Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr. Praėjus pirmiesiems dešiniųjų vadovaujamos Vyriausybės darbo metams, panašu, kad premjerei Ingridai Šimonytei teko susidurti su ne ką mažiau protestų nei ekspremjeras Saulius Skvernelis susidūrė per visus ketverius darbo savo Vyriausybėje metus. Politologų vertinimu, akivaizdu, kad pastaraisiais metais išaugusį protestų kiekį lėmė pasikeitusi pasaulinė situacija dėl kilusios COVID-19 pandemijos.
Vis dėlto I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės metais visuomenės nepasitenkinimas buvo išreikštas ir kitais klausimais – kone didžiausi mitingai kilo dėl partnerystės įstatymo, Stambulo konvencijos ratifikavimo.
Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė teigia, kad prie savo aprėptimi dar nematytų mitingų prisidėjo tai, kad premjerė į politinę darbotvarkę įtraukė kaip niekad daug visuomenę skaldančių klausimų. Tuo tarpu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriaus Tomo Janeliūno nuomone, prie kilusių protestų galėjo prisidėti ir tai, kad visuomenė pajuto galią prisidėti prie sprendimų.
„Mes nepasiekėme to lygio, kokį galime matyti Graikijoje ar Prancūzijoje, kur yra vos ne nuolat protestuojama dėl pačių įvairiausių dalykų, bet iš dalies visuomenė labiau junta savo galią, kad kolektyvinis veiksmas gali turėti politinį rezultatą ir politikai reaguoja į protestus“, – teigė T. Janeliūnas.
Vis dėlto tęstinumo tiek R. Urbonaitė, tiek T. Janeliūnas kilusiuose protestuose nemato. Anot politologų, galima pastebėti, kad protestuotojai pamažu išsikvepia.
T. Janeliūnas: neigiamos visuomenės reakcijos kilo dėl netipinių sprendimų
Profesorius T. Janeliūnas teigia, kad pagrindinė intensyvesnių protestų prie I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės priežastis yra akivaizdi – visuomenės pasipiktinimas dėl griežtų reikalavimų kovoje su pandemija. TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Iš esmės situacija pasikeitė prasidėjus pandemijai, kuri reikalavo labai netipinių sprendimų ir suvaržymų, primygtinų reikalavimų. Susiklostė tokia situacija, prie kurios visuomenė nebuvo pratusi. Kilusios reakcijos buvo būtent į pasikeitusią bendrą padėtį, o ne į konkrečios Vyriausybės atėjimą“, – Eltai teigė VU TSMI profesorius.
T. Janeliūnui antrina ir Mykolo Romerio universiteto politologė R. Urbonaitė. Anot jos, visuomenės nepasitenkinimas vadovaujant I. Šimonytei išaugo ne tiek dėl konkrečių politinių sprendimų, kiek dėl susiklosčiusių aplinkybių.
„Skvernelio Vyriausybės protestai buvo dėl labai konkrečių politinių sprendimų, tarkim, įvesto etatinio mokytojų darbo apmokėjimo, o tai sukėlė vadinamąjį ministerijos užėmimą. Basčio protestas irgi buvo dėl visiškai kitų aplinkybių, tai buvo gana reaktyvūs veiksmai, reakcija į vieną ar kitą sprendimą, priimtą Vyriausybėje ar Seime“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
„Šimonytės Vyriausybė susiduria su visai kitokio pobūdžio protestais, kurie labai koreliuoja su tais protestais, kurie vyksta ir kitose valstybėse. Mes matome tam tikrus globalius reiškinius, kurie yra atsiritę ir iki Lietuvos, todėl, natūralu, kad intensyvumas yra neįprastas“, – pridūrė politologė.
Prie išaugusių protestų galėjo prisidėti ir S. Skvernelio klaidos
Politologė Rima Urbonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visgi R. Urbonaitė prabrėžia, kad prie intensyvesnių visuomenės pasipiktinimų galėjo prisidėti ir skirtinga premjerų komunikacija. Anot politologės, tiek S. Skvernelis, tiek I. Šimonytė turėjo priimti sprendimą dėl karantino įvedimo, tačiau premjerai tai padarė skirtingais būdais.
„Pirmo karantino metu, kurį įvedė Skvernelis, visi bijojo, buvo drausmingi ir dauguma žmonių karantino reikalavimų laikėsi net vasarą, kai ribojimai buvo atlaisvinti. Tuo metu valdžia darė labai mažai ir pasiruošimas galimai antrai bangai buvo vangus. Vyriausybėje nevykdant jokios komunikacijos, suklestėjo sąmokslo teorijos, jos suklestėjo ir, kai pradėjo rudenį augti susirgimų skaičiai, Vyriausybė delsė iki paskutiniosios dienos, kad neįvestų visiškai griežto karantino. Ir visiškai griežtą karantiną įvedė jau tik Ingrida Šimonytė, kai ligoninės buvo perpildytos“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
R. Urbonaitės teigimu, vangi ekspremjero komunikacija ir delsimas įvesti griežtesnius ribojimus tapo sunkiai suvaldomu procesu, o atsakomybę informuoti visuomenę ir pakeisti požiūrį į pandemijos valdymą turėjo prisiimti I. Šimonytės vadovaujama Vyriausybė.
„Tam tikra prasme Skvernelis praslydo, nes vienu metu jis turėjo visišką visuomenės palaikymą ir laviravo, neįvedinėjo tokio karantino, kokį reikėjo įvesti. Prieš kelis mėnesius net ir Aurelijus Veryga vienoje laidoje pripažino, kad tai buvo klaida“, – teigė R. Urbonaitė.
„Kai prasidėjo antri pandemijos metai ir buvo didžiulė įtampa, sąmokslo teorijos veržėsi iš visų kampų, tai, natūralu, kad žmonių reakcijos į visus reikalavimus, vakcinas, karantiną ir saugojimąsi tapo sunkiai valdomu procesu, o tai ir sukėlė protestus. Taigi, pandemijos etapai, kuriuos išgyveno Šimonytė ir Skvernelis, labai skiriasi“, – pridūrė R. Urbonaitė.
T. Janeliūnas teigia esą protestų intensyvėjimui didesnės įtakos galėjo turėti ne premjerų komunikacija, tačiau pasikeitęs visuomenės požiūris į pandemiją. Anot jo, žmonių baimę dėl COVID-19 viruso pakeitė nuovargis, todėl imta aštriau reaguoti į atitinkamus pandemijos valdymo procesus.
