Aukų gatvė

Aktualijos

Minkštoji kamera
Minkštoji kamera

Okupacijų ir laisvės kovų muziejus apie muziejines veiklas per 30 metų ir ukrainiečių laisvės kovos palaikymui skirta meninė instaliacija „Mes kaltiname Maskvą dėl vykdomo ukrainiečių tautos genocido“ 

Atidaroma lauko paroda „Okupacijų ir laisvės kovų muziejui 30“

Nuo rytoj sostinės centre vaikštinėjantys turistai ir miesto gyventojai turės galimybę lauke pradėti pažintį su Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi – išstatoma pirmoji lauko paroda, kuri iki gruodžio 31 d. bus eksponuojama šalia muziejaus pastato. Stendai rikiuojami prie namo, lietuviams tapusio svetimos, kraštą okupavusios valdžios žiaurumo ir brutalumo simboliu.

„Per lakonišką ir kartu kontrastingą apžvalgą to, kas vyko pastato viduje, kaip jis pavirto kalėjimu, neteisybių, fizinio skausmo, dvasinių kančių, visuotinio persekiojimo ir mirties vieta, ir to, kaip vėliau Lietuvos žmonių drąsos, jų patriotizmo ir laisvės troškimo dėka statinys tapo svarbių istorinių įvykių liudytoju, savotišku viešąją erdvę formuojančiu veiksniu bei, galiausiai, savarankiškos valstybės istorinės atminties atrama – atskleidžiama esminė Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus paskirtis“, – sako istorikas Remigijus Černius, neseniai pradėjęs eiti muziejaus direktoriaus pareigas.

Pasak R. Černiaus, visuomenei pristatančio muziejaus parodą apie vykdytą muziejinę veiklą, per 3 dešimtmečius įamžinta autentiška klaikaus tautų genocido planuotojų ir vykdytojų realybė, sudėtinga Lietuvos partizanų kova, pagrindiniai ginkluoto ir dvasinio pasipriešinimo herojai, sukaupti unikalūs muziejiniai fondai ir atidarytos unikalios ekspozicijos, vykdomos edukacijos bei atminimo renginiai. Muziejaus veiklos jubiliejui skirtoje parodoje užfiksuoti pagrindiniai muziejininkų ir jo lankytojų susibūrimai.

Jubiliejinę parodą sudaro 3 struktūrinės dalys: pirmoji pasakoja pastato istoriją, eksponuoja statinio planus, kur egzekucijų vykdymo kambarys KGB-istų įvardytas „virtuve“, primena svarbiausius KGB kalėjimo kalinius. Antroji parodos dalis skirta supažindinti su prie muziejaus pastato vykusiais svarbiais Nepriklausomybės atkūrimo įvykiais – paradais, mitingais, protesto akcijomis, paminklų griovimu ir statymu bei pan. Vis dėl to, muziejininkų veiklos užkulisiai, jų kasdienybė žiūrovui lieka tik numanoma – trečioji, gausiausiai nuotraukomis iliustruota lauko parodos dalis demonstruoja išskirtinių atmintinų ir kultūrinių renginių įvairovę ir lankytojų patiriamų emocijų paletę – nuo pasididžiavimo iki pasibaisėjimo, nuo ašarų iki šypsenų.

Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, taip pat Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sukaupta vizualinė medžiaga.

Meninė instaliacija – skatinti muziejaus lankytojus viešu pareiškimu išreikšti ukrainiečių laisvės kovos palaikymą

Kultūrinių iniciatyvų grupės  „Kvadratas“ vadovo menininko Tomo J. Daunoro per meninę instaliaciją „Karo šukės“ Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje įgyvendinama pilietinė akcija „Mes kaltiname Maskvą dėl vykdomo ukrainiečių tautos genocido“ įsiliejo į Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus jubiliejinių renginių programą.

