Įsivaizduoju, kad skaitytojas nuoširdžiai norėtų patarti autoriui užrašyti šio straipsnio pavadinimą su klaustuko ženklu, nes nuoširdūs skaitytojai lengvai įsivaizduoja, kad šio straipsnio autorius tikrai nesiruošia pašlovinti homoseksualizmo kaip reiškinio, nepuoselėja didesnių iliuzijų, kad galimą būtų atrasti kažkokią pagerinto homoseksualizmo versiją. Tačiau klaustuko ženklas mūsų atveju pademonstruotų išankstinę autoriaus pozicija ir būtų skaitytojo apdraudimas nuo galimybės susilaukti iš anksto nežinomų, dar kitaip tariant, nepaminkštintų išvadų.
Kita vertus, kietesnis kalbėjimas įvardyta tema įpareigoja laikytis nepilno žinojimo prezumpcijos, kai, siekiant išvynioti temą iki galo, nėra jokio užtikrintumo ir garantijos – kokios tarpinės ir baigtinės išvados turėtų nusistovėti? Čia derėtų neatsisakyti taip pat ir tokių nejaukių išvadų, kurios net prijaukintam autoriui galiausiai yra nelauktos ir nesmagios.
Kaip jau užsiminiau praeitą kartą, pasirinkti mūsų diskusijai šią temą įpareigojo prasidėjęs Lietuvoje sujudimas ir padažnėję raginimai dėl to, kad santykiuose su savo bendrapiliečiais iš vadinamųjų seksualinių mažumų pademonstruotume didesnį jautrumą, žmogiškumą, labiau kryptingai ta linkme pajunktume visus savo empatijos išteklius.
Nelauktai ir staiga, tarsi niekas iš nieko, klausimo dėl homoseksualams skirto žmogaus teisių paketo svarstymas įgijo kraštutinai verksmingą toną, kai įspūdžiui sustiprinti net buvo aukštai iškeltas vidujai raudą užgniaužusios homoseksualo motinos plakatas, savo stilistika bent iš dalies panašus į sovietinės motinos, kviečiančios kovoti su vokiškaisiais okupantais vaizdavimą karo meto mobilizacinėse propagandoje, taip pat ne mažiau įtaigi vizualizacija kaip Pirčiupio motinos skulptūrinės kompozicijos kumštis. Nesakau, kad tokio graudulingumo fono paūmėjimas aplink šį klausimą yra režisūros iš vieno centro pasekmė. Tarkime, staigiai, kaip gaisras nuo vienos kibirkšties išdžiūvusiame miške, išpopuliarėjo įsivaizdavimas, žmonės stichiškai vienas iš kito persėmė nuomone apie homoseksualus, kad „ jie yra tokie pat kaip ir mes, tik dar labiau kenčiantys, baisų diskomfortą ir nežmogišką įtampą patiriantys žmonės“. Kitaip tariant, vienaip ar kitaip buvo užsimota savo širdies artumu sušildyti ir, jeigu norite, tokiu būdu humanizuoti homoseksualo paveikslą.
Tačiau tokios, tarsi ir geros intencijos įgyja ultra tragikomišką pobūdį, prisimenant tą aplinkybę, kad homoseksualizmo ideologija, iškėlusi vaivorykštės vėliavą, iškilo postmodernistinės mąstysenos, pakvietusios dehumanizuoti ar net animalizuoti žmogišką tikrovę, o taip pat pasiskelbusios posthumanistinės epochos vėliavneše, terpėje. Tikriausiai pernelyg drąsu butu sakyti, kad posthumanistinių intencijų postmodernistinė filosofija ir homoseksualizmas kaip ideologija yra tiesiogiai išvedami vienas iš kito reiškiniai, greičiau tai yra gretutiniai, tarpusavyje labai tampriai susiję fenomenai, – taip tampriai, kad jų tarpusavio sąveiką būtų galima aiškinti pagal tarpusavyje susisiekiančių indų principą.
O vis dėlto koks yra tas homoseksualo paveikslas? Ar sakote, kad toks klausimas yra mažiausiai nekorektiškas, o iš esmės – visiškai absurdiškas, nes vienas dalykas yra homoseksualizmo ideologija, o visai kitas – konkretūs žmonės su savo skirtingais temperamentais, charakteriais, besiskiriantys vienas nuo kito unikalia gyvenimo patirtimi, nepamatuojami vienu kurpaliu, neįspraudžiami į iš anksto paruoštą schemą? Taip turėtų būti, tačiau čia savaime įsiperša tikrai nejauki išvada, kad visi Lietuvoje gyvenantys homoseksualios orientacijos žmonės gali būti subendravardiklinti ne tik pagal savo seksualinę orientaciją, bet taip pat ir pagal jiems visiems, be išlygų būdingą antilietuvišką nusiteikimą, pagal juos visus didesniu ar mažesniu laipsniu užvaldžiusią alergiją tautiniam sentimentui. Kodėl taip yra, – tai klausimas, kurį palieku spręsti skaitytojui.