„Pirmasis karantinas, kurį įvedė Skvernelio Vyriausybė, tai pavadinčiau šoko terapija. Visuomenė tiesiog bandė suprasti, kas vyksta. Pirmuosius du mėnesius žmonės bandė adaptuotis prie visiškai naujų aplinkybių ir niekas per daug negalvojo apie protestus (…). Kai atėjo šiokie tokie atoslūgiai ir nusiraminimas, reakcijos buvo kitokios. Visuomenei kai kurie sprendimai nelabai patiko ir atitinkamai vis dažniau atsirasdavo grupių, kurios aiškiai pasisakė tiek prieš skiepus, tiek prieš apribojimų naujas sąlygas, tiek prieš galimybių pasus. Tai, manau, kad protestai susidėjo palaipsniui. Kiekvienas apribojimas sukelia reakciją, jis mažina pasitikėjimą Vyriausybe, nes tų priekaištų kaupiasi ir, natūralu, kad visuomenė jau yra pavargusi“, – kalbėjo T. Janeliūnas.
„Taigi, nesvarbu, kuri Vyriausybė būtų buvusi, vienaip ar kitaip visuomenė būtų reagavusi žymiai jautriau į tuos sprendimus, kuriuos bet kuri Vyriausybė būtų dariusi“, – pridūrė T. Janeliūnas. Riaušės prie Seimo rūmų. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
I. Šimonytės vadovaujamai Vyriausybei teko atlaikyti ne tik su pandemija susijusius protestus, tačiau ir kontroversiškai vertinamą protesto akciją „Šeimų maršą“, nukreiptą prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą, lyčių bei LGBT bendruomenės lygias teises visuomenėje.Tai buvo kone didžiausias pastarųjų metų protestas, subūręs apie dešimt tūkstančių žmonių. R. Urbonaitės teigimu, išaugusių protestų kiekį galėjo lemti ir pakitusi Vyriausybės politinė darbotvarkė.
„Protestų dėl LGBT būtų buvę ir anksčiau, jei tie klausimai būtų įvesti į politinę darbotvarkę. Politinė darbotvarkė šiais aspektais tikrai pradėjo kisti. Kai tokie klausimai atsiranda politinėje darbotvarkėje, natūralu, kad protestai yra išprovokuojami“, – teigė R. Urbonaitė. „Didžiojo šeimų gynimo maršo“ dalyviai prie Seimo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Politologai sutaria: nors protestų priežastys skirtingos, premjerų komunikacija buvo panaši
T. Janeliūno teigimu, tiek I. Šimonytė, tiek S. Skvernelis pasirinko kelią ignoruoti priimamais sprendimais pasipiktinusią visuomenę. Visgi tai lėmė ir skirtingos protestuojančių asmenų grupės.
„Reikėtų pradėti nuo to, kad protestų grupės buvo labai skirtingos. Mokytojus galėjo paremti didžioji dalis visuomenės ir reikalavimai buvo suprantami, o parama jiems buvo žymiai didesnė negu dabar protestuojantiems antivakseriams. Dabartinė Vyriausybė per daug, matyt, nesitiki, kad jiems pavyks perkalbėti arba pakeisti jų poziciją, tai, natūralu, kad ir buvo pasirinkta komunikacija ignoruoti ir kartu turėti argumentus tai visuomenės daliai, kurios palaikymo ir reikia Vyriausybei“, – kalbėjo T. Janeliūnas.
Liūdnas žvilgsnis. Slaptai.lt foto
Visgi, T. Janeliūno nuomone, visuomenei išreiškus konkrečius nuogąstavimus dėl priimtų sprendimų, S. Skverneliui vertėjo imtis ryžtingesnių sprendimų, o ne ignoruoti pasipiktinusią visuomenę.
„Skvernelio Vyriausybei galiausiai reikėjo imtis ryžtingesnių sprendimų, nes buvo matyti, kad jau bendra visuomenės reakcija yra negatyvi ir laukia, kada bus priimtas sprendimas (dėl etatinio mokytojų darbo apmokėjimo – ELTA). Iš Šimonytės kaip ir nesitikima, kad ji kalbės su antivakseriais ir darys jiems kažkokių nuolaidų“, – pridūrė T. Janeliūnas.
Stop propagandai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
R. Urbonaitė taip pat pažymi, kad abu premjerai pasirinko ignoruoti visuomenę, tačiau S. Skvernelis sprendimus priėmė ne tiesiogiai, tačiau per atsakingus asmenis. R. Urbonaitės vertinimu, analogišką strategiją galėjo pasirinkti ir I. Šimonytė.
„Tarkim, su mokytojais Skvernelis nėjo, nesiaiškino, veikė visai per kitus žmones ir netiesiogiai dalyvaudamas sprendė konfliktą, o su Šimonyte yra kitokia situacija. Tu tikrai neturi eiti kalbėti su žmonėmis, kurie pastatę kartuves, nes tas kalbėjimas gali nieko neduoti. Jei žmonės nori tave matyti, kad galėtų ant tavęs rėkti, tai čia nėra sprendimas. Tačiau, manau, taip pat buvo galima pasirinkti komunikuoti neutralioje aplinkoje ar per tarpininkus“, – teigė Mykolo Romerio universiteto politologė.
R. Urbonaitės teigimu, tiek I. Šimonytės, tiek S. Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės nepasižymėjo tinkama komunikacija. Anot jos, bendravimas su protestuojančiais premjerams tapo Achilo kulnu.
„Manau, kad abiem premjerams komunikacijos labai trūko, trūko aiškumo dėl vakcinacijos kampanijos, ji iš esmės nevyko arba vyko tikrai ne tokia, kokia turėjo būti, bet, aišku, gerų receptų kaip komunikuoti neranda ir kitos valstybės. Tai lengvų kelių nėra, bet, manau, kad apskritai politikų komunikacija tampa Achilo kulnu, tiek ji buvo Achilo kulnas Skverneliui, tiek ji yra Achilo kulnas ir šiuo metu dirbančiai Vyriausybei. Čia tikrai nė vienų negali pagirti dėl komunikacijos sklandumo, tikslingumo ir gero paruošimo“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
Potencialo kilusiuose protestuose nemato
Vis dėlto T. Janeliūnas išaugusių protestų kiekio nelinkęs sureikšminti. Nors protestų buvo daug, palyginti su kitomis valstybėmis, savo aprėptimi jie nebuvo dideli.
Prie Prezidentūros susirinko basi tėčiai, protestuojantys prieš galimybių pasą vaikams. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Visgi dar labai nedidelė dalis visuomenės yra tiek įaudrinta ar pasiryžusi protestuoti, kad imtųsi konkrečių veiksmų. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje aktyviai dalyvaujančių protestų akcijose žmonių dalis dar tikrai nėra labai didelė. Iš vienos pusės, tai liudija, kad valdžia susitvarko su iššūkiais. Iš kitos pusės, tai parodo, kad visuomenėje yra svarbesnių dalykų ir jie vis dar pasitiki valdžios institucijų galimybėmis spręsti problemas“, – kalbėjo T. Janeliūnas.
