Ką Lietuvai derėtų žinoti apie Nikolo Pašiniano valdomą Armėniją? Vilčių, jog ši Pietų Kaukazo šalis suks tikros demokratijos ir tikro teisingumo keliu net ir kardinaliai pasikeitus valdžioms, – mažoka. Jau sykį rašėme, kad naujasis šalies Ministras Pirmininkas bent kol kas demonstruoja nepagarbą tarptautinės bendruomenės reikalavimams grąžinti Kalnų Karabachą teisėtam šeimininkui (omenyje turimos keturios Jungtinių Tautų rezoliucijos, įpareigojančios Armėniją nedelsiant pasitraukti iš šių teritorijų).
Kodėl pamirštamos azerbaidžaniečių pabėgėlių teisės
Būkime atidūs: N.Pašinianas iki šiol neparodė nė mažiausios užuominos, jog atitrauks kariuomenę iš svetimų žemių. N.Pašiniano laikysena paskutiniosiomis dienomis leidžia įtarti, jog jis linkęs net aštrinti teritorinių pretenzijų temą. Vienas iš pirmųjų N.Pašiniano vizitų – simbolinis. Tai išvyka į Kalnų Karabachą, žinoma, neturint Azerbaidžano valdžios leidimo.
Tuo tarpu Vakarų šalių žurnalistai, aprašę naujojo premjero kelionę po Kalnų Karabachą (KK), pirmiausia paprašė oficialiojo Baku leidimo ir tik po to išskrido į šį regioną. Žodžiu, pasielgė civilizuotai – pagerbė ne tik Azerbaidžano, bet ir tarptautinės bendruomenės nuostatas, kam priklauso šios žemės. Jei Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas, tai vizos reikia ieškoti Baku, o ne Jerevane. Kas gi čia neaiškaus ir nesuprantamo?
Be kita ko, N.Pašinianas jau prabilo, kad derybose dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo privalo dalyvauti ne tik Vakarų, Armėnijos ir Azerbaidžano atstovai, bet ir nūnai armėnų pajėgų kontroliuojamame Kalnų Karabache gyvenantys žmonės. Vaizdžiai tariant, N.Pašinianas siekia, kad prie derybų stalo sėstųsi dar ir Armėnijos kariškiai bei kolonistai. Šie reikalavimai primena Rusijos laikyseną – Kremlius labai panašiai elgiasi Kryme bei rytų Ukrainoje. Vos tik ten organizuojami rinkimai arba referendumai, tuoj pat pasiremiama kariškių bei kolonistų balsais.
Žodžiu, N.Pašiniano reikalavimas, kad KK likimą lemtų ir ten dabar gyvenantys žmonės, – nesąžiningas. Nes Kalnų Karabache iki 1988 – 1994 karinės suirutės gyveno ne vien armėnai. Ten gyventa ir daug azerbaidžaniečių. Tik azerbaidžaniečiai nūnai iš ten išvyti. Jeigu N.Pašinianas – teisingas politikas, jis prie derybų stalo būtų raginęs susodinti ir azerbaidžaniečius, kadaise ne savo noru pasitraukusius iš Juodojo Sodo (toks yra Kalnų Karabacho pavadinimas išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos). Bet apie azerbaidžaniečių, iki šiol negalinčių grįžti į gimtuosius namus, teises ponas N.Pašinianas nė neužsiminė. Jei naująjam Armėnijos premjerui nusispjauti į šimtų tūkstančių priverstinių azerbaidžaniečių pabėgėlių likimus, tarptautinė bendruomenė galėtų priminti Jerevanui, jog sąžiningose derybose abi pusės atstovaujamos lygiomis dalimis.
Kalnų Karabacho kolonizuoti negalima
Dabar – apie dar vieną armėnišką akibrokštą. Klastingą akibrokštą. Armėnijos diasporos ministras Mchitaras Airapetianas žada inicijuoti plataus masto armėnų repatriaciją.
Kaip praneša ELTA, M. Airapetianas neseniai tvirtino žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje: „Mes artimiausiu metu organizuosime didelę užsienyje gyvenančių mūsų tautiečių repatriaciją. Tai, žinoma, reikalauja maksimalių pastangų ir kruopštaus darbo. Po revoliucijos žmonės pajuto viltį. Mūsų uždavinys – plėtoti šią atmosferą“, – sakė M. Airapetianas.
Repatriacija, žinoma, prasmingas užsiėmimas. Gyventojų skaičius Armėnijoje kasmet mažėja. Tą žino visi. Visiems žinoma ir aplinkybė, jog išvykimą skatinančios priežastys – ekonominės ir socialinės. Remiantis 2016 metų sausio 1-osios duomenimis, Armėnijos gyventojų skaičius pirmą kartą nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio nukrito žemiau 3 milijonų ribos.
Armėnijai norėtųsi palinkėt sėkmės susigrąžinant po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius (ką gali žinoti, gal Lietuvai teks ateityje remtis armėniška patirtimi susigrąžinant saviškius, jei tik deklaruojama Jerevano politika bus sėkminga). Ir vis dėlto sveikindami šią iniaciatyvą Vakarai pirmiausia turėtų suklusti: o kur perkelsite grįžtančius armėnus? Jei į sostinę Jerevaną ar Giumri, kur stovi Rusijos karinė bazė, – jokių prieštaravimų. Bet juk sugrįžtantieji tikriausiai bus raginami persikelti ir į Kalnų Karabachą, kuris pagal tarptautinę teisę Armėnijai nepriklauso bei dėl kurio tarp Armėnijos ir Azerbaidžano bet kada gali kilti didelis karas.
