Anykščių kraštas

Politinės intrigosSkaitomiausios

Gintaras Vaičiūnas. Istorikas. Slaptai.lt nuotrauka

Knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ apžvelgiama Anykščių krašto visuomenės įvairių socialinių bei tautinių grupių atstovavimas patriotinei visuomenės daliai ir kolaborantams, Atskleidžiama sovietų ir nacių kolaborantų veikla 1920–1941 m. Anykščių krašte. Apžvelgiami dviejų politinių viena kitai priešingų visuomenės grupių gyvenimo ir veiklos etapai – Lietuvos nepriklausomybės, 1940–1941 m. sovietinės okupacijos ir pirmaisiais vokiečių okupacijos metais.

Knygoje išsamiai nagrinėjama penktosios kolonos formavimosi ir jos virsmo okupacijos metais kolaboracine sistema Anykščių krašte priežastys bei eigą 1920–1940 metais. Šio krašto tautinių bendruomenių; lietuvių, rusų ir žydų dalyvavimas kolaboruojant su SSRS ir Vokietija bei jų bendradarbiavimas vykdant antivalstybinę veiklą, pateikiamas išsamus Anykščių bei Kavarsko valsčių komunistinių organizacijų dalyvių bei jų rėmėjų sąrašas, kuriame įvardinti  255 asmenys.

Kolaborantų judėjimas Lietuvoje atsirado Sovietų Rusijai aktyviai ir slaptai remiant. Bolševikinė Rusija niekada nebuvo atsisakiusį pasaulinės revoliucijos idėjos, todėl Rusijoje dar tebevykstant pilietiniam karui Lietuvoje 1919-1920 m. jau kūrėsi pirmosios komunistinės kuopelės. Vertinant nepriklausomybės metais veikusių bendrą kolaborantų ir jų rėmėjų skaičių Anykščių valsčiuje (mieste ir kaimuose), jų buvo nedaugiau kaip 80 asmenų – komunistų, komjaunuolių ir MOPR-o narių skaičius nesudarė nei 1 proc. (0,58) valsčiaus gyventojų (1939 m. rugsėjo mėn., valsčiuje gyveno 13741 žmogus). Iš viso Anykščių vlsč. 1940 m.  buvo 18 komunistų ir apie 30 komjaunuolių ir MOPR-o narių bei tiek pat  (apie 30)  jų rėmėjų  (daugiausiai laiduotojai savo turtu už sulaikytus komunistus). Anykščių mieste 1936 m. gyveno (dalis iš jų tuo metų atliko bausmę kalėjimuose) 37 komunistinių organizacijų nariai, iš jų 33 žydai, tai sudarė tik 2,34 proc Anykščių mieste gyvenusių žydų bendruomenės (1939 m. rugsėjo mėn. duomenimis Anykščių mieste gyveno 1405 žydai). Lietuvos saugumo policija sėkmingai kontroliavo komunistų veikimą ir jie nebuvo valstybei labai pavojingi. Dėl savo neskaitlingumo ir didžiosios visuomenės dalies priešiškumo komunistams jie neturėjo jokių galimybių ir būdų pakeisti valdžią nei rinkimų metu (LKP Lietuvoje buvo uždrausta), nei  naudojant jėgą -smurtiniu keliu. 

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais

Padėtis iš esmės pasikeitė Sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą, kada buvusi Penktoji kolona – komunistinių organizacijų nariai ir jų rėmėjai, kartu su okupantų atstovais, užėmė beveik visus svarbiausius valdžios postus bei darbo vietas ir ėmėsi griauti, naikinti viską, kas susiję su Lietuvos nepriklausoma valstybe ir savarankiškumu. Sovietams užėmus Anykščių kraštą, ryškiausias viešosios nuotaikos pasikeitimas buvo tarp anykštėnų žydų. Ankščiau jie viešajame gyvenime aktyviai nedalyvavo, bet prasidėjus sovietinei okupacijai joks mitingas neapseidavo be jų džiaugsmingo žodžio. Lietuviai negalėjo suprasti ir menkai buvo informuoti apie tai, kad žydų viešai demonstruojamas džiaugsmas okupantais ir jų veikla reiškė pasitenkinimą ir viltį, jog Lietuvą užėmus sovietams visai jų bendruomenei nebegrės nacių persekiojimai bet lietuviai pasikeitusiame žydų elgesyje įžiūrėjo tik jų norą įsiteikti sovietiniams okupantams.

Apžvelgiant patriotinės visuomenės veiklą daug dėmesio knygoje skyriama Anykščių valsčiaus šaulių organizacijai, parodomas šaulių dalyvavimas pasipriešinime sovietinei okupacijai bei  1941 m. Birželio sukilime, jų kova su kolaborantais, pateikiamas 289-ių sukilimo dalyvių ir Anykščių apsaugos kuopos narių sąrašas, vadovaujantis šiuo sąrašu sudarytas Anykščių valsčiaus sukilimo dalyvio socialinis portretas – tai  30 metų amžiaus vyras gyvenantis miestelyje arba besiribojančiame su miesteliu kaime, pradinio išsilavinimo ūkininkas, vedęs, Lietuvos šaulių sąjungos narys. Pirmųjų partizanų būrių organizatoriai bei pasipriešinimo dalyviai Anykščių valsčiuje buvo šauliai. Prieš pirmąją sovietinę Lietuvos okupacija 1940 m. valsčiuje veikė keturi 2-osios Utenos šaulių rinktinės būriai; 4-asis Anykščių, kurį sudarė 3 būriai; vienas pėstininkų, vienas raitininkų (dragūnų) ir vienas moterų šaulių būrys, tai pat 38-asis Andrioniškio miestelio, 48-asis Burbiškio bažnytkaimio ir 36-asis Pavarių kaimo. Bendras šaulių skaičius juose buvo apie 200 narių. Šaulių sąjungos nariais buvo beveik visas tuometinis Anykščių miesto bei valsčiaus visuomenės elitas.

Prasidėjus sovietinei okupacijai sukilimui prieš okupantus Anykščių krašte pradėta ruoštis 1941 m. balandžio mėnesį, kai prasidėjo aktyviausių šaulių suėmimai ir represijos, tuo metu dalis buvusių Anykščių ir Andrioniškio šaulių pradėjo slapstytis Pavarių bei Andrioniškio miškuose ir burtis į partizanų būrius. 1941 m. birželio 24 d. Anykščių valsčiuje prasidėjo visuotinis sukilimas ir vyko 2 dienas. Birželio 24 dieną sukilėliai Anykščių mieste apšaudė besitraukiančius rusų kareivius, nuginklavo ir suėmė Šeimyniškių kaime (priemiestyje) sargybos poste budėjusius rusų kareivius, o birželio  25 d. visiškai išvadavo valsčiaus centrą – Anykščius. Sukilimas, prasidėjęs birželio 24 dieną, baigėsi birželio 25 d., kai antroje tos dienos pusėje Anykščių valsčiuje pasirodė vokiečių kariuomenės avangardas – motorizuotas žvalgų būrys. Birželio 25 d. pasiektas galutinis sukilimo tikslas – Anykščių valsčius išvaduotas nuo sovietinės okupacinės valdžios.