R. Urbonaitė taip pat išaugusių protestų kiekio nelinkusi laikyti problema. Be to, jos nuomone, staiga išaugę protestų skaičiai apskritai pamažu išsikvepia.
„Matome, kad protestavimas tampa normaliu reiškiniu, įprastu reiškiniu. Matydama, kaip protestai nuo šių metų pavasario iki šių metų rudens staigiai išsikvėpė, aš dar būčiau labai atsargi su išvadomis, kad pradėsime matyti kitokį protesto veidą“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
Cato instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas Tom G. Palmer. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Švaistyti energiją siekiant įtikinti vaikus, kad šie dėvėtų kaukes, kol važinėjasi dviračiu – kvaila, įsitikinęs JAV įsikūrusio libertarinės minties analitinio centro „Cato institute“ vyriausiasis mokslo darbuotojas Tomas G. Palmeris. Pasak jo, skirtingų žmonių atžvilgiu turi būti pasirenkamos skirtingos pandemijos valdymo priemonės, atsižvelgiant į tai, kokią riziką jiems kelia koronavirusas.
Interviu naujienų agentūrai ELTA politikos mokslininkas įvertino, kiek įtakos, skatinant vakcinaciją, galėjo turėti sprendimas Lietuvos senjorams skirti 100 eurų priedus. Taip pat jis pateikė savo vertinimą dėl visiškai priešingos politikos, vykdomos Graikijoje. Šios šalies Vyriausybė nusprendė skirti baudas vyresniems nei 60 metų amžiaus asmenims, kurie nebus pasiskiepiję iki sausio vidurio.
Tačiau T. G. Palmeris įsitikinęs, kad nė viena iš šių priemonių nėra efektyvi. Jo nuomone, teisingesnis kelias galėtų būti sveikatos draudimo kainų, vakcinų atsisakiusiems didinimas, arba sprendimas apskritai neteikti medicininės pagalbos nepasiskiepijusiems asmenims, kurie užsikrėtė koronavirusu.
„Manau, kad tai akivaizdus sprendimas – arba grindžiant atitinkamomis rizikomis draudimo kainos pakyla drastiškai, arba draudimo kompanijos gali taikyti politiką, kuria sakoma: jeigu tu patenki į ligoninę dėl koronaviruso – tavo draudimas šiuo atveju negalioja“, – Eltai teigė „Cato institute“ mokslininkas.
Nevyriausybinės organizacijos „Atlas Network“ tarptautinių programų viceprezidento pareigas taip pat einantis politikos teoretikas neabejoja, kad dalies visuomenės požiūrio į vakcinaciją pokyčius lėmė ir tai, jog demokratinius režimus sužlugdyti nuolat siekiančios Rusija ir Kinija skleidžia dezinformaciją. Kaip vieną iš pavyzdžių jis pateikia Pekino pastangas Azijoje diskredituoti Vakarų valstybėse sukurtas vakcinas, taip siekiant paskatinti vietos gyventojus pasirinkti būtent kiniškąjį skiepą.
„Čia ima veikti priešiški veikėjai, kurie trokšta chaoso ir žlugimo. Viena vertus, Kremlius, bet kartu ir Xi Jinpingo diktatūra. Kinijoje ir Tailande jie užtvindė socialinius tinklus pareiškimais, kad „Pfizer“, „Moderna“ ir „AstraZeneca“ nužudys tave. Ir, žinoma, kad vienintelės vakcinos, kurios veikia, yra „Sinopharm“ ir „CoronaVac“ (…) tai buvo tyčia Kremliaus ir Kinijos valdžios paskleista dezinformacija“, – tvirtina jis.
Interviu Eltai ponas T. G. Palmeris išsakė kritiškas įžvalgas dėl pandemijos metu daugelyje valstybių taikytos pinigų spausdinimo ir subsidijų politikos, sukėlusios milžinišką infliaciją. Taip pat mokslininkas išdėstė savo požiūrį, kada, remiantis naudos didinimo ir žalos mažinimo principu – utilitarizmu, gali būti pagrindžiami tam tikri karantininiai ribojimai.
– Dažnai girdime populiariu tapusį šūkį „mano laisvės pasibaigia ten, kur prasideda kitų žmonių laisvės“. Jis vis kartojamas dalies politikų, kurie palaiko privalomą vakcinaciją, tam tikrus karantino suvaržymus. Taigi, ar sutinkate, kad šiuo metu, gyvenant pandemijos sąlygomis, šis ribotos laisvės principas yra pakankama priežastis pateisinti tam tikrus suvaržymus?
– Manau, kad tai yra empiriniai klausimai. Kas kartą, kai esame situacijoje, kurioje gali atrodyti, kad turime viena su kita konfliktuojančias teises, įprastai pakrypstame utilitarizmo linkme tam, kad tokias situacijas išspręstume. Faktai apie epidemiologiją, virusologiją tampa ypač svarbūs sprendžiant tokius konfliktus. Toliau kelčiau du reikalavimus: viena vertus, tu turi teisę gyventi tokį gyvenimą, kokį pasirenki. Kita vertus, negalima reikšti pretenzijų į teisę užkrėsti kitus žmones kokia nors užkrečiama liga. Ypač tokia, kuri lemia hospitalizaciją ir mirtį. D. Grybauskaitė pasiskiepijo nuo COVID-19. Prezidentės biuro nuotr.
Taigi, kaip reikėtų rasti kelią tarp šių dviejų reikalavimų? Manau, kad tam reikalinga laisvės prielaida, kuri sako, kad suvaržymai turi būti pagrįsti. Negalima sakyti: daryk tai, nes aš, prezidentas, taip liepiau. Tačiau, kai ieškant suvaržymų pagrįstumo pasiūloma, kad tai išgelbės kitų žmonių gyvybes, kad tai sumažins užkrečiamosios ligos plitimą, manau, kad visuomenės sveikatos apsaugos priemonės gali būti reikalingos, ir šios priemonės netgi gali vesti prie suvaržymų. Laikinai. Tokių laikinų suvaržymų, kaip masinių susibūrimų ribojimas. Pietų Korėjoje pirmasis židinys buvo atsektas vienoje milžiniškoje bažnyčioje, kurioje vyksta evangeliniai ritualai. Į šiuos ritualus įeina vienas kito apkabinimai. Taigi, ten buvo nustatyta, kad liga taip išplito po visą šalį. Ar teisėta tam tikru trumpalaikiu periodu apriboti šiuos renginius, itin skatinančius plitimą? Manau, kad taip. Tačiau reikėtų suprasti, kad tai išimtinės priemonės, kurios turėtų būti labai ribotos, o dabar, kai turime vakcinas, manau, kad šių suvaržymų reikėtų atsisakyti.
