Jurgos Ivanauskaitės premija skirta prozininkei L. Simutytei. Dalios Mikonytės nuotr.
Jurgos Ivanauskaitės premija skirta prozininkei, kino scenaristei Linai Simutytei už apsakymų rinkinį „Miesto šventė“, kurį išleido „Kauko laiptai“.
Šioje apsakymų knygoje L. Simutytė žvelgia į sudėtingas psichologines būsenas, tarpusavio santykius, aštriai ir drąsiai kalba apie pirmąsias patirtis ir gyvenimo prasmės pajautas. Atsiimdama premiją L. Simutytė sakė, kad nori pareikšti dėkingumą, didelį džiaugsmą ir dar didesnę baimę.
Tradiciškai J. Ivanauskaitės premija teikiama Vilniaus knygų mugėje, tačiau šiemet dėl susiklosčiusių ypatingų aplinkybių premiją teikianti leidykla „Tyto alba“ pasirinko vasario 17-ąją – Jurgos mirties dieną.
Premija ir rašytojos šeimos dovanojamas drambliukas iš asmeninės Jurgos kolekcijos įteikti šalia J. Ivanauskaitei skirto skulptorės Ksenijos Jaroševaitės sukurto Katino, stovinčio netoli Vilniaus stoties esančioje Aguonų gatvėje, kur gyveno rašytoja.
Nuo 2008 metų teikiama premija skiriama ne vyresniam kaip 45 metų autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Kūrinys turi būti išleistas per pastaruosius dvejus kalendorinius metus.
Šiemet J. Ivanauskaitės premijai buvo pateikta 15 knygų, o laureatę išrinkusią komisiją sudarė anksčiau šios premijos laureatais tapę rašytojas, literatūros tyrinėtojas Rimantas Kmita, poetas, dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, poetė, „Šiaurės Atėnų“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė. Taip pat komisijoje – J. Ivanauskaitės sesuo etnologė Radvilė Racėnaitė ir leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.
Net ir labai atidžiai perskaitęs naująją Gintaro Visocko knygą „Karo žurnalisto išpažintis“, kol kas dar neturiu vienareikšmio atsakymo į klausimą – kokiam žanrui būtų galima priskirti šį neabejotinai intriguojantį kūrinį?
Galimas daiktas, kad postmodernistinių kultūros orientacijų aplinkoje toks klausimas dėl žanro gali pasirodyti perteklinis, nes dabar linkstama viską suplakti ir permaišyti, neigiant klasikinius kanonus, taigi kartas nuo karto išsprogdinant ir žanro rėmus, apibrėžtus pagal seną kurpalių.
Kas be ko, toks žarnų sutaikymas gali būti ir labai rezultatyvus pasistūmėjimas į priekį, jeigu autoriui pavyksta sujungti į vieną visumą skirtingas stichijas taip, kad paviršiuje glūdinčių sujungimo siūlo nesimato. O naujoji G. Visocko knyga „Karo žurnalisto išpažintis“ išties yra kaip reta organiškos simbiozės arba žanrų sintezės pavyzdys, ją, trumpai tariant, būtų galima pavadinti menine dokumentine proza, kur pradeda derėti arba net tiesiogiai sutampa skirtingos teksto organizavimo strategijos.
Sunku būtų suabejoti tuo, kad knygoje talpinamos impresijos mums pasakoja tik tai, ką autorius pats matė, patyrė, stipriai išgyveno. Taigi autorius tikriausiai nesiginčytų, jeigu kas nors jį pavadintų laikmečio metraštininku, rezonansinių įvykiu liudininku, žmogumi iš Vilniaus, kuris savo pasakojimais dokumentuoja laiką.
Kita vertus, labai svarbu pastebėti tai, kad nuoroda į meninę knygos dalį toli gražu nereiškia, kad autorius būtų linkęs pasakojimą apie objektyvius įvykius papuošti kokia nors menine išmone, estetiškai apipavidalinti faktus, į rūstų tekstą prikaišioti gėlyčių, tokiu būdu, tarkime, bandydamas įsiteikti skaitytojui. Jeigu taip – neduokDie – atsitiktų, tai reikštų, kad meninis teksto apipavidalinimas nutolina nuo tiesos, kai savo ruožtu būtent meninis G. Visocko impresijų užtaisas yra, kaip atrodo, net didesnis tiesos laidininkas nei įvykių dokumentinis liudijimas ir nuorodos į visų pripažįstamus faktus. Ir svarbiausia čia net ne tai, kad laikmečio įvykius autorius perleidžia pro savojo „aš“ prizmę, įasmenina ir nuspalvina savo išgyvenimais, daug svarbiau mums rūpimu rakursu yra tarsi ir visiškai priešingas rezultatas, o būtent tai, kad knygoje talpinami tekstai įgyja kažkokį savarankišką statusą, saviinterpretuojasi, pradeda gyventi, jeigu būtų galima taip pasakyti, savo, jau nepriklausomą nuo autoriaus gyvenimą.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai.
Niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad į minėtą knygą sudėtos impresijos byloja net kažką daugiau nei buvo užmanyta pasakyti autoriaus. O tai ir yra, kaip atrodo bent man, tas tiesą sustiprinančio meno faktorius įsijungimas knygos siužetinių linijų slinktyje, bandant atkapstyti gyvenimo esmę. Ne pro šalį bus dar kartą prisiminti, kad ir Platono doktrinoje idėjų pažinimas yra suprantamas kaip esmės prisiminimas, t. y. kaip menas.