Kita vertus, nė kiek nebejoju dėl čia pateikto apibendrinimo, nežiūrint to, kad jokiais sociologiniais tyrimais nesiremiu, taip pat nenumatydamas jokių išimčių iš čia įvardytos taisyklės. Iš tiesų, jeigu būtų kitaip, mes tokį neįtikėtiną stebuklą be jokių statistinių tyrimų lengvai atpažintume dėl jo ekstraordinaraus pobūdžio, kaip balta varna yra lengvai atpažįstama juodvarnių būryje. Tokį atvejį galime įsivaizduoti ar aptarti minties eksperimento plotmėje, tačiau gyvoje tikrovėje lietuvių tautinius idealus puoselėjantis homoseksualas neegzistuoja. Kita vertus, jeigu tokį neįtikėtiną atvejį, t. y. homoseksualą ir podraug Lietuvos patriotą aptiktumėte, jo nuotrauka galėtų tapti atskiro homoseksualizmo atvejo su žmogaus veidu įvaizdinimu.
Nenoriu piktžodžiauti, todėl nesakysiu, kad tai būtų stebuklas, prilygstantis antrajam Kristaus atėjimui, tačiau patriotinių idealų neišsižadėjusio homoseksualo pasirodymas Lietuvoje būtų ne mažiau stebuklingas nutikimas nei, tarkime, žydų populiacijos Lietuvoje balso įgarsintojų bandymas ne tik kiekviena proga minėti būtas ir nebūtas lietuvių nuodėmes, bet drauge prisiminti ir tuos savo tautiečius, kurie nusikalto lietuvių tautai ir žmogiškumui arba padarė karo nusikaltimus (į viešumą andai buvo prasisunkusios užuominos apie tai, kad Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centre yra pradėtas tyrimas dėl Genriko Zimano lemiamo vaidmens Pirčiupio kaimo tragedijoje, tačiau dabar jau galima drąsiai spėti, kad po įvykusios Centro rekonstrukcijos (?) ši tema bus užrakinta penkiomis spynomis; neatmestina ir tokia galimybė, kad vadinamoji Centro rekonstrukcija buvo pradėta, siekiant užkardinti kelią tokių zimanų karo nusikaltimų tyrimams).
Nepriimu kaltinimo, kad nuo vienos temos peršokau prie kitos be jokios loginės sekos. Tai ne šių eilučių autorius, o vadinami pažangiečiai tvirtina, kad mūsų dienų visuomenės pažanga susideda iš dviejų elementų, tai esą yra kova už homoseksualių žmonių teises + kova prieš antisemitizmą, kai pasakius vieną būtina prisiminti ir kitą, pateikdami struktūriškai labai panašų sąvokos apibrėžimą kaip V. Leninas, kuris savo ruožtu skelbė, kad komunizmas yra tarybų valdžia + visos šalies elektrifikacija.
Senovės graikai vadinamą esmės klausimą išsakė taip: to ti estin? Kas yra tai kaip toks apskritai – tas ar kitas dalykas? Siekiant atsakyti į šį klausimą, dažniausiai yra pateikiamas sąvokos apibrėžimas pagal Aristotelio sąvokų apibrėžimo logikos reikalavimus, kai yra nurodomas apibrėžiamo dalyko santykis su labiau bendra giminine sąvoka, drauge pažymint to apibrėžiamo dalyko rūšinį skirtumą. Nežinau ir nenoriu žinoti – kiek tikslus yra Lenino apreikštas komunizmo apibrėžimas, drauge labai sunku atsikratyti nesmagaus įspūdžio, kad vadinamųjų pažangiečių pateiktas pažangos nusakymas per dviejų elementų sukabinimą yra pernelyg siauras, mechaniškas ir groteskiškas, taigi vargu ar tinkamas tokio daugiabriaunio reiškinio kaip pažanga nusakymui. Tai greičiau yra konjunktūrinis užkeikimas nei sąvokos apibrėžimas.
Jeigu čia ir yra kažkokia slapta logika, mėginant sukabinti du elementus pažangos apibrėžime, tai, kaip atrodo bent man, turėtų būti ne kas kita, o žmogaus pažeminimo arba net žmogaus nužmoginimo logika, juolab kad už iš pažiūros nekaltų įvardijimų čia slypi nevienareikšmis turinys.
Kaip buvo proga pasakyti dar praeitą kartą, žmogaus teisių idėjos totalioji homoseksualizacija veda į žmogaus teisių koncepto nužmoginimą. Kita vertus, dar didesnį rūpesti kelia tai, kad prisidengiant kovos prieš antisemitizmą lozungais yra pradedama tylioji Lietuvos okupacija ir lietuvių tautos orumo naikinimas pagal niekur nedingusį stribų veiklos pavyzdį.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula vos der Leyen, neapsiribodama tik antisemitizmo įvardijimu, truputėlį praplečia antrojo elemento pažangos apibrėžime charakteristiką, sakydama, kad šiandieninės Europos vienu iš svarbiausių pažangos orientyru yra kova prieš rasizmą. Tačiau mūsų aplinkoje atsitiko būtent taip, kad skatinant kovos su išgalvoto antisemitizmo apraiškomis aistras, prasidėjo ir su spartėjančiomis apsukomis yra tęsiamas labai nuožmus rastinis Lietuvos užpuolimas, visa savo esme atsikleidžiantis žydų tautybės asmenų išplatintame pareiškime apie tai, kad neva lietuvių tauta neturi teisės rašyti savo istorijos.