Todėl NATO ir Europos Sąjungos atstovams, pripažįstantiems, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška, o ne armėniška teritorija, vertėtų paklausti ne tik Armėnijos diasporos ministro, bet ir paties premjero N.Pašiniano, kur jie siūlys įsikurti reptriantams. Net jei išgirsime oficialiojo Jerevano patikinimus, kad po pasaulį išsibarsčiusieji armėnai į Kalnų Karabachą nebus vežami, vien armėnišku garbės žodžiu nepasikliaukime.
Visiems žinoma, kad armėnai nenoriai keliasi į Kalnų Karabachą. Kalnų Karabache šiandien gyvenantys žmonės neturi šimtaprocentinių saugumo garantijų. Jie suvokia, kad vieną gražią dieną teks palikti šias žemes. Todėl ir neskuba įsikurti. Ir vis dėlto Armėnijai, su Rusijos pagalba okupavusiai Kalnų Karabachą, verkiant reikia šią teritoriją apgyvendinti saviškiais. Kad Azerbaidžanui kuo sunkiau būtų ją susigrąžinti. Štai kodėl Armėnija žūtbūt stengiasi parodyti pasauliui, kaip neva „klesti Azerbaidžano įtakos atsikratęs kraštas“. Bet meluoti nesiseka. Šiuo metu Juodasis Sodas greičiau panašus į dykras, kur tai ten, tai šen išsidėstę kariniai objektai bei mažytės civilių gyvenvietės.
Nenustebkime, jei kada nors paaiškės, kad Jerevanas slepia tikruosius duomenis apie KK populiaciją. Azerbaidžano slaptosios tarnybos tikriausiai pelnytai mano, kad ten – du kartus mažiau gyventojų nei tvirtina oficialusis Jerevanas. Todėl vakariečiams politikams, kurie rūpinasi Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos teritorinio vientisumo atstatymu, derėtų atkreipti dėmesį ir į neteisėtas Armėnijos pastangas kolonizuoti azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą.
Sirijos armėnai perkeliami į Juodąjį Sodą
Juk Armėnija jau seniai pusiau slapta, pusiau viešai į Kalnų Karabachą vilioja karo išvargintus Sirijos armėnus. Net armėniškame Lragir.am leidinyje pripažįstama, kad į Kalnų Karabachą kadaise buvo perkelta 40 armėnų šeimų iš Sirijos. Viena iš tokių – 2001-aisiais atsikėlusi Nerseso Demirčano šeima. Nors Sirijos armėnams žadamos įvairios lengvatos – tiek buities reikmenys, tiek socialinės pašalpos – šis armėnas Kalnų Karabche skursta. Jis nebežino, kur trauktis, kur prašyti pagalbos. Beje, iškalbinga detalė – jo istorija aprašyta ne azerbaidžanietiškoje, o armėniškoje spaudoje. Nors paprastai armėniški leidiniai linkę dabartinį gyvenimą Kalnų Karabache vaizduoti žymiai palankiau. Suprask, ten – rojus. Nors iki tikro rojaus – labai toli.
Žodžiu, įtarimai, jog Armėnija į Kalnų Karabachą vilioja daug Sirijos armėnų, – vieša paslaptis. O tai, kaip bežiūrėsime, grubus tarptautinės teisės pažeidimas. Tarptautiniai įstatymai draudžia okupantams kolonizuoti užkariautas žemes saviškiais (tik šitos taisyklės mažai kas laikosi).
Todėl nėra šimtaprocentinių garantijų, jog ir dabar į Kalnų Karabachą neplūstels po pasaulį išsibarsčiusios gausios armėnų diasporos atstovai. Jei NATO ir ES – principingos institucijos, jos turėtų perspėti naująjį premjerą N.Pašinianą: kolonizuoti Kalnų Karabacho negalima.
Pirmasis prisistatymas – Vladimirui Putinui
Bet N.Pašinianui tikriausiai nusispjauti į Vakarų perspėjimus. Juk pirmasis jo vizitas – pas amžinąjį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Kaip skelbia ELTA, N. Pašinianas su Rusijos prezidentu susitiko Sočyje, Eurazijos ekonominės sąjungos viršūnių susitikimo kuluaruose.
„Galiu patikinti, kad Armėnija sutaria šiuo klausimu (santykių su Rusija), ir niekas neabejoja ir neabejos strategine Rusijos ir Armėnijos santykių svarba“, – V. Putinui sakė N. Pašinianas.
42 metų amžiaus Armėnijos premjeras padėkojo V. Putinui už „subalansuotą Rusijos poziciją“ Armėnijoje tvyrant politinei krizei, kurios metu N. Pašinianas vadovavo masiniams protestams ir pilietinio nepaklusnumo kampanijoms.
Pripažindamas Armėniją „artimiausia mūsų partnere regione“, V. Putinas palinkėjo N. Pašinianui sėkmės naujose jo pareigose ir pridūrė besiviliantis, kad santykiai „bus plėtojami taip pat stabiliai kaip ir iki šiol“. V. Putinas patikino, kad Maskvos politika Armėnijos atžvilgiu nesikeis.
Tad Armėnijos fronte – nieko naujo. Graži, taiki, daug vilčių teikusi armėniška revoliucija pradeda kelti daug abejonių – vardan ko ji kilo? Kad Jerevanas ir ateityje pataikautų Kremliui bei pyktųsi su Azerbaidžanu?
2018.05.17; 11:13