Skaitytojui, pažįstančiam G. Visocką iš ankstesnių, didžiąja dalimi žurnalistinės veiklos, tekstų, įdomu bus pastebėti, kad šiame meninių dokumentinių impresijų rinkinyje autorius siekia išgryninti savo stilių, neįtikėtina, bet būtent dar didesnio skaidrumo, lakoniškumo, taupumo linkme net lyginant su savo kaip žurnalisto dalykinio pobūdžio opusų stilistinėmis ypatybėmis. „Karo žurnalisto išpažintis“ yra įdomus kūrinys dar ir kaip stiliaus pokyčių liudijimas, kaip, tarkime, stiliaus pratybų poligonas. Tačiau įdomiausia vis tik yra tai, kad čia meninė pasakojimų vertė stipriai užkyla į viršų būtent dėl autoriaus stilistinio asketizmo, ne kartą sąmoningai atsisakant stiliaus meninių grožybių ir puošybos elementų, galimas daiktas, remiantis įsitikinimu, kad esmė gali būti matoma tik pro kraštutinai išvalytą, skaidrų, pomada neužtepliotą langą.
G. Visockas gyvų impresijų rinktinėje „Karo žurnalisto išpažintis“ neabejotinai bando atkapstyti viso gyvenimo paslaptį, kuri dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių įgyja karo žurnalisto paslapties pavidalą. Skaitytojas nesunkiai pastebės, kad rinktis karo žurnalisto kelią autorius buvo pastūmėtas vedamas anksti, dar paauglystės metais apsireiškusios pasijos išbandyti save pavojingose situacijoje. Kita vertus, kaip atrodo man, būtume tik menka dalimi teisūs ir nepelnytai subanalintume šį knygos pavidalą įgijusį novelių rinkinį, jeigu kodinį žodį „išpažintis“ čia suprastume tik kaip prisipažinimą, jog karo korespondentas taip pat gali būti apsėstas baimės, o drąsa tokiu atveju neva yra sugebėjimas tokią baimę įveikti.
Kas be ko, G.Visocko novelių rinkinys „Karo žurnalisto išpažintis“ yra savitas antibondianos pavyzdys, tiesa ir tai, kad šis kūrinys skiriasi nuo įprastų karo žurnalisto autobiografinių pasakojimų, kur paprastai toks pasakotojas nepraleidžia progos užsiminti apie tą legendinę kulką, kuri praskriejo nudegindama karo veiksmus stebinčio žurnalisto plaukus. Mūsų aptariamos knygos autorius nevengia net tokio groteskiško sugretinimo, kai rusų uraganiškai bombarduojame Grozne prisimena apie paauglystės metais kelionėje su tėvais patirtą išgąstį, užklupus pragariškai perkūnijai su žaibais plyname lauke šalia karvių bandos. Novelėje „Kaip mane privertė tapti išdaviku“ autorius aprašo tardymo simuliacijos atvejį, kai normalaus refleksų žmogaus nervai nebeišlaiko ir žiauraus žaidimo dalyvis supanikuoja. „Tąsyk aš patyriau, kas yra baimė“, – prisipažįsta autorius novelėje „Verhnyj Lars perėjoje“, laimingo atsitiktinumo dėka išvengęs rusų karinio posto sulaikymo.
Tačiau drauge mūsų autorius pernelyg nesureikšmina to dalyko, kad jis be galingų užtarėjų ir globėjų, be automatininkų kuopos palydos nusitiesė sau kelią į Grozną, aprašomuoju metu tikriausiai pavojingiausią vietą žemės planetoje, susirado čia draugų, susipažino net su Dž. Dudajevu, sukilusios tautos prezidentu, pelnė kovotojų pripažinimą ir pajuto savo pašaukimą tapti laisvės kovų metraštininku.
Rašymo priemonės. Slaptai.lt nuotr.
Ar eilinio žurnalisto atvykimas į tuometį Grozną be išganingųjų kredencialų nebuvo kažkas panašaus į nužengimą į dilgėles nuogam? Vis tik greičiau čia tiktų toks palyginimas, kad mūsų autoriui kažkaip, tikriausiai ne be Dievo pagalbos pavyko pereiti minų lauką nesusisprogdinus. Jeigu norite, be didelio vargo pradedu įsivaizduoti, jog užsimanęs galėčiau lengvai nuskristi į Mėnulį ir grįžti atgalios, tačiau – prisipažįstu – nueiti G. Visocko kelių į tuometį Grozną ir atgal, nesugebėčiau.
Kaip žinome, „auksinio vidurio“ taisyklės etikos kūrėjas Aristotelis dorybę apibrėžia kaip vidurio poziciją tarp dviejų kraštutinumų, tokiu būdu dosnumą nusakydamas kaip vidurį tarp išlaidumo ir šykštumo, drąsą kaip vidurį tarp įžūlumo ar nutrūktgalviškumo ir bailumo ir t.t. Nesunku bus pastebėti, kad apie baimę nevengiančio užsiminti žurnalisto G. Visosko aprašyti vojažai po kovojančią Čečėniją nėra jokia vidurio pozicija, o greičiau yra Dievo kantrybės išbandymas, pažeidžiantis proporcija įžūlumas, pabandžius nueiti per minų lauko vidurį.
Aristotelis pastebi, kad nėra besąlyginės drąsos, esą drąsus žmogus nesibaimina net kilnios mirties, tačiau net ir didžiausias drąsuolis privalėtų bijoti negarbingos baigties. Šalia garsusis antikos filosofas išskiria dar 5 narsumo rūšis: 1) pilietinį, 2) karinį, 3) narsumą, kylantį iš pykčio, 4) iš pasitikėjimo savimi, 5) iš nežinojimo.
Perskaičius meninės dokumentinės prozos rinktinę „Karo korespondento išpažintis“ yra pagrindas tvirtinti, kad prisideda dar viena narsumo rūšis, kylanti ir rezignacijos. Tai yra narsumas žmogaus, kuris, perėjęs minų lauką, neberanda pasaulyje to, ko dar būtų galima bijoti.