Žinia, toks pareiškimas nėra tik atskiro nešvankaus žydelio pasisakymas, išplatintas pavėjui, bet, kaip matome, lietuvių tautos atskyrimo nuo istorinės refleksijos įgyvendinime dalyvavo net ir vizituojantys Lietuvoje žydų tautybės JAV ir Izraelio ambasadoriai, įsipainioję į labai niekingas Genocido tyrimų centro, ilgai atlikusio Tautos atminties instituto funkcijas, sužlugdymo akcijas. Kaip visi gerai suprantame, taip pasižymėjęs JAV ambasadorius atstovauja ne didžiosios mūsų sąjungininkės, o labiausiai reakcingų Izraelio politikos sluoksnių interesus, drauge puoselėjame viltį, kad supratimas apie tikrą dalykų padėtį šioje plotmėje anksčiau ar vėliau išplis iš į platesnius vandenis.
Norėčiau, kad mano tolesnis pasakymas būtų tik spalvų sutirštinimas, tačiau kartas nuo karto turiu progą pamintyti ir apie tai, kad Lietuva yra sionistinio užpuolimo taikinys Nr. 1. Įsivaizduoju, kad retas sutiks ir su tokia kraštutinai rizikinga hipoteze, kad taip atsitiko dėl to, jog Lietuva yra nusižiūrėta kaip naujojo Izraelio inkubatorius.
Nelaimingo incidento metu buvo dirbtinai sukurtas terminas, kuris taikomas kitoje vietoje nei buvo užmanytas, netikėtai įgyja konceptualią reikšmę. Iš tiesų, dekonstruotas, t. y. tautinę ir lytinę tapatybę praradęs žmogus, naujosios konfigūracijos mankurtas yra žmoga. Kitaip ir nepasakysi.
2021.11.06; 18:00
Visus Lietuvos gyventojus Ivaškevičius skirstydavo į slaptus ir neslaptus antisemitus.
„Vyčio žirgas, – galvojo sau Ivaškevičius, – yra neslaptas antisemitas Nr.1, nes stojasi piestu žvengdamas vos tik pamatęs Kukliansky šešėlį su styrančiu šluotražio kotu iš užpakalio“.
Remiantis tokia logika, prie neslaptų įtartinos pakraipos objektų čia taip pat prašėsi priskiriami dideli spalvoti aerostatai, vadinami skraidančiais oro balionais.
Sužydėjusi palaukėmis mėšlaplūkė taip pat neslėpdavo savo kasmetinio antisemitinio nusiteikimo.
Pagal tą pačią logiką, pats Ivaškevičius buvo slaptas antisemitas, jau daugelį metų dedantis pastangas įveikti savo priklausomybę nuo slaptumo, iš tolo apeinantis tokius portalus kaip slaptai.lt., bijodamas vėl atkristi.
X
Kuo karvė skiriasi nuo troleibuso?
Pagal žvilgsnio tyrumą, įsižiebiantį tamsoje, ar pagal ragų formą?
Niekas to nežinojo.
Vis tik profesorius Landsberis išplatino pranešimą apie išmanųjį arklį (galimai Vyčio žirgo anūką), kuris visados žino kažką daugiau už profesorių Bumblauską.
Niekas nežinojo tik to, kur uždarytas žvengia toks šventasis arklys.
Niekas nežinojo ir to, kuo žydas skiriasi nuo šventos karvės.
X
Išradus kurvometrą, Lietuvoje ilgai netrukus buvo išrastas ir Ivaškevičiaus vardo kosmopolitometras, įgalinantis išmatuoti užsilikusius tautinius sentimentus kaip pavojingą užkratą ir tokiu būdu suteikiantis galimybę kontroliuoti patologijos paplitimą tamsiuose ir nemoderniuose Lietuvos visuomenės užkulisiuose.
Kosmopolitometru nustačius tikslų apsikrėtimo užsilikusiais tautiniais sentimentais koeficientą, žmonės buvo apdedami papildomais mokesčiais ir išstatomi viešai pajuokai.
Tai buvo liūdna epocha, kai juoktis žmonės būdavo verčiami.
X
Toks troškus žmogelis Vinokuras buvo šventai įtikėjas, kad žydo prigimtinis statusas ir rasinis pašaukimas suteikia teisę be jokio konfūzo pamokslauti iš aukštos tribūnos bei mokyti kitų tautų piliečius gražaus elgesio.
Negražu piktai šaipytis iš nelaimėlio, bet konstatuokime realią dalykų padėtį, kad niekas neklausydavo jo nešvankių šūkaliojimų.
Vėliau, pamokytas Ivaškevičiaus, Vinokuras stojo tarnauti pas Vanagaitę už klouną, laisvalaikiu – konsultuodavo įvairiausio plauko rasistus ir pederastus.
X
Lietuvoje kažkas pavydėjo Ivaškevičiui didelio talento.
Kas?
Culex pipiens, lietuviškai – uodo lerva.
(Bus daugiau)
2020.07.22
Prieš gerą pusmetį universiteto koridoriuose netikėtai susimačiau su visados pasižymėjusia specifiniu humoro jausmu kolege, kuri tąkart jau ištikta labai sunkios ligos ir žinodama negailestingą diagnozę apie paskutiniąsias gyvenimo dienas, mūsų pokalbio pabaigoje nepraleido progos pašmaikštauti, pareikšdama – „Išeinu atostogų!“
Pasukau į priešingą pusę, nespėjęs net dorai atsisveikinti, nežinodamas, ką tokiu atveju dar būtų galima pasakyti, tik bandydamas nuslėpti kažką panašaus į staiga susitvenkusias ašaras.
