Armėnijos žvalgyba

Gordijo mazgas

Irano – Rusijos vėliavos

Perprasti, kodėl Iranas bičiuliaujasi ne tik su Rusija, bet ir Armėnija, o štai Azerbaidžaną laiko savo priešu, – nėra lengva. Tačiau šias subtilybes Europai būtina suprasti. Kitaip tarptautinėje arenoje įmanoma pridaryti grubių klaidų.

Slaptai.lt tęsia pasakojimą apie sudėtingus Irano, Azerbaidžano, Turkijos, Rusijos ir Armėnijos tarpusavio santykius. Tai – 3-ioji dalis.

XXX

Iranui priklausančioje Kiš saloje gruodžio pradžioje buvo surengta 11-oji tarptautinė aviacijos paroda, į kurią savo naujausius orlaivių modelius atgabeno ne tik Irano kompanijos, bet ir Rusijos, Kinijos, Etiopijos lėktuvų gamintojai, verslininkai. Šioje parodoje rusai su iraniečiais tarėsi dėl bendrų projektų kuriant ir statant modernius lėktuvus bei sraigtasparnius.

XXX

Antivyriausybinių protestų nariams Irane – mirtinas pavojus. Suimtiesiems gresia mirties bausmė už tai, kad jie „pradėjo karą prieš Dievą“. Pavyzdžiui, gruodžio 10 dieną Irano leidinys Eternad pranešė, kad mirties bausmės laukia net 25 protestuotojai. O štai reperis Mohsenas Šakari buvo nužudytas viename iš Irano kalėjimų dar gruodžio 8-ąją.  Jam mirties nuosprendis įvykdytas neva dėl to, kad jis protestų metu užpuolė Irano pareigūną iš karinės struktūros „Basidži“.

Užsienyje gyvenantys iraniečiai socialiniuose tinkluose skelbia pranešimus, jog Irano valdžia „sulauks jų keršto“.

XXX

Iranas šiandien baiminasi dėl trijų salų Persijos įlankoje likimo. Trys salos – Didysis Tombas, Mažasis Tombas ir Abu-Musa – šiandien priklauso Iranui. Šias salas Iranas 1971-aisiais metais atėmė iš besikuriančių Jungtinių Arabų Emyratų (JAE). Manė, kad salos jam priklausys amžinai. Bet štai kas nutiko: Saudo Arabijos sostinėje gruodžio mėnesį viešėjo Kinijos lyderis Xi Jinpingas. Pekinas ir Abu Dabis sutarė, kad stiprins prekybos ryšius.  Štai tik keli skaičiai: nuo 36,7 milijarų dolerių 2004 metais prekyba išaugo iki 330 milijardų dolerių 2021-aisiais metais. Panašiai klostosi Kinijos santykiai su Saudo Arabija. 2017 metais Kinijoje viešėjo Saudo Arabijos karalius Salmanas ibu Abdula – Azizas. Akivaizdu, jog Kinija iš Artimųjų Rytų mėgina išstumti ne tik Didžiąją Britaniją, bet ir Europos Sąjungą bei JAV. O štai Irano, kurį dar visai neseniai vadino strateginiu partneriu, nė neprisimena. Todėl Teheranas baiminasi, kad Kinijos ir arabų pasaulio draugystė ilgainiui taip sustiprins JAE ir Saudo Arabiją, kad šios pajėgs tris salas susigrąžinti jėga.

XXX

Spaudoje pasirodė pranešimų, kad Armėnija kuria Išorės žvalgybą. Ši slaptoji tarnyba priklausytų šalies premjerui. Šį Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano sprendimą dar turi patvirtinti Armėnijos parlamentas.

Armėnijos žvalgyba

Jei Armėnijos parlamentas parems premjerą dėl Išorės žvalgybos, tai bus ženklas, jog Armėnijos slaptosios tarnybos, iki šiol veikusios po vienu stogu, dabar skaidomos į kelias nepriklausomas struktūras. Dabartinė Armėnijos žvalgyba, remiantis Jerevano ekspertais, nėra efektyvi. Ten viskas susimaišę: ir žvalgyba, ir kontržvalgyba, ir pasienio kariuomenė, ir asmeninė premjero apsauga. Per daug struktūrų – vienose rankose. Vienose rankose – per daug galios.

