Balandžio 13-osios vakarą per LRT parodyta Ritos Miliūtės laida „Teisė žinoti“ priminė: referendumas dėl dvigubos pilietybės – čia pat. Netrukus teks balsuoti. Kaip balsuosime, kad vėliau nebūtų nei gėda dėl padarytų kvailysčių, nei skaudu dėl patiriamų bėdų? „Teisėje žinoti“ išguldyta politikos apžvalgininko Rimvydo Valatkos pozicija dar labiau sutvirtino įsitikinimą, jog Lietuvos Konstitucijoje negalima nei dviguba, nei, juo labiau, – daugybinė pilietybės.
Iš kur tas egoizmas?
Žinoma, jei po pasaulį išsibarstę lietuviai dėl tokios nuostatos jaučiasi nuskriausti, išduoti, atstumti, – mums, gyvenantiems Lietuvoje, privalu sėstis su jais prie derybų stalo ir be pykčio pasišnekėti, ką galima keisti.
Ir vis dėlto Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke argumentai, kodėl jie, svetur gyvenantys, negali išsiversti be dvigubos pilietybės, – silpnoki. Užsienio lietuvių pradedu nebesuprasti. Iš kur atsirado tas agresyvus Jūsų egoizmas? Kodėl Jūs negirdite Lietuvoje gyvenančiųjų kalbų apie slypiančius pavojus? Kodėl ne Jūs privalote taikytis prie Lietuvos, o Lietuva – prie Jūsų? Pirmiausia paaiškinkite, kodėl neįmanoma tuo pačiu metu būti ir musulmonu, ir kataliku, kodėl darbdaviai mums draudžia dirbti dvejose redakcijose, kodėl neturime teisės priklausyti kelioms partijoms, kodėl neturime kelių žmonų, kelių mamų, o štai dviguba pilietybė – įmanoma?
Antrasis klausimas: gal Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovai paporintų, kodėl Didžiosios Britanijos, Vokietijos, JAV lietuviai galės, jei laimės referendume, džiaugtis keliomis pilietybėmis, o aš, gyvenantis Lietuvoje, turiu teisę turėti tik vieną pilietybę? Nesu pavydus žmogus, bet įžvelgiu diskriminaciją. Mažų mažiausiai – paslėptą nepagarbą Lietuvoje gyvenantiems lietuviams.
Gal užsienyje gyvenantys mano broliai ir seserys įvertintų ir štai tokią keistenybę: kodėl Europos Sąjungoje gyvenantys lietuviai džiaugsis dviguba pilietybe, o mano tautiečiams, kuriuos likimas (dažniausiai – ne savo valia) pastūmėjo gyventi Baltarusijoje, Rusijoje, – jau draudžiama?
Austriškas pavyzdys
Teisingai, Rusija ir Baltarusija nėra tos valstybės, kuriomis derėtų aklai pasitikėti. Bet ar šiandieninė Austrija – verta didesnio pasitikėjimo? Tikriausiai visi girdėjome, kad NATO valstybių žvalgybos nutraukusios bendradarbiavimą su Austrijos specialiosiomis tarnybomis, nes austriškame parlamente – daug dabartiniam Kremliui palankių politikų. NATO žvalgybos atvirai pasakė: kol Austrijos politikai bičiuliausis su Vladimiru Putinu, kvies jį šokti savo vestuvėse, tol pasitikėjimas Viena – neįmanomas. Bet, remiantis mūsų dvigubos pilietybės šalininkų logika, Austrijoje gyvenantys lietuviai, skirtingai nei Karaliaučiaus ar Minsko lietuviai, – vis tik galės mėgautis dvigubos pilietybės teikiamomis privilegijomis. Ar tai teisinga?
R.Valatka nurodė dar vieną rimtą argumentą, kodėl dviguba pilietybė kelsianti įvairiausių, netikėčiausių pavojų. Štai Rusijos piliečiams lengva įsigyti Kipro ar Graikijos pilietybę. Tapę šių Europos Sąjungos šalių pilnateisiais atstovais jie be didesnių vargų galėtų įsigyti ir Lietuvos pilietybę. Ar mums to reikia?
Lietuvos aktualijų neišmanai, bet dalyvauti rinkimuosi – galima?
Manęs neįtikina ir argumentai, esą gyvenant užsienyje įmanoma užtektinai rimtai domėtis Lietuvos politika. Taip tvirtinu remdamasis asmenine patirtimi: kai gyvenau Didžiojoje Britanijoje bei Danijoje, nepajėgiau atidžiai sekti įvykių Lietuvoje. Jei dirbi svetur, jei ketini ten įsitvirtinti, intensyviai mokaisi užsienio kalbos, domėtis lietuviškomis aktualijomis beveik nebelieka nei laiko, nei jėgų. Tokių kaip aš, tik retsykiais pasižiūrinčių internete, kas dedasi Tėvynėje, – sutikau labai daug. Tiksliau tariant, visi mes buvome atitrūkę nuo Lietuvos. Todėl ar nematote dviprasmybių: mums, gyvenantiems svetur, vis tik buvo leidžiama dalyvauti Lietuvos politikų rinkimuose!? Nuo Lietuvos reikalų atitolę, tačiau rinkti parlamentą ir prezidentą – prašau? Juk mes galėjome pridaryti lemtingų klaidų, rinkdami visai ne tuos, kurie verti Lietuvos parlamentaro mandato. Net gyvenant Lietuvoje sunku susigaudyti, o tuomet, dirbant Kopenhagoje ar Northamptone, buvo dar kebliau suvokti visus Lietuvos niuansus.