Birželio sukilimas Anykščių valsčiuje buvo Lietuvos patriotinės visuomenės daugiausiai Anykščių, Andrioniškio, Burbiškio, Niūronių-Pavarių šaulių būrių narių sėkmingai įvykdyta karinė-politinė operacija. 1941 m. birželio 25 d. įvyko laisvų piliečių susirinkimai Anykščiuose, Andrioniškio ir Burbiškio bažnytkaimiuose. Sukilėliai, užėmę Anykščius birželio 25 d., Anykščių valsčiuje suformavo 8  apsaugos būrius (AB), sujungtus į vieną karinį organizacinį vienetą – Jungtinę apsaugos kuopą (AK), kurią sudarė 289 kovotojai, jai vadovavo birželio 25 d. sukilėlių vadovybės suformuotas štabas. Anykščių valsčiuje suformuota (AK) savarankiškai veikė labai trumpai – iki birželio 29 d., kai į Anykščius iš Utenos vokiečių karinės  komendantūros atvyko 6 vokiečių kariškiai. Jie Anykščių mieste įvykdė ir pirmuosius masinius, parodomuosius sulaikytų žydų vyrų šaudymus. Vokiečiai nuo 1941 m. birželio 29 d., remdamiesi karo stoviu, stengėsi perimti  (AK) kontrolę, taip siekdami jos būrių narius panaudoti nacistinės Vokietijos vykdomai  masinio žydų tautos genocido politikai bet tik nedidelė (AK) kovotojų dalis bendradarbiavo (kolaboravo) su vokiečiams persekiojant ir žudant žydus. Anykščių (AK)  vokiečių karinės administracijos Utenos apskrityje nurodymu išformuota 1941 m. rugsėjo mėnesio pradžioje. Vietoj (AK)  Anykščių valsčiuje sudarytas pagalbinės policijos  būrys.  

Dėl gyvenimo sąlygų  ryškaus pablogėjimo, represijų, sovietizacijos ir rusifikacijos, lietuviai karo laukė kaip išsigelbėjimo. Todėl jie karo pradžią sutiko tai pat džiaugsmingai kaip žydai 1940 m. sovietinės okupacijos pradžią. Lietuviai džiaugėsi kad prasidėjęs karas nutraukė sovietų represijas ir visko kas buvo lietuvišką naikinimą, tuo tarpu žydai prasidėjus sovietinei okupacijai džiaugėsi kad jų bendruomenei nebegrės vokiečių persekiojimai. Pirmoji sovietinė ir iš karto po jo sekusi vokiečių okupacija sukiršino lietuviškąją ir žydiškąją Anykščių krašto bendruomenes pasėjo neapykantą, tai buvo viena iš svarbiausių priežasčių kodėl tarp  sukilėlių vadovybės sudarytos Anykščių AK kuopos  narių atsirado asmenų kurie  kolaboravo su vokiečiais persekiojant ir naikinant žydus, bet juos nustatyti nemažiau sudėtinga kaip kolaboravusius su sovietų valdžia asmenis. Autoriui pavyko surasti ir išnagrinėti 63 anykštėnų Birželio sukilimo dalyvių ir policininkų baudžiamasias bylas. Nors liudininkų parodymuose daug prieštaravimų, išsigalvojimų ir melo bet 109 liudininkų parodymai 63 baudžiamosiose bylose kurios su pertraukomis buvo keliamos ir nagrinėjamos nuo 1944 rugsėjo mėn. iki 1955 m. rugpjūčio mėn. leidžia jas sugretinus išsiaiškinti ir išryškinti svarbiausius 1941 metų įvykius bei jų dalyvius Anykščių valsčiuje.

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais. LGGRTC; 2023 metai

Knygos VI skyriuje „Apsaugos kuopos (AK) kovotojų veikla Anykščių valsčiuje  įsigalėjus vokiečių okupaciniam  režimui. Žydų genocidas ir kolaboravimas su naciais“ parodomas Anykščių žydų bendruomenės persekiojimas ir sunaikinimas bei nacių kolaborantų veikla, knygos gale pateikiamas  24-ių  kaltinamųjų ir liudininkų parodymais sudarytas dalyvavusių šaudant žydus, asmenų vardinis sąrašas.  Apsaugos kuopos narių, kolaboravusių su nacistiniu režimu, skaičius buvo nedidelis. Iš 63 suimtų sukilėlių ir Anykščių apsaugos kuopos narių per tardymą kad šaudė žydus prisipažino tik 5  liudininkai.  Nors parodymai baudžiamose bylose kelia nemažai abejonių, knygoje pateikiami tokie bendradarbiavusių su naciais Apsaugos kuopos narių skaičiai: žydus saugojo ir konvojavo apie 20-30 (7-10 proc.) iš 289 Apsaugos kuopos narių, o tiesiogiai šaudymuose dalyvavo  apie 10-15  (3-5 proc.) jos narių iš 289. Kiti patruliavo miesto gatvėmis, saugojo svarbesnius miesto objektus, vykdavo į kaimus sulaikyti RA kareivių bei sovietinių aktyvistų, palaikė viešąją tvarką mieste ir valsčiuje.

Knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ išsamiai ištirtas  Anykščių krašto visuomenės įvairių grupių atstovavimas patriotinei visuomenės daliai ir kolaborantams. Išryškinami kolaborantų ir 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių bei po sukilimo susikūrusios Anykščių apsaugos kuopos narių veiklos ypatumai. Kritiškai įvertinti ir išanalizuoti

istoriniame tyrime naudoti šaltiniai. (Žr. VII knygos skyrių „Liudininkų  parodymai kaip  informacijos šaltinis 1941 Birželio sukilimo dalyvių baudžiamosiose bylose. Anykščių valsčiaus pavyzdys“). Knygoje atskleidžiamos aktyviausių kolaborantų bei patriotų biografijos kurios parodo abiejų pusių mentaliteto ypatybes. Autoriaus pateiktas išvadas apie kolaboravimą  ir patriotizmą apibendrina 14 diagramų, knygos tekstą pagyvina virš 20 fotografijų. Knyga „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ papildo sukilimo bei kolaboravimo su SSRS bei Vokietijos  okupaciniais režimais Lietuvos provincijoje istoriją naujai faktais ir išvadomis.

2023.09.10; 09:00                                                                               

SkaitomiausiosVideonaujienos

Videostudija slaptai.lt svečiavosi Latavos kaime Anykščių rajone. Latavoje – rašytojų Vygando Račkaičio ir Mildos Telksnytės – Račkaitienės sodyba. Čia rašytojai visuomet vasaroja.

Jų puikiojoje sodyboje šnekėjomės apie viską: Karalių Mindaugą ir jo žmoną, literatūrą, poeziją, Karpatų kalnus, „Kregždutę”, „Lituanistus”, Anapilin iškeliavusius protėvius…

Šiame videoreportaže – rašytojo Vygando Račkaičio prisiminimai (23 min.). Antrojoje dalyje išgirsite poetės, rašytojos Mildos Telksnytės – Račkaitienės prisiminimus. Jie pavadinta – „Odė gražuolei Latavai. Pasakoja rašytoja Milda Telksnytė – Račkaitienė” (27 min.).