Iki šiol Armėnijos išorės žvalgyba buvo silpna. Ji labai priklausė nuo armėnų diasporų užsienio šalyse. Ką JAV, Prancūzijos, Irano, Vokietijos ar Didžiosios Britanijos armėnų diasporų lyderiai papasakodavo, tą Armėnijos išorės žvalgyba težinodavo. Pati gauti konfidencialių žinių, verbuoti įtakingų agentų, surengti dezinformacinių ir klaidinimo operacijų nepajėgdavo. Beje, trūkdavo lėšų, specialistų. Tačiau diasporų lyderiai, trokšdami dėmesio bei garbės, dažnai priskaldydavo malkų. Persistengdavo, todėl kitoms pasaulio žvalgyboms gretai paaiškindavo, ką armėnų „džeimsai bondai“ sugalvoję.

Bet ar naujoji Armėnijos žvalgyba sugebės tapti įtakinga organizacija? Neatmetama versija, jog Armėnijos Išorės žvalgyba iš tiesų dirbs tik kaip Rusijos, Prancūzijos ar Irano žvalgybų padalinys, priklausantis ne tiek Jerevanui, o Maskvai, Paryžiui ar Teheranui.

XXX

Azerbaidžaniečiai pasipiktinę vadinamaisiais rusų taikdariais

Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija nusiuntė protesto notą Rusijai. Oficialusis Baku pasipiktinęs vadinamųjų „rusų taikdarių“ savivale Karabache. Taip, pagal 2020-ųjų rudens susitarimus „rusų taikdariai“ dislokuoti keliuose Karabacho rajonuose (terminas – tik iki 2025-ųjų). Jų prievolė – žiūrėti, jog tarp azerbaidžaniečių ir armėnų nekiltų susidūrimų. Tačiau „rusų taikdariams“ neleidžiama trukdyti Azerbaidžano valdžios atstovams apžiūrėti regionų.

Kaip klostėsi įvykiai? Azerbaidžano ekonomikos, ekologijos ir gamtos išteklių ministerijų atstovai gruodžio 3 ir gruodžio 7 dienomis informavo rusų kariškius, jog gruodžio 10-ąją atliks specialų kelių rajonų monitoringą, ar ten nėra vagiami Azerbaidžano gamtos ištekliai. Omenyje turimi Gyzylbulag (aukso klodai) ir Demirli (vario, molibdeno kasyklos). Taip pat teigė, jog atliks specialius tyrimus, koks šiose vietovėse užterštumas.

Tačiau gruodžio 10 dieną Azerbaidžano valdžios atstovams vadinamieji „rusų taikdariai“ neleido patekti į šias vietoves ir išsiaiškinti tikrąją padėtį (oficialusis Baku turi įtarimų, jog armėnų separatistai puikiai supranta, jog anksčiau ar vėliau jiems teks trauktis iš viso Karabacho, tad dabar karštligiškai vagia, plėšia, teršia, kas tik pasitaiko po ranka).

Pasipiktinę azerbaidžaniečiai prie rusų taikdarių postų ėmė rengti protesto akcijas. Protestuojama tuose keliuose, kurie iš Šušos driekiasi į Hankendį, taip pat omenyje turimas Lačino koridorius. Azerbaidžaniečiai reikalauja, kad rusų taikdariai žiūrėtų … tvarkos. Tiksliau tariant, reikalauja, kad leistų Azerbaidžano ekspertams apžiūrėti aukso ir vario bei molibdeno kasyklas, neleistų armėnams savivaliauti. Bet kol kas azerbaidžaniečiams nepavyksta patekti į kasyklas. Kelią jiems pastoję rusų kariškiai, vadovaujami generolo majoro Andrėjaus Volkovo. Rusų taikdariai turėtų būt neutralūs, tačiau jie akivaizdžiausiai palaiko armėnų pusę. Pasitaikė net atvejų, kai rusų kariškiai baugino mitingą filmuojančius azerbaidžaniečių žurnalistus.

