Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas
AFP-ELTA praneša, kad dėl korupcijos skandalo Europos Parlamento vicepirmininkės posto netekusi Eva Kaili po daugiau kaip keturių mėnesių paleista iš kalėjimo Belgijoje. 44-erių graikė penktadienį išvyko iš Hareno kalinimo įstaigos į šiaurę nuo Briuselio. Teisėsaugos sprendimu, jai iki teismo skirtas namų areštas jos bute Briuselyje. E. Kaili privalės nešioti apykoję. Negalės niekur išvykti be Teismo žinios.
E. Kaili laikoma „Katargeito“ kyšininkavimo skandalo pagrindine veikėja. Tyrėjai kaltina buvusią TV laidų vedėją priėmus brangias dovanas ir didelius kyšius iš Kataro. Ji tai neigia.
Atliekant nuodugnų tyrimą dėl korupcijos, gruodžio pradžioje buvo sulaikyta E. Kaili, jos gyvenimo partneris Francesco Giorgi ir kiti įtariamieji. Pas E. Kaili tyrėjai teigia radę daug grynųjų pinigų. Anot belgų teisėsaugos šaltinių, jos ir G. Giorgi bendrame bute konfiskuota 150 000 eurų, o dar 750 000 rasta pas jos tėvą Briuselio viešbutyje. Iš viso tyrėjai per kratas konfiskavo 1,5 mln. eurų. Išaiškėjus aferai, Europos Parlamentas gruodžio viduryje atleido E. Kaili iš vicepirmininkės pareigų.
Paleidus E. Kaili, namų arešte dabar yra visi penki kaltinamieji skandale. Belgų teisėsauga kaltina juos korupcija, pinigų plovimu ir priklausymu nusikalstamam susivienijimui. Įtariama, kad be Kataro ir Marokas mėgino kyšiais daryti įtaką ES politikai. Abi šalys kaltinimus neigia.
Tokiais žodžiais būtų galima užbaigti šį tekstą iki naujų pranešimų iš teismo salės, tačiau akis ir vėl bado lietuviškasis tendencingumas. Užsienio ir lietuviškoje erdvėje ir šiandien – nė žodelio apie armėniškąjį pėdsaką. Kodėl nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru, Maroku? Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, kaip rašiau ankstesniuose savo straipsniuose („Kodėl nenagrinėjama Evos Kaili armėniškoji linija?” ir „Eva Kaili istorijoje verta dėmesio ir armėniškoji linija”), dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklausė Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė tiesiog „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).
Eva Kaili. Įrašas socialiniuose tinkluose. Reiškiama parama agresorei Armėnijai
Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas. Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.
Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga. Paieška paskelbta 2018-aisiais. K.Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).
Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti nuodugniai, iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Juk kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.
Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azeraidžano spauda.