– Jūs, netgi laikydamas save libertaru, sutinkate, kad tam tikri suvaržymai yra galimi. Tuo metu čia, Lietuvoje, neretai dalis žmonių mėgsta teigti, kad šie ribojimai yra žmogaus teisių pažeidimai. Dažniausiai tokie žmonės iš karto imami laikyti antivakseriais. Tačiau kartu, ką galima pastebėti, kad jie dažniausiai yra tie, kurie niekada anksčiau nerėmė žmogaus teisių idėjų. Jie „pasigavo“ šį naratyvą tik dabar ir vis kartoja, kad tai yra žmogaus teisių pažeidimai, nors apie žmogaus teisių pažeidimus niekada anksčiau nekalbėjo. Taigi, ar nematote tam tikros problemos tame, kad tai, jog būtent tie žmonės, kurie niekada anksčiau nekėlė žmogaus teisių klausimų, dabar garsiausiai kalba apie žmogaus teisių pažeidimus?
– Mįslinga yra tai, kad kai kurios antiliberalios jėgos visoje Europoje yra ir tos, kurios reiškia pretenzijas dėl žmogaus teisių pažeidimų, netgi lygina šiuos pažeidimus su nacistine Vokietija. Tai yra išties neįtikinėtina vaizduotė. Ironiška, kad šie žmonės nėra tie, kurie įprastai kalbėtų apie žmogaus teises, bet staiga tai tampa jų kampanijos kertine ašimi. Būsiu tiesmukas. Manau, kad galime jausti, jog prie dalies to prisidėjo Kremlius. Nežinau, kokia tiksliai situacija Lietuvoje, tačiau neabejotina, kad Vokietijoje, kitose Europos šalyse Kremliaus dezinformacijos kampanijomis itin aktyviai reklamuojamos antivakserių temos. Nes jie, siekdami naudos sau, tiesiog nori sukelti žalą europiečiams. Taip pat jie siekia destabilizuoti liberaliosios demokratijos sistemą, siekdami sukelti poliarizaciją ir trintis. Skiepų klausimas buvo puikus šiems tikslams pasiekti. Manau, kad ironiška yra tai, jog labiausiai prieš laisvę pasisakančios galios Europoje šiandien naudojasi šiomis teatro lėlėmis – žmonėmis, kurie įprastai nekalba apie savo laisves.
– Kita vertus, tie patys žmonės, kurie skundžiasi dėl žmogaus teisių pažeidimų, taip pat akcentuoja, kad valdžia nesistengia pakankamai diskutuoti, jog juos įtikintų. Taigi, ar manote, kad valdžia kartais turėtų skirti daugiau dėmesio įtikinėjimui, vietoje tiesioginių suvaržymų įvedinėjimo. Taip galbūt Rusijai ir kitiems nedemokratiniams režimams nebūtų suteiktos galimybės aiškinti apie žmogaus teisių pažeidimus? Galbūt yra kitų įrankių, be suvaržymų, tam, kad būtų sprendžiamos pandemijos problemos?
– Vienas sukrečiantis dalykas yra tai, kad net prieš įvedant lokdauną Jungtinėse Valstijose, naudojimasis restoranų paslaugomis, skrydžiai ir kelionės traukiniais sumažėjo taip drastiškai, dar net neprasidėjus jokioms diskusijoms apie galimus suvaržymų įvedimus. Žmonės žinojo, kad vyksta kažkas trikdančio ir bauginančio, jog žmonės pradeda mirti ir daugėja intensyvios priežiūros skyrių ligoninėse užimtumas. Taigi, tai įvyko dar prieš prasidedant valdžios vykdomiems veiksmams. Taip vyko, nes žmonės kreipė dėmesį į naujienas ir ėmėsi proaktyvių žingsnių tam, kad apsaugotų save. Todėl nemanau, kad žmonės keičia savo elgesį ir reakciją tik dėl teisinių sankcijų ar policijos veiksmų. Jie tai daro patys dėl labai paprastos priežasties – daugelis žmonių nenori mirti. Jie nenori susirgti.
– Ganėtinai gera motyvacija.
– Manau, kad pačioje pradžioje buvo padaryta baisių klaidų, dažniausiai sukeltų valdžios, o ne privačių asmenų. Pirmiausiai tai susiję su negebėjimu apsaugoti labiausiai pažeidžiamus, – konkrečiai, senyvo amžiaus gyventojus. Jeigu pažiūrėsime į mirtingumo rodiklius senjorų globos namuose, mirtingumo rodikliai šiose vietose buvo stulbinami. Tai buvo baisu. Daugeliu atvejų nebuvo imtasi jokių veiksmų tam, kad apsaugotume šiuos žmones, kuriems kyla didžiausia rizika. Vienas iš labiausiai šokiruojamų atvejų buvo Niujorke, kur gubernatorius paskelbė abejotino teisėtumo įsakymą, praktiškai reikalaujant priimti užsikrėtusius žmones į šiuos senyvo amžiaus žmonių namus. Ir infekcija šiose vietose tiesiog išplito kaip miškų gaisras. Taigi, manau, kad mums reikia išmokti, jog apsaugos priemonės, nukreiptos apsaugoti labiausiai pažeidžiamus, turėtų būti mūsų pagrindinis prioritetas. Latvijos prezidentas paskiepytas nuo COVID-19. EPA-ELTA nuotr.
– Kai kurios valstybės, tokios kaip Graikija, siekdamos apsaugoti labiausiai pažeidžiamus, ėmėsi tokių veiksmų kaip baudos, jeigu atsisakoma pasiskiepyti. Jie pradėjo skirti baudas pensininkams todėl, kad šie nusprendė nesivakcinuoti. Kaip manote, ar tai yra gera kryptis, siekiant paskatinti žmones nueiti savo skiepo dozės, ar manote, kad yra geresnių skatinamųjų įrankių?