Armėnijai priklausančiuose leidiniuose pasirodė dezinformacijos, esą azerbaidžaniečių protestuotojai blokuoja Lačino kelią – neleidžia pravažiuoti automobiliams su maistu, vandeniu, šiltais drabužiais. Žodžiu, kaltina azerbaidžaniečius, esą šie bando sukelti „humanitarinę katastrofą“.

(Bus daugiau)

Slaptai.lt informacija

2022.12.15; 08:40  

Žvalgyba

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rugsėjo 15-17 dienomis Lietuvoje su oficialiu vizitu lankosi Armėnijos užsienio reikalų ministras Zograbas Mnatsakanianas (Zohrabas Mnatsakanyanas).

Vizito metu Armėnijos ministrą priims Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Taip pat numatyti susitikimai Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje bei diskusija Rytų Europos studijų centre.

Vienas iš nepatogių klausimų – karinė bazė

Kokios mintys kyla, išgirdus šį pranešimą? Graži, prasminga Lietuvos – Armėnijos draugystė? Ar vis tik – per daug dėmesio šiai Kaukazo šaliai? Jei Lietuva nuoširdžiai mano, jog vizitas reikalingas abiem pusėm, vis dėlto keistai skamba pompastiškos užuominos apie „Armėnijos bendradarbiavimo su ES perspektyvas“. Ar toks bendradarbiavimas šiandien įmanomas?

Tiksliau tariant, dabar svarbiausia, ar Lietuva išdrįs Armėnijos diplomatijos šefui pateikti nepatogių klausimų?

Zograbas Mnacakanianas, Armėnijos užsienio reikalų ministras

Ką turiu omenyje? Lietuvai negalima nė akimirkai pamiršti, kad Giumri regione Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Rusijos kariškiai ten įsikūrę labai ilgam. Kodėl mūsų URM vadovybei nepasidomėjus, kiek dar dešimtmečių Armėnija linkusi tęsti karinę sutartį su Rusija? Jei Armėnija nežada atsisakyti Rusijos karinės bazės paslaugų bent jau per artimiausius 50-imt metų, tai ar prasminga šiandien diskutuoti su Jerevanu apie europietiškas integracijas? Lietuviškas atsakymas akivaizdus: kol jūsų žemėje įsikūrusi rusiška kariauna, tol neįmanomos jokios „rytų partnerystės programos“.

Dėl ko Armėnijai priekaištauja JAV

Lietuvos URM ministrui L.Linkevičiui taip pat derėtų paklausti kolegos, kokie nūnai Armėnijos santykiai su Amerika. O juk santykiai – komplikuoti. JAV priekaištauja Armėnijai, kam ši į Siriją siunčia savo kariškius būtent Rusijos ginkluotųjų pajėgų sudėtyje. JAV jau ne sykį perspėjo oficialųjį Jerevaną, kad pastangos išsilaikyti ant dviejų kėdžių – talkinti Rusijai ir tuo pačiu kaulyti Vakarų paramos, – neperspektyvi. Savo nepasitenkinimą, kodėl armėnų kariai Sirijoje talkina būtent Rusijos ginkluotosioms pajėgoms, amerikiečiai perdavė Jerevanui šių metų rugpjūčio 12-13 dienomis per Armėnijos ambasadorių Jungtinėse Tautose.

Žinoma, Armėnija apsimeta neišgirdusi piktų amerikiečių perspėjimų „arba-arba“. Tačiau spaudoje vis tik pasirodė užtektinai daug užuominų, kad tarp Armėnijos vadovų ir kelių Vakarų ambasadorių „būta sudėtingo pokalbio“. Beje, oficialusis Vašingtonas sukluso dėl Armėnijos laikysenos tuoj po Rusijos saugumo tarybos sekretorius Nikolajaus Patruševo vizito į Jerevaną.

Kada pasitrauksite iš Kalnų Karabacho?

