Azerbaidžanui susigrąžinti Kalnų Karabachą trukdo kur kas rimtesnės, galingesnė jėgos nei Armėnija. Azerbaidžanui piktybiškai kenkia po visą pasaulį išplitęs pasaulinis armėnų judėjimas, turintis 100 metų veiklos patirtį, sugebantis slėptis po „gražiais lozungais“ bei transformuotis į naujus darinius, kai to reikalauja pasikeitusios geostrateginės koncepcijos.
Paslaptingasis armėnų turtuolis
Pasaulinis armėnų judėjimas ir jo sudedamoji – Trečioji Armėnijos respublika, – tai chameleonas, pagal poreikius keičiantis spalvas, taktiką, kovos būdus. Kada naudinga ir veiksminga, jie griebiasi ginklo, kai teroras tampa ne tik nepopuliarus, bet ir smerktinas, jie rašo istoriją iškraipančias knygas, akiplėšiškai meluoja kalbėdami iš aukštų Europos tribūnų.
Pagrindinis šio pasaulinio judėjimo „arkliukas“ – armėnai yra viena labiausiai pasaulyje nukentėjusių tautų, todėl nusipelno užuojautos, pagalbos, nuolaidų.
Šiuo metu iniciatyvą – stiprinti Armėnijos valstybę Turkijos ir Azerbaidžano žemių sąskaita – perėmė europietiškas Al DATO skyrius. Pilkasis skyriaus kardinolas – ponas Kasparas Karapetianas. Manoma, kad šis viešumos vengiantis armėnas buvo bent kelis kartus nuvykęs į separatistų okupuotą Kalnų Karabachą (KK), kur susipažino su KK iš Azerbaidžano atėmusiomis jėgomis. Jis taip pat rinko lėšų KK okupavusioms jėgoms.
K. Karapetiano siekiai – akivaizdūs. Kad Europa nesipriešintų armėnų pastangoms KK išlaikyti savo rankose. Kad dauguma Europos politikų susitaikytų su nuo Azerbaidžano atplėtu KK. Socialiniuose tinkluose kadaise šis paslaptingasis armėnas gyrėsi, jog vieno iš politinių vakarėlių Briuselyje metu jam pavyko surinkti net 3 mlj. 800 tūkst. eurų, skirtų okupacinio KK režimo palaikymui.
Tačiau oficialiuose šaltiniuose apie šį žmogų – beveik jokios informacijos. Žinoma tik tai, kad jis – Graikijos pilietis, turintis armėnišką pasą. Jam 70 metų. Jo veiklos centras – Belgijos sostinė Briuselis. Jo vaikystė prabėgo Beirute, kuris laikomas armėnų terorizmo citadele. Kai terorizmas tapo nepopuliarus, ryšiai su teroristine armėnų organizacija ASALA nutrūko. Jis dažnai svečiuojasi Artimuosiuose Rytuose ir Pakistane – neva rūpinasi krikščionių teisių apsauga. Rumunijoje ir Serbijoje yra pastatęs armėniškų kryžių – chačkarų. Bent jau taip skelbiama kai kuriuose užsienio leidiniuose.
Kaip šiam armėnu pavyko sukaupti milžiniškų turtų? Jis Belgijoje turi juvelyrinių parduotuvių. Manoma, kad iš karinių zonų Afrikoje jam nelegaliai atgabenami deimantai, čia, Europoje, jie apdirbami. O tada, parūpinus oficialius sertifikatus, deimantai gabenami į prabangias juvelyrines Europos parduotuves. Didelę dalį šių pinigų jis atiduoda būtent separatistams, kurie iš Azerbaidžano atėmė Kalnų Karabachą. Tikriausiai už tuos pinigus buvo sukurta ir „Europos armėnų federacija už teisingumą ir demokratiją“, be kita ko, tampriai bendradarbiaujanti su Armėnijos užsienio žvalgyba.
2017 metų kovo 15 dieną Strasbūre viename iš restoranų K. Karapetianas sukvietė skaitlingą europarlamentarų būrį. Vėliau keletas iš tų europarlamentarų važiavo aplankyti būtent KK. Vadinamoji Armėnijos draugų grupė, susibūrusi Euoropos Paramente, – tai K. Karapetiano klastingos veiklos išdava.
Metodika, kaip K. Karapetianui pavyksta patraukti savo pusėn dideles algas ir milžiniškas socialines garantijas turinčius europarlamentarus, – elementari. Pirmiausia išsiaiškinamos silpnybės. Jei poteciali auka mėgsta auksą – jam padovanojamas auksinis žiedas, jei politikas jau nebeturi vyriško žavesio, jam atsiunčiama gražuolė, jei europarlamentaras gėjus – jis supažindinamas su gražiu vyru. Štai tada, kai visa tai skrupulingai užfiksuoja Armėnijos žvalgybos, kai kurie europarlamentarai net ir norėdami negali pasitraukti.
Žodžiu, armėnų nacionalistų ir jų aprūpinamų europiečių politikų įžūlumui nėra ribų.
Peržengtos visos padorumo ribos
Neseniai grupė Europos parlamento deputatų, vadovaujamų Danijai atstovaujančio armėnų lobisto Anderso Primdalo Vestisiano, su keistu klausimu kreipėsi į Europos komisiją ir į Europos Sąjungos Užsienio reikalų bei saugumo politikos Aukščiausiąją atstovę Frederiką Mogerini. Jie reikalavo paaiškinti, kodėl ES specialusis atstovas Pietų Kaukazo ir Gruzijos krizės klausimais bei kiti oficialūs Europos asmenys niekada neaplanko armėnų okupuoto Karabacho. Lobistų nuomone, nurodytieji asmenys „tam turi teisėtą pagrindą svečiuotis Karabache“. Pareiškimo autoriai taip pat pareikalavo atsižvelgti į „Arcacho liaudies nuomonę“ ir šantažu pavadino Azerbaidžano poziciją: visi, kurie šiandien aplanko KK be Baku leidimo, automatiškai įtraukiami į juoduosius sąrašus ir jiems draudžiama atvykti į Azerbaidžano teritoriją.