2023.07.04; 15:30

Politinės intrigosSkaitomiausios

Gintaras Vaičiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt skelbia 2-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama, kas ir kaip dėjosi apie 1940-1941 metais.

Lietuvos saugumo policija sėkmingai kontroliavo komunistų veikimą, tad jie valstybei nebuvo labai pavojingi. Dėl savo neskaitlingumo ir didžiosios visuomenės dalies priešiškumo komunistai neturėjo jokių galimybių ir būdų pakeisti valdžią nei rinkimų metu (LKP Lietuvoje buvo uždrausta), nei naudojant jėgą – smurtiniu keliu. Padėtis iš esmės pasikeitė Sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą, kai buvusi penktoji kolona – komunistinių organizacijų nariai ir jų rėmėjai, kartu su okupantų atstovais – užėmė beveik visus svarbiausius valdžios postus bei darbo vietas ir ėmėsi griauti, naikinti viską, kas buvo susiję su Lietuvos nepriklausoma valstybe ir jos savarankiškumu.

Vertinant nepriklausomybės metais veikusių bendrą kolaborantų ir jų rėmėjų skaičių Anykščių valsčiuje (mieste ir kaimuose), jų buvo ne daugiau kaip 80 asmenų – komunistų, komjaunuolių ir MOPR-o narių skaičius nesudarė nė 1 proc. (0,58 proc.) valsčiaus gyventojų (1939 m. rugsėjo mėnesį valsčiuje gyveno 13 741 žmogus). 1940 m. iš viso Anykščių valsčiuje buvo 17 komunistų ir apie 30 komjaunuolių bei MOPR-o narių ir tiek pat (apie 25–30) jų rėmėjų – daugiausia laiduotojų savo turtu už sulaikytus komunistus.

1936 m. Anykščiuose gyveno 39 komunistinių organizacijų nariai (dalis jų tuo metų atliko bausmę kalėjimuose), iš jų 35 žydai, o tai sudarė 2,28 proc. miesto žydų bendruomenės (1939 m. rugsėjo mėnesio duomenimis, Anykščiuose gyveno 1405 žydai).

Lietuviškosios visuomenės emocinė ir psichologinė būsena Anykščių krašte pirmosios sovietinės okupacijos metais

Prasidėjus sovietinei okupacijai, dirbtinai iškeltas komunistų, o ypač žydų komunistų statusas sukėlė lietuvių visuomenėje labai ryškią negatyvią emocinę ir psichologinę reakciją: didžiulį pasipiktinimą neteisybe, užslėptą protestą, pyktį ir kartu didelį bejėgiškumą. Daugelis anykštėnų lietuvių stebėjosi ir pyko dėl žydų itin aktyvaus dalyvavimo pasitinkant okupantus ir vykdant jų nurodymus. Tarpukario Lietuvoje žydų, dirbančių valstybinėse įstaigose, skaičius buvo nedidelis, bet prasidėjus okupacijai jie užėmė vadovaujančius postus, išstumdami iš jų lietuvius.

Žymus žydų istorikas, profesorius, rašytojas ir visuomenės veikėjas Dovas Levinas savo knygoje „The Lesser of Two Evils, Eastern European Jewry Under Soviet Rule, 1939–1941“ apie šį laikotarpį rašė:

Iš tikrųjų žydai, o ypač jaunimas, buvo labai aktyvūs tose susirinkusių žiūrovų miniose, kurie tiesiog klykė iš pasitenkinimo, kai rusų kareivių kolonos artėjo prie miestų. Jie džiaugsmingai šaukė sveikindami rusų kareivius, dovanojo jiems gėles […] Ypač džiaugėsi komunistų partijos ir kitų leftistinių (kairiųjų) organizacijų nariai, kuriose žydų buvo santykinai daug […] (Nežydai) lietuviai minioje buvo pikti ir įniršę dėl sovietų invazijos, gedėjo savo prarastos nepriklausomybės […] Nežydai gyventojai žiūrėjo į sovietų valdžią kaip į priešą, o į Raudonąją armiją kaip įsibrovėlius, kurie atėjo sunaikinti Baltijos kraštų nepriklausomybės. Jų akyse sovietinė aneksija buvo ir politinė, ir visuomeninė pražūtis.

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais

Žydai, atvirkščiai, neprijautė tokioms nuotaikoms. Pačiomis pirmosiomis dienomis po Raudonosios armijos įžengimo […] žydai buvo labai aktyvūs steigiant valdiškas įstaigas. Žydai užėmė svarbias pareigas milicijoje, revoliuciniuose ir laikinuosiuose komitetuose ir t. t. Žydų dalyvavimas šiose organizacijose buvo ypač matomas miestuose ir miesteliuose.

Didžioji dauguma anykštėnų, žydų bendruomenės narių gyveno gana uždarą gyvenimą, tarp žydų ir lietuvių nebuvo glaudaus moralinio ar dvasinio ryšio. Komunistinių organizacijų nariai žydai, dominavę Anykščių miesto LKP ir LKJS organizacijose, nepaisant jų pastangų, nesugebėjo įtraukti į komunistinę veiklą lietuvių. Nėra žinių, kad komunistinio judėjimo rėmėjai lietuviai laiduotų savo turtu už kaltinamus komunistine veikla žydus, taip pat ir žydai nėra laidavę už komunistus lietuvius. Jeigu nebuvo glaudaus bendradarbiavimo tarp savo esme internacionalinio komunistinio judėjimo dalyvių žydų ir lietuvių, juo labiau bendradarbiavimo, jo nebuvo ir tarp kitų lietuvių bei žydų politinių ir visuomeninių organizacijų, nes jos veikė kaip nacionalinės organizacijos.

Be tiesioginio tarnavimo okupantams dalyvaujant sovietų okupacinio režimo įstaigų ir institucijų darbe, lietuviškąją anykštėnų visuomenę labai piktino žydų nuotaikos. Sovietams užėmus Anykščių kraštą, ryškiausias viešosios nuotaikos pasikeitimas buvo tarp anykštėnų žydų. Ankščiau jie viešajame gyvenime aktyviai nedalyvavo, bet prasidėjus sovietinei okupacijai joks mitingas neapsieidavo be jų džiaugsmingo žodžio. Lietuviai negalėjo suprasti, kad žydai savo džiūgavimais reiškė pasitenkinimą ir viltį, jog visai jų bendruomenei nebegrės Hitlerio persekiojimai, ir pasikeitusiame žydų elgesyje įžiūrėjo tik norą įsiteikti sovietiniams okupantams.