Lietuvai taip pat privalu žinoti, kada gi Armėnija išsinešdins iš Kalnų Karabacho, kurį NATO ir Europos Sąjungos valstybės, vadovaudamosios tarptautine teise ir šalių teritorinio vientisumo taisyklėmis, traktuoja išskirtinai kaip Azerbaidžano žemę. Kad Armėnija iš Kalnų Karabacho neišveda okupacinių pajėgų, – tai rimtas tarptautinės teisės pažeidimas. Be kita ko, lygiai toks pat bjaurus pažeidimas, kaip ir Rusijos karinė intervencija į Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorijas.

Propogandiniai žaidimai

Tačiau Armėnijos okupacinių pajėgų dislokavimas Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache, – ne vienintelė jos nuodėmė. Armėnija vis dar naudoja klastingas propagandines, dezinformacines akcijas. Stengdamasi pridengti savo agresiją oficialusis Jerevanas ieško lengvatikių Europoje. Tuos lengvatikius oficialusis Jerevanas kviečia atvykti į šiuo metu Armėnijos administruojamą Kalnų Karabachą kaip į dar pasaulio nepripažintą, bet pripažinimo trokštančią kažin kokią nepriklausomą respubliką. Po suklaidintų europiečių vizitų į Kalnų Karabachą oficialusis Jerevanas demagogiškai džiūgauja: žiūrėkit, pasaulis pripažįsta Kalnų Karabachą esant nepriklausoma valstybe…

Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metais ją aplankė Vladimiras Putinas

Kita Armėnijos gudravimo pusė – ne mažiau klastinga. Šiuo metu Kalnų Karabachą neteisėtai valdantys armėnai į Vakarus bando patekti kaip oficialūs pasaulyje nepripažintos respublikos atstovai.

Vienas iš paskutiniųjų tokių pavyzdžių – Australija. Australija nepripažįsta Kalnų Karabacho esant armeniška teritorija, australai Kalnų Karabachą laiko neatsikiriama Azerbaidžano teritorija. Tačiau australai apsižioplino, ir šiais metais armėnų atstovai atvyko į Australiją būtent kaip tos nepripažintos respublikos vadovai. Panašus incidentas nutiko ir Vokietijoje. Vokietija taip pat nepripažįsta armėniškojo Kalnų Karabacho, bet į šalį kažkodėl leido atvykti stebėtojams, pateikusiems ne Armėnijos, o kažin kokios Pasaulio žemėlapiuose neegzistuojančios šalies dokumetus. Abiem atvejais tiek Vokietija, tiek Australija neišvengė politinių nemalonumų. Vokietijos ir Australijos ambasadoriai, reziduojantys Azerbaidžane, buvo priversti aiškintis, teisintis, raudonuoti iš gėdos.

Derėtų prisipažinti, kad tokių keistų „svečių“ iš nežinomos šalies yra sulaukusi ir Lietuva. Ar mūsų URM vadovas L.Linkevičius tvirtai reikalaus, kad Armėnija vis tik liautųsi siuntusi savo delagacijas, prisidengančias tos neegzistuojančios respublikos vardu? Juk taip Lietuva norom nenorom kiršinama su Azerbaidžanu ir Azerbaidžano sąjungininke Turkija. Kam šie primityvūs politiniai žaidimai, galintys peraugti į politiius nesusipratimus, reikalingi Lietuvai, ypač, kai oficiali Vakarų pasaulio pozicija dėl Kalnų Karabacho nesikeičia ir nėra jokių požymių, kad keistųsi. Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija ir taškas.

Įtartina Nikolos Pašiniano draugystė su „Sasna Crer“

Lietuvos valdžios atstovams taip pat derėtų išsiaiškinti dėl Armėnijos valdžios santykių su teroristinės organizacijos požymių turinčiomis politinėmis jėgomis. Slaptai.lt portalui žinoma, jog visai neseniai Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas buvo susitikęs su organizacijos „Sasna Crer“ («Сасна Црер») vadovais: Žirairu Sefilianu ir Gareginu Čugaszianu.

Susitikimas greičiausiai buvo surengtas pačioje rugpjūčio pabaigoje, nes rugsėjo 5-ąją leidinyje Factor.am pasirodė interviu su „Sasna Crer“ organizacijos lyderiu. Tame interviu ir prasitarta apie pokalbį su N.Pašinianu.