Ar nenusikaltau, ar neišdaviau?
Beje, gyvenant Northamptone ir Kopenhagoje mane nuolat graužė sąžinė, kad galbūt išdaviau Tėvynę. Suprasdamas, kad buvimas svetur – puiki gyvenimiška pamoka, kad keletą ar net keliolika metų paplušėti užsienyje – privalumas, Dievo dovana, vis tik nuolat svarsčiau, ar išvažiavęs iš Lietuvos jai nenusikaltau? Kas nutiks, jei dauguma mūsų išvažiuosime? Šitos abejonės nedavė ramybės nuolat. Tuomet nė į galvą nešovė mintis Lietuvai pateikti sąskaitų – kuo greičiau duokite dvigubą pilietybę. Man užteko žinoti, kad niekas manęs nevadina išdaviku, niekas nesmerkia, kad iš manęs neatims lietuviškos pilietybės visiems laikams. Panorėsiu grįžti į Lietuvą, – susigrąžinsiu lietuvišką pasą be didesnių trukdžių…
Man taip pat neaišku, kodėl Vokietijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos pilietybę įgiję ir tuo pačiu Lietuvos pilietybės nepraradę lietuviai vis tik mokesčius moka vien į užsienio šalių iždą? Jei jie mokesčius mokėtų visoms šalims, kurių pasais džiaugiasi, – suprasčiau. Dabar – nesuprantu.
Ypač knieti paklausti, kokie dvigubą pilietybę turinčių užsienio lietuvių įsipareigojimai Lietuvai karo atveju? Jūs visi iš berlynų, kopenhagų, londonų sugužėsite ginti Lietuvos?
Dvigubos pilietybės šalininkai nėra iki galo sąžiningi dar ir dėl to, kad tekalba apie variantus, kada leidžiama turėti du pasus. Bet tobulas įstatymas numato ne tik gražiuosius variantus. Kodėl referendumo šalininkai nė žodeliu neužsimena apie užsienyje gyvenančius lietuvius, iš kurių derėtų … atimti Lietuvos pilietybę. Ar tokių ten nėra? Gyvenimiška patirtis, kurią suteikė buvimas Northamptone ir Kopenhagoje, byloja priešingai. Iš kai kurių vertėtų atimti lietuvišką pasą. Pavyzdžiui, iš tų, kurie savo mažų vaikų specialiai nemoko lietuvių kalbos – skatina kuo greičiau ją pamiršti.
Suprantu, kad mūsų Žemė – tai tokia vieta, kur turi teisę egzistuoti pačios įvairiausios nuomonės, patirtys, vertybės. Bet būtent todėl ir leiskite šių eilučių autoriui ginti savąją: lietuviai tėvai, specialiai atžalas skatinantys kuo greičiau tapti danais ar anglais, nėra verti Lietuvos pilietybės.
Nelipkite mums ant galvų
Gyvenimas retai kada mums suteikia galimybę rinktis tarp gero ir labai gero. Dažniausiai turime tik tokią išeitį – iš dviejų blogybių pasirinkti mažiausią. Tad užsienyje gyvenančius lietuvius raginčiau elgtis kukliau, santūriau. Nelipkite mums ant galvų. Galvokite ne vien apie save – išvažiavusius. Pergyvenkite ir dėl pasilikusios Lietuvos. Į kokį chaosą, neaiškumą, neapibrėžtumą ją įstumsite, jei laimėsite referendumą? Ten, kur dviguba pilietybė, labai daug pašalinių įtakų. Ar išliksime, jei lietuviški interesai susimaišys su angliškais, prancūziškais, vokiškais?
Galų gale kodėl nepripažįstate, kad dviguba pilietybė skatina emigruoti, o tokioms negausioms tautoms kaip lietuviai didelė emigracija – mirtinai pavojinga? Toje „Teisė žinoti“ laidoje kalbėjęs Ainius Lašas tvirtino, esą įmanoma rasti argumentų, įrodančių, jog įteisinta dviguba pilietybė skatina grįžti namo. Mano supratimu, ji skatina ne grįžti, o dar drąsiau palikti gimtuosius namus. Tik šitaip ir niekaip kitaip.
Beje, po užsienius išsibarstę lietuviai blefuoja, kai sako, jog išsaugotas lietuviškas pasas greta įgytos britiškos ar vokiškos pilietybės neleis pamiršti lietuviškų reikalų. Jei tau svarbu, kad Lietuva neištirptų svetimųjų įtakoje, – tu ją mylėsi visada. Pasas – niekuo dėtas. Jei tarp Lietuvos paso ir meilės Lietuvai galėtume brėžti lygybės ženklą, būtų labai paprasta. Įdavei svieto perėjūnui lietuvišką pasą, ir jau turi Lietuvos patriotą, pasiruošusį už šią valstybę paguldyti galvą?
Viliuosi, jog įteisinus masinę dvigubą pilietybę nieko labai blogo nenutiks. Bet sveikas protas nuolat kužda: kuo daugiau tokią privilegiją turinčių asmenų – tuo margesnė mišrainė. Ar nesusirgsime, srėbdami šią košę?
2019.04.14; 07:30