Nors komunistinėms organizacijoms priklausančių žydų skaičius beveik nepasikeitė, bet dėl jų aktyvumo okupantų renginiuose, atvirai demonstruojamo džiaugsmo ir veiklos lietuviai pagrįstai juos laikė kolaborantais. Tai buvo viena priežasčių, kodėl lietuviai anykštėnai sovietų valdžią vadino žydų valdžia. Taip jie prisimena žydų nuotaikas ir jų dalyvavimą sutinkant okupantus:

Ona Balaišienė, Anykščiai:

Gyvenom Anykščių pakrašty, paskutiniame J. Biliūno gatvės name, tad buvom pirmieji, 1940-aisiais pamatę rusų kariuomenę, nes ji atėjo nuo Svėdasų pusės. Pirmiausiai pasirodė pėstininkai – dulkini, mūsų akimis žiūrint, siaubingai apskurę, aptvarstytom kojom. Žydeliai tuoj pastatė stalą, apkaišė gėlėm, pripylė bokalus alaus, iškėlė raudonas vėliavas. Sutiko rusus kaip vyskupus!

Tom dienom viena žydė man kalbėjo: „Ot dabar bus gerai! Kuo norės mano vyras, tuo ir bus! Iki tol žydams buvo tik vekseliai ir akcijos, o kodėl žydas negali būti, sakykim, pieninės direktoriumi?“

Sofija Kazlauskienė, Anykščiai:

Atėjo 1940-ieji. Rusų kariuomenė buvo tokia apiplyšusi, tokia suvargus, kad baisu žiūrėti, žmonių gaila, bet ką padarysi? Juos Anykščiuose pasitiko daugiausiai žydai. Lietuviai tik stovėjo pakraščiuose, nelabai suprasdami, kaip ubagai gali atnešti laimingą gyvenimą? Išbadėję rusų kareiviai netrukus nusiaubė anykštėnų daržus.

Antanas Tuskenis, Anykščiai:

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kai pasirodė rusai, buvo trečiadienis, turgaus diena Anykščiuose, miestelis knibždėte knibždėjo žmonių. Staiga matom – ateina J. Biliūno gatve kolona su raudonais skudurais. Žydeliai, ruseliai, na ir savos padugnės, sveikindamos atėjūnus, kilnoja sugniaužtus kumščius… Tai buvo nemalonus vaizdas, supratau, kad dabar visko galima laukti. Ir tikrai: iš mūsų tuoj pat atėmė spaudą, draugijas, kleboniją, suvaržė bažnyčią…

Ona Dundulienė, Anykščiai:

1940 metai, paskutinė mokslo metų diena. Baigti šeši skyriai, turėjom eiti į bažnyčią. Mokykloj dar buvom, bet į bažnyčią nebevedė. Gatvės dulkėjo nuo rusiškų „polutarkų“, su draugėmis baugščiai dairėmės į jas. Rusai murzini, pavargę. Pažįstami žydukai – patenkinti su gėlėmis. 1941 metų gegužės 1-ąją žydukai sutiko dviračių stipinus apvynioję raudonu tampomu popierium, lietui užėjus, jis nuplyšo ir mes dėl to labai džiaugėmės.

Valerija Žemaitytė, Anykščiai:

Šeštame skyriuje su manim mokėsi toks Šapyra. Kartą mokytojas liepė klasei nupiešti žemėlapį. Šapyra ir Lietuvą, ir SSRS nuspalvino vienodai – raudonai. Mokytojas labai supyko, bara Šapyrą, o tas užsispyręs murma: „Vis tiek greitai bus raudona!“

Šis epizodas, manau, kai ką sako apie žydų nuotaikas pasitinkant 1940-uosius. Tarp vietos komunistų 85 nuošimčius sudarė žydai, žydė buvo ir Anykščių parajonio sekretorė Chana Ševachaitė. Tik pažįstami žydai, stebėdami rusų kariuomenę, džiugiai aikčiojo: „Aje, kokia galybė! Tankas užkliudė namą – ir nebėr kampo!“

Man rusų kareiviai nekėlė jokio susižavėjimo: pilki, mažučiai, daugiausia siauraakiai, apvyturiuotom kojom. Nusiminę buvo ir mūsų mokytojai. Iš jų veidų galėjai matyti, kad atsitiko kažkas labai negera.

Daugelis lietuvių įsidėmėjo ne tik tai, kaip žydai sutiko okupantų kariuomenę, bet ir jų aktyvų dalyvavimą okupantų organizuojamuose mitinguose, įvairiuose renginiuose ir agitacijose:

Stulbino ir naujosios šventės, ypač pirmasis spalio revoliucijos metinių minėjimas: ryškiai raudona tribūna, iškelti kumščiai, kažkoks nenormalus rėkimas ura, orkestro šaižiai trenkiamas „Internacionalas“… Kam jie grūmoja, kas griaunama, kodėl?.. Žydai buvo nepalyginti aktyvesni už lietuvius, jie, kaip sakoma, vadovavo paradui – ir šventiniam, ir kasdieniniam. Nors skaičiau nemažai laikraščių, niekaip nesuvokiau, kas dedasi. Nesuprato, manau, ir daugelis lietuvių.

Anicetas Mažvila, Pavariai:

Kai 1940 m. užėjo rusai sužinojom, kad Anykščiuose bus kažkoks jų kareivių koncertas. Mama mus suorganizavo nuvažiuot pasižiūrėti ruskių koncerto. Nuvažiavom į Anykščius, vidury miestelio vielomis buvo aptvertas gardas, tai tie rusai suėjo į aptvarą, apsiavę tokiom vyžom šoko, dainavo ir po kiekvieno šokio pranešėjai šaukė, gerkles išvertę, „Litva budet naša – Krasnaja armija!“ („Lietuva bus mūsų – Raudonoji armija!“). Koncerto žiūrovai, daugiausiai žydai, jiems smarkiai plojo. Mums koncertuojantieji emocijų nesužadino, liūdna buvo į juos žiūrėti. Po kiek laiko komunistai sukvietė prie Pavarių girininkijos vietinius gyventojus į mitingą.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Toks Jonas Bagočiūnas iš Anykščių atvežė agitatorių žydelį ir jis laikė mitingą. Žydelis rėkė visa gerkle, rankom mosikuodamas, nes tada garsiakalbių nebuvo, jis sakė, kad Raudonoji armija jau užėmė Estiją, Latviją, Lietuvą ir eis toliau per Lenkiją, Prancūziją, Angliją į Ameriką. Žydelis aiškino, kad dabar, ui, kaip bus gerai, visi būsim laisvi, mūsų nieks nebeišnaudos, nereiks mokėt mokesčių, valdžia mums mokės. Iš to žydelio kalbos supratom, kad viskas bus atvirkščiai.

Panašiai žydai elgėsi ir kaimyniniame Kavarske bei kituose Aukštaitijos miesteliuose, kur gyveno gausios žydų bendruomenės.

Jonas Kadžionis-Bėda ir Malvina Gedžiūnaitė-Kadžionienė, Kavarskas:

Vietiniai komjaunuoliai būdavo ginkluoti, slankiodavo palangėm ir klausydavo, kas ką kalba. Žmonės jų bijodavo, užsidarydavo langines, duris. Gegužės pirmoji jiems buvo daug didesnė šventė negu Šv. Velykos ar Šv. Kalėdos. Pats savo akimis mačiau, kad 1941 prieš Šv. Velykas didįjį šeštadienį komjaunuolis Šaučiūnas demonstratyviai atėjo ginkluotas į bažnyčią ir pamaldų metu iš klausyklos išsivedė kleboną. Tą pačią dieną kažkas iš tų komjaunuolių pamaldų metu į bažnyčią atnešė ir išdrėbė ant grindų kastuvą žmogaus mėšlo. Dauguma Kavarsko komjaunuolių buvo žydai. Tokie atėjūnų ir vietinių niekšelių veiksmai labai papiktino ir nuteikė priešiškai jų atžvilgiu.