Kad N.Pašinianas karštligiškai ieško ištikimų sąjungininkų, – nenuostabu. Visi mes ieškome sąjungininkų. Bet ar „Sasna Crer“ – tai toji organizacija, su kuria derėtų draugauti padorumo, sąžiningumo, demokratijos siekiančiam šalies lyderiui? Organizacijos, su kuria N.Pašinianas trokšta bičiuliautis, lyderiai 2016-ųjų metų liepos 17-ąją užpuolė Jerevane dislokuoto pulko sargybos postą ir keletą asmenų paėmė įkaitais. Užvaldę postą ginkluoti užpuolikai reikalavo tuometinio Armėnijos vadovo Seržo Sargsiano atsistatydinimo. Žinoma, S.Sargsianas nepasitraukė iš valdžios. O užpuolikai, kėlę politinius reikalavimus, po ilgokai trukusių derybų pasidavė.

Žirairas Sefilianas, Nikolas Pašinianas ir Gareginas Čugaszianas

Į valdžią atėjus N.Pašinianui karinį sargybos postą užpuolę ir įkaitus paėmę asmenys amnestuoti – jie paleisti į laisvę. Pati organizacija oficialiai tapo legalia politine partija, galinčia dalyvauti visuose Armėnijos rinkimuose, pradedant savivalda ir baigiant parlamento bei prezidento rinkimais.

Žinoma, tai Armėnijos vidaus reikalai. Bet jei Armėnija siekia Lietuvos paramos integracijai į Vakarus, oficialusis Vilnius turi teisę žinoti apie tikrąsias Armėnijos premjero N.Pašiniano draugystės su „Sasna Crer“ priežastis. Nesinorėtų, kad vieną gražią dieną į Lietuvą oficialaus vizito atvyktų asmenys, turintys įkaitų ėmimo ir karinių objektų puldinėjimo patirties.

Ką žinome apie Armėnijos žvalgybą

Taip pat – ne Lietuvos galvos skausmas, kokį asmenį Armėnija pasirinko savo žvalgybos vadovu. 2018-ųjų metų gegužės mėnesį Nacionalinio saugumo tarnybos vadovu Armėnija paskyrė Arturą Vanacenianą. Ir vis tik Lietuvai praverstų įsidėmėti, jog šiuo metu generolo majoro laipsnį turintis vyriausiasis Armėnijos slaptųjų tarnybų vadovas žvalgybos amato mokėsi Maskvoje. Atsiverskite oficialųjį Armėnijos žvalgybos internetinį puslapį sns.am ir ten rasite interviu, kuriame A. Vanacenianas viešai prisipažįsta 2000-aisiais metais studijavęs Rusijos federalinės saugumo tarnybos akademijoje Maskvoje.

Žinoma, mokslai Maskvos žvalgybos akademijoje – dar nieko skandalingo. Galbūt kada nors paaiškės, ironiškai kalbant, kad A. Vanacenianas – vienas iš sumaniausių JAV ar Didžiosios Britanijos agentų. Ir vis dėlto tai, kad taikios revoliucijos pagalba į valdžią atėjęs N. Pašinianas žvalgybos vadovu pasirinko būtent žvalgybos mokslus Rusijoje krimtusį asmenį, – iškalbingas. Todėl Lietuvai, priklausančiai NATO ir Europos Sąjungai, derėtų itin atsargiai bendrauti su Armėnija.

Liaupsina Stalinui talkinusius agentus

Beje, naujasis Armėnijos žvalgybos vadovas asmeniškai pritaria, kad Jerevane prie Armėnijos Nacionalinio saugumo tarnybos būstinės kuo greičiau iškiltų didingas paminklas armėnų tautybės sovietų žvalgams Gevorgui ir Goar Vardanianams, kurie 1943-aisiais Teherane talkino ne britams, ne amerikiečiams, o sovietų žvalgybai. Tiksliau tariant, tiems, kurie padėjo ne Ruzveltui, ne Čerčiliui, o Stalinui.