– Mąsčiau ir skaičiau apie šį klausimą jau kurį laiką, ir man keista tai, kad baudos taikomos tik šiems, patiems pažeidžiamiausiems. Motyvuojama tuo, kad jie yra tie, kuriems kyla didžiausia rizika užsikrėtus. Bet jie jau turi ganėtinai svarią paskatą. Jeigu jie nesaugos savo gyvybės, ar jiems tikrai rūpės 200 eurų? Man nėra visai aišku, ar tai turės tokį didelį poveikį šiai visuomenės daliai. Menkai tikėtina, kad jie tai darys dėl savo pačių gerovės. Manau, kad geresnis argumentas už vakcinaciją yra kitų žmonių gerovė. Jeigu nori prisiimti rizikas, kurios paveikia tik tave, – tai tavo reikalas. Kiek kitaip yra, jeigu ši rizika veikia kitus žmones, ir tuomet įsitraukia valdžia. Todėl šis graikų pasiūlymas sužadino mano smalsumą ir man reikės daugiau apie tai paskaityti ir pagalvoti. Tačiau manau, kad tai bloga kryptis. Tokia priemonė būtų daug labiau pateisinama, jeigu ji būtų nukreipta į tuos, kurie, tarkime, rūpinasi senjorais. Arba į ligoninių darbuotojus, slaugytojus. Daug stipresnį pagrindimą matau jų atžvilgiu negu kad pačių senyvo amžiaus žmonių atžvilgiu, kadangi senjorų atveju tai daug labiau susiję su savisauga. Didesnį susirūpinimą man kelia užkrėtimo elementas – žmonės gali prisiimti rizikas, susijusias su jų pačių gyvenimu, bet negali reikšti pretenzijų į teises imtis rizikingo elgesio, kai rizika kyla kitam žmogui.
– Čia, Lietuvoje, kita vertus, mes taikėme priemonę, kuomet vietoje baudos 100 eurų buvo siūloma kaip premija vien už tai, kad pasiskiepytum. Tai ganėtinai priešinga kryptis – pozityvus įrankis. Taigi, jeigu sakote, kad žmonės jau yra motyvuoti nenumirti, ar manote, kad kažkokiomis pozityviomis priemonėmis mes galime paskatinti žmones pasirinkti skiepą?
– Manau. Kai mąstote apie didelius skaičius, reikėtų pamąstyti ir apie tai: nėra sunku pasiekti 10 proc. pasiskiepijimo ribą – jie yra labiausiai motyvuoti. Toliau – atitinkamai. Kai pasiekiamas vis didesnis populiacijos procentas, būtina suprasti, kad pasiekti dar vieną procentą kainuoja vis daugiau. Tam, kad jie iki šiol nepasiskiepijo, yra kažkokia priežastis. Jeigu tu pasieki 64 proc., kas atstumia 65-ąjį procentą nuo pasiskiepijimo? Ta pati žinutė, kuri suveikė skatinant pirmąjį procentą, nesuveiks skatinant 65-ąjį. Pasiekus 60–70 proc., kiekviena papildoma procentinė dalis reikalauja tam tikro papildomo paskatinimo. Todėl manau, kad tam reikalingos ir viešos žinutės ne tik iš valdžios, bet ir iš mokslininkų, medikų, religinių institucijų ir kitų.
– Neretai valstybės įsikišimo, suvaržymų ir karantino šalininkai jų kritikams atsako, kad tai, jog turime nepasiskiepijusių žmonių, yra ganėtinai brangu, kadangi jiems reikia teikti papildomas sveikatos apsaugos paslaugas. Taigi, galbūt kainos požiūriu rinkos dėsnių taikymas sveikatos sistemoje taip pat būtų tam tikra paskata? Taip, kad tektų prisiimi asmeninę atsakomybę ir iš to kylančią kainą?
– Aš moku mažesnes gyvybės ir sveikatos draudimo priemokas, kadangi aš nerūkau. Galėčiau rūkyti, ir tada vėžio, kitų ligų rizika man būtų didesnė, priemokų kaina tada pakiltų. Nematau jokios priežasties, kodėl vakcinacija nuo COVID–19 būtų kažkuo kitokia. Jeigu kažkas pasirenka nesivakcinuoti, tai turėtų atsispindėti bent draudimo kainoje. Singapūras, kuriame yra labiau komplikuota, tačiau privati draudimo sistema (tai privaloma, tačiau draudiminė sistema), ten, jeigu atsisakai COVID–19 vakcinos, kuri tau pasiūloma nemokamai, tuomet draudimo kompanija neapmokės tavo gydymo ligoninėje arba gydymo kainos, jeigu užsikrėtei koronavirusu. Manau, tai yra pagrįsta. Kodėl mano veiksmai ir sprendimai turėtų kainuoti kitiems? Kinijoje testuojami žmonės dėl koronaviruso. EPA – ELTA nuotr.
Deja, daugelyje pasaulio šalių, kuriose veikia valstybinė medicinos sistema arba mišrios pusiau valstybinės, pusiau privačios sistemos, dažnai yra taikomi reguliavimai, neleidžiantys atsisakyti gydyti žmonių. Kartais tai yra ir tam tikra rizika: kodėl aš turėčiau mokėti už draudimą, jeigu aš vis tiek gausiu paslaugas. Visgi, jeigu tavo draudimas kartu padengia ir COVID–19 gydymo kainą, tuomet tai sumažina paskatas vakcinuotis. Taigi, manau, kad tai akivaizdus sprendimas – arba grindžiant atitinkamomis rizikomis draudimo kainos pakyla drastiškai, arba draudimo kompanijos gali taikyti politiką, kuria sakoma: jeigu tu patenki į ligoninę dėl koronaviruso – tavo draudimas šiuo atveju negalioja.
– Grįžtant prie pavyzdžio su Graikija, kurioje taikomos baudos. Jeigu šalyje yra valstybinė sveikatos apsaugos sistema, o ne privati, galbūt tuomet racionalu skirti baudas žmonėms, laikant tai didesne kaina už brangių sveikatos paslaugų suteikimą. Taip būtų siekiama apsisaugoti nuo sveikatos sistemos subyrėjimo. Galbūt tai yra motyvas tokių priemonių taikymui valstybėse, kuriose neveikia privati sveikatos apsaugos sistema?
– Menkai tikėtina, kad iš baudų surinktos lėšos bent kažkiek atitiktų sumas, išleidžiamas už ilgalaikę intensyvią ligonių priežiūrą. Tai yra ypatingai brangu, kadangi tai reikalauja nuolatinio darbo, mokama daugybei gydytojų. Tikriausiai šių lėšų menkai pakaktų gydytojų atlyginimų išmokėjimui. Šiuo atveju būčiau skeptiškas, kad surinktos baudos dengtų visą išleidžiamą sumą gydymui.
Man tai atrodo abejotinas atsakas, nors esu atviras šiuo klausimu, bet manau, kad daug geriau būtų paprasčiausiai pasakyti: jeigu susirgai koronavirusu ir atsisakai vakcinuotis (žinoma, galimos ypatingos išimtys tiems, kurie negali skiepytis dėl medicininių priežasčių), tuomet gydymo kaina atitenka tau pačiam. Tai reiškia, kad turėsi parduoti savo automobilį, namą, butą ir ištuštinti savo banko sąskaitą tam, kad išgyventum.