Rašytojas, anykštėnas Antanas Vienuolis-Žukauskas žydų pataikavimą sovietiniams okupantams 1940–1941 m. trumpai apibendrino taip: „žydai užsimovė raudonas kojines“.

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Komunistinė veikla pogrindyje Lietuvos valstybei nebuvo labai pavojinga, nes tuo metu ji apsiribojo komunistinės spaudos platinimu, agitacija ir organizaciniais darbais. Tačiau, prasidėjus sovietinei okupacijai, visi komunistai, komjaunuoliai, MOPR-o organizacijos nariai bei kiti sovietų valdžios rėmėjai tapo pagrindiniais okupacinio režimo planų vykdytojais Lietuvoje.

Jie rinko informaciją apie priešiškai nusiteikusius Lietuvos piliečius, okupantų priskirtus prie socialiniai pavojingų asmenų, dalyvavo juos sulaikant ir siunčiant į kalėjimus bei tremtį, organizavo turto atėmimą, vykdė sovietizacijos politiką visose gyvenimo srityse.

Tačiau teroras ir represijos buvo nukreipti ne tik prieš lietuvius, sudarančius didžiąją dalį Anykščių valsčiaus gyventojų, bet ir prieš kai kuriuos Anykščių žydus. Nemaža jų dalis, ypač pasiturintys žydai, nerėmė sovietų valdžios. Jiems buvo nepriimtina sovietų vykdoma turto nacionalizacija, apie šią komunistų vykdomą „reformą“ turtingesni Anykščių žydai atsiliepė taip:

Judelis Kopansas:

Kai „broliai“ mus „išvadavo“, susitikau Jankelį Ševachą. Kalbamės, kaip gyvensim toliau? Jis pasiūlė aštuonias miesto veltinių dirbtuves sujungti į vieną artelę – girdi, jų šeimininkai, žydai ir lietuviai, mielai atiduoda savo turtą, nes nori dirbti drauge… Man tai atrodė neįtikėtina. Kai naujoji artėlė surengė bulviakasio talką, aš joje dalyvauti griežtai atsisakiau: na jau ne, rusams bulvių nekasiu!

Antanas Tuskenis:

1940 metais rusus džiaugsmingai pasitiko daugiausiai žydų varguomenė, skurdžiai. Turtingesni, labiau išsilavinę – ne, jie, atrodo, netgi gėdijosi dėl savo kai kurių tautiečių aktyvumo. Tiesa, D. Dimantas tada pasakė: „Na ką gi, užuot atidavus Hitleriui kaulus, geriau atiduoti Stalinui krautuvę.“ Žydai kaip maro, ugnies ir karo bijojo vokiečių. Tačiau su turtingesniais žydais bemat susidorojo bolševikai: kartu su lietuviais išvežė į Sibirą.

Sovietinių okupantų ir vietinių kolaborantų vykdyta prievartinė sovietizacijos ir nacionalizacijos politika, o ypač teroras, represijos, beteisiškumas, taikių, nekaltų žmonių suėmimai ir masiniai 1941 m. birželio 14–19 d. trėmimai, sukėlė dar didesnį visuomenės pasipiktinimą, stiprėjo neapykanta okupantams ir jų vietiniams kolaborantams, kartu didėjo ir nepasitenkinimas žydais.

Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. LGGRTC; 2023-ieji metai

2023.04.23; 18:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais

Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras šių metų balandžio mėnesį išleido istoriko Gintaro Vaičiūno knygą „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 metais“. Tai – neabejotinai vertingas mokslinis darbas, kadangi į Lietuvos praeitį autorius žvelgia objektyviai: dėsto surinktus faktus tiek apie kolaborantus, išdavikus, prisitaikėlius, tiek apie į sudėtingą situaciją anuomet patekusius patriotus, sukilėlius, partizanus. Tiksliau tariant, nenutyli įvykių, kurie klostėsi Anykščiuose ir jo apylinkėse 1940 – 1941-aisiais metais, kai į Lietuvą įsiveržė sovietų okupantai. Išsamiai nagrinėjami ir 1920- 1940-ieji: kaip ir kodėl Anykščių krašte kūrėsi Kremliui palankios organizacijos. Taigi čia rasite ir tokių temų: „Žydai – Anykščių krašto komunistinių organizacijų vadovai ir aktyvistai“, „Lietuvių ir žydų komunistų bendradarbiavimas“, „Anykščių krašto komunistų, 1940–1941 m. užėmusių vadovaujančius postus sovietinėje okupacinėje administracijoje, charakteristikos“, „Lietuviškosios visuomenės emocinė ir psichologinė būsena Anykščių krašte pirmosios sovietinės okupacijos metais“

Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Autoriui leidus slaptai.lt redakcija artimiausiu metu paskelbs keletą labiausiai sudominusių ištraukų iš šio veikalo. O dabar publikuojame ištraukų iš knygos įvado.

„Lietuvių tauta, 1918 m. vasario 16 d. atkūrusi Lietuvos valstybę ir apgynusi ją kovose dėl laisvės, per dvidešimt Pirmosios Lietuvos Respublikos metų subrandino pilietinę visuomenę, kuri gindama pamatines laisvės idėjas įrodė, kad Nepriklausomybė jai yra didžiausia vertybė. Tuometinę Lietuvos visuomenės struktūrą sudarė įvairios politinės, socialinės ir tautinės grupės. Šioje knygoje apžvelgiami Anykščių krašto dviejų politinių viena kitai priešingų visuomenės grupių gyvenimo ir veiklos etapai – Lietuvos nepriklausomybės, 1940–1941 m. sovietinės okupacijos ir pirmaisiais vokiečių okupacijos metais. Trumpai jas galima įvardyti kolaborantų ir Lietuvos patriotų grupėmis. Kolaborantų grupei priklausė komunistinio judėjimo dalyviai, padėję SSRS sukurti Lietuvoje kolaboracinės sistemos pagrindus ir įtvirtinti sovietinį okupacinį režimą, ir nacių talkininkai, dalyvavę žydų genocide ir represijose prieš vietos gyventojus.

Antrajai Lietuvos patriotų grupei priklausė daugelis šaulių, dalis įvairių lietuviškųjų visuomeninių organizacijų ir vietos lietuvių inteligentijos atstovų, 1941 m. pavasarį susibūrusių į partizanų būrius ir pradėjusių ginkluotą kovą prieš sovietinius okupantus ir kolaborantus, aktyviai dalyvavusių 1941 m. Birželio sukilime, vykdžiusių pasyvų pasipriešinimą prieš vokiečių okupacinę administraciją (…).