Artur Vanetsyan, Armėnijos žvalgybos vadovas

Be to, naujasis Armėnijos žvalgybos vadovas sns.am internetiniame puslapyje yra paskelbęs keistą pareiškimą – su nepriklausomybės diena pasveikino niekieno nepripažintą, jokiuose pasaulio žemėlapiuose neužfiksuotą Arcacho respubliką, kuri Vakarų pasaulio traktuojama kaip neatskiriama Azerbaidžano teritorija.

Žodžiu, klausimų Lietuvoje viešinčiam Armėnijos užsienio reikalų ministrui susikaupė užtektinai daug. Tik ar Lietuvos vadovai tokius klausimus iškels? Ar mes suprantame, kad šiuo metu Armėnija labiau panaši į Rusijos įtakos agentę, kuri siunčiama į Vakarus kaip Trojos arklys, nei į šalį, kuri nuoširdžiai trokšta integracijos į Europos Sąjungos struktūras?

2019.09.15; 12:02

Politinės intrigosSkaitomiausios

Armėnų lobistas Kasparas Karapetianas

Azerbaidžanui susigrąžinti Kalnų Karabachą trukdo kur kas rimtesnės, galingesnė jėgos nei Armėnija. Azerbaidžanui piktybiškai kenkia po visą pasaulį išplitęs pasaulinis armėnų judėjimas, turintis 100 metų veiklos patirtį, sugebantis slėptis po „gražiais lozungais“ bei transformuotis į naujus darinius, kai to reikalauja pasikeitusios geostrateginės koncepcijos.

Paslaptingasis armėnų turtuolis

Pasaulinis armėnų judėjimas ir jo sudedamoji – Trečioji Armėnijos respublika, – tai chameleonas, pagal poreikius keičiantis spalvas, taktiką, kovos būdus. Kada naudinga ir veiksminga, jie griebiasi ginklo, kai teroras tampa ne tik nepopuliarus, bet ir smerktinas, jie rašo istoriją iškraipančias knygas, akiplėšiškai meluoja kalbėdami iš aukštų Europos tribūnų.

Pagrindinis šio pasaulinio judėjimo „arkliukas“ – armėnai yra viena labiausiai pasaulyje nukentėjusių tautų, todėl nusipelno užuojautos, pagalbos, nuolaidų.

Šiuo metu iniciatyvą – stiprinti Armėnijos valstybę Turkijos ir Azerbaidžano žemių sąskaita – perėmė europietiškas Al DATO skyrius. Pilkasis skyriaus kardinolas – ponas Kasparas Karapetianas. Manoma, kad šis viešumos vengiantis armėnas buvo bent kelis kartus nuvykęs į separatistų okupuotą Kalnų Karabachą (KK), kur susipažino su KK iš Azerbaidžano atėmusiomis jėgomis. Jis taip pat rinko lėšų KK okupavusioms jėgoms.

K. Karapetiano siekiai – akivaizdūs. Kad Europa nesipriešintų armėnų pastangoms KK išlaikyti savo rankose. Kad dauguma Europos politikų susitaikytų su nuo Azerbaidžano atplėtu KK. Socialiniuose tinkluose kadaise šis paslaptingasis armėnas gyrėsi, jog vieno iš politinių vakarėlių Briuselyje metu jam pavyko surinkti net 3 mlj. 800 tūkst. eurų, skirtų okupacinio KK režimo palaikymui.

Tačiau oficialiuose šaltiniuose apie šį žmogų – beveik jokios informacijos. Žinoma tik tai, kad jis – Graikijos pilietis, turintis armėnišką pasą. Jam 70 metų. Jo veiklos centras – Belgijos sostinė Briuselis. Jo vaikystė prabėgo Beirute, kuris laikomas armėnų terorizmo citadele. Kai terorizmas tapo nepopuliarus, ryšiai su teroristine armėnų organizacija ASALA nutrūko. Jis dažnai svečiuojasi Artimuosiuose Rytuose ir Pakistane – neva rūpinasi krikščionių teisių apsauga. Rumunijoje ir Serbijoje yra pastatęs armėniškų kryžių – chačkarų. Bent jau taip skelbiama kai kuriuose užsienio leidiniuose.

