Chačkaras nėra blogas, smerktinas ar kaip nors kitaip kritikuotinas simbolis. Beje, jis panašus į lietuviškąjį kryžių. Tai vientisame tufo arba bazalto luite išraižytas armėnų tautos sakralinis paminklas. Armėnai stato jį svarbiomis progomis. Norite paklausti, kas blogo, jei 2015-aisiais, pavyzdžiui, Klaipėdoje išdygo armėniškas chačkaras?
Ir vis tik klaida, kurią Lietuva padarė, leisdama statyti armėnišką chačkarą, – akivaizdi.
Nereikia būti patikliems ir naiviems
Lietuviai neturėtų būti patiklūs, naivūs. Niekas nieko nedaro šiaip sau. Kai kurie žingsniai turi gilią politinę potekstę. Net ir šis iš pirmo žvilgsnio gražus lietuvių – armėnų draugystės ženklas pilnas politinių niuansų.
Chačkaras – ne šiaip sau kryžius. Jis dažniausiai skiriamas paminėti prieš šimtmetį armėnams nutikusius skaudžius įvykius, kai tuometinė Osmanų imperija, būsimoji Turkija, kariavo su carine Rusija. Leisdami armėnams pastatyti chačkarą mes norom nenorom atstumiame Turkiją. Lietuvai prieš išduodant leidimus chačkarų statybai derėtų bent retsykiais prisiminti turkiškąją versiją: tuo metu, t.y. 1915-aisiais, vyko nuožmus turkų – rusų karas, armėnai nuo pat pradžių stojo Turkijos priešų pusėn, tad ar buvo įmanoma išvengti aukų, juolab kad konflikto metu masiškai žuvo ne vien armėnai, bet ir turkai…
Taigi Klaipėdos miesto valdžia, leisdama statyti chačkarą, būkime atviri, pamalonino nei Europos Sąjungai, nei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai nepriklausančią, užtat Rusijos karinę bazę įsileidusią Armėniją. Patenkinę Lietuvoje gyvenančių armėnų sumanymą įsivėlėme į rimtą politinį konfliktą, kurio galėjome išvengti (argi mums kas nors drįstų prikišti, jog esame kalti dėl 1915-aisiais metais Turkijos – Rusijos kare skriaustų armėnų?).
Juolab kad uostamiestyje išdygęs chačkaras – ne vienintelis. Iki tol chačkaras buvo pastatytas Kryžių kalne, dar kitas – Kaune. Jau esama norų chačkarą statyti kituose Lietuvos miestuose. Todėl ir klausiu: ar ne per dideli Lietuvoje gyvenančių armėnų apetitai? Lietuvoje – vos pusantro tūkstančio armėnų, o mūsų žemėje jau stūkso trys chačkarai! Gal armėnai siekia savuosius kryžius sustatyti visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir tokiu būdu galutinai sujaukti Lietuvos santykius su NATO partnere?
O gal, sakau, Amėnija mainais už Lietuvoje pastatytus chačkarus savo sostinėje Jerevane pastatys įspūdingą paminklą nuo sovietinės okupacijos nukentėjusiems lietuvių partizanams, tremtiniams, politiniams kaliniams? Vadovaujantis pragmatiniu principu: „Mes – jums, jūs – mums?“ Aš taip įsivaizduočiau prasmingą valstybių bendradarbiavimą. Be kita ko, oficialųjį Jerevaną mes ypatingai pagerbėme dar 2005-aisiais, kai pripažinome 1915-ųjų metų armėnų žūtis genocidu.
Rusijos karinė bazė Armėnijoje – iki 2044 metų
Nebūkime naivūs. Paminklo lietuvių partizanams Jerevanas vis tiek nestatys. Nestatyts bent jau tol, kol Giumri mieste bus dislokuota Rusijos karinė bazė. O ji ten funkcionuos labai ilgai. Sutartis dėl Rusijos karinės bazės dislokavimo buvo pasirašyta 25-eriems metams. O po to pratęsta dar 49-iems metams (iki 2044 metų), kai 2010-aisiais metais tuometinis Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atvyko oficialaus vizito į Armėniją.
Bet paminklas lietuvių partizanams Jerevane mums ir nereikalingas. Kuo čia dėti armėnai, kad 1940-aisiais mus užpuolė Kremliaus kariauna? Sutikite, paminklas Lietuvos partizanams bei tremtiniams Jerevano centre atrodytų keistokai. Tarsi ne vietoj, tarsi be rimto preteksto, tarsi nežinia vardan ko…
Ir vis tik lietuviškojo paminklo Jerevane idėją iškėliau sąmoningai. Kad susimąstytume: o chačkarai Lietuvoje neatrodo keistai?