Sunkioji dalis yra tai įgyvendinti, kadangi nėra lengva tam pasiryžti. Kai kurie sakys: aš nežinojau, kaip blogai tai buvo, nors atsisakiau ir suvokiau, kad negausiu draudimo, bet nežinojau, kiek baisu tai bus. Ar žmonės bus linkę sakyti, kad vis tiek turi už tai susimokėti? Manau, kad reikalavimas susimokėti yra geresnis požiūris, negu žmonių „įkalinimas“, kuris vis dar siūlomas.
Taip pat, manau, kad galima rasti pagrindimą privalomai vakcinacijai nuo mirtinų užkrečiamųjų ligų. Tarkime, buvo privaloma vakcinuotis nuo poliomielito ir dabar šalyse, kurioje ši liga plito, jos nebeliko. Mano tėvas sirgo poliomielitu, kai jis buvo paauglys, ir jis buvo dvejus metus paralyžiuotas. Galiausiai pasveiko. Tačiau daugybė žmonių nepasveiko. Prisimenu, poliomielito aukas, kai buvau berniukas. Tačiau aš neužsikrėčiau poliomielitu, nes buvau paskiepytas, ir dabar šalyse, kuriose buvo skiepijama, niekas nebesijaudina dėl poliomielito. Tačiau visai neseniai žmonės buvo persigandę dėl to. Jie turėjo uždaryti parkus, kino teatrus, baseinus, sporto renginius, bažnyčias, ten, kur būdavo poliomielito židiniai. Visuotinė vakcinacija tai sustabdė. Manau, kad tai yra geriau, negu nuolat pasikartojantis įvairių vietų uždarymas.
– Galbūt prisimenate, ar tuomet kilo kokių nors diskusijų dėl to, ar derėtų pasirinkti šią poliomielito vakciną? Šiuo metu turime milžiniškus debatus apie COVID–19 vakcinas. Bandau suprasti, kodėl žmonės apskritai ginčijasi dėl vakcinos, kaip šis supratimas apie vakcinas iš tiesų pasikeitė per 40–50 metų? Kas paveikė žmones, kurie anksčiau net nesvarstydavo nesiskiepyti, nes suprasdavo vakcinų naudą, tačiau dabar daugybė žmonių svarsto, ar tai yra gera priemonė?
– Šis bandymas suprasti „kodėl“ yra iš tiesų įdomus galvosūkis. Žinoma, kad bent iš dalies tai sukelta informacinio lūžio, susijusio su internetu. Visi galvojome, kaip nuostabu turėti visą pasaulio informaciją savo pirštuose. Neįtikėtina, kad savo telefone galiu gauti visą informaciją, kurios noriu. Tačiau išaiškėjo, kad tai kartu suteikia sąlygas plisti pakvaišimui ir priešiškiems melams. Nemanau, kad mes adekvačiai išplėtojome institucijas, kuriomis galima tikėti ir pasikliauti. Laikraščių pasaulis, kuris plėtojosi prieš kurį laiką, vedė prie to, kad vieną laikraštį traktuoji kaip patikimą, kitą – kaip skandalingą bulvarinį leidinį, kuriame rašomos absurdiškos istorijos. Žmonės galėjo daryti skirtį tarp jų. Internete kol kas taip nenutiko. Svarbu plėtoti šiuos patikimumo standartus. Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Čia ima veikti priešiški veikėjai, kurie trokšta chaoso ir žlugimo. Viena vertus, Kremlius, bet kartu ir Xi Jinpingo diktatūra. Kinijoje ir Tailande jie užtvindė socialinius tinklus pareiškimais, kad „Pfizer“, „Moderna“ ir „AstraZeneca“ nužudys tave. Ir žinoma, kad vienintelės vakcinos, kurios veikia, yra „Sinopharm“ ir „CoronaVac“. Ten žmonės tokius veiksmus suprato gana anksti, tačiau tai lėmė laikiną sutrikimą, kai vakcinos buvo pristatomos pačioje pradžioje, nes žmonės perskaitė, kad „Pfizer“ vakcinos buvo antiazijietiškos, jos tave nužudys. Ir tai buvo tyčia Kremliaus ir Kinijos valdžios paskleista dezinformacija.
– Kol turime tokį pasikeitusį suvokimą apie vakcinas, tapo daug sunkiau įtikinti žmones. Taigi, tam tikri suvaržymai galbūt yra sveikintini tam, kad apsaugotume savo sveikatos apsaugos sistemą nuo žlugimo? Lietuvos sveikatos apsaugos ministras pabrėžia tai kaip pagrindinį argumentą pagrindžiant tam tikrus ribojimus. Mūsų šalyje buvo paskelbti kriterijai, kurie numato, kad, pasiekus tam tikrą ligoninių užimtumo lygį, mes įvesime tam tikrus papildomus ribojimus, atitinkamai nuo užimtumo. Vadinasi, mažiau laisvų vietų ligoninėse reiškia daugiau ribojimų šalyje. Taigi, ar galime pasitikėti žmonėmis ir tikėtis, kad juos pavyks įtikinti net ir gyvenant pasikeitusio suvokimo apie vakcinas laikotarpiu, ar visgi derėtų imtis griežtesnių prevencinių priemonių?
– Argumentai, pagrindžiantys ribojimus, turi būti susiję su viruso plitimu. Įkalinimas namie tavęs nepadaro sveikesnio, tačiau tai kartais gali sumažinti plitimą. Kai kuriais atvejais įkalinimas gali turėti atvirkščią efektą. Tai neabejotinai paskatino viruso plitimą Šiaurės Italijoje, kadangi didelės šeimos, kurias sudaro kelios kartos, gyvena kartu. Taigi tai iš tiesų paskatino problemą. Paaiškėjo, kad žmonių užrakinimas mažoje erdvėje buvo labai bloga priemonė. Yra neginčijamų įrodymų, kad tai pablogino padėtį nemenkoje dalyje pasaulio. Taigi, manau, kad pasakymas, jog, pasiekus tam tikrą užsikrėtimų lygį ir įvedus atitinkamą politiką, neišaiškinant, kaip konkrečiai tai pagerins padėtį, yra mąstymas apie stebuklą. Kinijos prezidentas Si Dzinpingas. EPA – ELTA nuotr.
Manau, kad beveik neabejotina klaida daugelyje šalių buvo sprendimas uždaryti visas mokyklas. Vaikai gali užsikrėsti koronavirusu, tačiau jie perserga daug lengviau nei vyresni žmonės. Tai ganėtinai skiriasi nuo gripo, kuomet gripo pandemija pražudė daugybę jaunų žmonių.