Tačiau šiandien krūptelėjau, kitaip nepasakysi, išgirdęs žinią, kad iš atostogų grįžta Šimašius. Jau buvo galima viltis, kad Vilniuje, gražiai nulijus, vėl atsigaus vasaros pabaigos spalvos ir kvapai, bet dabar nesunku įsivaizduoti ir tai, su kokiu uoslės diskomfortu susidurs miestelėnai, kai valdyti Vilniaus iš atostogų sugrįžta totalinis politinis lavonas. Nesakykite, tai nėra tik vieno nevykėlio Šimašiaus, truputėlį anksčiau ar vėliau nueisiančio nuo arenos, problema.
Su Šimašiaus vardu siejamas politinio lavono dvokas gali nepaprastai sustiprėti dėl to, kad Šimašius-Saulė jau savo pirmajame kreipimesi po atostogų į delfi.lt skaitytojus https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/remigijus-simasius-apie-viena-lenta-du-parasus-ir-55-tukstancius-vilnieciu.d?id=82023673, be didelio konfūzo tapatinasi su Vilniumi, kalba visų vilniečių vardu, tokiu būdu totalizuodamas lavonėjimo dvoką iki kraštutinė ribos. Tikriausiai net anų laikų lietuvių emigrantų bendruomenei, įsikūrusiai Čikagos priemiesčių skerdyklų kaimynystėje, neteko patirti tokio sąmonę paralyžiuojančio dvoko, kokį užtraukia miestiečiams Šimašiaus politinio lavonėjimo kaimynystė.
Todėl, kaip atrodo bent man, Šimašiui grįžus iš atostogų, Vilnius iškart tampa nelaimės zona, kai dėl užkrato ir dvoko keliamo pavojaus šiandien Lietuvos sostinė turėtų būti nedelsiant uždaroma kitų miestų lankytojams. Apskritai pats Šimašius yra linkęs uždaryti beveik viską, pradedant nuo teatrinių įstaigų ir skrydžių bendrovių, išskyrus gėjų klubus. Šimašiaus pavyzdys baisiai prikišamai rodo, kad Vilniaus lankytinomis vietomis pirmiausiai turėtų būti laikomos gėjų pasilinksminimo įstaigos.
Kita vertus, lavonėjimo dvokas pasiekia aukščiausiąjį tašką būtent tada, kai Šimašius praveria burną, t. y. kažką pasako, pabando suformuluoti vadinamąją mintį, kai jo vardu yra paskelbiama kažkokia rašliava, pasakojanti apie anojo titaniškas pastangas su moraliniu kompasu rankose atrasti ir demaskuoti užsimaskavusį antisemitą.
Žinia, nudraskius atminimo lentas, pakabintas laisvės kovotojų garbei, ir išprovokavus natūralų žmonių pasipiktinimą, lengva ranka yra sukuriamas mitas apie užsimaskavusį atisemitą. Galimas daiktas, nereikėtų pernelyg nuvertinti Šimašiaus, nes jis antisemitizmo išpopuliarinimo reikalui, kaip atrodo bent man, nusipelno tikrai ne mažiau nei visa nacių propaganda kartu sudėjus! Kita vertus, tikriausiai nereikėtų anojo ir demonizuoti (būtų pernelyg didelė garbė), nes Šimašius savo niekingų tikslų pasiekia ne tiek pasikinkęs kažkokį priklydusį demoną, kiek tapdamas kraštutine liberalizmo karikatūra, kaip atrodo, turinčia atstumti visus sveiko proto žmones.
Jeigu tokio mero iškamša tik stovėtų nejudėdama, būtų galima pakęsti, tačiau šiai stovylai prabilus lavoninės stiliumi, suvimdo ne juokais. Žinote, metafizinio pasišlykštėjimo jausmas toli pranoksta fizinio pasišlykštėjimo sukeliamus nepatogumus, ištampo vidurius nepalyginamai intensyviau nei būtum apsinuodijęs pašvinkusių silkių porcija.
Mūsų padangėje buvo galima sutikti ne vieną apsišaukėlį ir aferistą, tačiau taip išniekinti moralines sąvokas ir aukos prasmėvaizdį, kaip lengvai purkštaudamas daro Šimašius, tikriausiai nepavyks niekam niekada. Šimašiaus kalbėjimas ta tema yra nuodinga bet kokių įvardijimų karikatūra, pagal savo esmę visados yra užnuodytas tortas. O nemeilės atsakas tokiu atveju tikriausiai yra pats geriausias priešnuodis.
Tiesą sakant, mane labiausiai neramina net ne tokio Šimašiaus fenomenas, kiek tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos neišdrįsti naikinti neteisinių, iš vandališkų sumetimų užgimusių Šimašiaus sprendimų nuplėšti atminimo lentas Lietuvos laisvės kovotojams. Dėl to mes visi esame pastūmėjami į baisią priešpriešą, kuri gali (neduokDie) labai greitai išvirsti į neramumus ir gatvės susirėmimus.