Mes kaltiname. Meninė instaliacija. Plakatas

„Aš praleidau daug laiko Ukrainoje 2019–2021 m. Sukūriau šį projektą, nes norėjau parodyti karo fragmentus, kuriuos surinkau pats kartu su kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio 30-osios ukrainiečių brigados kariais iš gynybos linijų apkasų Rytų Ukrainoje“, – sako T. J. Daunoras, kurio projektas po 2022 m. vasario 24 d. įgyja naują pobūdį. Instaliacija susideda iš autentiškų šautuvų vamzdžių, lengvųjų ir sunkiųjų kulkosvaidžių amunicijos, sprogstamųjų minosvaidžių liekanų, suvarpytų šarvų fragmentų detalių, kurias Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus lankytojai galės ir liesti, ir fotografuoti bei filmuoti. „Užfiksuotas įspūdis, tikimės, virs vieša Ukrainos palaikymo ar/ ir Maskvos kaltinimo žinia ar jos iliustracija, kurią į socialinius tinklus bus galima paleisti per platformą www.warshards.lt“, – kviečia menininkas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys pažymi, kad meninė instaliacija totalitarinių režimų nusikaltimų istorijos muziejuje leis pajusti šiandieninę ukrainiečių kančią, o viešų žinučių srautas tarptautinei bendruomenei leis išlaikyti visuomenės spaudimą sprendimų priėmėjams, kad taiką ir humaniškumą niekinantys agresoriai sulauktų realios bausmės už savo nusikaltimus.

Renkant karo Ukrainoje šukes aktyviai bendradarbiavo Ukrainos kariai, karo kapelionai ir vietiniai gyventojai. Taip pat prisidėjo Ukrainos nacionalinis karo istorijos muziejus ir Lietuvos Respublikos ambasada Kijeve.

PLAČIAJAI VISUOMENEI INSTALIACIJA ATSIVERIA 2022 M. SPALIO 28 D. PENKTADIENĮ 15.00 VAL. Iki tol – lankytojams atviras Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicijų ir parodos „30 daiktų iš muziejaus rinkinių“ lankymas

ŽURNALISTUS KVIEČIAME 12.00 VAL. Į IŠKILMINGĄ RENGINĮ, INSTALIACIJA JUMS BUS PARODYTA IŠ KARTO PO JO.

Trumpai apie renginį: https://www.facebook.com/events/5555308381203914/?ref=newsfeed

Parodos atidarymas – spalio 28

Primintina, kad Okupacijų ir laisvės kovų muziejus buvo įsteigtas 1992 m. Ant steigimo dokumento tuometinio LR kultūros ministro Dariaus Kuolio ir Lietuvos tremtinių bei politinių kalinių sąjungos prezidento Balio Gajausko parašai. Muziejus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui perduotas 1997 m.

Iš pradžių muziejus buvo vadinimas Genocido aukų muziejumi, 2018 m. jo pavadinimas pakeistas į Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus pavadinimą.

Muziejui 1992–1997 m. vadovavo Gintaras Vaičiūnas, 1997–2022 m. – Eugenijus Peikštenis. Nuo 2022 m. rugsėjo 9 d. muziejaus vadovu paskirtas istorikas Remigijus Černius.

Aldona Jakovienė; LGGRTC

2022.10.28; 07:00

Aktualijos

Ekspozicijos fragmentas

Buvusio KGB vidaus kalėjimo-tardymo izoliatoriaus kamerose – lankytojams pirmąkart rodomi Lietuvos partizanų, tremtinių ir politinių kalinių daiktai iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

„30 daiktų iš muziejaus rinkinių“ – taip vadinasi nauja paroda, kurią nuo spalio vidurio lankytojams pristato Okupacijų ir laisvės kovų muziejus. Tai pirmąkart viešais eksponatais tapę autentiški tremtinių, politinių kalinių ir Lietuvos partizanų naudoti prietaisai, savadarbės atminimo dovanos, su savimi tremtyje ar lageriuose turėtos simbolinės relikvijos – altorėliai, rožiniai, papuošalų ir laiškų dėžutės, nuotraukų rėmeliai, siuviniai-atvirukai, tabokinės, ginklų dėtuvės ar dokumentų slėptuvės, fotoaparatas, šachmatai ir kiti.

„Naujai parodai atrinkome 30 daiktų, nes spalio 15 dieną prieš trisdešimt metų ir buvo įkurtas muziejus, tą sukaktį norėjosi įprasminti“, – sako istorikas Remigijus Černius, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius.