Koronaviruso atveju viskas priešingai. Mokyklų uždarymas turėjo tragiškų padarinių visame pasaulyje. Taigi, turime mažiausiai pažeidžiamą populiacijos dalį (žinoma, su išimtimis sergantiems diabetu ir kitomis ligomis), kuri susiduria su minimalia rizika. Tie, kurie susidūrė su rizika, buvo jų močiutės ir seneliai, todėl pastangos turėjo būti nukreiptos į šių žmonių apsaugą, netgi užtikrinant, kad bus apriboti jų kontaktai su anūkais. Tačiau daugelyje šalių buvo prarasti dveji mokslo ir normalios vaikystės metai. Ir kainą už tai mes mokėsime labai ilgą laiką. Tuo pat metu, atrodo, kad nauda iš mokyklų uždarymo buvo labai maža.
– Žiūrint iš naudos ir žalos perspektyvos, manau, reikėtų atsižvelgti ne tik į sveikatos padarinius ir naudą, kurią galbūt gauname iš suvaržymų, tačiau ir ekonominę žalą. Mūsų Ministrų Kabinetas tvirtina, kad šalis su jokia finansine krize apskritai nesusidūrė (spėju, panašiai sakoma ir JAV) paprasčiausiai dėl to, jog valstybės ėmėsi tinkamų veiksmų galimos krizės stabdymui. Pavyzdžiui, pinigų spausdinimo, subsidijų. Ar jūs taip pat pozityviai vertinate dabartinę ekonominę padėtį ir žalą, kurią lėmė suvaržymai? Ar mes tiesiog atidėjome ir paslėpėme tai, ką turėjome išgyventi būtent dabar?
– Tai yra įprastinė fantazija, manant, kad valdžios politika, įgyvendinama ekstremalios situacijos metu, neturi jokios kainos. Kaina tiesiog nukeliama vėlesniam laikui. Aš nesu kategoriškai prieš priemones, kuriomis suteikiama finansinė parama žmonėms, staiga atsidūrusiems krizinėje situacijoje. Ne tik dėl karantino, bet, kaip ir minėjau, nes žmonės tiesiog nustojo eiti į restoranus, pardavimai krito daug anksčiau, negu daugelyje šalių buvo įvestas lokdaunas. Taip pat ir skrydžių bendrovėse. Taigi, daugybė žmonių prarado darbus. Todėl aš nesu prieš visas šias priemones tam, kad būtų susitvarkyta su šiomis skubiomis situacijomis.
Svarbiau buvo leisti rinkai prisitaikyti. Tačiau buvo vykdomas masinis valdžios skolinimasis. Jis paprasčiausiai stulbinamas. Ir manymas, kad tai neturės jokių padarinių, yra tiesiog fantazija. Mes už tai sumokėsime. Sumokėsime per infliaciją. Kylančios kainos yra masinio pinigų padidėjimo simptomas. Taip pat privačių investicijų poslinkis turės baisų smūgio efektą. JAV mes matome sparčiausiai per 30 metų kylančias kainas. Tai reiškia, kad žmonės jau moka. Jų pajamos neauga taip sparčiai kaip kainos, kurias jie turi sumokėti. Taigi, tikrasis jų uždarbis mažėja.
Be to, mes turime padarinius, kuriuos labai sudėtinga atšaukti. Žmonės įprato prie visų šių mokėjimų, subsidijų. Taigi, daugelis verslų susiduria su galvosūkiu – jiems sunku rasti darbuotojų. Jie yra linkę mokėti daugiau, siūlomos labai saugios darbo sąlygos, jie taip pat skatina darbuotojus skiepytis ir moka jiems daugiau už tai, ir kol kas verslininkai sako, kad rasti dirbti norinčių žmonių yra ypač sunku. Prieš trejus metus viskas veikė ne taip. Akivaizdu, kad finansinė parama iš valstybės kai kuriais atvejais leidžia sakyti, jog geriau pasiliksiu namie, kadangi turiu pakankamai pinigų. Kodėl turėčiau grįžti dirbti į barą ar restoraną, kai vietoje to galiu tiesiog ramiai leisti laiką.
– Atsižvelgiant į visus šiuos iššūkius, su kuriais susiduriama praėjus porai metų po pandemijos, ar jūs įžvelgiate pozityvą ateičiai? Dabar mes taip pat susiduriame ir su omikron atmaina, kuri sukelia savotišką de javu jausmą, kai mes turėjome ganėtinai atvirą vasarą, o dabar dar kartą kalbame apie naujus suvaržymus visame pasaulyje. Taigi, ar manote, kad mes ir toliau taip gyvensime dar bent keletą metų, ar visgi rasime kokį nors sprendimą?
– Priešingai nei daugelis žmonių feisbuke, aš nesu epidemiologas ar virusologijos ekspertas, taigi, noriu labai pasverti tai, ką kalbu apie virusą. Kol didžioji naujų mirčių atvejų dalis yra išskirtinai nepasiskiepijusių gretose, tai suponuoja, kad vakcinos mus saugo. Jos nesuveikia visais atvejais, ir visuomenei reikia suprasti, kad kai kurie pasiskiepiję žmonės irgi užsikrečia. Tačiau tikimybė patekti į ligoninę ir mirti yra daug kartų mažesnė. Tai yra skiepų nauda.
Pastebime, kad tai bus sezoninė liga, o tai reiškia, jog ji virs į endemiją. Tai taps gyvenimo dalimi kaip gripas. Mano seneliai gyveno per gripo pandemiją ir daug daugiau žmonių mirė nuo šios ligos, negu kol kas mirė nuo koronaviruso. Tai buvo daug mirtingesnė liga, nors tuo metu pasaulyje buvo mažiau gyventojų. Galiausiai gripas tapo endemija, būna gripo sezonai, ir mes visi tai suprantame. Girdėjau ekspertus, tarp kurių savęs tikrai nepriskiriu, sakant, kad taip pat nutiks ir su koronavirusu. COVID sezonai, tikėtina, bus žiemą. Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis” – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apibendrinus visa tai, manau, kad mums reikės išmokti su tuo gyventi. Mes negalime būti ribojimų visuomene per amžius. Visuomenėje kils vis daugiau įtampų, jeigu reikės dar ilgą laiką būti uždarytiems. Turėtume skirti daugiau dėmesio pažeidžiamiausiems ir mažiau dėmesio uždarant visą visuomenę, įskaitant tuos, kuriems praktiškai nekyla jokia rizika.