O išgąsdinti laikmečio metraštininką bus bandoma ne kartą, grūmojant iš didelių kabinetų, užsidėjus plačius kliošinius antpečius…
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Jei iš tamstų niekuomet nebuvo pravardžiuojamasi, pasityčiojama bei pasišaipoma ar dėl vardo, ar dėl pavardės, ar dėl ausų ilgumo, nosies kumpumo, ar dar dėl kokių nors kitokių kalbėsenos, elgsenos ar fizinės išvaizdos netobulumų, tai tamstos nepatyrėte patyčių sukeltų jausmų „saldumo“, kuriuos vieni pažemintieji nuryja kartu su seilėmis, kiti kartu su kitais pasišaipo iš savęs, o dar kiti giliai pergyvena, užsiunta ir savo garbę gina net smurtiniais būdais.
Būtent taip pasielgė Stanislovas Širmulis, gyvenantis Vydo Asto apsakyme „Giminės dėmė“ / recenzijoje kalba eina apie jo knygą „Rytmečio šviesa“*. Leidykla „Versus Aureus“ 2009. / Tiesa, Širmulio iš jo giminės vyrų /senelio, tėvo ir jo paties/ buvo šaipomasi ir iš visų plaučių linksminamasi dėl gerokai rimtesnės priežasties – dėl vagystės, kurią Širmulio senelis padarė, pakliuvęs į ožio-velnio žabangas ir norėdamas už tai velniui atsikeršyti. Tačiau neveltui sakoma „neik su velniu obuoliauti“, o tuo labiau nepradėk velniui keršyti…
Pasakodamas istoriją, kurią įkaušę vyrai smuklėse, turguose porino kaip linksmą nuotykį ar anekdotą, Vydas Astas pasiekia plataus idėjinio apibendrinimo ir svarbiausia – stipraus meninio įspūdžio. Kokiu būdu? Pasakojime paraleliai vesdamas dvi temines linijas – linksmąją, anekdotinę ir liūdnąją, kriminalinę. Mat, senelio dar caro laikais patirtas burtinis nuotykis su ožka-velniu, viešojoje erdvėje /kaip dabar pasakytume/ transformavęsis į trijų žodžių „Kungi Zauri Mee“ patyčinį kodą, prie jo paties, prie jo sūnaus ir prie anūko Stanislovo prisiklijavo ne kaip vantos lapas prie užpakalio pirtyje, bet prilipo prie jų pavardžių, prie jų esybių, apnuodijo jų kasdienybę ir net visą gyvenimą…“ Trečioji mūsų giminės karta tą pravardę tampo kaip skardinį ženklą po kaklu! Iš tėvų ją paveldi vaikai, iš vaikų – anūkai. Ji pasirodė gajesnė, negu buvo galima įsivaizduoti. Nei laikas, nei mūsų pastangos nepajėgė išmušti jos iš žmonių galvų. Degina ji tarsi gėdos įdagas. Gal tik su manimi ją palaidos. Jei ne ta pravardė, aš niekada čia nesėdėčiau ir nebūtų šios bylos…Viskas prasidėjo nuo senelio…Jei manot, kad reikia, pabandysiu nuo pradžios…“
Vydas Astas, rašytojas
Senelio padaryta kaltė /smuklininkės Šnitkienės ožkos vagystė, bandymas ją parduoti turguje/, žmonėse anekdotiškai įvertinta/pasmerkta/ trijų pašiepiamųjų žodžių juodąja magija, jo vaikaičiui atsiėjo daug skaudžiau – Stanislovas Širmulis sėdi teisiamųjų suole, pasakoja tos „giminės dėmės“ istoriją ir už padarytą žmogžudystę laukia teismo nuosprendžio. Ankedotinė dramos užuomazga autoriaus palaipsniui išvystoma į rimtą, gilią tautos būdo analizę, kurioje vyrauja jos kolektyvinio bendrabūvio paveikslas, nušviestas liaudiškojo juoko, linksmybių aspektu… Autorizuotame Širmulio pasakojime, už kurį verta pagirti Vydą Astą dėl subtilaus distancijos su personažu išlaikymo, dėl prasminių akcentų sudėliojimo, dėl apskritai įtaigaus stilistinio intonavimo, išgirstame dalykus, bylojančius apie istorinę tiesą, nekintamą netgi skaudžiais tautai laikais: nepaisant tragedijų, karų, epidemijų, liaudyje neišnykdavo poreikis juoktis, linksmintis. Patyčios, šaipymasis irgi įeina į tą poreikį. Autorius /pasakotojas Stasys Širmulis/ tai suvokia kaip liaudies savigyną, pastangas išlikti. „Tačiau kas būtų buvę, jeigu mūsų žmoneliai būtų visai nustoję juoktis? Ar būtų jie ištvėrę?“ Na, o kas vieniems tik juokas, tik šposai, kitiems – ašaros, skausmas, pyktis, kerštas. Turinio dvigubumas /rimta-nerimta/ ir jo išreiškimas adekvačia pasakojimo forma stato apsakymą „Giminės dėmė“ į vieną geriausių šio rinkinio kūrinių gretą.
Kiti ciklo „Dėmės“ keturi kūrinėliai prie minėto dera tiktai pagal išorinį, paviršinį, požymį: tai – jumoreskos, kurių, manau, su malonumu būtų klausomasi, jeigu jas skaitytų ar J. Zavaliauskas, ar R. Šilanskas. Jos nedidelės ir nepretenzingos, tačiau smagios nusmailintomis ironijos „vilyčiomis“, kuriomis autorius taikosi į laisvos Lietuvos valdžios darbo trūkumus, į šiandieninės civilizacijos paradoksus.
