Antika

Gali susiformuoti įspūdis, kad COVID-19 pandemija be tiesioginės ir sunkai išmatuojamos žalos žmonių sveikatai ir ekonomikai, kelia mums diskomfortą ir smukdo nuotaiką dar ir savo iracionaliu pobūdžiu. Mus griaužia vidinis kirminas dėl to, kad tokia neganda mus užklupo nepasiruošusius kaip stichinė nelaimė, žemina žmogaus orumą tai, kad, jeigu būtų galima taip pasakyti, ne mes pasirinkome virusą, o virusas – pasirinko mus.

Kaip atrodo, žmogui yra lengviau pernešti visas nelaimes, jeigu užstoję išbandymai gali būti kvalifikuojami kaip loginė pasekmė, tarkime,  kaip jo paties pasirinkimų uždelsto veikimas padarinys, tarkime, toks šalutinis produktas, kurio žmogus nenorėjo, bet pats išprovokavo savo ne iki galo apgalvotu elgesiu, nesilaikydamas visų įmanomų ir neįmanomų saugumo reikalavimų.

Toks žūtbūtinis poreikis kaip nors racionalizuoti koronavirusą prasikiša pasakojimuose, bylojančiuose apie tai, kad pandemija neva yra Dievo ar gamtos bausmė (koronė) už žmogaus padarytus ar nepadarytus darbus. Dar labiau toks racionalizacijos užsidegimas pasimato, kai, nežiūrint visų baisios negandos nuostolių, imama ir pasakoma, kad neva pandemija mus kažko išmokė, išėjo tam tikru aspektu į naudą, tarkime, leido pažinti savo draugus ir nedraugus bėdoje (parodė tikrąjį ES šalių solidarumo veidą) arba, kitas atvejis, net didžiausius apkiautėlius pastūmėjo persiimti nuotolinio bendravimo, o ypač nuotolinio mokymo ir mokymosi įgūdžiais (kaip sako Lietuvos Respublikos prezidentas, gyvename XXI a.).  

Jeigu būtų mano valia, aš rinkčiausi galimybę pasilikti nesužinojęs visos tiesos apie savo draugų sugebėjimą didelių iššūkių  metu atsisakyti egoistinių interesų vardan tariamų ar tikrų draugų. Kita vertus, dėl to, kad pernelyg nenusaldytumėme savo sąmonės, į kiemą atėjus XXI a., kviečiu iš visų pusių apmąstyti klausimą – kodėl Šiaurės Amerikos elitiniai universitetai tvirtai, daug nedvejodami atsisako nuotolinio mokymo bet kokiame įpakavime, užkerta kelią net tokio mokymo užuomazginiu pavidalu raiškai? Žinoma, tokio universiteto teritorijoje nerasite demonstruojamų  ženklų „Saugi nuo nuotolinio mokymo zona“, tačiau aukštesniojo sąmoningumo kokybę liudija bendruomenės supratimas ir didesniu ar mažesniu laipsniu formalizuotas susitarimas dėl to, kad tiesioginio dialoginio žmonių bendravimo negali pakeisti elektroniniai bendravimo protezai.

Kaip matome, ne taip lengva elitinius universitetus suvilioti madingais niekučiais ir masinį pavidalą įgijusiais reiškiniai net ir tada, kai nuotolinis mokymas tampa liaudiškojo masinio universiteto kasdienine duona.

Kad ir kaip to nesinorėtų, anksčiau ar vėliau privalėsime pripažinti, dar svarbiau – prisipažinti sau, kad kartais net ir mums priprasti, mūsų gyvenime prigiję dalykai, be kurių tarsi jau negalėtume apsieiti, turi savo išvirkščią, liūdnąją pusę. Kaip atrodo bent man, knygų neskaitymo virusas yra pernelyg didelė kaina už interneto patogumą.   

