perimsime ne savo, o kitų surašytą istorinį naratyvą, mes prarasime save, mes prarasime savo praeitį ir tapsime, kaip tie praradę atmintį amžinų meksikietiškų muilo operų herojai, tada nebeliks tautos, nebeliks ir šios valstybės prasmės.
Todėl belieka pasveikinti Seime sudarytą, profesoriaus Arūno Gumuliausko vadovaujamą, Valstybinės atminties komisiją, kuri, tikėkimės, atims iš bumblauskų ir nikžentaičių istorijos interpretavimo ir monopolio teisę ir tada mes turėsime savo, lietuvišką istorijos matymą, kuris padės mums išlikti savimi.
Gal pradėkime nuo teisingo ir pagarbaus 1941 metų Birželio 23-iosios sukilimo ir jame dalyvavusių didvyrių įvertinimo?