Pasak veiklos jubiliejų mininčios žinomiausios atminties institucijos vadovo, muziejus prasideda nuo fondų kaip teatras nuo rūbinės. „Muziejuje sukaupta gerokai daugiau eksponatų negu jų talpina nuolatinių ekspozicijų erdvės. Fondai atspindi muziejininkų darbą ir mūsų muziejaus bendraminčių – tremtinių, politinių kalinių, patriotinių organizacijų, disidentų – entuziazmą, palaikymą. Jų pastangomis buvo gauti eksponatai, o darbuotojų dėka atnaujinamos ekspozicijos, gimsta parodos, vedamos ekskursijos ir edukacijos: vyksta muziejaus gyvenimas. Taigi fondai – viena svarbiausių muziejinės veiklos sričių.“

Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, tęsia Remigijus Černius, muziejaus ekspozicijos ir laikinos parodos skirtos lankytojams. „Ir ši proginė paroda nėra išimtis: ji skirta tiems, kuriems Lietuvos partizanų kovų ir genocido laikmetis žinomas tik iš knygų, žiniasklaidos, ir tiems, kurie jau yra lankęsi mūsų muziejuje ar yra patyrę okupacijų represijas. Todėl iš saugomų rinkinių atrinkti tie daiktai, kurie niekur nebuvo rodyti, jie pirmąkart tampa eksponatais. Taip siekiama sudominti: per autentiką, emociją, daikto savininko asmenybę ar daikto išsaugojimo/ atradimo pasakojimą.“

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus įkūrimo sukakčiai skirtos parodos „30 daiktų iš muziejaus rinkinių“ kuratorė, direktoriaus patarėja muziejinei veiklai Ramunė Driaučiūnaitė išsamiau apibūdina parodos eksponatų išskirtinumą, atkreipdama dėmesį į specialiai į sostinę iš muziejaus Druskininkų filialo atvežtą antkapinę lentelę, nuo 1949 m. tremtyje mirusio Liudviko Ramanausko kapo.

„Liudvikas Ramanauskas – tai žiauriai sovietų nukankinto Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos signataro, Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vado brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago tėvas. 1948 m. gegužę su sūnumi Albinu, dukra Aldona jis buvo ištremtas į Saralą, Chakasijos autonominę sritį, Krasnojarsko krašte. Ten 1949 m. sausio 2 d. tremtyje ir mirė. Dukra Aldona į Lietuvą nelegaliai grįžo 1958 m. Kelis metus slapstėsi. Sūnus Albinas grįžo 1962 m.“, – pasakoja muziejininkė.

Rodydama sulenkiamą nešiojamą fotoaparatą, ji atkreipia dėmesį ir į kitą unikalią istoriją apie savamokslį fotografą Juozą Karlą (1907–1998), kuris 1946–1949 m. įamžino Ignalinos krašte veikusios Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanus. Nepaisant to, kad pokariu Juozas buvo paskirtas pirmuoju apylinkės pirmininku, tai jam tapo puikia priedanga palaikyti ryšius su partizanais ir reguliariai juos fotografuoti.

„Tų nuotraukų rinkinys išskirtinis savo turtingumu ir daugiasluoksniškumu. Jį sudaro fotografijos, negatyvai, stiklo negatyvai, metaliniai stiklo negatyvų dėklai ir fotoaparatas“, – teigia Ramunė Driaučiūnaitė.

Parodos lankytojai galės pamatyti vizitėles – Lietuvos kalėjimuose ir sovietų lageriuose ant mažų medžiagos skiaučių adata ar žuvies kaulo ašaka slapta nuo kalėjimo sargybinių ir lagerių prižiūrėtojų siuvinėtus sveikinimo, palaikymo ir paguodos rankdarbius. Parodoje taip pat gausu ir suvenyrinių savadarbių dėžučių, kurių unikaliausia į jubiliejinę parodą atkeliavo iš Kauno:

„Tai Norilske Krasnojarsko krašte kalėjusio politinio kalinio Albino 1955 m. vasarį pagaminta dėžutė, dovanota politinei kalinei Veronikai Misiūnaitei: unikali tuo, kada padaryta ypatinga – Vasario 16-osios – proga“, – pabrėžia parodos kuratorė.

Buvusio KGB vidaus kalėjimo-tardymo izoliatoriaus 11-oje kameroje, kurioje 2018 m. meldėsi Lietuvoje viešėjęs Popiežius Pranciškus, o dabar lankytojai gali pamatyti brangią Šventojo Tėvo dovaną – liturginį žibintą, bus galima išvysti eksponuojamus rožinius ir savadarbį Pažaislio Dievo Motinos su Kūdikėliu altorėlį, priklausiusį 1949 m. tremtinei Zofijai Butkienei, pasidirbintą Poroge, Nižneudinsko rajone, Irkutsko srityje.

grotos1
Grotos

Muziejaus dailininkė Aistė Tarabildienė pamini, kodėl parodos akcentu pasirinktas pro kalėjimo durų kameros akutę matomas rožinis:

„Rožinis – tikėjimo, paguodos ir vilties simbolis. Malda, kur ji bebūtų – drėgnoje kalėjimo kameroje, apledėjusioje tremtinių jurtoje ar tamsiame lagerio barake – telkė, guodė ir ramino“.