Taigi armėniškas melas – akivaizdus. Pirma, Pasaulis nežino Arcacho tautos. Tokios tautos niekada nebuvo. Tai tie patys armėnai. Bandydami apsimesti kažkokia kita tauta KK žemes okupavusios armėnų pajėgos tiesiog mėto pėdsakus: esą Armėnijoje gyvena vienoki, o KK – kitokie armėnai.
Antra, oficialusis Jerevanas, matyt, siekia sukurti įvaizdį, jog ši teritorija de facto ir de jure egzistuoja kaip nepriklausoma nuo Azerbaidžano, jei ją nuolat lanko, tegul ir negausiai, oficialūs ES atstovai.
Keičiama taktika
Be kita ko, Armėnų pusė anksčiau nuolat įrodinėjo, jog Karabacho klausimas neturįs būti sprendžiamas niekur kitur, išskyrus ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija – red.), šiandien staigiai pakeitė taktiką – bando įtraukti į šį procesą ir kitas europietiškas struktūras. Užtenka prisiminti isterijos priepuolius Armėnijoje, kai Azerbaidžanas inicijuodavo rezoliucijų, susijusių su konfliktu Karabache, priėmimą JTO arba Europarlamente.
„Suprantama, ESBO Minsko grupė yra vienintelis oficialus tarpininkas, kurį priima konfliktuojančiosios pusės. Bet vis vien, Europos Sąjunga soft power vaidmenyje gali ir turi padaryti daugiau taikos procesui užtikrinti“, – šitaip lobistų reikalavimus komentavo ARFD (Armėnų Revoliucinės Federacijos „Dašnakcutiun“) komiteto AI DATA („Armėnų klausimas“) Europos ofiso pirmininkas K. Karapetianas.
Kas gi taip netikėtai pasikeitė? Kodėl Minsko grupė, kurios šalis-okupantė laikėsi įsitvėrusi rankomis ir kojomis, staiga nustojo būti vienintele ir nepakartojama? Armėnija siejo su šia struktūra dideles viltis, tikėdamasi, jog valstybėms – tarpininkėms pasiseks palaužti Baku pasipriešinimą. Nepasisekė, ir dabar Jerevanas atsisako „monogamijos“, plėsdamas Azerbaidžano puolimo frontą.
Tačiau K. Karapetianas apgaudinėja save ir gentainius, tvirtindamas, esą „tai, kad toks didelis Europarlamento deputatų skaičius šiuos klausimus kėlė, liudija, jog Europos įstatymų leidėjai dabar yra geriau susipažinę su šių dienų Arcacho liaudies socialine – ekonomine izoliacija ir ėmė abejoti dėl ES pasyvaus požiūrio“.
Palaikymo regimybė
Esmė, žinoma, ne politikų gausa ar mažuma. Būdavo laikotarpių, kai panašius reikalavimus keldavo ir kreipimąsi pasirašydavo kur kas didesnis deputatų bei politikų skaičius nei dabar. Viskas priklauso nuo šiems tikslams skiriamų lėšų kiekio. Kuo daugiau pinigų, tuo daugiau parašų. Viskas paprasta, kaip dukart du. Gyvuojanti lobistų armija nukaršo ir daugiau nebegali patenkinti didėjančių armėnų poreikių. Per beveik trejus dešimtmečius lobistams taip ir neužteko argumentų, taigi atsirado didelė būtinybė sukurti armėnų okupantų masinio palaikymo eurostruktūrose regimybę.
Daug – tai dar nereiškia efektyviai. Kiek deputatų bebūtų pasirašę kreipimąsi į F. Mogerini, ES užsienio politikos galva neatšauks savo žodžių, bylojančių, jog Europa visapusiškai palaikė, palaiko ir ateityje palaikys Azerbaidžano teritorinį vientisumą (kartu su KK). Lygiai taip pat, kaip iš ES užsienio politikos ir saugumo strategijos nebus išbrauktos šalių, tarp jų ir Azerbaidžano, teritorinio vientisumo palaikymo garantijos.
O dėl AI DATOS komiteto atstovo bandymų apeliuoti į eurovaldininkų apsilankymus okupuotose Gruzijos teritorijose, tai juk armėnų pusė pati kovojo už tai, kad karabachiškas konfliktas būtų laikomas ypatingu, unikaliu. Kai PACE ar EP priiminėtos rezoliucijos dėl Ukrainos ir Gruzijos teritorinio vientisumo palaikymo, o Azerbaidžanas likdavo „užmirštas“, pirmiausia Armėnijoje buvo rengiami šventiniai fejerverkai.
Kreipimasis su kokiais nors reikalavimais į europinės politikos vadovus – akivaizdus akiplėšiškumas. O K. Karapetianas dar ir perspėja, kad europietiškas Armėnų revoliucinės federacijos „Dašnakcutiun“ (ARFD) AI DATOS komiteto ofisas būtinai domėsis, kokia bus Europos Sąjungos Aukščiausiojo atstovo užsienio reikalams ir saugumo politikai reakcija.
Bet kuriuo atveju nedera užmiršti, kad kalbama apie dašnakus, taigi tokios sąvokos, kaip armėniškas terorizmas, dar niekas nėra atšaukęs.
2018.03.22; 10:30