Kai kuriais atvejais visuomeninės sveikatos žinutės suveikia taip gerai, kad matome paauglius, vienus važiuojančius dviračiu užsidėjus kaukę. Yra ir kitų priežasčių, kodėl dėvima kaukė: tarkime, kad vabzdžiai važiuojant neįskristų į burną (juokiasi), bet nemanau, kad paaugliai tai daro dėl šios priežasties. Nėra jokios naudos sveikatai, jeigu kaukė dėvima vienam sau važinėjant dviračiu. Sunkiau yra bandyti paaiškinti žmonėms, kad skirtingoms situacijoms ir skirtingiems žmonės reikalingos skirtingos rekomendacijos. Bandymai įtikinti paauglius, kad šie būtų itin pavyzdingai kaukėti, kol jie važiuoja dviračiu, yra kvaila.
Štai vienas iš jų neseniai publikuotame straipsnyje lrt.lt simptomišku pavadinimu „Skiepai, homofobija ir autoritarizmas“, kūrybingai (?) pritaikydamas 70 metų senumo ideologiškai kraštutinai kryptingus tyrimus, nustato fundamentinį ryšį tarp skiepų nuo koronaviruso baimės, homofobijos ir autoritarizmo. Ne, mūsų autorius nėra joks ryšininkas, o yra Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, tikrai ne koks nors šuns papas. Čia su dideliu užsidegimu ir gražbylio pašaukimu daug kalbama apie homoseksualių asmenų orumą, garbę, apie seksualinių mažumų teises, laisvę ir kitus puikius dalykus.
Tačiau dar po savaitės tas pats autorius tame pačiame antinacionalinio transliuotojo interneto portale publikuotame straipsnyje, kurio esmė yra atidengiama jau pavadinime („Apie mobilizacijos ir prievartos skiepyti būtinybę“), kviečia susidoroti su kitaminčiais, o ypač nesuspėjusiais ar nepanorusiais skiepytis žmonėmis, nesivaržant dėl priemonių, lėtai besiskiepijančių visuomenėse teisėtu dalyku laikant net karinį perversmą, kuris paskiepytų likusiuosius pasiremdamas karo lauko teismo logika. Anksčiau autoriaus išpeiktas autoritarizmo užkratas šiame straipsnyje yra aptariamas kaip visuomenės siektina, labai godotina gėrybė, nors, žinoma, pavarde čia neminimas, bet lengvai numanomas autorius tikriausiai sakytų, kad dabar jis kalba ne apie autoritarizmą, bet apie autoritetizmą kaip būtinybę mobilizuoti visuomenę pagal autoriteto pavyzdį, tačiau mūsų aptariamu atveju tai yra tas pats dalykas – tik kitoje saujoje.
Žiūrėdamas būtent iš pasiskiepijusių pusės, be jokių užuolankų pasakysiu, kad toks bandymas supriešinti visuomenę ir segreguoti dalį populiacijos mažiausiai yra kretinizmo išvaržos pasekmė, jeigu ne piktavališkas kenkimas. Taigi noriu perspėti, kad ne visi pasiskiepijusieji reikalauja kraujo, taigi kažin ar čia galioja proporcija 70:30. Šis autorius, be visa ko kito, siekia pastūmėti valdančiuosius visiškai neadekvačių veiksmų kryptimi, bandydamas įpiršti mintį, kad valdžios reitingai krenta būtent dėl to, jog jai trūksta karinio ryžto ir nusiteikimo panaudoti kraštutine priemones. Tačiau, kaip atrodo, dabar, balansuojant ant pavojingos ribos, protingiau būtų susitūrėti, nes, priešingu atveju, paklusus mūsų autoriaus raginimams, būtų žengiama tiesiog į prarają.
„Piešinys” požeminėje perėjoje. Slaptai.lt nuotr.
O vis tik net ne tai, ką suspėjau prabėgomis paminėti, yra įdomiausia, o būtent tai, kad autorius pirmame iš pristatytų čia straipsnių sudėlioja loginę seką, kurią sus dideliu trenksmu kitame, po savaitės pasirodžiusiame straipsnyje pritaiko sau pačiam, demonstruodamas autoritarinius nusiteikimus, palaikomus prasisunkusios pasąmoninės baimės, kad vadinamieji antivakseriai gali užkrėsti, jo žodžiais tariant, mūsų motinas ir tėvus. Taigi ne šių straipsnių turinys yra vertas dėmesio, o inversijos faktas, kitaip tariant, neįsisąmonintas veidrodinis atsispindėjimas, pereinant nuo vieno straipsnio prie kito, yra vertas to, kad būtų pademonstruotas kokioje nors chrestomatijoje, iliustruojančioje mąstymo prieštaras. Gal ir teisus buvo Demokritas, skelbęs, kad visa, ką žmogus pažįsta pasaulyje, yra tik jis pats.
Labai apmaudu, kad šis gražių manierų ir didingo stoto profesorius peza tokius niekus. Kita vertus, esu įsitikinę, kad iš tikrųjų Didžiojo, o būtent – Vytauto Didžiojo universiteto didžioji dalis profesūros su rezervu žiūri į savo kolegos autoritarinius svaičiojimus ir nešvankių svajonių įgarsinimą.
Siaubūnas. Slaptai.lt fotografija
Kas be ko, kiekvienas žmogus turį teisę svajoti, tačiau aplinkiniams gali pradėti trukdyti ta aplinkybė, kad kažkas jau nebesivaržo svajoti pernelyg triukšmingai, garsiai, baisiai stenėdamas arba net pradėdamas iš nevilties baubti. Tačiau dar pavojingiau – tai, kad kitas mūsų dienų progresyvistas, tiesiog žodis į žodį pakartodamas čia jau aptartas įžvalgas ir su dar didesniu užsidegimu reikalaudamas varžtelių užveržimo bei būtinybės griebtis prievartos prieš kitaminčius, yra Vilniaus universiteto rektoriaus patarėjas, tikriausiai kuždantis rektoriui į ausį labiausiai nešvankius patarimus ir pasiūlymus. Kaip kitaip paaiškinti tą faktą, kad Vilniaus universitetas krečia vieną nesąmonę po kitos vardan karikatūriškos pažangos, tapdamos triumfališkos pajuokos objektu?
O vis dėlto, kodėl jie, pažangiečiai, mėgstantys užkalbėti dantį ditirambais, šiandien atviru tekstu kviečia griebti prievartos prieš kitaminčius? Į šį klausimą šįkart atsakysiu labai trumpai: tokia jų desperacija, manding, atsiranda dėl to, kad vadinamieji pažangiečiai vis akivaizdžiau pralaimi idėjų kovą tautinės sąmonės puoselėjimo užduotį iškėlusiems oponentams, nepasiūlydami nieko naujo, o tik kartodami savo tuos pačius konjunktūrinius užkeikimus apie du pažangos orientyrus, tokius pat lėkštus ir nuzulintus kaip buliaus kiaušai.
