Atgimimo metą gyventi pradėjome ne su pykčio, ne su keršto, ne su atpildo kam nors jausmu krūtinėj – su ašarom akyse.
Tai jau ne iš graudumo ašara mums ištrykšta, kai klausomės buvusio tremtinio pasakojimo, kai kyla į dangų tautinė vėliava, kai giedamas tautinis himnas, kai laikomos mišios prie Katedros slenksčio, kai prasiveria žemė ir iš jos atsikelia Birutės, Valančiaus paminklai, kai Panevėžyje ir Rainiuose nužudytųjų kaukolės juodom akivarų skylėm pažvelgia į mus…
Ką jau čia apie kaukoles šnekėt… Patyliukais, slapta pravirkstam į vaiką ir motiną ilgėliau užsižiūrėję. Pravirkstam koncerte. Kine. Šiaip vieni pasilikę. Pravirkstam – kartkartėm dėl gryno menkniekio: kad ir vos juntama žmogiška šiluma į mus dvelkteli – ašaros jau akyse.