Galima pabandyti pagyventi nutolus nuo buitinių atliekų šiukšlyno, tačiau pasaulinio informacinio šiukšlyno dvokas veržiasi net pro atokiausių sodybų langus. Todėl išmintingi ir liūdni mokytojai mūsų laikų progresą nusako dar ir taip: antroji karta nuo interneto yra dar kvailesnė nei pirmoji! (Šįmet dėl kažkokio saulės blyksnio susirinko neįtikėtinai imlių studentų kursas, tačiau nuotolinis mokymas neleis aktualizuoti šios neįtikėtinos Dievo dovanos.)

Gera žinia yra tai, kad dykumėjimo kelionė užsitęsė, taigi mums dar ne kartą vaidensis oazės.

Tą nusiteikimą, kad pats žmogus yra atsakingas už jį ištikusias negandas, neseniai pavadinome pertekline racionalizacija. Tačiau galbūt iš tiesų žmogus visados renkasi pats, be to, dar radikalesniu pavidalu nei dabar sugebame įsivaizduoti. Iš tiesų, nėra radikalesnio pasirinkimo nei tą kartą, kai žmogus pasirinko pažinimo medžio vaisių, kartu su pažinimo vargais įgydamas mirtingumą, erotiką ir moralinių dilemų naštą. Tikriausiai mirties pasirinkimas mainais į rojaus pilnatvę buvo pirminis apsisprendimas, o visa kitą atiteko drauge su mirties pasirinkimu. Tik mirtį, dar tiksliau tariant, mirtingumą pasirinkusi būtybė tampa pažįstančia, erotiška ir moralinių dilemų apsėsta būtybe. Pažinimas ir pažinumas, erotiškumas ir moralinis įgalinimas atsiranda ne iš būties pilnatvės, o iš trūkumo.   

Tikriausiai jautrios sielos ir gražių jausmų žmogui tokį pasirinkimą norėtųsi tituluoti herojiško akto vardu, tačiau toli gražu to negalime pavadinti elegantišku pasirinkimu, nes mirtį, pažinimą, meilę, moralę visados lydi snargliai, pūliai, kruvini tvarsčiai ir užstojęs kartėlis gerklėje.

XXX

Jau kartą citavau Maro autoriaus Albero Kamiu žodžius – „Mums stinga laiko būti savimi. Mums jo užtenka tik būti laimingiems“. Tačiau galbūt įkalinti karantine, atsiskyrę nuo artimųjų ir mylimųjų, užsidarę tarp keturių sienų, nebeblaškomi pro akis slenkančių gražiosios Lietuvos gamtovaizdžių, turėjome daug laisvo laiko pagaliau tapti savimi, pažinti save?

Tačiau ar žmogus gali pažinti save, Dievą, būtį, nenužudydamas Dievo, neišsižadėdamas būties, nepamesdamas savęs, jeigu pažinimas įprasta to žodžio reikšme yra  pažįstamų dalykų išardymas, galima sakyti, iškastravimas, jų pavertimas loginiam preparavimui patogiais objektais. Taigi čia mums toli gražu netinka mokslinio pažinimo, susiformavusio iš esmės pagal gamtos pažinimo rekonstrukcinę tvarką, pažįstamą dalyką pažįstant kaip išorinį žmogui objektą, pavyzdys. Atplėšti save nuo savęs, save paverčiant išoriniu sau objektu, galima tik savęs  nuslėpimo būdu arba pametus save kaip bendrabučio raktą tarp smėlio kopų.

Pažink pats save, – sako Sokratas, – yra svarbiausias filosofijos raginimas žmogui. Sokratas yra įsitikinęs, kad visi pažinimo rezultatai pradeda įgyti prasmę tik tada, kai veda žmogų savęs pažinimo linkme.

Jau nuo seno savęs pažinimo užduoties forsavimas yra vadinamas sokratiškaja nuostata, tačiau tik Vosylius Sezemanas iš Kauno per 2,5 tūkstantmečio pirmasis atkreipė dėmesį į tai, kad Sokrato ištarose paradoksaliu dalyku laikytas tiesioginis žinojimo ir dorovės tapatinimas turi būti suprantamas kaip savęs žinojimo ir dorovės prigimtinis tapatumas, – ką nurodo ir žodis „sąžinė“ (nesunku pastebėti, kad žodis „sąžinė“ yra  žodžių „savęs žinojimas“ suvestinė santrumpa).