Požiūrio į tikrovę kritiškumas, manau, atsirado iš V. Asto aktyvios pilietinės pozicijos ir jo etinių-filosofinių principų, gana griežtai oponuojančių visam tam, kas fasadiška, dirbtina, apgaulinga. O ypač V. Astą audrina šiandieninė drakoniška civilizacija ir globalizacija. Ekologinės suirutės nuojauta seniai jaudina jį, o tai, ką jis pavaizdavo apsakymuose „Šiukšlės iš dangaus“, „Vanduo“, galima laikyti tos nuojautos viršūne. Pirmajame smagiai hiperbolizuojant, žaviai persikūnijant į „šūdvežį“, pasakojamas groteskiškas nuotykis apie į šiukšlių viesulą pakliuvusį, antrajame – apie be vandens likusį miestą… Hiperbolizuotos detalės, paraboliniai motyvai, ekspresyvi ritmika, staigus kilimas į istorijų kulminaciją, tolydinis tonacinis nusileidimas nuo jos liudija, kad „eschatologinėje“ tematikoje Vydas Astas jaučiasi kaip žuvis vandenyje…
Vydas Astas jau pirmaisiais kūrybos žingsniais atkreipė kritikų dėmesį sugebėjimu tariamoje smulkmenoje, mažmožyje, buities detalėje pamatyti kažką didesnio, svarbesnio, tai, kas vadintina antruoju tikrovės planu, reiškinio potekste ar žmogaus paslaptimi. Rašydama apie V. Asto prozą (autorius dar yra neblogas publicistas), J. Sprindytė šį jo meninio mąstymo bruožą yra įvardijusi kaip „žvelgimą į gelmę“, į esmę. Žvilgsnio skvarbumas, minties aštrumas išugdė jo „piktą socialinį kriticizmą“ ir tuo išskyrė V. Astą iš jaunųjų „tarybinių“ rašytojų plejados.
Tasai socialinis kriticizmas neapleidžia V. Asto ir šiandien – jis aiškiai juntamas dar dviejuose puikiuose rinkinio apsakymuose „Nukryžiavimas Velykų rytą, arba sakmė apie Paraisčių seniūną“ ir „Mažas žmogutis gyvuliniame vagone“. Autoriaus požiūris čia yra papildomas politinio smerkimo patosu – pirmajame daromas nuosprendis Armijos Krajovos piktadarybėms Pietryčių Lietuvoje, antrajame – sovietinių kareivų žiaurumams, tremiant lietuvius į Sibirą. Jeigu, kaip sakyta, apsakymai – geri, vadinasi, autorius sugebėjo sutramdyti demaskavimo aistrą ir išvengti didaktikos. Tiesa, sentimentalinimo, graudinimo gaidelių juose pasitaiko (daugiau pirmajame), bet pabandykite parašyti apie tautiečių žudynes objektyviai. „Nukryžiavimą…“ autorius pavadino sakme ir jos žanrinė specifika teikia tam tikrą kūrybinę laisvę… Antras apsakymas apie šeimos išplėšimą iš namų ir žiauriausią jos trenkimą /trėmimas jau gana nuzulintas terminas / gyvuliniame vagone į nežinią, į pražūtį tiesiog gniaužia širdį ir nejučiomis kelia pasipiktinimą prievartautojų elgesiu.
Gerai suvokdamas temos jautrumą, autorius sugebėjo surasti tokį pasakojimo būdą, kurį galėtume pavadinti iliuzionisto efektu – žiūrovai, regėdami jo triukus sutrinka, jaudinasi, o patsai cirkininkas atrodo ramus, abejingas tam, ką daro.
Taip pat elgiasi ir V. Astas – skaudžiausius tremtinių išgyvenimus, tragiškas jų netektis, žiauriausius kareivių poelgius jis neutralizuoja, dalindamas pasakojimą tarp mažos mergaitės, senos, išmintingos močiutės ir savęs-pasakotojo. Be to, vaizdų žiaurumą ir pasakojimo įtampą šiek tiek „nuima“ retrospektyvinė kompozicija – tremtis iškyla atmintyje moters, mūsų bendraamžės, kuri skaito lankstinuką, kviečiantį ginti …Lietuvos arklius, kad jie nebebūtų antisanitarinėse/antihumaniškose sąlygose gabenami į Italiją. Moteris – tai toji apsakymo mergaitė, mačiusi dar žiauresnį apsiėjimą su žmonėmis…
Rašymo priemonės. Slaptai.lt nuotr.
Kaip ir „Giminės dėmėje“, taip ir šiame apsakyme, autorius laikosi panašios filosofijos – lietuviams sunkmečiais išlikti padėjo vitališkumas: juoko, pasišaipymo, optimizmo išsaugojimas ir, aišku, daina… „Ei, bobos! Ko susiraukusios kaip devynios pėtnyčios? Vyrai tokių nemylės! Ekskursijon veža, o jūs stenat! Nagi, dainą!… Kol dainuosim, tol gyvensim...“- tvankiame gyvuliniame vagone pasigirsta šviesiaplaukės moters kvietimas. Ir jis buvo išgirstas.