Paroda „30 daiktų iš muziejaus rinkinių“ Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje Aukų g. 2A buvusio KGB vidaus kalėjimo-tardymo izoliatoriaus ekspozicijoje veiks iki 2022 m. pabaigos.

Nemokamai miestiečiams ir miesto svečiams parodą „30 daiktų iš muziejaus rinkinių“ bus galima apžiūrėti 2022 m. spalio 28 d., penktadienį iš karto po Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengtos lauko parodos „Okupacijų ir laisvės kovų muziejui 30“, skirtos muziejaus veiklos jubiliejinei sukakčiai, atidarymo.

Parodos „Okupacijų ir laisvės kovų muziejui 30“ atidarymo pradžia 12.00 val. KVIEČIAME ŽURNALISTUS JAME DALYVAUTI!

Aurelija Juodytė. LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS

2022.10.17; 14:37

AktualijosSkaitomiausios

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje tema karšta buvo ir išlieka karšta ne pirmus metus. Šiomis dienomis Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko, o atsakingi politikai tylomis stebi savivaliaujančios ministrės spektaklį.

Kultūros ministerijos ir konkrečiai L. Ruokytės-Jonsson, galima sakyti,  tyčiojimasis iš Seimo, visuomenės, laisvės kovotojų ir pačios istorinės atminties tęsiasi ir įgauna pagreitį. Ministrės veiksmų dėka Lukiškių Vyčio paminklas tampa ne tik istorinės atminties įamžinimo iššūkiu, bet ir demokratijos veikimo egzaminu.

Valia aiški

Pavasarį monumentalaus Vyčio paminklo statymas Lukiškių buvo nuspręstas Seime ir atsakymas buvo aiškus. Seimas vienbalsiai pritarė visuomeninės iniciatyvos („Vyčio paramos fondo“) pasiūlytam projektui. Priimtoje rezoliucijoje Seimas prašo Vyriausybę skirti reikiamas lėšas, pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai ir kartu su savivaldybe operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus. Rezoliucijai pritarė 91 Seimo narys, susilaikė vienintelis Simonas Gentvilas.

Tačiau Kultūros ministrei ir postmodernistinei šiuolaikinio meno bendruomenei toks sprendimas neatrodo priimtinas. Taigi pasielgta visiškai priešingai Seimo nutarimui. Kultūros ministerija surengė dar vienas perteklines kūrybines dirbtuves – iš tiesų dar vieną, “ntąjį” konkursą, kurio jau nebedrįso ir konkursu pavadinti. Į vertinimo komisiją prisikviesta modernistų, monumentalios skulptūros žanrą laikančių XIX a. atgyvena. Rezultatas buvo aiškus iš anksto – tarp atrinktų penkių finalistų neliko nė vienos monumentalios Vyčio skulptūros. Būtent nei vienos, nes vienintelis Vyčio motyvą išsaugojęs projektas jokia prasme negali vadintis monumentu, o yra viso labo mažas dekoratyvinis elementas mišrioje kompozicijoje, praradęs būtiną centrinę poziciją.

Ministerija savo „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pamynė ne tik Seimo, bet ir tautos valią. Šių metų kovo mėnesį „Vilmorus“ atliko reprezentatyvią gyventojų apklausą. Piliečių klausta: „Ar sutinkate, kad 2018 metų vasario 16 dienai, minint valstybės atkūrimo 100-metį, Lukiškių aikštėje Vilniuje būtų pastatytas paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę įamžinti – Tautos simbolis Vytis?“ Vyčio paminklui pritarė 76 proc. respondentų. Priešingai populiariems mitams, palaikymas Vyčiui buvo dar didesnis tarp jaunimo (atitinkamai 82 ir 85 proc. amžiaus grupėse iki 29 ir iki 39 metų), mažiausias – tarp pensininkų („tik“ 69 proc. palaikymas tarp vyresnių nei 70 metų).