Tarkime, sąžinė yra savęs pažinimas savęs išgyvenimo būdu. Taip ir reiškiasi besikandžiojanti sąžinė, ar ne? Sąžinės, kaip sakoma, neužtvenksi. Vis tik Sokrato ištaros apie savęs pažinimą neturi nieko bendro su introspekcija, gilinimusi į save, šiandieniniam žmogui yra netikėtos ir kaip atrodo, turėtų būti labai sugestyvios savo atšiauriu antipsichologizmu.

Šalia sąžinės Sokrato filosofija atranda ir tokį antipsichologinį dalyką kaip savimonė.

Jeigu leisite, savimonę grubiai apibrėšiu taip: savimonė yra sąmonės savojo turiningumo įsisąmoninimas, mąstymas apie mąstymą. Kaip tai dera su Sokrato įskiepyta vakarų mąstysenai dialogo norma ir forma? Iš tiesų, sokratiško tipo dialoguose yra įveikiama maišatis nuomonių, kurias patikrinus diskusijų žaizdre neretai išaiškėja, kad jos buvo bendri ir ta prasme niekieno prietarai. Taigi tokiame sokratiško tipo dialoge, žmogus, ieškodamas tiesos, drauge turi galimybę atrasti savo tikrąjį „aš“. Todėl Sokrato filosofija gali būti vadinama savimonės arba gyvosios sąmonės filosofiją, žyminti perėjimą nuo pasaulio regimybės prie savimonės realybės.

Platonas pratęsė dar Sokrato užmintos mįslės apie pažinimą kaip atsiminimą plėtotę, dėl didesnio įtikimumo, kaip atrodo, savo iniciatyvą pateikęs mitologinį pasakojimą apie sielos preegzistenciją idealių esmių pasaulyje. Tačiau, kaip atrodo, siela čia jokiu būdu nėra suprantama kaip lobių skrynia, kurią atidarius būtų galima pažinti savo turiningumą iki pat dugno, sielos turiningumą, sekant platoniškąja logika, greičiau užtikrina jos kaip depozito statusas.

Kaip atrodo, tik Šv. Augustinas, prabėgus vos ne tūkstantmečiui, su prilygstančiu Sokratui aistringumu vėl iškėlė savęs pažinimo užduotį.

Žinia, krikščionybėje Dievas yra suprantamas kaip transcendencija, t. y. kaip neišmatuojama anapusinė būtis. Savo ruožtu krikščioniškoji antropologija remiasi biblijiniu postulatu, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Taip yra atrandama nauja, lyginant su antika, žmogaus dimensija, atrandamas žmogaus vidujiškumas, kuris naujame kontekste pradedamas suprasti kaip psichologinis bedugniškumas, vaizduotė nupiešia vaizdinį, jog tokiu savo vidujiškumu žmogus tarsi pradygsta kosmoso daiktiškumo paviršių (antika apskritai žmogaus vidujiškumą suprato kaip vidaus organų dislokaciją, geriausiu atveju Sokratas tai suprato kaip demoną, įsikūrusį žmogaus viduriuose).

Žmogus yra neišmatuojamos gelmės, – sako Šv. Augustinas. Dar daugiau, – Augustinas yra įsitikinęs, jog savo vidinės gelmės pažinimo kelyje žmogus gali aptikti Dievą.

Šiandieninio žmogaus sąmonė yra išdresuota psichoanalizės korifėjų ta linkme, kad savęs pažinimas mums visų pirma asocijuojasi su žengimu į rūsį, siekiant apsižvalgyti po ne visiškai švankius savosios pasąmonės užkaborius. Jeigu renkatės Šv. Augustino pavyzdį, nesunku bus įsivaizduoti, kad savęs pažinimas yra keberiojimasis kopėčiomis į viršų, kelias Dievop.

(Bus daugiau)