Petrą Bražėną žavėjo Vydo Asto sugebėjimas „tiesiog nepastebimai“ pereiti „nuo konkretaus vaizdo prie apibendrinimų“ ir persikūnijimo į savo personažus meistriškumas. Taip jis teigė rašydamas apie pirmąją V. Asto apsakymų knygą „Namų šiluma“, iš kurios tokio pat pavadinimo apsakymas, priskirtinas prie geresniųjų, pateko ir į šitą rinkinį, į skyrių „Kokie mes buvome“. Laiko nuosaka rodo, kad čia – kūriniai, paremti paties autoriaus biografine patirtimi, dvasine autentika. Visa tai gerai pajaučiame apsakyme „Rytmečio šviesa ir geležiniai vartai“, kurio protagonistas – tarybinės kariuomenės kareivis, atliekantis tarnybą Kaukazo republikose. Patyčių, skriaudos, „arkliško“ jumoro tema, V. Astui gerai pažįstama iš mūsų tėvynainių gyvenimo praeities, čia plėtojama jau remiantis savo paties „kazarmiška“ patirtimi… Gelmės jutimas, polinkis į apibendrinimus pagilina apsakymo turinį, nepadaro jo plokščiu sovietinės sistemos „kazarminio“ jaunuolių muštravimo aprašymu. V. Asto meniniame mąstyme dažnai gyvas „papildomumo efektas“, todėl ir čia jį įveda – iš intelektualaus lietuvaičio atminties iškapsto įdomias sąsajas su jo senelio tarnyba carinėje armijoje.
Kūrybinės biografijos eigoje V. Astas yra demonstravęs įvairias balso gaidas, plastines žodžio spalvas, yra parašęs ne vieną lyriškai romantišką apsakymą. Minėtasis „Namų šiluma“, „Žuvėdra rūke“, „Autobusas per rudenį“ yra kaip tik tokie. Juose dar neišnyko, anot P. Bražėno, „pavergiantis lyrinio išgyvenimo tikrumas, jausmo ir žodžio tiesa“, bet bėgantis laikas ir šiandieninės novelistikos kontekstas vis įsakmiau reikalauja lyrinį jausmą, emocionalumą sutvirtinti istoriniu, socialiniu gruntu, ką V. Astas ir daro geriausiuose apsakymuose.
Silpnų apsakymų rinkinyje nedaug. Mano nuomone, reiklesnės kritikos neatlaikytų „Našlės“, „Kaip čia linksma“. /Ant silpnųjų-stipriųjų apsakymų ribos balansuoja „Ko verkė mergaičiukė/…. Keista, atrodo yra juose ir tasai pageidautinas gruntas, ir gana originalūs tipažai, bet apsakymai prasti. Negali sakyti, kad autorius būtų nepakankamai pažinęs ar brandinęs šitų temų, – partinio „bonzos“, kaimiečių moterų ar kolūkio jauno traktorininko charakterį, buitį, kultūros lygį jis tikrai gerai pažįsta. Tačiau apsakymai, kaip architektoniniai meninio žodžio statiniai, nekelia estetinio pasitenkinimo. Jie – kreivi. O jeigu kreivi, vadinasi, kaltas pamatas. O kas tas pamatas literatūros kūrinyje ir būtent apsakyme? Tai grynas meninis skambesys, tolygiai girdimas visuose kūrinio „aukštuose“. P. Bražėnas prastą apsakymą palygino su šeimininke, persūdžiusia druska sriubą. Aš dar palyginčiau su dainininku, falšyvai paėmusiu pirmąją gaidą.
V. Astą meninė meninė klausa retai apgauna, net ir sudėtingesnės struktūros apsakymuose, prie kurių priskirčiau „Mėlynakis lietaus debesėlis“ /parašytas vien dialogo forma/, „Trijų frontų generolas“/pasakojimas apgaubtas žiedine kompozicija, subtiliai išmatuota ir ironija nuspalvinta pasakotojo distancija originalaus personažo atžvilgiu/…
Bokso pirštinės
Patyrę, daug nuveikę prozininkai, šiandien sudarinėja savo apsakymų rinkinius, rinktines. /Rinktinę, kiek papildytą naujais apsakymais, toje pačioje leidykloje, šiemet leidžia Rimantas Šavelis /. Taigi vienaip ar kitaip įvairius žanrus išbandę rašytojai atsigręžia į „smulkiąją prozą“. Toks žanrinis Renesansas labai pageidautinas. „Smulkioji“ nereiškia „mažoji“, „silpnoji“ ar „nereikšmingoji“. Apsakymas yra puikus treniruoklis visų amžių ir kategorijų beletristams… Vytautas A. Jonynas, rašydamas apie Icchoko Mero apsakymų knygą „Apverstas pasaulis“, prisimena kažkieno paleistą šmaikštų, bet, manau, labai vykusį, novelisto ir romanisto palyginimą su boksininku – novelistas partrenkia priešininką nokautu, o romanistas rinkdamas taškus.
Taigi, tik rinkdamas taškus, romanistas, o novelistas, – atsimenate kaip? Tad bijokite novelistų – skaitykite jų knygas!
1985-ieji, Maskva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Balandžio pabaigoje su keliais kareiviais iš Viduriniosios Azijos mane perkėlė į kitą darbovietę. Atsidūriau viename iš slaptų objektų Maskvos centre.
Vėliau paaiškėjo, kad institutas, į kurį permetė, turi skambų pavadinimą – ALMAZAS. Išvertus į lietuvių kalbą, – deimantas. Bet šis pretenzingas vardas buvo akivaizdžiai slepiamas. Užrašus su žodžiu „Almazas“ aptikau tik keliose vietose. Pavyzdžiui, virš garbės lentos, kurioje puikavosi ypatingai nusipelnusių darbuotojų nuotraukos. Tiesa, žodis „Almazas“ net ten buvo užrašytas smulkiomis raidelėmis.
Instituto vadovybė mieliau naudojo ne pavadinimą, o skaičius. Ant aukštų tvorų su spygliuotomis vielomis ir įvažiavimo – išvažiavimo vartų tebuvo skelbiama: pašto dėžutė Nr. 4474. Tokias skaičių kombinacijas anais laikais, kai tarnavau eiliniu kareiviu sovietų kariuomenėje, skirdavo visoms slaptoms gamykloms, laboratorijoms, institutams.
