Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog viena iš aktualiausių nūdienos temų – kas laimėjo po ES viršūnių susitikimo Vilniuje. Stereotipiškai mąstant situacija – aiški. Ukrainos prezidentas Vladimiras Janukovičius atsuko Europai nugarą ir stumtelėjo šalį Rusijos pusėn. Europa neva gėdingai pralaimėjo, o Rusija, spaudusi Ukrainą nepasirašyti jokių sutarčių, – tarsi laimėjo dar vieną politinių intrigų partiją.

Tokio pobūdžio skirstymas į laimėjusius ir pralaimėjusius ypač gajus dabar, kai oficialusis Kijevas iš centrinių sostinės aikščių grubiai išvaiko savo oponentus. Dar visai neseniai tvirtinęs, jog Ukrainos piliečiai turi teisę kritikuoti šalies valdžią taikiuose mitinguose, Ukrainos prezidentas staiga kardinaliai pakeitė nuomonę, įsakydamas bet kokiomis priemonėmis nutildyti mitinguojančius. Taigi Kijevo centre pralietas kraujas. O kraujo dėmių neįmanoma lengvai nusiplauti. V.Janukovičiui šio akibrokšto dovanoti niekas neskubės. Bent jau artimiausiu metu.

Continue reading „Politinio bumerango dėsnis”

jonas-vaiskunas-alkas

Pastarųjų metų įvykiai kaip niekada iki šiol aiškiai parodė, kad aukščiausia Lietuvos valdžia nebevaldo Lietuvos, nes pati yra valdoma neaiškių, bet galingų šešėlinių darinių, veikiančių per pirmojo Sąjūdžio taip ir nepertvarkytas teisėtvarkos ir jėgos struktūras.

Tapo akivaizdu, kad savo valstybėje turime aukštesnę už Seimą ir įtakingesnę už Prezidentę valdžią be kontrolės, be atsakomybės ir be atskaitomybės Lietuvos piliečiams, politinės švytuoklės principu kaitaliojančia vietas Seimo amfiteatro parteryje. Per 22 nepriklausomybės metus valdančios, o tuo pačiu ir kitos politinės partijos, regis, neteko autoriteto, kaip demokratinės šalies valdymo įrankiai, nes nematomų galių veikiamos per dažnai elgėsi kaip šių galių įkaitės bei poreikių tenkintojos.

Continue reading „Kas trukdo antrai Sąjūdžio bangai?”