Kaip nesunku nuspėti, patriotinė Lietuvos kohorta atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti atkurs ir neprašydama Šimašiau leidimo pakabins ten, kur jai ir pridera būti pagal jau susiformavusią tradiciją. Neabejokite, yra žmonių, kurie visomis išgalėmis, jeigu norite, dantimis ir nagais, gins savo teisę apsaugoti laisvės kovotojų atminimą.
Dabar pabandykime įsivaizduoti, kad naujoji Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė pasiunčia vidaus pulkus išvaikyti laisvės gynėjo paminklinės lentos gynėjus. Fiziškai tai padaryti nebus sunku, nes tokių gynėjų vartotojiškoje visuomenėje lieka vis mažiau (?), didelė dalis iš jų – jau pagyvenusio amžiaus žmonės. Tačiau, pabandykime toliau įsivaizduoti, fizinė prievarta prieš senolį, atėjusį apginti bendražygio atminimą, reikštų, kad Lietuva įžengė į naująjį okupacinį sezoną. Ne postai ir pavadinimai lemia visuomenė raidą ir pažangą, o žmonės, kita vertus, kai svarbius politinės teisinės sanglaudos postus užima kvailiai ir bailiai, visuomenė yra okupuojama nešvankybės.
Čia dabar nupieštas vaizdelis yra mintinis eksperimentas, siekiant užbėgti labiausiai nepageidaujamiems įvykiams prieš akis. Tačiau taip gali atsitikti iš tiesų, jeigu Lietuvoje ir toliau šitaip atkakliai bus nesilaikoma įstatymo normos, kai įpareigota ginti įstatymo viršenybę prokuratūra neria į krūmus, nedrįsdama užginčyti akivaizdžiai neteisinių Šimašiaus sprendimų.
P.S.
Keletas pažįstamų manęs klausė – kodėl štai jūsų autorius viešus pasisakymu apie Šimašių kartas nuo karto užbaigia eiliuota forma, suposmuodamas išvadą, ar tai esą nėra savotiškas Šimašiaus fenomeno pašlovinimas? Atsakau: eiliuota forma, užbaigiant pokalbį, užgimsta tada, kai norisi išsikeikti iki širdies gelmių, bet išsiauklėjimas to neleidžia daryti viešai. Eilėraščio forma su rimo ir ritmo reikalavimais uždeda kažką panašaus į apynasrį.
2019.08.22; 09:26
X X X
Vilnius, rugpjūčio 20-osios naktis
mėnulis dabar toks vaiskus be energijos
kaip jį taurina vaistinės pilies gatvėje fonas! –
vokus staiga ten pramerkia
kažko nudžiugęs lavonas
Remigijus Šimašius savo akcijos prieš Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimą kritikus neseniai vienoje TV laidoje pavadino užsimaskavusiais antisemitais.
Na, aš taip pat esu garsiausio Vilniaus vandalo kritikas, bet kažkodėl, – Dievas mato, – nesijaučiu nei antisemitas, nei juolab – nuslepiantis savo esmę, linkęs užsimaskuoti situacijos dalyvis. Greičiau dabar yra taip, kad jaučiu nepatogumą tik dėl to, jog ką tik kviečiau liudyti Dievą bedievio akivaizdoje ir tarsi buvau pasirengęs parodyti savo širdį ten, kur to niekam nereikia. Taigi, jeigu norite, demaskuosiu save iki galo – man net kažkiek gėda ir neramu, kad, šitaip užvirus košei, niekaip kol kas nepavyksta pasigauti žmogaus charakterį vienaip ar kitaip paspalvinančio antisemitizmo užkrato. Kartais net pavydžiu antisemitams, kurie neapsunkina savęs problemų sudėtingumu ir yra pasiryžę viską paaiškinti radikalaus supaprastinimo būdu, plėtodami savotišką atpirkimo ožio teoriją.
Kalbant daug rimčiau, svarbu pastebėti, kad blogiausia, kas galėtų mums dabar atsitikti, būtų tautinės nesantaikos pakurstymas, dar didesnės priešpriešos tarp lietuvių ir žydų paakinimas. Tai labai pasitarnautų tokiems žmonės kaip R.Šimašius, kuris, paaštrėjus tautinei nesantaikai, tikrai nepraleistų progos pasigirti, kad atseit anas jau buvo perspėjęs anksčiau, jog čia iš kiekvieno pakampio žybsi užsimaskavusių antisemitų akys (brrr..).
Nesunku įsivaizduoti, kad pirmasis tokios nesantaikos kurstytojas ir yra pats R.Šimašius, sumanęs pažvejoti nešvariame vandenyje, nusprendęs pasireklamuoti ant jo paties sukelto nešvankaus skandalo aukuro.
Kažkada poetas Gintaras Patackas gražiai surimavo žodį „meras“ su garsiausiojo dainiaus vardu, parašęs štai tokį eilėraštuką: o europos mere homere/ pasodinęs tu gėlę bodlerą/ uostai ir pats raukais. Tai tikrai neturi nieko bendro su liūdnai pagarsėjusiu Vilniaus meru turinio požiūriu, bet tinka čia nupieštu uostinėjančio mero paveikslėliu, kai ir mūsų atveju būtų galima pasakyti: o europos mažiau šimašiau/ kodėl tu pats staiga pagadinęs orą/ kitus apuostai raukais/ vaidindamas šitaip pilietį nekaltą dorą.