Kas institute buvo gaminama ar tiriama, – nežinau. Bet manęs, atvirai kalbant, tai nejaudino. Nusispjaut, ką ten veikia šimtai mokslininkų ir laborantų baltais chalatais. Svarbiausia, kad ten nebuvo sveikatai pavojingų medžiagų. Bent jau aš taip spėjau, nes institutas driekėsi viename iš gyvenamųjų Maskvos rajonų visai netoli centro. Sovietų valdžia – durna, bet nejaugi ji leistų netoli Kremliaus įrengti radiaciją spinduliuojančią laboratoriją? Kur nors atokiai Uralo kalnuose ar Kazachstano stepėse – taip, bet vos už keliolikos kilometrų nuo Kremliaus, – sunku patikėti…
llgainiui supratau, kad naujoji darbovietė, lyginant su ankstesne gamykla, kurioje beveik metus buvau verčiamas nešioti plytas, maišyti betoną ir virinti sunkius vamzdžius, – tarsi sanatorija.
Pirmiausia, naujojoje darbo vietoje nuo 11 iki 15 valandos būdavo atidaryta didelė valgykla, kurioje kartu su civiliais, jei tik kišenėje atsirasdavo kapeikų, sočiai ir ramiai papietaudavau. Ten trumpam pamiršdavau kareivišką košę, kurios kariniame dalinyje nuolat trūkdavo ir kuri, be kita ko, buvo neskaniai išverdama tokių pat šauktinių karių kaip ir aš.
Netoli valgyklos keletą valandų per dieną dirbdavo net arbatinė, kurioje retsykiais nusipirkdavau pieno bei saldžių bandelių. Būtinosios tarnybos kariui, gimtųjų namų nemačiusiam daugiau kaip metus, tiksliau tariant – dvylika mėnesių, didelė paspirtis – gurkšelėti pieno. Jūs net neįsivaizduojate, kokia palaima – išgerti pieno su kremo prikimšta bandele!
Ne mažiau džiaugiausi, kad viename iš korpusų, į kurį turėjau teisę įkelti koją, buvo įrengti dušai. Išsimaudyti neskubant – dar viena karališka privilegija, lyginant su ankšta, apšnerkšta kareiviška pirtimi, kurioje prausdavomės susigrūdę bei nuolat bijodami, kad „kolegos” iš kito dalinio nenušvilptų pilotės ar kareiviško odinio diržo.
Na, ir pats mano darbas „Almaze“ nebuvo sunkus. Kuopti statybinių šiukšlių neteko. Kadangi priklausiau eilinių „su aukštuoju išsilavinimu“ kastai, darbų vykdytojas Jevgenijus Česnakovas ilgai nesvarstęs paskyrė mane kontoros raštininku. Pagrindinė pareiga – spausdinimo mašinėle rusiškai užpildyti įvairiausias pažymas, specialiame žurnale žymėti į darbą neatėjusių darbininkų pavardes, prižiūrėti tvarką dviejuose dideliuose sandėliuose ir po korpusus išsibarsčiusiems montuotojams perduoti naujus draugo Česnako (tokia buvo darbų vykdytojo pravardė) paliepimus, brėžinius.
Žodžiu, lyginant su kitais į šią gamyklą patekusiais kareiviais gyvenau kaip inkstas taukuose. Sočiai maitinausi civilių valgykloje, kasdien maudžiausi duše, per dieną rasdavau keletą laisvų valandėlių miegui. Jei Jevgenijus Česnakovas kur nors išbėgdavo, vejamas reikalų, nusnausdavau tiesiog jo kabinete, galvą padėjęs ant stalo. Jei jis nesitraukdavo nuo dokumetų, paprašydavau atokvėpio valandėlės. Dažniausiai leisdavo. Tada užkopdavau į atokų 16-ąjį statomo naujo korpuso aukštą, kur turėjau įsirengęs mažytį miegamąjį: ant lentos patiestą kareivišką striukę. Būtent ten puikiai išsimiegodavau. Trumpai, bet stipriai, kad net seilė kartais driuokdavo. Pusvalandis miego ypač praversdavo po naktinių budėjimų pulke.
Teturėjau vieną bėdą – slėgė vienatvė. Labai lėtai slinko kariškos dienos. Atrodė, kad čia, tolimoje, nemieloje Maskvoje turėsiu praleisti visą likusį gyvenimą. Tie vieneri metai, kuriuos šiaip ne taip atitarnavau, praslinko labai lėtai. Teko visko paragauti – ir muštynių, kai daužėmis ir kumščiais, ir medinėmis taburetėmis, ir kariškais diržais, ir alkio, kai nieko negauni užkrimsti ištisą parą, ir naktinių budėjimų, kai neturėdavome galimybės išsimiegoti net keletą parų iš eilės, todėl išvargę tiesiog alpdavome…
Kartais atrodydavo, kad daugiau – neištversiu nė dienos. O juk priešaky – dar vieneri metai tarnybos! Lygiai tiek, kiek šiaip ne taip ištverta…
Su kareiviais, su kuriais mane atveždavo kiekvieną rytą į darbą, o vakare parveždavo atgal į karinį dalinį, – beveik nebendravau. Tarp jų buvau vienintelis lietuvis. Vienintelis, jų žargonu kalbant, – iš Pribaltikos. Visi kiti – kažkur iš Azijos. Su jais nerasdavau bendros kalbos. Nesimušdavome, bet ir nedraugavome. Tad visas penkias darbo dienas per savaitę būdavau vienui vienas. Neturėjau su kuo atviriau persimesti net keliais žodeliais. Širdyje – varginanti, griaužianti nykuma ir liūdesys, nepaliekantis, regis, net sapnuose. Atrodė, kad už galimybę pašliaužioti gimtojo miesto gatvėmis bei lietuviškai pasišnekėti su draugais vienoje iš Vilniaus senamiesčio kavinių atiduočiau velniai žino ką.