Kaip šiam armėnu pavyko sukaupti milžiniškų turtų? Jis Belgijoje turi juvelyrinių parduotuvių. Manoma, kad iš karinių zonų Afrikoje jam nelegaliai atgabenami deimantai, čia, Europoje, jie apdirbami. O tada, parūpinus oficialius sertifikatus, deimantai gabenami į prabangias juvelyrines Europos parduotuves. Didelę dalį šių pinigų jis atiduoda būtent separatistams, kurie iš Azerbaidžano atėmė Kalnų Karabachą. Tikriausiai už tuos pinigus buvo sukurta ir „Europos armėnų federacija už teisingumą ir demokratiją“, be kita ko, tampriai bendradarbiaujanti su Armėnijos užsienio žvalgyba.

2017 metų kovo 15 dieną Strasbūre viename iš restoranų K. Karapetianas sukvietė skaitlingą europarlamentarų būrį. Vėliau keletas iš tų europarlamentarų važiavo aplankyti būtent KK. Vadinamoji Armėnijos draugų grupė, susibūrusi Euoropos Paramente, – tai K. Karapetiano klastingos veiklos išdava.

Metodika, kaip K. Karapetianui pavyksta patraukti savo pusėn dideles algas ir milžiniškas socialines garantijas turinčius europarlamentarus, – elementari. Pirmiausia išsiaiškinamos silpnybės. Jei poteciali auka mėgsta auksą – jam padovanojamas auksinis žiedas, jei politikas jau nebeturi vyriško žavesio, jam atsiunčiama gražuolė, jei europarlamentaras gėjus – jis supažindinamas su gražiu vyru. Štai tada, kai visa tai skrupulingai užfiksuoja Armėnijos žvalgybos, kai kurie europarlamentarai net ir norėdami negali pasitraukti.

Žodžiu, armėnų nacionalistų ir jų aprūpinamų europiečių politikų įžūlumui nėra ribų.

Peržengtos visos padorumo ribos

Neseniai grupė Europos parlamento deputatų, vadovaujamų Danijai atstovaujančio armėnų lobisto Anderso Primdalo Vestisiano, su keistu klausimu kreipėsi į Europos komisiją ir į Europos Sąjungos Užsienio reikalų bei saugumo politikos Aukščiausiąją atstovę Frederiką Mogerini. Jie reikalavo paaiškinti, kodėl ES specialusis atstovas Pietų Kaukazo ir Gruzijos krizės klausimais bei kiti oficialūs Europos asmenys niekada neaplanko armėnų okupuoto Karabacho. Lobistų nuomone, nurodytieji asmenys „tam turi teisėtą pagrindą svečiuotis Karabache“. Pareiškimo autoriai taip pat pareikalavo atsižvelgti į „Arcacho liaudies nuomonę“ ir šantažu pavadino Azerbaidžano poziciją: visi, kurie šiandien aplanko KK be Baku leidimo, automatiškai įtraukiami į juoduosius sąrašus ir jiems draudžiama atvykti į Azerbaidžano teritoriją.

Taigi armėniškas melas – akivaizdus. Pirma, Pasaulis nežino Arcacho tautos. Tokios tautos niekada nebuvo. Tai tie patys armėnai. Bandydami apsimesti kažkokia kita tauta KK žemes okupavusios armėnų pajėgos tiesiog mėto pėdsakus: esą Armėnijoje gyvena vienoki, o KK – kitokie armėnai.

Antra, oficialusis Jerevanas, matyt, siekia sukurti įvaizdį, jog ši teritorija de facto ir de jure egzistuoja kaip nepriklausoma nuo Azerbaidžano, jei ją nuolat lanko, tegul ir negausiai, oficialūs ES atstovai.

Keičiama taktika

Be kita ko, Armėnų pusė anksčiau nuolat įrodinėjo, jog Karabacho klausimas neturįs būti sprendžiamas niekur kitur, išskyrus ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija – red.), šiandien staigiai pakeitė taktiką – bando įtraukti į šį procesą ir kitas europietiškas struktūras. Užtenka prisiminti isterijos priepuolius Armėnijoje, kai Azerbaidžanas inicijuodavo rezoliucijų, susijusių su konfliktu Karabache, priėmimą JTO arba Europarlamente. 