Kaip atrodo bent man, mes visi bėgant metams tampame profesiniais išsigimėliais, profesija mums uždeda nenuplaunamą antspaudą, savo refleksais persisunkia net į pasąmones gelmes. Savo ruožtu esu pastebėjęs dar ir tai, kad liberalų profesionalų (kai liberalizmas tampa profesija) smegenėlės bėgant laikui kažkur išteka, išsilygina, tampa plastmasinėmis (šios taisyklės, kaip atrodo, negalima pritaikyti tik Eugenijui Gentvilui, kuris, net ir būdamas nepalaužiamu liberalu, išsaugo savo dinozauriškai žmogišką prigimtį).
Iš tiesų, kai R.Šimašius kalba apie moralinį kompasą, užsimaskavusius antisemitus ir panašius dalykus, garsų artikuliacijos reikšminė skirtis palaipsniui išsitrina, viskas susilieja į tuščios puodynės barškėjimą. Gal iš tiesų nieko daugiau ir nebuvo galima tikėtis iš tokio R.Šimašiaus, tačiau aš dėl pilnos satisfakcijos vis tik norėčiau (įsisvajojau), kad aukštesniosios instancijos uždraustų apsimelavusiam merui vartoti žodį „moralė“, taip apsaugant lietuvių kalbą nuo išniekinimo.
Kaip visi žinome, net lengva intonacija neutraliam žodžiui gali suteikti melagingą prasmę, savo ruožtu Vilniaus nevykėlis meras, teisindamasis dėl savo barbariškų veiksmų, nepasidrovėjo tiesmukiškai pareikšti, kad neva būtent Jonas Noreika-Generolas Vėtra uždarė Šiaulių apskrities žydus į getą, tarsi okupuotoje šalyje butaforinės lietuviškos valdžios tarnautojas būtų galėjęs daryti kokius nors valingus veiksmus. Žinia, mūsų tautietis tik lietuviškai įgarsino okupacinės valdžios sprendimą, taigi, formaliai žiūrint, tarsi ir teisingi R.Šimašiaus žodžiai apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros nusižengimus yra iš tos pačios serijos melų, kai skelbiama, jog pasaulinį Holokaustą sukėlė arba II-ąjį pasaulinį karą pradėjo niekšai lietuviai.
Ar jau girdėjote, yra tokių lietuviškos spaudos darbininkų, kurie garsiai trimituoja pašaliais, kad Vilniaus meras, išniekindamas laisvės kario atminimą, pasielgė drąsiai ir garbingai. Jeigu Tu, skaitytojau manai, kad jie yra lietuviai, tokie patys kaip ir mudu abu, leisk man tapti konvertitu, atvirsti į žydą. Tie niekados nėra pasmerkę net ir didžiausio budelio, baisiausio sadisto iš savo tarpo, nors nedidelė paslaptis yra faktas, kad daktaras Josefas Mengele, palyginus su Nachamu Dušanskiu, buvo tik spuoguotas paauglys.
Ar reikėjo dar kartą užsiminti apie žydus, kai čia aptariamas visai kito pobūdžio klausimas, diskutavome apie niekingą R.Šimašiaus poelgį ir jo nepraustaburniškas kalbas? Nagi, dėl pilnesnio vaizdo nepraleisiu progos dar kartą pareikšti, kad žydai neabejotinai yra didvyriška, labai talentingų žmonių tauta, iš kurios būtų galima daug ko gero pasimokyti. Tačiau šįkart labai nuvylė Lietuvos žydų bendruomenės oficialūs atstovai, pritarę R.Šimašiaus iniciuotam vandalizmo aktui. Kaip atrodo bent man, šįkart buvo prašauta pro šalį net žiūrint iš egoistinio žydų bendruomenės taško.
Klausiu – ar išties reikėjo prisidėti prie laisvės kario atminimo išniekinimo, juolab kad kalbame apie tokį žmogų, kuris pogrindžio spaudoje smerkė Holokaustą, kuris, kaip liudija garsiausi Šiaulių krašto žydų gelbėtojai, buvo nepaprastai tauri, talkinusi asmenybė?
Kita vertus, šalies žydų bendruomenės nedraugiškumas šioje istorijoje pasireiškė dar bjauresniais ekscesais. Štai mūsų didvyrio anūkė liudija, kad Kauno miesto žydų bendruomenės pirmininkas anajai neva bandė įpiršti nuomonę, kad Jonas Noreika-Generolas Vėtra pats asmeniškai dalyvavo žydų žudynėse, kastuvu pribaigdamas sužeistas aukas. Kodėl šitaip prireikė dergti Lietuvos didvyrį? Žydai yra tokie pat žmonės kaip ir lietuviai, tačiau šitoks melas yra tikrai nežmogiškas.
Kitas, ne mažiau baisus pavyzdys. Žydų tautybės Lietuvos rašytojas Markas Zingeris, pasitelkę vaizduotės sparnus, piešia vaizdelį, kad neva nacių kalinamas Štuthofo koncentracijos stovykloje mūsų minimas herojus jautėsi kaip kurorte, nepatyrė jokio vargo, čia jam buvo suteiktas vos ne garbės svečio statusas. Kodėl šitaip nežmogiškai meluojama? Kokie tai buvo kurortai, – vaizdžiai aprašė tokiu pat pagrindu kaip Jonas Noreika-Generolas Vėtra į koncentracijos stovyklą įgrūstas Balys Sruoga savo atsiminimų romane „Dievų miškas“. Ar jūs mane palaikysite antisemitu, jeigu aš dabar palinkėsiu minėtam žydų tautybės rašytojui, pliauškiančiam apie kurortus, to, kad nudžiūtų jo dvišakis liežuvis?.. Tačiau aš pats savęs nelaikau antisemitu net didžiausio įtarumo akimirkomis, net ištiktas panikos priepuolio.