Tiesa, institute dirbo kareivių ir iš kitų dalinių. Bet ir jie buvo veik visi iš tolimosios Azijos. Kiek vėliau sužinojau – dauguma iš Kirgizijos ir Uzbekistano. Tik vienui vienas kareivis iš jų skyriaus buvo šviesiaplaukis. Iš kirgizų ir uzbekų, lėtai būriu traukiančių arba į valgyklą, arba į darbą, jis išsiskyrė savo europietiškais veido bruožais. Tas kareivis akivaizdžiai buvo gal rusas, gal latvis. Amžiumi taip pat išsiskyrė iš būrio: žymiai vyresnis, solidesnis. Anie – 18 arba 20 metų, jam – gal net 25-eri. O ir sudėjimo jis buvo tvirto. Stambus, raumeningas, plačiapetis, aukštas. Kumštis – kaip 25 kilogramų svorio svarmuo mūsų karinio dalinio sporto salėje.
Sykį pietaudamas civilių valgykloje pastebėjau, kad kirgizai ir uzbekai jo prisibijo. Užėjęs į valgyklą šviesiaplaukis neskubėdavo prie vitrinoje išdėliotų salotų, dešrelių, kotletų – išdidžiai atsisėsdavo prie pirmojo pasitaikiusio laisvo stalo, tuomet lėtai nusimaukšlindavo pilotę ir atpalaiduodavo rūpestingai užveržtą kareivišką diržą. Maistą ant padėklo jam paslaugiai atnešdavo kareiviai, su kuriais atvažiuodavo į darbą. Jei šviesiaplaukis milžinas ko nors užsimanydavo daugiau, pavyzdžiui, duonos, jauni kirgizai ir uzbekai skubėdavo patarnauti. O ir padėklų su nešvariomis lėkštėmis milžinui nereikėdavo nunešti į plovyklą. Šį „nešvarų“ darbą atlikdavo kiti.
Man, be abejo, knietėjo sužinoti, kaip jam, atsidūrus vienam tarp vaikinų iš Azijos, pavyko išsikovoti neliečiamojo statusą. Žinoma, jis stiprus, bet juk kirgizų ir uzbekų – žymiai daugiau. Jei jį užpultų desėtkas uzbekų ir kirgizų, – nejaugi apsigintų? Bet, matyt, nenusileido, neištižo, todėl dabar ne jie, o jis vadovauja paradui, kaip mėgdavo sakyti mūsų kuopos vadas kapitonas Diadko, iškankinęs mus žygiavimo pratybomis.
Kai šviesiaplaukis pirmą sykį mane pastebėjo, – iškart draugiškai pamojavo ranka. Aš pamojavau jam. Abu supratome, jog neprabėgs nė kelios dienos, ir mes būtinai susipažinsime. Iš karto jaučiau jam prielankumą. Manau, kad ir jis – man.
Su milžinu susidūriau akis į akį netikėtai. Prie garažų, prie kurių kryžiavosi keletas po instituto teritoriją į visas puses nutiestų šaligatvių ir automobiliams skirtų kelių. Beje, garažuose nakčiai būdavo paliekami traktoriai, sunkvežimiai, autobusiukai. Būtent ten pasislėpę darbininkai mėgdavo pasiurbčioti nelegaliai atsineštos degtinės. Kelis kartus buvau su jais susidūręs: šie išsigąsdavo, aš irgi nejaukiai pasijusdavau. Jie žinojo, kad esu darbų vykdytojo Česnakovo numylėtinis, tad tikriausiai manė, kad galiu paskųsti, nors, tiesą sakant, jų niekad neišdaviau.
Panašiai susikryžiavo ir mano bei milžino keliai – prie garažų. Net krūptelėjau iš netikėtumo. Bet pokalbis užsimezgė iškart. Tereikėjo ištarti keletą banalių frazių „kaip sekasi statyti Maskvą“, „malonu matyti blondiną“, ir mes jau šnekučiavomės tarsi būtume seni neišskiriami draugai. Matyt, jautėme alkį vadinamiesiems europietiškiems pokalbiams. Nei kirgizams, nei uzbekams nejaučiau neapykantos, pagiežos ar paniekos. Tačiau su jais juk taip nepašnekėsi, kaip su savu.
Tas milžinas buvo vardu Vladimiras. Iš Kirgizijos, Frunzės miesto (dabar – Biškekas). Bet jis buvo ne rusas, o į šią respubliką kadaise ištremtų vokiečių palikuonis. Aplinkybė, kad jis – vokietis, o aš – lietuvis, mus dar labiau suartino. Tapome sielos draugai. Kitaip ir būti negalėjo.
Po atsitiktinio susitikimo prie garažų beveik kasdien pasišnekėdavome. Dažniausiai – arbatinėje. Jį, pasirodo, taip pat skaudžiai kamavo vienatvė. Jis nesigėdijo prisipažinti, kaip jam nyku ir liūdna. Aš nesigėdijau prisipažinti, kaip man ilgu ir vieniša. Dabar kiekvieną dieną mes specialiai susitikdavome arbatinėje. Dažniausiai po pietų, jau baigiantis darbams. Aš pasakodavau, koks gražus Vilnius, o jis porindavo, kaip pasiilgo Frunzės, kurioje gimė ir užaugo.
Mus dar labiau suartino aplinkybė, kad aš, mokydamasis dešimtoje klasėje, su būriu alpinistų buvau nusidanginęs net į Šiaurės Tian – Šanį. O tai reiškia, kad iš Kazachstano per kalnus kopėme Kirgizijos link, ir, žinoma, buvome sustoję Frunzėje, Vladimiro gimtąjame mieste…
Po pažinties su Vladimiru tarnyba „Almaze“ tapo … kurortu. Jaučiausi ne tik sotus, švarus, išsimiegojęs, bet ir turįs tikrą dvasios brolį. Maniau, kad taip komfortiškai atitarnausiu likusius dvylika mėnesių. Deja.