SSRS niekada nebuvo atsisakiusi plano okupuoti Lietuvą, tik laukė tam palankaus momento. Bolševikai, rengdamiesi pasaulinei revoliucijai, sudarė tarptautinę komunistų partijas vienijančią organizaciją – Komunistų internacionalą, organizavusį ir brandinusį revoliucines jėgas pasaulinei revoliucijai daugelyje Europos ir Amerikos šalių, tarp jų ir Lietuvoje. LKP vadai Vincas Mickevičius-Kapsukas ir Zigmas Aleksa-Angarietis rezidavo Maskvoje ir palaikė nuolatinius ryšius per LKP kurjerius, taip pat SSRS diplomatiniais bei spec. tarnybų kanalais su LKP vadovybe Lietuvoje. LKP bei Komunistų internacionalas Lietuvoje sukūrė, kontroliavo ir finansavo komunistinių organizacijų tinklą: MOPR-ą1, komjaunimą, komunistines profsąjungas, įvairias komunistinės veiklos priedangos organizacijas – laisvamanių, sporto, kultūros klubus ir būrelius. Visos šios organizacijos, taip pat Raudonoji armija, SSRS diplomatinės ir specialiosios tarnybos buvo įrankiai okupuojant kitas šalis (…).

Anykščių krašte nuo 1918 m. iki 1944 m. galima išskirti du komunistinio judėjimo dalyvių kolaboravimo su Rusijos okupaciniu režimu ir du pogrindinės komunistinės veiklos laikotarpius:

  1. Anykščių valsčiaus revoliucinio komiteto veiklos etapas prasidėjo 1918 m. gruodžio 28 d. valsčių okupavus Raudonosios armijos Pskovo divizijos daliniams. Okupantams remiant buvo sudarytas valsčiaus revoliucinis komitetas, veikęs trumpiau nei keturis mėnesius. Jo veikla nutrūko 1919 m. gegužės 20 d., kai Lietuvos kariuomenė išvadavo Anykščius nuo bolševikinės okupacijos.
  2. Komunistinių organizacijų nelegalaus veikimo nepriklausomoje Lietuvoje (1920–1940 m.) laikotarpis.

(…) 1920 m. pirmąjį komunistų būrelį Anykščiuose įkūrė buvęs Rusijos bolševikų partijos narys, nuo 1919 m. Švenčionių apskrities revoliucinio komiteto komisaras, mokytojas Edvardas Makštys.

Komunistų veikla pogrindyje Anykščių valsčiuje plėtėsi ir pamažu didėjo komunistinio pogrindžio narių skaičius. 1923–1924 m. susikūrė pirmosios LKP (komunistų) ir LKJS (komjaunuolių) kuopelės, 1926 m. – LKP ir LKJS Anykščių–Kavarsko parajoniai, nors komunistų ir komjaunuolių skaičius šiame krašte visada buvo negausus. Daugiausia narių Anykščių komunistinė organizacija turėjo 1927–1928 m., kai ją sudarė apie 20 komunistų ir apie 15 komjaunuolių, bet bendras jų skaičius Anykščiuose nuo 1920 m. iki 1940 m. pirmosios sovietinės okupacijos neviršijo 40 žmonių, ir visi jie, išskyrus tris lietuvius Antaną Jačį, Vaclovą Gliaudelį ir Antaną Petronį bei rusą Safroną Šaripovą, buvo žydai. Anykščiuose iki 1940-ųjų bendrai visoms komunistinėms organizacijoms – LKP, LKJS ir MOPR-ui – priklausė 40 miesto gyventojų, iš jų 35 žydai, 3 lietuviai ir 1 rusas, taip pat komunistinėje veikloje dalyvavo 8 lietuviai, gyvenantys Anykščių valsčiuje.

Komunistinių organizacijų rėmėjų skaičius Anykščiuose siekė apie 30–40 žmonių, daugiausia tai buvo laiduotojai savo turtu už sulaikytus komunistinio judėjimo organizatorius ir aktyvistus arba jų artimieji, ir visi jie buvo žydų tautybės asmenys (…).

Nepriklausomybės metais nelegaliai veikę komunistai Lietuvos ateitį matė tik Sovietų Rusijos sudėtyje ir savo antivalstybine ardomąja veikla stengėsi įgyvendinti priešišką mūsų valstybei planą – ją susilpninti, okupuoti ir inkorporuoti (aneksuoti). Pagrindinis šio judėjimo tikslas buvo Lietuvos valstybės savarankiškumo panaikinimas ir komunistinės valdžios, tokios kaip Sovietų Rusijoje, įtvirtinimas“.

Taigi knygos autorius istorikas G. Vaičiūnas savo veikale atidžiai žvelgia į visas sudėtingas Lietuvos istorijos atkarpas, nenutylėdamas net ir 1940-1941-aisiais nutikusių išdavysčių.    

(Bus daugiau)

2023.04.21; 09:00

Informacijos šaltinis – Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920- 1941 metais. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC); 2023 metai.

Lietuvos partizanai

Jurgis Urbonas – Lakstutis, rankose – maldaknygė

O  KOKĮ,   KOKĮ  TRUPINĖLĮ  TAU, GIMTINE,  IR  AŠ  ATNEŠIU?

Jis būtų tapęs talentingu rašytoju, talentingu poetu. Tik lemtis pagailėjo laiko. Rusiškieji okupantai privertė plunksnakotį pakeisti ginklu ir partizanų gretose kovoti už Lietuvos laisvę. Jurgis Urbonas dirbo Niūronių pradinės mokyklos mokytoju, buvo baigęs Panevėžio mokytojų seminariją. Jo talentą liudija išlikęs didelio formato jaunatviškos kūrybos sąsiuvinis, kur jis, būdamas aštuoniolikametis jaunuolis, 1942 metais užrašė kelis apsakymėlius ir pluoštą eilėraščių. Biliūnišku žvilgsniu per mažos mergaitės Onutės išgyvenimus autorius piešia šeimos tragediją. Girtuoklis smurtaujantis tėvas verčia drebėti vaikus, muša jam vergaujančią vaikų motiną. Realistiški vaizdeliai perteikiami per pradinukės mergaitės vidinį pasaulį, jos sielvartą, baimę, bejėgiškumą ką nors pakeisti.

Gimtajame Stakių kaime parašytame  apsakyme „Leonardas ir Liucija“ pasakojama apie vos dvidešimtosios žiemos sulaukusį jaunuolį, sergantį nepagydoma džiova. „Ir kodėl gi jam, dar nemačiusiam gyvenimo, reikia kaip seneliui sėdėti prie maldaknygės, analizuojant sąžinės sąskaitą, laukti kunigo ir …  – Mirties! Mirties…“ Jis rašo atsisveikinimo laišką mylimajai Liucijai, kuri žada atvažiuoti per Kalėdas. „Per Kalėdas… Ji tegalės atvažiuoti, kai jau lengvas sniegas bus paskutines pėdas prie mano kapo apdengęs…“

„Visas gyvenimas, jėgos ir kilnūs begaliniai norai nuaidėjo su galingu varpo aidu į tolius, padanges ir į … praeitį“, – mąsto Laurynas apsakyme “Varpininkas Laurynas“, sulaukęs septyniasdešimt aštuntojo rudens. Visuose apsakymėliuose autorius žvelgia į žmogaus dvasinį pasaulį, jo kančią, savigraužą dėl nenuveiktų darbų su biliūniška atjauta, supratimu ir meile. Sunku įsivaizduoti aštuoniolikametį, devyniolikametį, kuris nesvajotų apie draugystę, meilę. Minėtame sąsiuvinyje yra rašinių, skirtų ir šiai temai. Tačiau labiausiai autorius atsiskleidžia eilėraščiuose.

