Būna gi malonių momentų šiame gyvenime. Štai prošimėniškas Mėgėjiškos žūklės įstatymas, vetuotas Prezidentės.
Šalies vadovė viešąjį interesą stato priekin. Juk ji – tautos išrinkta.
O šis naujas įstatymas skirtas apriboti tautos teises į visiems žmonėms pagal Konstituciją priklausančius gamtos resursus. Į visiems žmonėms skirtą teisę būti gamtoje, gėrėtis ja, ilsėtis. Kaip simptomatiškai aktyviai oligarchinės grupės pastaraisiais metais kovoja prieš viešąjį interesą gamtoje. Stebėtis nėra ko.
Ne tik statistiniai rinkėjai, bet ir Prezidentė pastebėjo, kad ant Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko kaupiasi rūstokas debesėlis.
Labai panašu, kad pirmininkas ruošia gyvenvietes miškuose, žinoma, saviems, artimiems, bagotiems. Toks poreikis radosi todėl, kad komiteto pastangų dėka gyvenamosios aplinkos vis daugėja, gamtos mažėja, o pati gyvenamoji aplinka tampa nebetinkama normaliai gyventi. Paežerės ir paupiai jau užimti, ežerėliai ir šaltinėliai privatizuoti, liko šilai, miškai, girios. Įstrigo turbūt kai kam iš „aplinkosaugininkų“ chorų ir klausytojų mėgstama daina „Kur giria žaliuoja, ten mano namai“ (Juozo Gudavičiaus muzika, Ksavero Sakalausko-Vanagėlio žodžiai), todėl panūdo grįžti ten, iš kur jų protėviai išėjo.
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas J.Šimėnas neseniai davė žodį naujų antigamtosauginių pataisų amžinai atidėliojamam Miškų įstatymui neteikti. Pasakyta – padaryta. Bet gi ne vien pirmininkas turi rūpintis Lietuvos žmonėmis. Yra kitų aktyvistų.
Primenu – liūdnai pagarsėjusios Miškų įstatymo pataisos stringa Seime taip, kaip akmenimis pakrautas vežimas pavasariniame purve. J.Šimėno pataisų esmė – keisti miško žemės paskirtį, leisti miškuose statytis, keisti paties miško sampratą, kad miškai netoli miestų galėtų būti “nebe miškais“. Taip pat nekilnojamam turtui prikabinti sparnus, kad, pavyzdžiui, iš Skuodo jis galėtų nuskristi į Druskininkus (žvyro ir smėlio karjerai, miškas).
Continue reading „J.Šimėno vietą miškų naikinimo teisėkūroje užima E.Pupinis”
Seimas ketvirtadienį vėl atidėjo Miškų įstatymo svarstymą. Ežerų pakrančių užstatymo ir aptvėrimo entuziastai susirinko rytą prie Seimo. Su šūkiu “Už teisybę“. Savo miškų kolektyvizacijos modelį lygindami su Dievo apspręstu ir jiems nedviprasmiškai dovanotu.
Vėl trimituojama apie “šventą” teisę. Na gal ir rastų jie kokį kunigėlį, kuris palaimintų panašias nesąmones. Bet šventais paskelbti savo godžių siekių tikrai negalėtų. Itin aktyvūs LMSA siekiai vesti Lietuvą atgal į feodalizmą vargu ar pasieks tikslą. Ir pilietinė visuomenė bręsta, ir gamta nyksta. Nežiūrint jų absurdiškų teiginių, kad gamta be žmogaus negali gyventi. Puikiai gali. Ir mes patys puikiai gyventume, jei gerbtume ir skaitytumės su Ja.
Mes, žemiau pasirašę, Lietuvos nevyriausybinių organizacijų atstovai pareiškiame, kad Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno veikla neatitinka nei LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto tikslų, nei daugumos Lietuvos žmonių interesų aplinkos valdymo srityje.
Komiteto pirmininkas inicijuodamas Statybų įstatymo pataisas, siekė įteisinti nelegalias statybas, o tai padarius, būtų įteisinta ir padaryta žala kultūros paveldo ir gamtos objektams bei būtų negrįžtamai sunaikintas Lietuvos vertingiausi kraštovaizdžiai.
Jonas Šimėnas pritarė nerūšiuotų atliekų deginimo planams. Tokia iš Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko kylanti iniciatyva rodo jo kaip pareigūno nepakankamą kompetenciją atliekų tvarkymo srityje.