Kaip matote, šiame straipsnelyje taip ir nebuvo atsakyta į klausimą – kas yra tie užsimaskavę antisemitai? Kaip manau aš pats, tai yra visokie šimašiai, vanagaitės, ivaškevičiai, gailiai, labai darbštūs ir atkaklūs žmonės, su tanko rimtumu siekiantys tarptautinės karjeros, be visa ko kito naiviai tikintys, kad pasaulyje įtakingi žydai gali jiems patalkinti, puoselėjant neeilinio skrydžio į viršų planus. Toks požiūris yra antisemitinis, nes čia pasaulio žydai yra traktuojami instrumentiškai, o ne jų nelygstamos žmogiškos vertės požiūriu. Todėl galima pasakyti dar ir taip, kad antisemitizmo išsižadėjimas reikalauja neapkrauti žydų savuoju balastu.
2019.08.02; 06:00
Ką gi, įvyko vakar vadinamoji diskusija Rotušėje dėl pulk. Kazio Škirpos gatvės likimo. Žinoma, geriau kai žmonės kalbasi negu nesikalba. Juolab, kalbasi mandagiai, vieni kitų neužgauliodami ir nežemindami.
Tai šita prasme tą pasikeitimą nuomonėmis galima vertinti pozityviai. Tačiau problemos išlieka ir jos daug gilesnės, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Esminis klausimas yra teisingumo. Ar tinkama yra istorinę asmenybę, šalies nepriklausomybei ir laisvei neabejotinai daug nusipelniusį žmogų, apkaltiną ne jo padarytais nusikaltimais, tam tikra dalimi ir apmeluotą, kurio vadinamoji „kaltė” niekaip niekada nebuvo įrodyta, net nebandant gilintis į istorines to laikmečio peripetijas, iš anksto pasmerkti, nukabinti gatvės lentelę, pažeminti ir pakasti istorinėje užmarštyje?
Kaip šiandien elgiamasi su Kaziu Škirpa, rytoj, galimas daiktas, gali būti pasielgta su kiekvienu iš mūsų. Kai Pontijus Pilotas nusiplovė rankas ir išdavė nekaltą Žmogų nukryžiuoti, nors ir neradęs jame kaltės, jis irgi išdavė tik paprastą „triukšmadarį”. Bet su šiuo „triukšmadariu” jis išdavė principą: nepasmerkti nekalto žmogaus – kas jis bebūtų!
K.Škirpa nebus paskutinis, jeigu bus paaukotas „vardan ramybės”. Jis bus pirmutinis. Toliau seks kiti. Vieniems nepatinka V.Kudirka, kitiems – J.Basanavičius, tretiems – Just.Marcinkevičius, ketvirtiems – J.Brazaitis ir taip toliau. Vieną dieną pasijusime, kad mes neturime savo praeities. Mūsų nebuvo. Ir mūsų nėra. Nes mes patys – niekas. Jokie. Kadangi nežinome kas buvome, kas esame, kuo norime būti.
Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad vakarykšėje diskusijoje mane labiausiai nustebino visiškas faktų nepaisymas, istorinio konteksto ignoravimas, ano laikmečio vertinimas iš šiandienio savo žinojimo „aukštumos”, tarsi ano meto žmonės būtų žinoję tai, ką mes šiandien išdidžiai apžvelgiame jau turėdami prieš akis istorinę perspektyvą ir jos politinius vertinimus.
Galiu dar suprasti visuomenininkus ir rašytojus, kuriems istorinis požiūris į praeities įvykius gali būti sunkiau suvokiamas. Vadovautis jausmais, emocijomis, ne faktais ir istorinio konteksto pažinimu jiems natūraliai paprasčiau. Bet istorikai?
Jelio universiteto profesorius Timothy Snyder parašė ir 2010 m. išleido vertingą knygą „Kruvinos žemės”. Knygoje autorius analizuoja masines žmonių žudynes teritorijoje tarp Berlyno ir Maskvos. Joje nuo 1933 iki 1945 metų žuvo 14 milijonų žmonių. Naciai atsakingi už 9.5 milijonus aukų, o sovietai čia nužudė 4.5 milijonus gyventojų. Snyder neskaičiavo aukų, kurios žuvo koncentracijos stovyklose ar gulage.
2011 ir 2012 m. „Kruvinos žemės” susilaukė dviejų lietuviškų leidimų. Iki 2014 m. knyga išėjo dar 35 kalbomis. Knyga – per 500 psl. Tik 16-oje puslapių minima Lietuva.