Ei, jaunyste, tu gražioji,

Su juoku, džiaugsmu tyru!

Kaip plaštakė praskrajojai

Tu, jaunyste, tu gražioji…

Paviliojai, nuplasnojai

Į klaikias šalis tyrų.

Ei, jaunyste, tu gražioji,

Su juoku, džiaugsmu tyru!

               („Jaunystei“)

Jauna širdis trokšta džiaugtis, skrajoti kaip plaštakė, sugrįžtantis pavasaris užlieja ją džiaugsmo bangomis. Kaip gera tikėti:

Upeliai vėl pradės čiurlenti,

Žibučių lankos sužydės.

Kaip linksma, gera bus gyventi,

Laisva daina plauks iš širdies.

           („Tėvynės pavasario laukiant“)

Tačiau tas svajones drumsčia 1941-ųjų metų prisiminimai, kai taikūs, niekuo nenusikaltę Lietuvos gyventojai gyvuliniuose vagonuose buvo tremiami į Sibirą.

Čionai motutė varstė rožančių,

Sūnui už maldą gyvybę pirko,

Kai Tėviškėlei uždėjo pančius

Ir vaikus trėmė iš gimtų pirkių.

 

Grakšti mergaitė alpo prie kryžiaus

Ir išgiedojo graudžią noveną,

Kai jos bernelis nebesugrįžo,

Palikęs laimę, palikęs vieną…

                   („Palinkęs kryžius“)

Kokia dalia skirta jam? Ką jis gali nuveikti dėl Tėvynės, kuri brangi kaip motutė? Bręsta kovos už laisvę idėja, nes to meto jaunimas augo meilės Tėvynei dvasioje, patriotizmą suprato kaip šventą pareigą.

Kiek posmų ir odžių prirašė

Tavo dainiai, poetai visi?..

O ką duosiu, Tėvyne, Tau ašei?

Juk ir man taip brangi Tu esi!

 

Už Tave, o miela Tėviškėle,

Krito daugel Girėnų, Lukšių…

O kokį, kokį trupinėlį

Tau, gimtine, ir aš atnešiu?..

                        („Tėviškėlei“)

Šį eilėraštį posmavo Jurgis Urbonas gimtajame Stakių kaime 1943 metų vasario šešioliktąją dieną. Mąstydamas apie auką Tėvynei, tada jis dar nenujautė, kad ir pačiam teks paaukoti jai patį brangiausią turtą – savo gyvybę.

Prasidėjo antroji sovietinė okupacija ir kruvini susidorojimai su dorais lietuviais. Okupantai paskelbė mobilizaciją į sovietinę armiją. Vyresnieji Jurgio broliai Justinas ir Antanas nenorėjo tarnauti okupantams, jie tapo partizanais, bet netrukus, 1945 metais, buvo pakirsti stribų kulkų. Jurgis skaudžiai išgyveno brolių žūtį. Jis taip pat buvo partizanas, priklausė brolio Antano Urbono – Dragūno būriui. Žuvus broliui Jurgis stojo į jo vietą, perėmė vadovavimą pagrindinei Dragūno būrio grupei, o 1946 metais sukūrė Vytauto apygardos Liūto rinktinės, Jovaro kuopos Perkūno būrį ir jam vadovavo. Subūrė partizanų ryšininkus ir rėmėjus, rūpinosi spauda, žmonių švietimu. Kvietė užrašyti bolševikmetį atspindinčią tautosaką:  partizanų dainas, anekdotus, posakius, pasakojimus apie okupacinę valdžią, pasipriešinimą jai.

Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinyno viršelis

Gintaras Vaičiūnas „Žuvusiųjų Anykščių krašto partizanų žinyne“, išėjusiame  2019 metais, pasakoja, kad Andrioniškio parapijoje, Plotų vienkiemyje, Juozo Kriaučiūno sodyboje įrengtame bunkeryje 1947 – 1948 metais veikė Algimanto apygardos leidinių spaustuvė, partizanų vadinta „Birštonu“. Bunkeryje slapstėsi apygardos štabo nariai Antanas Kisielius – Sakalas ir Algimanto apygardos vado adjutantas ir štabo leidinių redaktorius Jurgis Urbonas – Lakštutis. Bunkeryje buvo dvi rašomosios mašinėlės ir šapirografas. Čia buvo spausdinami apygardos štabo leidiniai, kai kurie iš jų netgi periodiniai. Jurgis Urbonas – Lakštutis redagavo Algimanto apygardos periodinį leidinį „Partizanų kova“ ir tos pačios apygardos  Šarūno rinktinės štabo periodinį leidinį „Pragiedruliai“. Taip pat ruošė spaudai, redagavo neperiodinius leidinius: „Neįveiksi, sūnau šiaurės“, „Pavergtos Šventosios kloniais“, „Aukštaičių žodis“ ir Šarūno rinktinės satyrinį poezijos ir prozos žurnalą „Istrebiteljada“. Išėjo trys numeriai. Mokytojas Jurgis Urbonas  – Lakštutis ir būdamas partizanas nepadėjo plunksnos.

O Lietuvoj vėl priešų gaujos

Terioja žemę ir namus.

Ir mūsų pražūčiai iš naujo

Atvėrė Sibiras nasrus.

            („Dievas mums padės“)

Drėgname bunkeryje ar valandėlei miške prisėdęs ant stuobrio rašė eilėraščius, aistringus straipsnius, kūrė būsimos nepriklausomos valstybės viziją. Lakštučiui ir kovos draugams nebuvo laiko savo eilėraščius, straipsnius išnešioti, dailinti, gludinti. Jie gimė pirmu prisėdimu degant spingsulei ar žvakei bunkeryje. Stiprino dvasią svajonės apie Lietuvos laisvę, laimingą ateitį be bolševikų ir stribų. Apie tai ir Lakštučio sukurta Šarūno rinktinės daina:

Nuo Nevėžio lig Šventosios

Suaidės gojai, šilai,

Kai dėl šalies mylimosios

Pakils vyrai milžinai!

 

Truks vergijos kieti pančiai,

Vysim lauk bolševikus!

Praeityje vargas, kančios

Kaip sapne šiurpiam paliks.

——————————–

Nuskaidrės mergelių akys,

Mamos ašaros nudžius,

Kai gyvenimas lyg plaštakė

Laisvėj sumirgės gražus.