„Suprantama, ESBO Minsko grupė yra vienintelis oficialus tarpininkas, kurį priima konfliktuojančiosios pusės. Bet vis vien, Europos Sąjunga soft power vaidmenyje gali ir turi padaryti daugiau taikos procesui užtikrinti“, – šitaip lobistų reikalavimus komentavo ARFD (Armėnų Revoliucinės Federacijos „Dašnakcutiun“) komiteto AI DATA („Armėnų klausimas“) Europos ofiso pirmininkas K. Karapetianas. 

Kas gi taip netikėtai pasikeitė? Kodėl Minsko grupė, kurios šalis-okupantė laikėsi įsitvėrusi rankomis ir kojomis, staiga nustojo būti vienintele ir nepakartojama? Armėnija siejo su šia struktūra dideles viltis, tikėdamasi, jog valstybėms – tarpininkėms pasiseks palaužti Baku pasipriešinimą. Nepasisekė, ir dabar Jerevanas atsisako „monogamijos“, plėsdamas Azerbaidžano puolimo frontą.

Tačiau K. Karapetianas apgaudinėja save ir gentainius, tvirtindamas, esą „tai, kad toks didelis Europarlamento deputatų skaičius šiuos klausimus kėlė, liudija, jog Europos įstatymų leidėjai dabar yra geriau susipažinę su šių dienų Arcacho liaudies socialine – ekonomine izoliacija ir ėmė abejoti dėl ES pasyvaus požiūrio“.

Palaikymo regimybė

Esmė, žinoma, ne politikų gausa ar mažuma. Būdavo laikotarpių, kai panašius reikalavimus keldavo ir kreipimąsi pasirašydavo kur kas didesnis deputatų bei politikų skaičius nei dabar. Viskas priklauso nuo šiems tikslams skiriamų lėšų kiekio. Kuo daugiau pinigų, tuo daugiau parašų. Viskas paprasta, kaip dukart du. Gyvuojanti lobistų armija nukaršo ir daugiau nebegali patenkinti didėjančių armėnų poreikių. Per beveik trejus dešimtmečius lobistams taip ir neužteko argumentų, taigi atsirado didelė būtinybė sukurti armėnų okupantų masinio palaikymo eurostruktūrose regimybę.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Daug – tai dar nereiškia efektyviai. Kiek deputatų bebūtų pasirašę kreipimąsi į F. Mogerini, ES užsienio politikos galva neatšauks savo žodžių, bylojančių, jog Europa visapusiškai palaikė, palaiko ir ateityje palaikys Azerbaidžano teritorinį vientisumą (kartu su KK). Lygiai taip pat, kaip iš ES užsienio politikos ir saugumo strategijos nebus išbrauktos šalių, tarp jų ir Azerbaidžano, teritorinio vientisumo palaikymo garantijos.

O dėl AI DATOS komiteto atstovo bandymų apeliuoti į eurovaldininkų apsilankymus okupuotose Gruzijos teritorijose, tai juk armėnų pusė pati kovojo už tai, kad karabachiškas konfliktas būtų laikomas ypatingu, unikaliu. Kai PACE ar EP priiminėtos rezoliucijos dėl Ukrainos ir Gruzijos teritorinio vientisumo palaikymo, o Azerbaidžanas likdavo „užmirštas“, pirmiausia Armėnijoje buvo rengiami šventiniai fejerverkai.

Kreipimasis su kokiais nors reikalavimais į europinės politikos vadovus – akivaizdus akiplėšiškumas. O K. Karapetianas dar ir perspėja, kad europietiškas Armėnų revoliucinės federacijos „Dašnakcutiun“ (ARFD) AI DATOS komiteto ofisas būtinai domėsis, kokia bus Europos Sąjungos Aukščiausiojo atstovo užsienio reikalams ir saugumo politikai reakcija.

Bet kuriuo atveju nedera užmiršti, kad kalbama apie dašnakus, taigi tokios sąvokos, kaip armėniškas terorizmas, dar niekas nėra atšaukęs.

2018.03.22; 10:30