Apie Kazį Škirpą T.Snyderis taip rašo: „Sovietai trėmė lietuvius tą patį mėnesį, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė, o NKVD kalėjimuose juos šaudė vos prieš kelias dienas, iki atvykstant vokiečiams. Lietuvos diplomatas Kazys Škirpa rėmėsi šiomis kančiomis radijo laidose, skatindamas minias žudyti.“
O tiesa yra tokia: nei Škirpa kalbėjo per radiją, nei tuo metu buvo Kaune. Berlyne vokiečiai jam uždėjo namų areštą iškart po to, kai sužinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas ir sukilėliai be vokiečių leidimo paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę.
Pirmojoje T.Snyderio knygos laidoje anglų kalba rašoma, kad K.Škirpa atvyko į Kauną drauge su vokiečių kariuomene. Vėliau šitas nesusipratimas iš kitų laidų buvo išimtas, bet fantastikos žanro tvirtinimas, kad jis „kalbėjo per radiją” ir „ragino minias žudyti” liko.
Labiausiai mane vakar nustebino istorikas Antanas Kulakauskas. Jį vis dėlto vertinu kaip išmintingą žmogų ir gerą istoriką. Tačiau jo vakarykčio pasisakymo, vienareikšiškai pasmerkusio K.Škirpą, nesupratau. Aš jam tiesai uždaviau klausimą: istorikai, taip gerai žinote istoriją, kodėl nei vienas nereagavote į T.Snyderio klaidą? Juk dabar 35 šalių istorikai remsis tuo veikalu ir jį cituos savo darbuose? Bet tai akivaizdi netiesa!..
Ne, tai, sako, aš K.Škirpos asmens savo pasisakyme nevertinu, tik siūlau nukabinti gatvės lentelę…
Kitas istorikas K.Škirpa paskelbė „antisemitu”. Aš klausiau, ar kas nors tyrinėjo K.Škirpos palikimą, ar jo veikalai, korespondencija yra išleisti Lietuvoje? Net jo svarbiausioji knyga „Sukilimas Lietuvos valstybingumui atstatyti” tebėra Lietuvoje neišleista. Nekalbant jau apie jo straipsnių rinkinius, korespondenciją. Fašisto Blyno dienoraštis išleistas, juo bandoma remtis grindžiant LAF ideologiją, bet K.Škirpos raštų privengiama. Kodėl? Ar ne todėl, kad jais pagrįsti kaltinimus K.Škirpai būtų sunku?
O man teko Jungtinėse Valstijose tyrinėti K.Škirpos archyvą, skaityti laiškus ir daugelį jo straipsnių. Man neteko užtikti nieko panašaus į nusistatymą prieš žydus ar bet kurią kitą tautą. Vienintelis dalykas, prieš ką jis buvo nusistatęs ir su kuo kovojo, tai Lietuvą pavergęs okupantas – Sovietų Sąjunga.
Tai štai tokioje padėtyje, kai istorinės figūros intelektualinis palikimas, faktiškai, visuomenei yra neprieinamas, jis kaltinamas būtais ar nebūtais nusikaltimais, vyksta „visuomeninė diskusija”. Bet akivaizdu, kad net istorikai apie šį asmenį ir jo vaidmenį bei jo palikimą turi miglotą supratimą. Tačiau teikia vertinimus, tarsi žinotų.
Gerai, kad apibendrinant išsakytas mintis Darius Kuolys vis dėlto pastebėjo, kad istorijoje „faktai irgi turi reikšmės”. Tai teikia vilties, kad Vilniaus miesto taryba, su meru Remigijus Šimašius priešakyje, kurio padorumu neturiu mažiausio pagrindo abejoti, priimdama sprendimą faktų neignoruos.
Priešingu atveju nueiti galima labai toli. Kas nors nuoširdžiai tiki, kad Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus” arba Medininkuose irgi „savi” iššaudė muitininkus. Tokie tikėjimai irgi aiškinami savaip interpretuotais „faktais”.
2016.11.30; 14:18
Su tais paminklais, su tom atminimo lentom tikra bėda. Pastatėm Lietuvos himno autoriui Vincui Kudirkai paminklą. Aiškiai paskubėjome. Reikėjo atsiklausti Valatkos, o dar geriau – Zingerio. Jie būtų įspėję, patarę palūkėti: gal ne tokioje reprezentacinėje vietoje Kudirka turėtų stovėti, gal ne toks didelis, gal tik biustas? Juk, o Viešpatie, tas publicistas, žurnalistas, daktaras, varpininkas buvo antisemitas, šaipėsi iš žydų!
Kai kas dabar ragina tą paminklą griauti, kiti, geriausiu atveju, prie paminklo matomoje vietoje bent pritvirtinti lentą, apie himno autoriaus antisemitizmą informuojančią. Žodžiu, devynis kartus atmatuok, atsiklausk galingesių ir įtakingesių. Ne Buroko, ne Sinicos, o Valatkos, Zingerio, Zurofo, Parulskio, Truskos ir t.t.
Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Esu kaltas, esu labai kaltas”
Trijų Le Penų šeimos atstovų ir pašnekovų iš Rusijos liudijimų dėka pavyko atkurti santykių, užsimezgusių prieš pusę amžiaus viename Paryžiaus bare, istoriją, rašo Vensanas Žoveras (Vincent Jauvert) laikraštyje Le Nouvel Observateur.
„Le Penai, Žanas Mari, paskui Marin ir Marion, visada puoselėjo kontaktus ir draugystę su Rusija.
„Nacionalinis frontas“ – Putino režimo placdarmas Prancūzijoje“, – rašo straipsnio autorius.