 

Antano Baranausko poemos  „Kelionė Petaburkan“ posmo eilutė „Neįveiksi, sūnau šiaurės“ labai tiko partizanų leidžiamos knygelės pavadinimui. A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus fotografuotame šios knygelės leidinyje įvadinio teksto autorė Rasa Bražėnaitė rašo, kad rotaprintu spausdinto ir šimtu egzempliorių tiražu 1947 metais išleisto dvidešimties puslapėlių leidinio iki mūsų dienų išliko tik dvi knygelės. Vieną „išsaugojo“ enkavedistai, leidinėlis buvo eksponuotas jų šlovės muziejuje. Dabar jis saugomas Genocido aukų muziejaus fonduose.

Lietuvos partizanas ir jo motina. LGGRTC nuotr.

Kitą knygelę išslapstė Jovaro kuopos partizanų ryšininkė Birutė Biliūnaitė, gyvenanti Anykščiuose. Šiame leidinyje išspausdinta, nenurodant autoriaus pavardės, Vinco Mykolaičio – Putino poema „Vivosplango, mortuosvoco“ („Gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu“). Poema partizanams buvo kaip pasipriešinimo šauksmas, atitiko to meto nuotaikas, rezistencijos siekius. Rinkinėlio autoriai: Šarūnas – Antanas Slučka, Algimanto apygardos partizanų vadas, Vygūnė  – Panevėžio mergaičių gimnazijos dailės ir braižybos mokytoja Vanda Pozukaitė, ji savo piešiniais apipavidalindavo visus leidinius, rašė eiles. Ir Lakštutis – Jurgis Urbonas. Kiti: Rožikė, Rafaelis, Pakalnutė, pasislėpę už slapyvardžių, jie nežinomi, bevardžiai didvyriai.

„Taip, jau tris kartus nužydėjo alyvomis pasidabinęs gegužis, tris kartus nužaliavo birželis ir jau tretįjį kartą į saulę stiepiasi jaunutis atolas – kaip šitos žemės vaikas, vaikas, kuris meilę juodajam arimui, gimtajam žodžiui ir lietuviškai širdžiai iškėlė virš savo gyvybės, ir jam priklausančios jaunystės, kuris raudonojo huno ir po jo kojomis vergiškai klūpančio lietuviško Judo liko išguitas iš namų ir pasmerktas mirčiai…“ – rašė Jurgis Urbonas – Lakštutis, apžvelgdamas tris partizanų kovos ir partizanų spaudos leidimo metus.

Spauda padėjo partizanams palaikyti ryšius su visuomene, buvo rašoma apie okupantų žiaurumą, trėmimus į Sibirą. Tremties neišvengė ir Lakštučio sesuo – partizanų ryšininkė Žuvelė – Emilija Urbonaitė–Stakienė, su šeima ištremta į Krasnojarsko kraštą. Partizanų sukurti eilėraščiai pasklido žmonėse, virto dainomis. Leidiniai kėlė viltį, tikėjimą, kad pagaliau išauš laisvė. Partizanams jie teikė pasitikėjimą savo jėgomis, pasididžiavimą ištverme, ryžtu, tikslo kilnumu.

„Lietuviškasis Prometėjau – Partizane! Tavo keliai – karžygių keliai, Tavo kova – šventa! Tu kaip mitas įaugai mūsų dainose ir legendose, Tavo vardą taria visa Lietuva, Tave išvydę krūpčioja priešai, ir Tavo žygių garsą nugirdęs stebisi pasaulis“, – tokiais žodžiais įvertino partizanų kovą taurieji tautiečiai. Lakštutis svajojo, kad taip apie partizanus kalbės ir ateities kartos, tikėjo, kad visi suvoks Laisvės kainos didybę. Jurgis Urbonas – Lakštutis ir jo bendražygiai giliai suprato savo aukos Tėvynei prasmę.

Nuo 1947-ųjų, kai jis rašė šiuos žodžius, prabėgo nemažai metų. Pagaliau partizano Jurgio viltys išsipildė. Lietuva tapo  laisva. Tik ar visi tautiečiai įsisąmonino, kokia didelė Laisvės kaina? Ar visi ją brangina?

Seime surengta paroda „Karas po karo”. Garbė Lietuvos partizanams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jurgis Urbonas  – Lakštutis žuvo savo gimtadienį – 1948 metų vasario antrą dieną. Jam sukako dvidešimt ketveri metai. Paandrioniškio kaime, prie Duobulės miško jį apsupo priešai. Partizanas, nenorėdamas jiems pakliūti gyvas, nusišovė. Jo kūną enkavedistai išniekindami numetė Anykščių turgaus aikštėje. Tačiau skrebai naktį nebuvo budrūs. Lakštučio kūną artimieji vogčiomis paėmė ir palaidojo Inkūnų kapinėse.

Stovėjau prie jo kapo. Inkūnuose tvyrojo rudeniška tyla. Tik ošė pušys. Kažkur tolumoj sausuolį kalė genelis. Į atmintį sugrįžo jo eilėraštis „Fariziejams“, kuris buvo išspausdintas leidinyje „Neįveiksi, sūnau šiaurės“:

Ne mums vosilkos mėlynos,

Ne mums gėlės pražysta,

Kai rytas brėkšti vėlinas,

Bevogdamas jaunystę.

 

Ne mums saulėtos vasaros,

Ne mums vakarai rausta;

Pakeičia juoką ašaros,

O tamsios naktys  – aušrą.

 

Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais,

Dainuos vėl himnus laisvei…

Tik saugok juose, Viešpatie,

Tai, ką krauju mes laistėm!

Nepamirškim, kad už Lietuvos laisvę paaukota partizanų jaunystė, už ją pralietas karštų jaunatviškų širdžių kraujas. Kartu su gyvybe Lakštutis paaukojo ir rašytojo, poeto talentą, kuriam išsiskleisti  nebuvo nei laiko, nei sąlygų.

2019.06.23; 07:15

rackaiciai_0
Aktualijos

Viešas laiškas mano bičiuliams Mildai Telksnytei ir Vygandui Račkaičiui

Perskaičiau mano bičiulių apybraižų knygą “Ir mes čia buvome…” Geras pavadinimas.

Ir mes čia buvome – tarsi sako knygos herojai. Ir mes čia buvome – tinka šie žodžiai ir šios dokumentinės prozos autoriams, Anykščių krašte daug metų buvusiems ir esantiems – su savo žvilgsniu į Lietuvos istoriją, kultūrą, iškiliausius čia gyvenusius, buvusius žmones.

Milda ir Vygandas Račkaičiai Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Vienuolio-Žukausko žemėje patys paliko ryškius pėdsakus, kurių laiko banga taip lengvai nenuplaus. Laiko banga negailestinga, amžina tik amžinybė, bet juk darbai, jeigu jie knygose, išlieka ilgai, ilgiau negu antkapiai. Jau parašyta knyga ir apie juos, čia buvusius ir esančius – rašytojus, publicistus, žurnalistus, pirmuosius Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatus, Anykščių garbės piliečius – tai “Anykščių dvasios saugotojai”. Neabejoju, bus ir daugiau tokių knygų, kurias galėtumėm priskirti serijai “Ir jie čia buvo…”

Continue reading „Rytoj jau ankstėliau tekės saulė” →