Abejonės dėl gražių ketinimų statant chačkarus dar labiau sustiprėjo, kai visai neseniai gruodžio 24-ąją portale rus.delfi.ee perskaičiau Vilniuje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus Baltijos kraštams Tigrano Mkrtčiano interviu „Mes turime daug bendro“. Svečiuodamasis oficialaus vizito Estijoje metu Armėnijos diplomatas žurnalistei pateikė išsamų pasakojimą, kokių planų Armėnija turi Baltijos šalyse. Štai skaitant tą interviu ir kilo įtarimų, jog chačkarų statymas Lietuvoje – ne šiaip sau. Vertinant ambasadoriaus ambicijas, Armėnija siekia Baltijos šalyse tvirtai įkelti koją.
Nieko smerktino. Tačiau ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano pasakojime – daug ginčytinų teiginių. Kad ir šioji – „Mes turime daug bendro“. Be abejo, panašumų esama. Visi mes žmonės. Tačiau Baltijos šalys turi ir vieną svarbų, rimtą skirtumą. Nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Estijos negalima apkaltinti, kad jos pastaraisiais dešimtmečiais būtų okupavusios bent pėdą svetimos žemės. O Armėnija su Rusijos pagalba iki šiol laiko okupavusi kaimyninės šalies teritorijas.
Armėnijos ambasadorius fantazavo, esą įmanoma palaikyti draugiškus santykius su Rusija ir Europos Sąjunga bei JAV. Bet kaip sėdėti vienu tuo pačiu metu ant dviejų – trijų skirtingų kėdžių, – nepaaiškino.
Paklaustas, ką manąs apie Rusijos ambasadoriaus Turkijoje nužudymą, Armėnijos ambasadorius prisiminė, kaip Stambulo centre 2007-aisiais metais buvo nužudytas armėnų žurnalistas Grantas Dinkas būtent dėl savo tautybės. Tačiau Armėnijos amabasadorius nė žodeliu neužsminė, kiek dešimčių Turkijos diplomatų ir konsulų Europos sostinėse vos prieš kelis dešimtmečius yra nužudžiusios armėnų teroristinės organizacijos, įskaitant ir žiauriąją ASALA.
Armėnijos ambasadorius gyrėsi, kad Armėnija, būdama nedidele valstybe, priglaudė dešimtis tūkstančių armėnų kilmės pabėgėlių iš Sirijos. Bet nepridūrė, kad pabėgėliai iš Sirijos apgyvendinami ne tik Armėnijoje, bet ir Armėnijos – Rusijos ginkluotųjų pajėgų nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache.
Žalgirio mūšis ir armėnų pulkas
Tačiau įdomiausia, kad Armėnijos ambasadorius tvirtino, esą Žalgirio mūšyje sumušti kryžiuočius lietuviams padėjęs … armėnų pulkas. Taip, tokio pobūdžio pasakoms mes jau atsparūs. Pripratome, kad Žalgirio pergalę sau priskiria visi, kas tik netingi: rusai, lenkai, baltarusiai…
Jei visas tas pretenzijas sudėtume į krūvą, turėtume pripažinti, jog Žalgirio mūšį laimėjo visi, išskyrus … lietuvius.
Atkaklios oponentų pastangos menkinti lietuvių indėlį – pavojingos. Tarptautiniuose politiniuose, istoriniuose, visuomeniniuose sluoksniuose bandoma formuoti nuomonę, esą lietuvių karių vaidmuo Žalgirio mūšyje – tik pagalbinis, atsitiktinis, simbolinis.
Bet kaip lietuviams apsiginti nuo tendencingų traktuočių?
Šiandien išgirdome dar vieną šokiruojančią naujieną. Pasirodo, Žalgirio kautynėse su mumis petys į petį kovėsi … armėnai. Ir jų buvo daug – visas pulkas.
Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano citatą apie Griunvaldą pateikiu be sutrumpinimų:
„Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.
Panašu, kad Lietuvoje formuojamas pretekstas naujoms armėniškų paminklų statyboms. Juk jei armėnams savo kryžius leidžiame statyti šiaip sau, be jokio rimto politinio motyvo bei naudos sau, tai už pagalbą Žalgirio mūšyje privalu atsidėkoti tikrai kelis sykius solidžiau, įspūdingiau!
Jei įvykiai ir toliau taip sparčiai rutuliosis, mus nuo tikėtinos Rusijos agresijos gins … Rusijos karinę bazę įsileidusi Armėnija.
2016.01.05; 06:39