Šnekėdamasis su Vladimiru vis dažniau pajusdavau, kad jis – išgėręs. Mažai, bet vis tik išgėręs. Aiškiai užuosdavau, kad nuo jo trenkia pigiu alumi arba vynu. Kad jis taip malšina vienatvę ar ilgesį, nebuvo keista. Keista, kad jis vis dar neįkliuvo kariniams patruliams ar karinio dalinio vadovybei. Už alkoholio vartojimą tuomet Maskvoje kareivius griežtai bausdavo.
Atsargiai paklausiau, ar nebijąs atsidurti areštinėje? Vladimiras numojo ranka. Į mano abejones visuomet atsakydavo – „bus viskas gerai“.
Taip, nuo jo dvelkė stiprybe ir ramybe. Jis visiškai pasitikėjo savo jėgomis. Juolab jo stiprybė buvo be arogancijos, maivymosi. Paprasčiausiai jis žinojo, kad yra „kietas vaikinas“. O apsvaigti nuo alkoholio dabar jam tiesiog būtina, nes namuose – bėda. Be to, dar paaiškėjo, kad trumpalaikių atostogų niekas neišleidžia, nepaisant draugiškų santykių su kuopos vadu.
Kas atsitiko Vladimiro namuose – neklausiau. Nemėgau lįsti į svetimą daržą. Jei norės, pats papasakos. Įtariau, kad galbūt paliko žmona. Ant Vladimiro dešinės rankos piršto įsispaudęs kadaise buvo vestuvinis žiedas. Dabar žiedo nepastebėjau. Liko tik įspaudas.
Sykį Vladimiras paprašė manęs trijų rublių. Tai nutiko gražią vasaros popietę, kai šilta, ramu, kvepia atostogomis ir, žinoma, niekas neprimena artėjančios nelaimės. Vladimiras neslėpė, kad, gavęs pinigų, tuoj pat lėktų į greta esančią parduotuvę nusipirkti alaus. Jei ne keletas raminančių kartaus alaus gurkšnių – ilgesys galutinai pribaigs.
Iš karto sumečiau, kas nutiktų, jei girtas pakliūtų į Maskvoje visur šmirinėjančių karinių patrulių rankas. Geriau nė neįsivaizduoti.
Tačiau Vladimiras atsainiai numojo ranka – jam akivaizdžiai patiko, kad nerimauju, tačiau jis buvo tikras savo sėkme. Vladimiras patikino: iki parduotuvės – ranka paduoti. Be to, kiek jis jau sykių traukė į tą prasmirdusį baraką, tai niekad nematė nė vieno patrulio. Grįžęs į karinį dalinį iškart kris į lovą. Tiek kuopos vadas, tiek seržantai jam nė vieno blogo žodžio nepasakys.
Vladimirui daviau tris rublius. Negalėjau neduoti. Nenorėjau, jog apie mane velniai žino ką pagalvotų.
Bet tai buvo lemtinga klaida. Po to karto Vladimiro daugiau nebemačiau. Tarsi kiaurai žemę prasmego. Kelis sykius jo neišvydęs tarp jaunųjų uzbekų ir kirgizų, nieko blogo neįtariau. Gal į vadinamąjį nariadą paskirtas, gal išsiųstas į patybas. Tačiau kai ir kitą savaitę jis nepasirodė „Almaze“, – pradėjau nujausti nutikus bėdą…
Nutaikęs patogią progą priėjau prie kareivio iš Vladimiro pulko ir lyg tarp kitko paklausiau, kur dingęs „vokietis iš Frunzės“? Buvau girdėjęs, kad jauni kareiviai jį taip šaukdavo – „Frunzės vokiečiu“. Kirgizas nustebo: ar aš tikrai nežinąs, kas atsitiko?
Kareiviškos nuotraukos. Slaptai.lt archyvas
Ko labiausiai bijojau, – taip ir buvo. Vladimiras pateko patruliams į nagus. Jį užklupo kieme tiesiai iš butelio gurkšnojant velnio lašus.
Bet tai – dar ne visas bjaurumas. Vladimiras priešinosi suimamas. Vienam iš patrulių trenkė į veidą. Paskui bėgo per gatvę. Ten jį partrenkė netikėtai iš kitos gatvės atšvilpęs automobilis. Taigi Vladimiras – ligoninėje. Liuošiu netaps, tačiau kai pasveiks, sės į disciplinarinį batalioną mažiausiai metams. Grumtynės su karinio patrulio atstovais – menki juokai. O paskui teks atitarnauti likusius mėnesius, nes „disbate“ praleisti mėnesiai neįskaitomi į tikrosios tarnybos laikotarpį…
Nesijaučiau kaltas, kad Vladimiras įsipainiojo į keblią istoriją. Mintyse teisinausi, jog nuo likimo niekas nepabėgs. Jei taip lemta, taip ir turėjo nutikti. Ir vis tik dažnai savęs klausdavau: o jei tąsyk būčiau apsimetęs neturįs pinigų? Dabar gi savo paties rankomis pakenkiau tam, kuriam nuoširdžiai linkėjau tik gero!
„Almaze“ tapo nykiau, nei iki pažinties su Vladimiru. Ilgainiui kareivių kuopą, su kuria į institutą kasryt atvažiuodavo Vladimiras, perkėlė darbuotis į pamaskvę, ir apie stipruolį vokietį iš Kirgizijos daugiau nieko naujo nesužinojau. Nebuvo ko paklausti.
Kaip susiklostė jo gyvenimas, nežinau ir dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams po priverstinės tarnybos viename iš Maskvos karinės apygardos dalinių.