Kitas populiarus mitas, kad tai tamsios liaudies užgaida. Tačiau turintys aukštąjį išsilavinimą (82 proc.) taip pat rodė išskirtinį palaikymą. Galbūt kaimai nori Vyčio, o Vilnius ne? Irgi ne – Vyčio projektą palaikė 75 proc. vilniečių. Nors gyvenantiems liberaliame socialinių tinklų burbule gali atrodyti kitaip, ir Seimo, ir Tautos nuomonė Vyčio monumento klausimu yra aiški.

Pagaliau aiški yra ir išskirtinės grupės – laisvės kovotojų – nuomonė. Dar 1999 metais nuspręsta, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Tikriausiai galima sutikti, kad laisvės kovotojų organizacijoms tai suteikia nors ir ne lemiama, tačiau atskirą balsą sprendžiant aikštės likimą. Deja, jie iki šiol negirdimi.

Dar 2015 metais dešimtys nevyriausybinių organizacijų kreipėsi į Premjerą ir Kultūros ministrą, prašydamos konkurso sąlygose nurodyti Vyčio motyvą ir paminklą statyti ant centrinės Aukų gatvės ašies, kas yra būtina monumentinės skulptūros sąlyga. Tarp jų buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas, Studentų ateitininkų sąjunga, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija, studentų korporacija Neo-Lithuania, Vakarų Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, vilniečių ainių klubas, Vilniaus seniūnaičių asociacija ir kitos. Tuo metu dar nebuvo susikūręs visuomeninis „Vyčio paramos fondas“. Jį įkūrus Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas aktyviai įsitraukė į fondo veiklą.

Ministrė uber alles

Nors Vyčio paminklo klausimas dėl išvardytų faktų yra daugiau nei aiškus, o tautos valia žinoma, Kultūros ministrės nenoras statyti „Vyčio paramos fondo“ pasiūlytą Vyčio projektą verčia ignoruoti kertinius demokratijos principus. Slepiantis po ekspertinės komisijos išvadomis „stumiama“ modernistinė šiuolaikinio „prasmėms talpaus“ meno koncepcija. Siūlomų projektų kokybe ir pakraipa iš esmės grįžtama į gūdžius laikus, kai Lukiškių aikštei grėsė taip pat „talpi prasmėms“ Tautos dvasia – jokio išskirtinio ryšio su Lietuvos laisvės kovotojais neturintis paukštis. Tai nekeista, nes naujasis konkurso organizavimas patikėtas šiuolaikinio meno centrui. Tai reikšminga aplinkybė – viešojoje erdvėje, pagrindinėje valstybės aikštėje, statomas paminklas yra atrenkamas pagal eskpertų meninį supratimą, o ne visuomenės nuomonę. Tarsi kalbėtume apie parodoms skirtą meno kūrinį, o ne nuolatinei valstybės reprezentacijai projektuojamą monumentą, kuris gali ir turi būti suprantamas, priimtinas ir savas absoliučiai gyventojų daugumai.

Kol kas ministrė toliau bėga nuo akivaizdžių rezultatų. Vietoje esamos reprezentatyvios apklausos bandoma iš naujo išradinėti dviratį, žadant balsavimą per e-piliečio sistemą, renkantis iš jos komisijos palaimintų projektų. Kam reikalingas lengvai manipuliuojamas ir „geriau pasiorganizavus“ nusveriamas elektroninis balsavimas, kai padaryta visuomenės apklausa, lieka neaišku. Į vertinimą žadama įtraukti ir užsienio ekspertus. Verta įsiklausyti: užsienio specialistai paaiškins, koks paminklas geriausiai įamžina už lietuvių tautos laisvę žuvusių didvyrių atminimą.

Neaiškus ir pats ministrės pastangų tikslas. Jos pačios žodžiais, „svarbiausia, kad įamžinimas jaudintų žmones, kad sukeltų emocijas ir jie norėtų ateiti į tą aikštę, kad norėtų prisiminti tuos, kurie žuvo už mūsų laisvę“. Galima neabejoti, kad visuomenei nesuprantama „talpi prasmėms“ išmonė visuomenę tikrai sujaudins. Panašu, kad ministrė eina būtent šiuo keliu.

Klausimas tad lieka šis: ar Seimas pasyviai stebės, kaip yra trypiama jo vienbalsiai išreikšta valia ir demokratijos principai? Valstybingumo šimtmetį pasitinkame būdami rimtoje nacionalinės savigarbos krizėje. 

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2017.10.06; 07:30